Mano mylimas jaunime, jūs ir vėl čia! Malonu matyti sugrįžusius, taip pat ir naujai įsijungusius paskaityti ką čia šitas senas krienas kliedi apie senus gerus laikus, kuomet dažnas jūsų dar nebuvo gimęs, arba dar buvo per jaunas prisiminti tuos pašėlusius laikus, kuriuos vadinu jaunyste… Spėju atmintimi nesiskundžiate, bet dėl visa ko primenu, kad praeitose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/q4gs00/vairavimo_instruktorius_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/q97g71/vairavimo_instruktorius_24/))jums pasakojau apie aplinkybes kaip tapau vairavimo instruktoriumi, įmečiau vieną epizodą iš mokytojavimo bei įsivėlimą su buvusiu instruktoriumi Viktoriuku vagiantį dyzelį iš mano dabartinės darbovietės, vairavimo mokyklos „Kurvalda“. Jeigu atmintis šlubuoja, ar esate naujas šitoje kelionėje, visada prašome sugrįžti paskaityti senų dalių, taip pat ir senų tekstų.
– Tai kur tu dėsi tą salerkos bačką? – paklausiau ūsuoto pilvūzo Viktoriuko.
– Kaip tai kur, parduosiu, – tarė Viktoriukas ir tėviškai nusišnypštė nosį uždengdamas vieną šnervę ir išpūsdamas visą turinį lauk. Nu, beveik visą, dalis pasiliko žilstančiuose ūsuose. – Būtų gražu iš tavo pusės, jeigu nesikištum ir paliktum dėdei pasirūpinti verslu.
– O tai klausykite, dėde, kada fanerą gausiu?
– Fanera… Jums, jaunimui, tik pinigai ir terūpi. Dar pasakyk, kad norėsi gauti doleriais, o ne rubliais ar litais, – erzinosi pavargęs Viktoriukas.
– Aišku doleriais!
– Tvajumat, jaunimas, – tarė man į tėvus tinkantis buvęs vairavimo instruktorius ir su kliuksinčia dyzelio bačka išvažiavo iš vairavimo mokyklos techparko. Neilgai trukus, mokykliniu žiguliuku palikau techparką ir aš. Išvykdamas pamojavau sargui Vovai, garantuotai po mano išvažiavimo grįžusio į budelę buchalinti toliau.
Gyvenimas devymšeštais dirbant vairavimo instruktoriumi nebuvo labai jaudinantis, mokini jaunimą vairuoti ir tiek, žinoma kartais leisdavau sau išlieti prastą nuotaiką ant jų, bet kas gi šiais laikais taip nedaro, tiesa? Pasitaikydavo ir jaunų studenčių, kurioms kartais pasakydavau kokį švelnesnį žodelį, ar netgi pakviesdavau pas save išgerti arbatos pamokos metu. Būdavo ir tokių, kurios sutinka, bet šį kartą ne apie tai. Kiekvienas mokinukas paprastai prasukdavo 20–30 kilometrų, bet aš, seno sukčiais Viktoriuko pakurstytas rašydavau, kad pravažiavo pidisoką, atseit visi instruktoriai taip daro ir visi tą dyzelį pyzdina, tik vienas Kurvaldos direktorius Kuras glušas ir nesupranta, kad vagiamas jo įmonės turtas.
Gavęs iš Viktoriuko savo dalį už pavogtą kurą, nustojau dvejoti, padirbinėjau kilometražą kaip įsijuosęs. Užsienio valiuta ir už ją nupirktos importinės prekės buvo geriausia motyvacija. Taip pat iš šono dar paspekuliuodavau turgelyje – viso laksčiau per tris darbus. Ta devymšeštų vasara tikrai buvo kažkas tokio nuostabaus, Viktoriukas kas savaitę atvykdavo nusiurbti dvi porcijas dyzelio. Pirmoji porcija, ta pusiau legali – šimtas litrų ką neva išvažinėjo studentai, o antra buvo nematoma. Viktoriuko magneto pagalba skaitliukas nepriskaičiuodavo išsiurbto papildomo šimto litrų. Pamenat, pirmą kartą jis pasiskundė, kad jam laikant magnetą pradėjo drebėti plomba? Tai žinokite, kad atėjus rudeniui ta „bliomba“ iškrito, va tada, blet, viskas ir prasidėjo.
– Dumauskai! Ateik į kabinetą, – pro kontoros langą šūktelėjo direktorius, kol valiau žiguliuko langą su skuduru. Mečiau ką daręs ir užlipau į kontorą. Durys buvo praviros, todėl įėjau nelaukęs sekretorės.
– Taip, viršininkas? – paklausiau nusiėmęs šoferio kepurę.
– Kiek pravažiuoji su mokiniais per pamoką? – paklausė Valdemaras Kuras, Kurvaldos direktorius.
– Na įvairiai, būna su vienais pidisoką, su kitais šestdysiat, – rusiškais skaitvardžiais atsakiau direktoriui. – Noriu, kad mokiniai normaliai išmoktų vairuoti.
– Blet, kur tiek po Kauną smaukytis? – paklausė direktorius sukryžiavęs rankas ant krūtinės.
– Būna iki Garliavos nuvarom, iki Žemkės, Aleksoto. Tegul mokinasi, vaikai, – numykiau, bet žiūrėjau direktoriui tiesiai į akis. – Kažkas gal nutiko?
– Turiu tokį įtarimą, kad jūs, pyzdukai, vagiat iš manęs, – tarė direktorius.
– Nesuprantu apie ką jūs, načialnikas. Šitomis rankomis duoną uždirbu, – atkišau pajuodusius pirštus priešais save, – nieko nevagiu, tik česnas darbas.
– Tai tu man tada pasakyk, kaip per mėnesį sugebėjo išgaruoti pusė trijų kubų cisternos? – griežę dantimis Kuras apsikrovęs kažkokiais popieriais.
– Nesuprantu apie ką jūs, šefas, – sumelavau, nors tikrai žinojau, kad mes su Viktoriuku bent pusę cisternos buvome nusiurbę vien laikydami tą magnetą.
– Blet, žinok ir taip ir anaip aš vartau tuos popierius, man galai nesueina, – sklaidė lapus vairavimo mokyklos direktorius, – visi instruktoriai prasuka po trisdešimt kilometrų, o tu vienas kažkokius ralistus rengi su savo tuo pidisoku kas pamoką. Nejaugi nusukinėji dyzelį?
– Baikit mane įžeidinėti, nė už ką! – apsimečiau įsižeidęs.
– Nors jeigu ir nusukinėtum, tai neišgaruotų tiek saliarkos, – krapštė Kuras dar labiau praplikusį sklypą. – Žiūrėk, darom taip, apmažini savo apsukas iki trisdešimt kilometrų per pamoką ir žiūrėsim kas su tuo dyzeliu darosi.
– Direktoriau, prašau manęs neįtarinėti, aš tikrai nenusukinėju nuo jūsų, – tariau priėjęs arčiau.
– Nusukinėji ar ne, pažiūrėsime vėliau, dabar gali pyzdinti, – tarė direktorius ir parodė į duris. Tą ir padariau.
Jeigu gerai prisimenu, buvo savaitės pradžia, todėl nieko nelaukęs užraukiau visus reikalus su tais papildomais kilometrais. Į kelionės lapus įtraukinėjau tai, ką faktiškai nuvažiuodavo mokinukai – dvidešimt penkis, trisdešimt kilometrų. Kol jaunimas sukinėjo barankas Kurvaldos aikštelėje Vilijampolėje, stačiau ant taburetės buterbrodus, tiesa jau nesuprakaitavusius ir pažliugusius, o atvirkščiai, standžius kaip žindyvės krūtys. Buvo auksinis ruduo, dubakas va panašus kaip ir dabar.
– Sakykit, jūs ką norit, bet Kostas galėtų būti vadinamas Buterbrodausku, nes šitie buterbrodai su šlapenka yra pasakiški – gyrė žiaurusis instruktorius Jonas čiaumodamas ryte teptą sumuštinį. Aplinkui esanti grupelė instruktorių linkčiojo pritardami. – Davai, duok dūmą užtraukti, tada toliau vadinsiu Dumausku, – pasakė ir savo juoku užkrėtė krizenti kitus. Atkišau cigaretę šiam neoficialiam instruktorių vadui, esančiam arčiausia Kuro, hierarchijos prasme.
– Rebiatos, kiek kilometrų prasukat per pamoką? – paklausiau instruktorių.
– Įvairia, būna dvacoka, būna tracoką, – atsakė jie.
– Nes blecha, aš pravarydavau pidisoką, – prisipažinau. Instruktoriai kilstelėjo antakius iš nuostabos.
– Nu tu čia ralistus ruoši kaip reikalas, – atsakė Jonas.
– Vakar buvo pasikvietęs Kuras, sakė kažkur išgaravo tona saliarkos, kažkaip jaučiu, kad mane įtarinėja, – pasakiau kolegoms.
– Nekreipk dėmesio, – numojo ranka Jonas, – ta saliarka Kurui pastoviai kažkur garuoja. Kiekvieną iš mūsų pasisodinęs gydė, kad neva užuodžia dyzelį ant mūsų šoferio kepurių. Iš pradžių lygtai kabino ant Viktoriuko, neva jis vagia, bet jį išmetus vis tiek jam tas dyzelis kažkur vis prapuola. Galėtų gal pirmiausia nuo plaukų pradėti, nes irgi kažkaip garuoja, ane vyrai? – alkūne baksnojo kolegas Jonas.
– Gal meistreliai vagia? – paklausiau.
– A velnias ten žino. Nesuk pautų, Kostai, jeigu ką tai užstosime, – atsakė instruktorius Jonas, rašęs ne vieną tarnybinį pasiaiškinimą už muštynes su mokiniais. – Nu nebent iš tikrųjų pyzdini saliarka, tada tai jau pyzdauskas, – tarė Jonas ir kartu su instruktoriais pradėjo žvengti. Pietų pertrauka ėjo į pabaigą ir grįžus į automobilį, pas studentą į mokytojo kėdę, teko apsvarstyti galimus variantus kaip išlysti iš šitos dyzelio bačkos neprasmirdusiam, nes kaip žinia, dyzelis smirda jobanivrot kaip, ypač vogtas. Na čia perkeltine prasme.
Visą savaitę tvarkingai pildęs dokumentaciją laukiau penktadienio, kada galėsiu nutrauki verslo santykius su Viktoriuku, taip pat išeiti iš vairavimo mokyklos, nes artėjant žiemai, norinčių vairuoti kiekis po truputį mažėjo. Kaip kalbėjo instruktoriai, visą gruodį praktiškai prageria savo patalpose dėl mokinių trūkumo. Na jau ne, pamaniau, jau geriau visą gruodį stovėsiu turguje ant kartono ir pardavinėsiu nutrijų kailinius ir vogtą rūkytą mėsą. Taigi, laukiau susitikimo su Viktoriuku.
Penktadienio vakarą, techparke tradiciškai atsisveikinęs su instruktoriais, nuėjau pas Vovą jam nunešti butelio už tylėjimą, kad čia lankosi Viktoriukas.
– Blecha, aną dieną atėjo pats Kuras su bachurais, – retadante burna sušnypštė sargas Vova besidairydamas į šonus.
– O ko? Gal pagaliau atlyginimą sumokėjo? – pabandžiau pajuokauti, nes Vovai atlyginimo Kuras už tinginiavimą ir šlagbaumo kilnojimą nenorėjo mokėti, o jeigu ir sumokėdavo, tai grašius. Na kita vertus nelabai čia ir yra už ką mokėti.
– Vėl tu su savo tais atlyginimais, – pyktelėjo Vova. – Buvo atėję ir kažkaip per aplinkui paklausė ar nesilanko tas, kas neturėtų. Aš atsakiau, kad ateina kas turi ateiti, todėl gavau smūgį į pilvą, nors nelabai suprantu už ką.
– Atsikalbinėjai prieš bachurus, – paaiškinau pensininkui Vovai kaip veikia naujieji laikai, vadinami devyniasdešimtaisiais.
– Pasakė, kad dabar turiu rašytis visus kas įvažiuoja ir atvažiuoja, net turiu žymėtis ar išsiveža kokius nors bačiokus, – prisipažino Vova. – O saliarką, blet, čia visi pyzdina, pradedant Jonu baigiant tavim su Viktoriuku.
– Žymėkis ir rašykis, senoli, tik šiandien paskutinį kartą užmerk savo pusakles akis ir apsimesk, kad nematai paskutinį kartą atvažiuojančio Viktoriuko, sutariam?
– Kažkaip sausai tu čia šneki, – pasakė pensininkas sargas Vova.
– Še, pusbonkį Raulo, – tariau ir atkišau į plastikinį butelį supiltą spiritą Royal, kurį anglų kalbos nemokantys chroniai tiesiog vadino Raulu.
Sargas Vova nušvito, iš savo būdelės atsinešė kažkokio kapų vandens, ar tai diušės ar buratino. Į puodelį šliūkštelėjo gazuoto šlykštalo ir godžiai jį praskiedė mano dovanotu spiritu. Kilstelėjęs į mano sveikatą aprūdijusį raudoną emaliuotą puodelį su taškučiais, viską supylė į alkoholiu jau bene keturiasdešimt metų grūdinamą organizmą, atsižvelgiant, kad jeigu geria nuo dvidešimties.
– Va dabar tai tikrai nieko nematysiu, – linkčiojo iš pasitenkinimo Vova, – bet žiūrėk, kad būtų paskutinis kartas, – pagrasino sargas. – Blet, būna kai užgeriu tai atima ne tik kojas, bet ir sunkiai matau, – jau man nueidinėjant suburbėjo.
Kaip visada penktadieniais, kokią devintą valandą privažiavo žiguliukas, iš kurio išlipo linguojantis, kokius dešimt kilų per vasarą užsimetęs eks instruktorius Viktoriukas. Matėsi geras gyvenimas papildė ne tik piniginę su pilvu, bet ir spėju cholesteroliu kimšo kraujagysles. Diedas net nepasisveikinęs atsidarė galines dureles ir ištraukė dviejų šimtų litrų statinę skirtą saliarkai. Visa mašina, tarp jų ir Viktoriukas buvo įsigėrę tuo dvoku.
– Tai net nepasisveikinsi? – paklausiau ir patraukiau link kuro cisternos.
– O, sveikas, Kostai, gal dar pasibučiuoti nori? – traukė mane per dantį jis.
– Pasibučiuoti tai ne, bet bent paprasto mandagumo norėtųsi.
– Mandagumo, che che che, kaip tau šitas? – paklausė ir juokais atkišo pajuodusią špygą. Iš tokio mandagumo nuoširdžiai sukrizenau.
– Žiūrėk, Viktoriuk, norėjau tau kai ką pasakyti, – ištariau kolegai, tuoj tapsiančiu buvusiu kolega.
– Ko tu čia dabar bobėji? Tai tu nori mandagumo, tai tu nori kažką man sakyti. Sakyk, blet, jeigu esi diedas, – susiraukė Viktoriukas ir prisidegę cigaretę.
– Baigiam gal tas nesąmones su saliarka, ką?
– Kaip tai baigiam?
– Paprastai, vsio, basta. – tariau ir užstojau saliarkos pompą.
– Ką tu čia dabar blet nusišneki? Ką čia reiškia? – paklausė susiraukęs Viktoriukas.
– Va tą ir reiškia, pasibaigė tavo, blet, saliarkos pyzdinimai, – atsakiau jam.
– Kurvamat, dabar paklausa tokia išaugusi, kad tu net neįsivaizduoji! Negalime dabar pat imti ir nutraukti, – žiopčiojo Viktoriukas.
– Pajebat man tavo tos paklausos, viskas baigta.
– Gerai, tada bent šimtą litrų nuleidžiam, be magneto, ką? – derėjosi jis atridendamas ir atkimšdamas bačką.
– Ne, viskas baigta, mane jau įtarinėja Kuras, kad pyzdinu saliarką. Kelionės lapuose studentai pravažiuoja pagal spidometrą, baigėsi apipisinėjimai, – dar visai taktiškai laikiausi.
– Kuras jį matai įtarinėja, – su džeržgiančia gerkle prajuko Viktoriukas eidamas link mašinos. – Žinai kiek laiko jis mane įtarinėjo? Nuo devympirmų ir pažiūrėk, gyvas sveikas.
– Ne ne ne, negaliu, Viktoriukai, net Vovai įsakyta sekti kas įvažiuoja į techparką, – pasakiau bagažinėje besikuičiančiam jūrų vėpliui.
Iš bagažinės Viktoriukas išsitraukė tą milžinišką magnetą ir nesiklausydamas ėjo link kuro pompos.
– Kame problema? Nusukam bent šimtuką tada su magnetu ir viskas, – laikė keldamas magnetą link skaitliuko. – Leisk žarną, sūnau, ir spausk pistūlę.
– Tu manęs matau nesupratai, – atsakiau susiraukęs Viktoriukui.
– O tu manęs. Leisk saliarką jobtvajumat į bačką, neišlaikau magneto, – inkštė drebančiomis rankomis Viktoriukas.
– Ne, neleisiu, – pabrėžiau mane girdinčiam, bet nesiklausančiam pašnekovui.
– Leisk, kurva nachui blet tą supistą žarną į bačką, arba pačiam kūrva žarnas paleisiu, – rėkė Viktoriukas išraudęs kaip rankose sugniaužtas bybis.
„Nu blet“ lakoniškai tariau sau ir akis užpylė raudona migla. Su įsibėgėjimu priartėjau prie mane ką tik išsiuntinėjusio į visas puses Viktoriuko ir primityviu raišo arklio spyriu smogiau šiam į pilvą. Šis nuo smūgio dėjo galvą į cisterną ir griuvo ant nugaros. Taip Izaokas Niutonas buvo sugalvojęs, nors greičiau atradęs, kad kūnai krentu ant žemės ar kažkas tokios, taip sunkusis magnetas krito žemėn paskui Viktoriuką ir tėškėsi tiesiai ant jo dešinės rankos.
Pasigirdo trakštelėjimas ir po jo sekė Viktoriuko kaukimas, veidas buvo paraudęs. Akimirką pasirodė, jog Viktoriukas buvo ką tik užviręs virdulys – visas raudonas ir švilpiantis. Buvęs kolega susigriebė už suknežintų pirštų, ir bliovė ne savo balsu. Iš mandagumo nuridenau tuščią bačką link mašinos ir įkėliau ant galinės sėdynės. Kol buvęs instruktorius kaukė žiūrėdamas į savo pirštus, atrodžiusius kaip nuvytusios, vandens negavusios gėlės, nunešiau sunkųjį magnetą į saviškę bagažinę.
– Dabar paklausyk manęs, – pasilenkęs tariau Viktoriukui, – valini nachui iš Kurvaldos techparko ir, kad daugiau tavęs nematyčiau.
Viktoriukas šiaip ne taip ramstydamasis kaire, sveikąją ranka, atsistojo.
– Nu tu kūrva… Kalės šmote, tu dar nachui pasigailėsi ubliūdkas… – niršo Viktoriukas sėsdamas į žigulį. Iš įpratimo dešine, suknežinta ranka ir mėlstančiais pirštais mėgino įmesti atbulinį bėgį, bet iš skausmo sustugo. Kažkaip ten jam pavyko paduoti atbulam kairiąja. Prieš išvažiuojant pravėrė langą. – Aš tau nemeluoju, aš tave dar pagausiu, – skausmo iškreiptu veidu pasakė Viktoriukas ir nulėkė, kaip spėjau Kauno klinikų kryptimi, kad medikai dar spėtų kažką padaryti jo pirštams.
Keršto dirva buvo pasėta, tą pajutau labai greitai, bet gal apie tai papasakosiu sekantį sykį, nes žiaurumo vienam kartui užteks, užtraukime ručnyką. Sekančią savaitę įkelsiu jau paskutinę dalį, bet jeigu nenorite laukti visada galite mane paremti Contribee arba Patreon, kur viską galėsite paskaityti iš karto. Būsiu tikrai dėkingas. Surinktos lėšos bus panaudotos kilniems tikslams, patikėkite jūs manimi. Na tai ką, ačiū, kad skaitėte ir iki sekančių susiskaitymų.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, gali pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/338807604734411)