Antstolio darbas 1999 m., iš šių dienų perspektyvos žiūrint, buvo hibridinis – turėjo ir kruopelytę nuotolinio darbo požymių. Be važinėjimo po skolininkus ir bauginimo savo būvimu, retsykiais reikėjo užsiimti ir psichologiniu šantažu telefonu. Antstolių biznio „IšmuštLita“ kontoroje buvo telefonų patalpa, kurioje vyko skambinėjamai skolininkams su oficialiu priminimu apie skolą. Iš pradžių skambindavo sekretorės, tada kuris nors iš mūsų marozų, o jau paskutinis žingsnis, prieš griebiantis smurto, būdavo skambutis iš taksofono su visokiais „nahui bled“ ir primygtinais reikalavimais grąžinti pinigus teisėtam asmeniui. Viskas vyko legaliai, pagal lengvai interpretuojamą įstatymo raidę.
Pirmoji darbo savaitė nebuvo tokia, apie kurią vertą pasakoti, išskyrus vieną tokį asmenį, bariuko Šilainiuose savininką. Ne, aš ne apie tą Brolių Juodvarnių snarglynę kuri ir načnykas ir tuo pačiu kebabinė ir dar chren znajet kokia tai pusbomžių diskanų vieta. Aš apie kito bariuko Šilainiuose savininką, gal kas iš skaitančių gyveno anuo metu ir žinos kas čia per vienas.
– Tai kas čia per vienas pas kurį važiuojam? – paklausiau gal trečią savo darbo dieną, ištroškęs paleisti kakarinę ant skolininko, o ne tiktai stovėti prie mašinos ir rūkyti ar ateiti pasiimti šaibas ir išvažiuoti. Tuo pačiu norėjau išmokti nebijoti, kai siunčiu kažką chujum, nu ir aišku norėjau užkalti šaibų, todėl iš to turgaus ir pabėgau.
– Pas Raimondą, – mestelėjo Dariūne.
– Kur su birka rūko Bondą? – mestelėjau sąmojį.
– Che, nu tu poetas geras, man patinki, – krizeno džiumbras Dariūnė kildamas į Milikonių kalną, link Šilainių.
Atvažiavome palyginus greitai, jeigu įdomu.
– Tai kiek šitas skolingas? – paklausiau Dariūnės.
–Turbūt šimtais dolerių. Nors palauk, ne, – tikslinosi kažką palubėje skaičiavęs Dariūnė, – štukom. Štukom dolerių prasiskolinęs.
– O kam prasiskolinęs?
– Visam Kaunui!
– Tai kaip jo dar nepakasa? – susidomėjau.
– Ai blecha, matai, Raimondas geras trintukas, jobani tu vrot, – pradėjo kalbą Dariūnė. – Net mūsų firmai bledyna prasiskolinęs yra kelis šimtus dolerių, bet ar grąžins, tai čia jau vienas Dievulis težino, jeigu toks vapšė yra.
– Tai kuo tas Raimondas ypatingas?
Dariūnė, prie pat bariuko Šilainiuose sustojo ir giliai atsidusęs papasakojo kas per vienas buvo skolininkas Raimondas. To larioko antrame aukšte, strategiškai patogioje vietoje buvo įsikūręs načialniko ofisėlis, dėl to jis galėjo pamatyti mus privažiuojančius ir greičiausia, kaip teigė Dariūnė, arba užsibarikadavo, arba pabėgo per kažin kokį slaptą tunelį.
Raimondas buvo biznierius nuo pat ruskio laikų. Bet, kaip supratau iš pasakojimo, ant turgaus jisai nestovėjo, todėl jo nesu matęs. Diedas sukosi su prekyba nekilnojamu turtu – sodo nameliais, garažėliais, pardavinėjo ir kilnojamą turtą, jo švogeris su uošviu gamino taburetes ir kitą kokybiška virtuvinę techniką. Raimondas prabagotėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šilainiuose prisipirko daugybę butų, tarp jų ir ūkinės paskirties monstrą virš garažų, kurį konvertavo į restoraną.
Raimondas į restoraną dėjo ne tik viltis, bet ir kišo pinigus. Iš pačio blatniausio medžio kartu su uošviu ir švogeriu susikalė stalus ir kėdes, nors nelabai verčiasi liežuvis, kad tik susikalė – jie susikūrė šedevrą! Vienas kėdes aptraukė iš kažkur ištraukta tamsiai raudona indėnų oda, o kitas karališkai raudonu audiniu, už kurį paprastas pilietis tikrai nebūtų mokėjęs tokios sumos kiek buvo išleista jas kuriant. Stalai sukonstruoti irgi iš kažin kokio Stelmužės ąžuolo giminaičių, buvo gražūs, tvirti. Restorano liustros iš krištolo snarglių, o grindys nuklotos pačiais geriausias kilimais, kurių nebūtų gėda kabinti ant sienos net dabar. Kiek šnekėjo žmonės, Raimondas į restoraną sukišo visas savo santaupas, pardavęs butus, sodybas ir kitą turėtą turtą.
Kaip pasakojo Dariūnė, Raimondo ofisas restorane buvo irgi ne ką prastesnis. Nors ir turėjo žmoną, ofise pastatytoje lovoje jis guldėsi įvairaus plauko ponias. Kalbama, kad barmenkų darbo interviu prasidėdavo būtent ant raskladūškės. Raimondo kambaryje kabėjo keli paveikslai, apie kuriuos jis nichera nieko nesuprato, o kilimas buvo dar blatnesnis negu pačiame restorane. Buvo dar ir privati ložė su biliardo kambariu, kortų žaidimų staliuku, bet apie ją mažai kas žinojo, todėl per daug nieko pats nepapasakosiu.
Restoranas Šilainiuose buvo kažkas tokio. Žmonės rinkosi tik su kvietimais. Paprastas ūbagas arba jobanos šeimynėlės su zyziančiais vaikais ten neateidavo, tik prakutę turgaus prekeiviai Dumauskai, torpedėlės vesdavosi ypatingas moteris, bet labiausia tą vietą mylėjo Kauno mafijozo Prarabo gauja.
Visi gyrė Raimondo restorano virtuvės šedevrus. Niekas kaip gyvas neragavo skanesnio kepsnio Jūratė ar zrazų su slyvomis ir amerikoniška naujove – bulvytėmis „Fri“. Aišku, ėdalą darė ne jis, o virtuvės vedėja Valerija, pusamžė bobelė, antros kartos bufetava, besisėmusi patirties iš geriausių bufetų visoje Lietuvoje. Valerijai atlyginimas buvo mokamas taip pat atitinkamas.
Gyvenimas Raimondui ėjosi zajabys. Restoraną stogavo Prarabo chebra, atvažiuodavo pakoncertuoti to laikmečio Lietuvos ir užsienio muzikos, taip pat ir komedijos žvaigždės. Na ir kas, kad ten nebuvo scenos, muzikontai performindavo prie pat svečių, ant stalų užsidėję kolonėles, visai prie pat žmonių. Kalbėta, kad ateityje Raimondo restoranas nurungs legendinę Daktarų gaujos pamėgtą Vilulą. Pinigai Raimondui iš restorano veiklos plaukė, todėl jis sumąstė viską suinvestuoti į tolimesnę restoranų plėtrą anapus sienos. Sukišęs visas šaibas į Prarabo rekomenduotą restoranėlį Kaliningradę smarkiai nudegė – mat tą būdą sudegino vietiniai ruskiai su visais baldais ir virtuvine technike, dar nespėjus dorai atsidaryti.
– Kas do bled bybienė?! – pradėjo šaukti Raimondas ant Prarabo visų restorano lankytojų akivaizdoje, po to kai sužinojo skaudžią žinią apie supleškėjusį restoraną. – Bybį tu nedatampytas, kur mano gobelenai ir kitas turtas?
Matot, Raimondas įtarė, kad Prarabo chebra pavogė prabangius baldus ir paprasčiausia tą restoranėlį sudegino, taip atimdami brangias šmutkes. Daugiau neleisiu sau spekuliuoti kas ten ką padarė, palikim gal tai ateities metraštininkams arba kokiam Daliui Dargiui, gal jis plačiau jums papasakotų apie Prarabą ir jo konfrontaciją su Raimondu.
Vieno didžiausių Kauno bachūrų, Prarabo, įžeidimas civilių ir jo paties torpedų akyse buvo tokia kritinė klaida, kaip kokioje Regitroje per egzaminą pasakyti egzaminuotojui, kad jo sandalai su kojinėmis atrodo chujovai ar pradėti vairavimą ant užtraukto rankinio. Prarabas, atklausęs visus kaltinimus ir stūgavimus akiplėšiškai šypsojosi.
– Ko, gaidiena, žiūri? Sakyk kažką! – raudonas staugė Raimondas, kol Prarado torpedos laikė rankas ant paslėptų pistoletų.
Prarabas piršto kilstelėjimu liepė saviškiams palaukti, dar nepulti. Raimondas šaukė, stūgavo, rėkė ne savo balsu ant viso restoranėlio. Dauguma klientų, nesupratę kas čia darosi, neramiai dairėsi aplinkui, savęs klausdami ar čia tikrai tas šūstras restoranas į kurį verta laukti mėnesio eilę, kad patektum. Torpedos netvėrė kailyje neužtrypę Raimondo, kad taip nepagarbiai bendrauja su Prarabu, bet pastarasis laikėsi tvirtai ir šypsojosi, kol Raimondas mėtė prakeiksmus.
–Viską pasakei? – paklausė Prarabas.
Raimondas įkvėpė oro ir vėl paleido tiradą apie tai, kaip dėl restorano Kaliningrade sudeginimo kaltas Prarabas, kaip jo gobelenus išpyzdino jo torpedos ir taip toliau, plokštelę įjungė per nauja. Prarabas šypsojosi, nieko nesakė. Kai Raimondui baigėsi oras ir atsirado vietos įsiterpti, Prarabas šyptelėjęs jam tarė:
– Pabūk čia, tuoj grįšime su tavo prekėmis, – mestelėjo Prarabas ir pamojo nieko nesuprantančioms torpedoms sekti paskui jį. Nieko nesuprato ir Raimondas kartu su klientais. – Pabūkit visi čia, niekas niekur neikit, – pasakė jis pilnutėlei restorano salei ir su chebrantais išėjo.
Prie įėjimo stovinčiam durininkui davė keletą dolerių, kad užtikrintų, jog niekas neišeitų iš restorano ir su naujausiais mersais nukūrė tolin. Nepatikėsite, bet Prarabas netrukus grįžo. Didžiausias Kauno ponas atvažiavo iki baro ne savo landsberginio mersedeso gale, kaip įprasta, o didžiausio Kauno šūdvežio kabinoje, keleivio vietoje.
Tolimesnę istoriją esu jau girdėjęs, istorija atėjo iki dvidešimtpenkmečio turgaus gal per dieną, dvi. Prarabas įtūžęs išlipo iš šūdvežio ir torpedos kojų spyriais nuvijo durininką chujum, kad netrukdytų atlikti keršto akcijos. Persigandęs šūdvežio vairuotojas susvyravo, bet po Prarabo įsakymo prijungė gaisrininko šlangą prie šūdvežio cisternos išleidimo angos. Torpedos, nors ir nenorėjo, bet šūdiną žarną kartu su šūdvežio vairuotoju nutempė iki pat restorano pagrindinės salės.
– Dabar klausyk manęs, Raimondėli, – pradėjo kalbą Prarabas restorano salėje. – Niekas, sakau dar kartelį, bled, niekas nešoks man į akis su tokiais šūdinais kaltinimais. Esi šūdas, Raimondai, kaip ir šūdas tavo šitas restoranas, o po nepagrįsto žeminimo prieš visus, dar kartelį įrodei, kad esi vertas skęsti šūduose, šūdo gabale.
Prarabas išėjo iš restorano ir įsakė šūdvežio vairuotojui paleisti žarną ir valdyti visą purkšimą savo nuožiūra. Kakalai pasileido po visą salę – iš lauko sralnikų ištrauktos išmatos fontanu purškėsi ant krištolinių liustrų, ant ponių suknelių. Srovė iš gaisrininko šlangos davė net klientams į burnas, užtvindydami šūdais visą Raimondo restoraną. Barmenės iš baimės cypė ir vėmė. Restorano vadas bandė stabdyti tą šūdų pažarniką, bet be reikalo – Prarabo torpedos sėkmingai nugynė jį primityviais kojų spyriais. Klientai bėgo laukan, o šūdų šou tęsėsi geras penkias minutes, iki kol išmatų cisterna buvo galutinai ištuštinta.
– Ką jūs padarėte? – verkė tarp fekalijų parkritęs Raimondas ir kumščiais daužė srutomis pažliugusį kilimą. – Ką aš jums blogo padariau? – verkė jis.
– Prisipyzdėlinai, – pareiškė šūdvežio vairuotojas ir paskutinis išėjo iš restorano.
Išmatom permirko viskas. Visa laimė, kad spėjo užverti virtuvės duris, bet kas iš to, vyr. virėja Valerija išsimurgdė šūduose kartu su kitais klientais. Po Kauną pasklido žodis, kad Prarabas šūdais paskandino vieną jam neįtikusį Kauno restoraną. Raimondas, savaime suprantama, policijos nekvietė. Jie ne tik nieko nebūtų padarę, bet dar ir Raimondui už stukalinimą būtų tekę paaukoti kurią nors galūnę, o gal net ir gyvybę.
Va čia Raimondo biznis ir gyvenimas pradėjo ristis žemyn, kaip moters krūtys po žindymo. Damos, neįsižeiskite, turėjau dvi žmonas kurios žindė, todėl žinau ką kalbu. Restoraną išmėžti buvo pasitelktos kelios brigados. Pasamdyti patys geriausi šūdvežiai ir šūdtraukiai, keli būriai benamių, besispecializuojančių darbui prie fekalijų. Restoranas užsidarė mėnesiui pakol viskas buvo ištraukta, nuplauta, išdžiovinta ir iškvėpinta. Raimondas, jeigu ir turėjo vieną kitą kapeiką, tai toji buvo paskirta šalinti to šūdų šou padariniams. Greičiausia, kaip teigė Dariūnė, va tada ir prasidėjo skolos prašant iš aplinkinių pinigų, pasakojant apie graudžiai šūdiną nutikimą.
Tūkstančius kainavę kilimai nebuvo parduoti – kas gi pirks prasmirdusį kilimą? Raimondas nusprendė kilimus palikti restorane, aplamai, viskas buvo palikta ir išvalyta. Nors kiek gi ten bevalysi, patalpos vis tiek dvokė, nes vienintelis vėdinimo būdas buvo skersvėjis. Restoranas pradėjo teikti vėdarus, kad pateisintu šūdo dvoką patalpose. Šalia gyvenusių namų komendantai iškėlė savivaldybei problemą, kad nuo restorano jau kelintas mėnuo smirda išmatomis, bet merui ir tarybai tokios problemos buvo pajebat.
Raimondas bandė piarinti savo naują restoraną, jo atgimimą, net laikraštin paleido reklamą už skolintus pinigus, kad restoranas pakils „kaip feniksas iš pelenų“, nors daug kas juokavo, kad restoranas pakils „kaip bezdalas iš pasalų“. Smalsuoliai lankėsi Raimondo restorane, kad įvertintu kaip gerai šūdais užtvindyta patalpa gali būti sutvarkyta, gailestingi net paaukodavo pinigų. Gal pusmečiui praėjus restoranas persivadino į „kavinė–baras“, nes neatitiko restorano standartų.
Personalo trūkumas taip pat prisidėjo prie smukimo žemyn. Profesionalių barmenkų Raimondas pasamdyti neišgalėjo, todėl tekdavo tenkintis vos mėnesį išdirbančiais studentais. Tik vienintelė Valerija išliko ištikima Raimondo restoranui ir niekur neišėjo. Bet kaip spėju, Valerija niekur neperėjo, nes jos niekas nenorėjo priimti – buvo senė, niekam nereikalinga, na ir kas, kad buvusi kiečiausia bufetava, laikai juk keitėsi. Manau dėl to ji ir pasiliko dirbti Raimondo bariuko virtuvėje, chaliavai pavalgydavo, o kapeiką gaudavo kai jau visai užeidavo pyzdauskas.
Istoriją Dariūnė baigė pakišdamas lapą su Raimondo skolomis ir kam tas nabagas skolingas. Mėginau mintinai suskaičiuoti kokia čia ta suma gaunasi, bet pametęs skaičių riebiai nusikeikiau.
– Va va, būtent, Kostai, – patvirtinto Dariūnė. – Čia surašytos oficialios sumos su vekseliais, chujekseliais ir kitais oficialiais dokumentais.
– Tai ko jis bankroto nepaskelbia? Taigi nuplauks skolos.
– Nenuplauks, skola ant jo paties, o ne ant firmos, – atsakė Dariūnė.
– Išmušim kada nors šitą skolą? – paklausiau jo.
– Nepalaužiamų nėra, pamatysi, – mirktelėjo Dariūnė. – Einam, įvertinsi ar per trejus metus išsivėdino patalpos po šūdų potvynio ar ne.
Šį kartą, ne taip kaip prieš trejus metus, durininko nebuvo. Jį pakeitė blusuotas katinas besilaižantis sau išangę. Prie įėjimo mėtėsi šiukšlės, stiklo duženos. Užlipome į viršų, kur ir buvo pagrindinė restorano patalpa. Laiptai priminė bendrabučio nušliaukintą laiptinę. Užlipus laiptais, nosiaryklę pradėjo kutenti nemalonus kvapas. Akimirką pamaniau, kad dienos pietums lariokas teiks vėdarus, bet po to prisiminiau blogo kvapo priežastį.
Jau pačiame restorano viduje niekas nesignalizavo apie buvusios šlovės laikus. Nei pakabintų nuotraukų apie garbingus svečius, nei elnio ragų ar prašmatnių gėrimų etikečių prie baro – nieko. Kažkadaise buvusios blatnos kėdės nucharchintos, o ant Stelmužės ąžuolo giminaičio stalų su peiliu išskaptuotos birkos. Vietoje oficianto ar padavėjo, prie baro nuobodžiavo chronių beklausanti barmenka ir dantų krapštuku valėsi sau panages. Vietoje ištaigingų damų – alkoholikės bobos atrodančios kaip diedai, o torpedas ir verslininkus keitė pusbomžiai.
– Kur Raimondas? – sugriaudėjo Dariūnės balsas toje rudoje migloje.
\*\*\*\*\*
Tikiu, kad šita istorija apetito nepakėlė, bet privalėjau viską papasakoti taip, kaip viskas ir buvo. Galite sakyti, kad šita dalis buvo šūdina, che, nei kiek nesuklysite. Susitinkame gal kitą kartą, už savaitės, pratęsime šią istoriją. Na, o jeigu nenorite laukti, visada galite paremti mane Contribee arba Patreon ir mėnesiukui užprenumeravę Dumauską galėsite iš karto suskaityti šitą istoriją. Tuo pačiu ir paremsite mane, nes tie patys antstoliai buvo užsmaugę jobtvajumat kaip…
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
Bendrauju[Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0mJ24L4M2cu97Jdo2fPF3YXZeGUbtESLCtGFNUdmYprRGgD8ZeNqDSKpT2p7ZxULel), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas