Na ką, jaunime, sėdintys ergonominėse kėdėse ar tai ant sėdmaišių, kaip gyvuojate? Ar norėtumėt, kad pabūčiau jums už tėvuką ar dėdę ir pradėčiau kaišioti savo pajuodusias panages jums po nosimi ir pradėčiau bambėti, kad „va šitomis rankomis butą uždirbau, o jūs ką, ble, net rozetei pasikeisti kviečiat elektriką“?
Nesigąsdinkite ir nekrūpčiokite, dėdė Dumauskas šį kartą nepradės aiškinti kaip šių dienų jaunimas nemoka skylės sienoje išgręžti, pasikeisti automobilio tepalų ar sukasti sniego parkinge, stumdo stumdo, blecha tas mašinas, inkščia, kad visokie dumauskai nenukasa sniego. Blecha, net kažkokiems ikėjiniams ar kokiems ten tiems baldams samdotės rabotiagas dumauskus, kad už jus viską surinktų, tai apie ką mes dar šnekam? Che, sakiau, kad nepradėsiu aiškinti, bet štai ir užsivedžiau. Nors jautresni pasakytų, kad visus dabar „apmobinau“, bet tiesa pasakius, pats ne ką geresnes rankas turiu. Ne veltui amžinatilsį tėvukas sakydavo „Kostai, pas tave rankos turbūt bus bybiu pagaląstos“.
Anuomet, kai buvau jaunas, tėvukas buvo teisus, bet tuo netikėjau. Grįžęs iš armūchos 1986 metais, savo gimtojoje Kulautuvoje buvau vierchų vierchas, na bent jau mintyse. Sovietų armijos psichologiškai sutraumuotas, bet to dar nesuvokiantis, po gimtąjį kraštą ėjau išpūtęs krūtinę kaip didžiausias diedas, pakankami įgalus užkariauti Kulautuvą ir jos apylinkes. Vaikščiojau pasipūtęs ir lojau ant praeivių, jaunesnių mokyklinukų, pensininkų.
Klyno vergu nebuvau ir pas bobas pirmu taikiniu nenubėgau – pirmiausia aplankiau draugelius, atitarnavusius ar tuojau išeisiančius. Visi gyrė, sakė, kur tu, Kostai, taip užaugai? Blecha, išleidom pienių, o grįžo visas narcizas. Ko norėt, gi kai išvažiavau tarnauti okupantui man tebuvo viso labo aštuoniolika, o aprašomaisiais metais jau stuktelėjo dvacokas. Per du metus, savaime suprantama, greitai subrendau. Ko gi toje armūchoje nemačiau, ech… Neišsiplėsiu, gi čia ne giminių balius, kad apie armūchą reikėtų pasakoti. Praėjus kelioms savaitėms ir jau galutinai ištuštinus sėklides, tėvams daviau leidimą surengti balių grįžimo proga.
– Nu tai ko nepasilikai armūchoje? – paklausė dėdė Rapolas, motinos brolis, suskis kolaborantas, tikėtina išdavinėjęs partizanus pokario Lietuvoje.
– A nachuja man ten? Nieko aš ten nepalikau, – atkirtau šiam per mano sutiktuves iš armijos.
– Visai nepatriotiškai tu čia, Kostuli, šneki, – pagrūmojo dėdė pirštu įspėdamas.
– O ką gi aš ten veiksiu? Atpisau du metus Afgane ir gana.
– Galėjai pasilikti praporščiku.
– Dėde, Rapolai, žinot ką pas mus Afgane sakydavo apie praporščikus? – per sutiktuvių vakarienę prie to išlankstomo stalo paklausiau dėdės Rapolo, visos giminės akivaizdoje.
– Ką gi?
Tetučių ir kitų giminės dinozaurų apsuptyje kilstelėjau čerką ir tariau armūchos sąmojį lyg tostą:
– Kas praporščiko laipsnį savo noru kabinas, tam ir bybį burnon susigrūst nebūtų pamoina.
Tėvas, visuomet palaikęs nepriklausomos Lietuvos idėją ir nekentęs ruskių, pratrūko kvatotis ir per daug nepyko už tokį sąmojį. Dėdė Rapolas, suraukęs subinę mikčiojo, o motina, neiškentusi keiksmažodžių ir iš armūchos parsivežto etiketo trūkumo, nuvijo lauk nuo stalo. Praėjęs pro drebančią sekciją ir caksinčias tetutes įlindau į verandą užrūkyti. Man iš paskos atėjo ir pats dėdė Rapolas, sovietų kolaborantas.
– Nelabai gražiai tu čia prieš tuos svečius pasakei, – dėdiškai pamokė dėdė Rapolas.
– Ką turiu, dėde Rapolai, tai turiu – nepraustą burną.
– Aš ne apie tai. Šitaip apie rusų armiją šnekėti nevalia ir antitarybiška, dar taip šnekėsi turėsiu pranešti milicijai, – taręs Rapolas brūkštelėjo sieruotos ruskių spičkų dėžutės kampą ir prisikačiagarinęs godžiai užrūkė.
– Bybis ta sovietų armūcha, pats ką tik grįžau ir nei kiek nesididžiuoju.
– Bet krūtinę išpūtęs vaikštai po visą Kulautuvą ir taškaisi sėkla tai kairėn, tai dešinėn, net mano metų bobos šneka, kad jeigu taip ir toliau – visas Kulautuvos mergeles apsėklinsi, – bekosėdamas į kumštį juokėsi Rapolas. – Matai, visą tai davė armūcha, ne kas kitas. Nu dar ir sąjunga, kurioje gyvename.
– O kur pats tarnavai?
– Aš? Aš prisidėjau pokario kovose prieš banditus ir nacistus, – išdidžiai tarė kolaborantas.
Lyg tyčia tėvukas buvo įkišęs galvą vidun į balkoną pakviesti manęs atgal ir visų atsiprašyti. Norėjo paliepti kaip kokiam, blet, prasikaltusiam septynmečiui vaikui, nors formaliai ir tebebuvau jam vaikas ir tėvukas turėjo visą teisę taip padaryti.
– Kokius, blet, banditus pokario kovose, jobani tu vrot? – neiškentęs užbliovė tėvukas prieš savo švogerį, mamos brolį Rapolą.
– Prieš tuos, kaip anuos… Partizanus!
– Kokie jie tau, banditai, sovietų varpgraužy, – tėvas tūžo kelių kvadratinių metrų verandoje.
– Paklausykit, moterys, – sustugo Rapolas. – Vis dėlto Janina tikrai ištekėjo už provokatoriaus!
– Vyrai, baikit, – sudėjusios delnus prašė bobelės, – nesiriekit.
– Kaip tai nesiriekit? Vienas, grįžęs iš armijos, taškosi sperma po visą Kulautuvą ir nei kiek nesididžiuoja ką jam sovietų armija davė, o antras, va tas, iš kurio spermos atsirado šitas pridurkas Kostas, po Didžiojo tėvynės karo sugalvojo banditams ir nacistams padėti!
– Rapolai, geriau čiaupkis, nes atpyzdinsiu prie visų tetų, – sunkiai tvardžiausi aš. Tėvas, teisybę pasakius, net drebėjo iš pykčio. Jums gal anksčiau nepasakojau, bet tėvukas nelabai sutarė su savo švogeriu Rapolu, kuris pasitaikius progai visada laidydavo gerklę apie tą patį.
– Pažiūrėkit kaip jaunasis dykaduonis gražiai šneka. Vaikeli, stok institutan ir eik į inžinierius, nes be išsilavinimo sėdėsi kaip tėvas ir per gyvenimėlį sukaupsi tik tokiai bakūžei.
– Rapolai, nereikia… – ramino jį mano močia, žinojusi, kad mažas ir kuklus namas visada buvo tėvuko skaudulys.
– Cit, Jane, už ubago antikomunisto ištekėjai, tai ko tu dar nori? Nei vaikus į spaliukus leidot, nei pinigų užsidirbot.
Tetos, nors ir vaidino, kad Rapolas persūdė ir sako netiesą, bet galvojo tą patį ką ir jis, tik visą gyvenimą nedrįso mano tėveliams to pasakyti. Gal iš ties gyvenom pakankamai prastai, juk tėvas nei partijon stojo, nei manęs į spaliukus leido. Užsiiminėjo kažkokia antitarybine veikla, gal todėl dirbo tik nekvalifikuotus darbus, kaip ir motina.
– Kas čia per šeimyna? Janinut, atrodei vaikystei visai padori ir galvota mergina, kol nesugalvojai kojų praskėsti šitam lodoriui krovikui. Jobtvajumat, pagimdei kažkokį nei šiokį nei tokį sūnų ir pavadinai Kostu. Kas čia per vardas – Kostas, Konstantinas, gerai, kad ne Konstantinopolis… Galėjai, bled, Ubliudku pavadinti, va tada tai atitiktų kirvis kotą, o dabar, ach, matvaju, net nėra ką pridurti, – taręs Rapolas ranka siekė dar čierkai Starkos.
Laikrodis spėjo caktelti tik kartą, o gal ir du, kai su tėvu nusprendėm paleisti Dumauskų kumščius į darbą. Kol atsistojau į boksioro stovėseną, tėvukas spėjo pirmasis pradėti puolimą. Rapolas, apsilaižęs lūpas linko link Starkos bonkos ir nuoširdžiai nustebo, kai mano tėvukas įsibėgėjęs stvėrė jam už kaklo. Šie du diedai atletais nebuvo, suveikė fizika ir abu griuvo. Pusamžiai vyriokai griuvo tiesiai ant motulės keptų zrazų su slyvomis ir šešias valandas pjaustytų įvairiausių mišrainių. Išlankstomas stalas, savaime suprantama, sulūžo. Nieko keisto, juk ir taip kiekvieną kartą svarstydavome kada ateis jo paskutinioji – kojas paremdavome knygomis, o linkstantį vidurį tėvo sumeistravotu balkiu.
Tetos perekšlės griebėsi už širdžių ir kudakavo siekdamos sustabdyti kivirčą. Keli sėdėję beveik demenciniai vyriokai stojosi ir lygtai mėgino skirti tėvą ir Rapolą, kiti nuo kelias dešimtis skaičiuojančių kelnių valėsi maisto likučius. Tik motina sėdėjo nekrustelėjus ir pravirko užuot kažką sakiusi.
Tėvas smaugė Rapolą laidydamas visus savo žinomus tarpukario Lietuvoje išmoktus keiksmažodžius – vadino jį susna, gyvatės kloaka, utelės kirkšnimi, briedžio apyvarpės varške ir kitais, ne itin bauginančiai skambančiais keiksmažodžiais. Ant sulūžusio stalo tėvukas purtė Rapolą, kuris žiopčiodamas netyčia burnon prisitraukė raugintų mamos agurkėlių ir duotuoju momentu pradėjo keisti veido spalvą. Tėvas, nenorėdamas paskutiniųjų savo gyvenimo dešimtmečių praleisti kalėjime už žmogžudystę, atleido Rapolui kaklą ir atsitraukė prie manęs, vis dar stovinčio boksioro stoikėje.
– Niekas, kad tave kur, neniekins mūsų šeimos, – subaubė tėvas rodydamas špygą Rapolui, besivalančiam majonezines mišraines nuo rudo dryžuoto švarko.
Šiaip ne taip, bobų padedamas, Rapolas atsistojo ir išsitraukęs sovietinę daugkartinę nosinaitę su pridžiūvusiais snargliais, ėmė valytis akis ir burną nuo maisto likučių. Savąsias snargliuotas nosinaites kišo ir kiti šio baliaus dalyviai.
– Dabar bus šitaip – einu tiesiai į miliciją ir padarysiu viską, kad jūs du keliautumėt į patį griežčiausią lagerį, kuriame ir supūsite!
– Gausi dar kartą, bet šį kartą nuo manęs,– atsakiau į grasinimą Rapolui.
– Ach tai tu dar kėsiniesi mane nužudyti, antitarybinis organe? – Rapolas gniaužė kumščius kaip boba, matėsi, kad niekada nėra mušęsis, gal tik kartą žmonai užvažiavęs per ausį, bet ir tai delnu.
– Dink nachui iš čia, supuvęs sovietų šūdo gabale, nes blet atpyzdinsiu taip, kaip armūchoje pyzdindavome naujokus, norėjusius išeiti iš užburto dedovščinos rato!
– Aš tučtuojau kviečiu miliciją!
Mobiliųjų telefonų anais laikais nebuvo, nebuvo įmanoma išsikviesti pagalbos vos keliais paspaudimais, todėl luktelėjau kas darysis toliau. Dėdė dar keletą kartų paminėjo mentus, todėl teko Rapolui prasukti keletą smūgių į kepenis, bet nuoširdžiai, kaip pirmų mėnesių armūchos naujokui, pasakiusiam, kad nerūko, todėl man negali tučtuojau atnešti parūkyti.
Suinkštęs griebėsi už skaudamos vietos ir suklupęs prie stalo lūženų dėdė giliai kvėpavo. Greitesni ir gudresni giminės jau stovėjo koridoriuje ir dėjosi batus, mat nenorėjo matyti šio incidento. Rapolas, sugalvojo pasigriebti tarp stalo ir baliaus likučių nuolaužų gulėjusio visai neblogai pagaląsto virtuvinio peilio. Dėdulė, kaip tuomet spėjau, ne duonos užsimanė atsiriekti, todėl prieš pradėdamas sugalvotus veiksmus, gavo iš guminėmis šliopkėmis apautos kojos tiesiai į auksinę burną. Brangakmeniai neišbyrėjo, peilis nuslydo kažkur po bobų kojomis, o aš pasigriebiau šio galvą ir paguldytą dar keletą sykių gerai užsmaugiau, trindamas komuniagos galvą į mamos gamintą raudoną mišrainę, susimaišiusią su bulvių koše.
Laikiau sulaikytą Rapolą ir neleidau jam pakrutėti, pakol tėvukas su motina nurimo ir gražiuoju paprašė Rapolą paleisti. Pastarasis patikino, kad irgi nusiramino. Giminės jau buvo spėję išsilakstyti, o tiesiogiai mūšyje dalyvavę vyriokai giliai alsavome žiūrėdami vienas į kitą ir laukdami tolimesnių varžovų veiksmų. Atrodėme kaip iš kokio vesterno, kurio tuomet dar nebuvau matęs. Svečių liko vos keletas.
– Net nebandyk eiti į miliciją, – griežtai pasakė tėvas, – visi matėme kaip griebeisi peilio.
– Čia… čia savigyna, ar kaip ten ji, – vis dar giliai kvėpavo Rapolas.
– Tik pabandyk nueiti, – dabar įsikišau aš, – iki suėmimo atpyzdinsiu taip, kad myši krauju iki kol numirsi, o šiksi vien tiktai vandeniu.
Pasirodo, kaip vėliau pasakojo motina, Rapolas turėjo šiokių tokių virškinimo problemų, todėl šis pagrasinimas jį labai paveikė ir apie miliciją kalbos nebebuvo.
– Kaip tu drįsai sovietų armijoje priesaiką duoti, antitarybininke tu prakeiktas? – košė Rapolas. – Ką tu darysi jeigu amerikonas užpuls?
– Pisau ir bybį dėjau aš ant tavo tos sovietų sąjungos ir armijos…
– Rapolai, ateis laikas, kada šitos santvarkos nebebus, – mane nutraukęs įsikišo tėvukas, – o va tada pašnekėsime kada buvo geriau gyventi. Lietuva ir vėl bus laisva, pamatysi.
– Tikiuosi nesulaukti šitos dienos! – pasakė Rapolas ir nuoširdžiai buvo išsiųstas nachui iš mūsų namų, vejamas kumščių ir spyrių.
Su tėvu verandoje parūkėme kol motina tylėdama apsitvarkė. Prie jos prisijungė ir jos seserys, tos nuolankios bobelės, apsimetusios lyg nieko čia nebuvo, jokio buitinio konflikto.
Žinot, dėl vieno dalyko Rapolas buvo teisus – dykaduonystės. Buvau tiek supykęs ant motinos brolio Rapolo, kad užuot ieškojęs kur galėčiau padirbėti ir užsidirbti duonai, surengiau teroro kampaniją Rapolui, neva sekdamas jį ar neina skųstis milicijai. Automobilio neturėjau, todėl tekdavo stovėti ant lauko priešais jo namus. Jeigu planuodavau susitikti su draugeliais, tai būtinai susitikdavome prie Rapolo namo ir gerdavome tik ten. Jeigu dėdė kur išeidavo – eidavau iš paskos.
– Ko gi tu seki mane, jobanivrot? – neištvėręs po pusantros savaitės paklausė Rapolas.
– Žiūriu ar neini pas miliciją, – atšoviau jam.
– Neisiu aš pas tą miliciją, judu su tėvu Sibiran ištrems ir be mano pranešimo.
Viso sekimas ir teroras tęsėsi beveik tris savaites. Vyti nuo namų lindo ir kaimynės, kurios rusiškai pasiųstos eiti ant varpos labai greitai pasišalindavo ir nustodavo įtarinėti. Rapolas irgi meldė grįžti namo ir eiti dirbti, netgi žadėjo padėsiantis surasti darbo vietą, tik kad nustočiau jį sekioti. Man tai buvo pajebat – visai linksma kokias keturias valandas pastovėti Kulautuvos gryname ore su chebrantais. Rapolas gyveno prie miškelio, tai su sekimu suderindavau ir kelis pasimatymus su merginomis, versdamas jas čia pat, miškelyje prie Rapolo. Net tėvai pradėjo burbėti, kad galbūt man būtų laikas susirasti darbą arba daryti ką nors naudingą.
Prisiminus mano tuometinį užsispyrimą, būčiau kantriai prie to namo prastovėjęs metų metus kaip tas japonų šuva Hačiko ir seniausia pamiršęs ko aš ten atėjau. Visa laimė, kad motulė Žemė nusprendė nebelaikyti to sovietofilo urodo Rapolo ir dėdę ištiko infarktas. Nežinau ar stresas ir sekiojimas prie to prisidėjo, bet dėdė Rapolas numirė. Jaunas, 61–erių. Kaip bobos sakė, galėjo dar gyventi ir gyventi. Sužinojau vienas pirmųjų, kai pas jį apsilankė kaimynė felčerė Zoja ir išbėgusi pasišaukė mane vidun. Rapolas, apsidirbęs į kelnes, gulėjo lovoje atšalęs ir sustingęs, įbedęs žvilgsnį į priešais kabojusį nušnerkštą, dulkių erkučių pilną kilimą su elniukais žaismingai lakstančiais palei tarpeklį. Tai buvo paskutinis jo matytas vaizdas prieš apsitriedžiant ir mirštant. Ramia sąžine nuėjau namo ir pranešiau mamai, kad numirė jos brolis, mano dėdė Rapolas. Motina pravirko, o tėvas, mačiau šyptelėjo. Mudu linktelėjome vienas kitam kone pasveikindami kits kitą.
Beje, baliuje buvusią vieną tetą, šimtakilograminę mamos pusseserę, per muštynes ištiko mikroinsultas, bet nieko baisaus – išvaikščiojo. Tiktai va šitas gyvatė, dėdė Rapolas, numirė.
\*\*\*\*\*
Bičiuliai, pristabdykime šiam kartui istoriją ir pratęskime kitą kartą, už savaitės, ką galvojate? Jeigu patiko, galite mane paremti Contribee arba Patreon ir sekančias dalis suskaityti iš karto, nelaukiant kitos savaitės. Būsiu labai jums dėkingas, jaunimėli.
​
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02KNmLMWys38cS6k84hqMQJc3j69CrRKUMengZHnPDXU5b9mNfMTSnBmnzVYWQXWgal), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas