Šokiai 3/4

Malonu, kad grįžote, jaunimėli. Nusidaužykite batus į staktą ir užeikite, tik jokiais būdais nesiaukite. Tas praplikęs vyriškis vardu Kostas yra tas diedas pas kurį galima sėdėti su batais ir salione rūkyti kratant pelenus tiesiog ant žemės. Turbūt užsukote paklausyti trečios pasakojimo dalies apie šokius, tiesa? Jeigu primiršote, prašom pasiskaityti praeitas dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/ryxr8d/%C5%A1okiai_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/s4g3fd/%C5%A1okiai_24/)), kuriose papasakojau apie tai, kaip kažkas šokiuose vykdė sabotažus, pagrobė Vilmą ir pavogė ant pagrindinio įėjimo kabojusį Lenino biustą. Patikėkite, mokytojai buvo paklaikę nuo pastarosios nelaimės, mat jis buvo patikėtas saugoti mokyklai pačio sovietų sąjungos rajono komiteto! Mes, bernužėliai, kuo puikiausia žinojome, kad tai buvo mūsų amžinų priešų iš Raudondvario darbas, todėl mokytojų prašomi leidomės į medžioklę. Tiesa, tam tikslui nuvarėme geografijos mokytojo, pravarde Gaublys, žiguliuką.

Galėčiau papasakoti kaip lėkėme per Kulautuvą nuo mokyklos per visą miestą, bet Dievuli, kiek ten to miestelio tebuvo. Nuo mokyklos pasukome miškelio link. Adrenalinas plakė visiems, pradarytoje bagažinėje sėdėjęs Valdas su Vidma dar lygtai bandė užrūkyti, bet greitu metu pradėjo kojomis spardyti automobilį į galinę sėdynę.

– Kas darosi, jibinivrot? – sustabdęs mašiną ir pravėręs duris rėkė vairuotojas Sigis bagažinės pusėn.

– Šalta, kaip tai kas, davai priimkit į galą, – atsakė Valdas su Vidma iš šalčio vos ne mėlstančiomis rankomis. Sovietmečiu mokyklos ereliai niekada gi nedėvėjo pirštinių. Dabar išsisklaidžius adrenalinui šiedu jaunuoliai nebenorėjo sėdėti bagažinėje kaip kokie ruskių kariai ant BTR šarvuotos technikos.

Vogtame automobilyje padarėme rokiruotę. Sigis, nes buvo blaiviausias, liko sėdėti priekyje vairuoti automobilio. Kadangi buvau kaip ir gaujos galva, užsirezervavau vietą keleivio pusėje ant kelių pasiimdamas mažylį Dimą. Beliko kažkaip sukišti ant galinės žiguliuko sėdynės plačiapetį Darių, Gankovą, Sierą ir boksiorus Valdą su Vidmą.

Aišku, tuo laikmečiu rusų kūrinys „Korobeiniki“ dar nebuvo priskirtas tetrio žaidimui, bet dabar prisimenu tą situaciją belaikant Dimą ant kelių ir žiūrint į drebančias iš šalčio bendražygių fizionomijas ir Žigulio sėdynę, kažkaip galvoje skamba būtent tas kūrinys, sprendžiant kaip čia sukišti tuos vyrus ant tokios mažos sėdynės.

Vis dėlto apgirtusiomis smegenimis sugebėjau kaip kaladėles suskirstyti žmones mažoje erdvėje. Valdas su Vidma buvo neišskiriami ir didžiausi, todėl užleidau vietą jiems priekinę sėdynę. Pasiaukodamas atsisėdau ant galinės sėdynes su Dima ant kelių, dešinėje pusėje. Plačiapetį Darių pasodinau už vairuotojo Sigio, o Gankovas su Sieru sėdėjo pasisukę kaip šprotai, kad neatrodytų kaip homoseksualistai, vienas į kitą atsisukę nebuvo – susiglaudė šiknomis. Sigis užgazavo. Ratams prasisukant ant ledo, šiaip ne taip pajudėjome miško takeliu ir nors buvome kaip silkės bačkoje, pavyko visiems draugiškai užsirūkyti.

– Rebiatos, nepūskit dūmų į priekį, nieko nematau, – bandė prašyti Sigis, bet būtent priekis ir buvo ta laisva vieta orui, ten ir ritosi dūmai laukan per vos pravertą vairuotojo pusėje esantį langą.

– O tai kur mes važiuojam iš viso? – paklausė kiek šveplas klasiokas Gankovas, juodaplaukis išbalęs išdžiūvėlis juodais ratilais po akimis.

– Rimtai, Kostai, kur man važiuoti? – perklausė Sigis su cigarete dantyse.

– Gaudyti raudondvariakų, kaip tai kur? – atšoviau. – Į Raudondvarį.

– O kur Raudondvaryje? Gi jis dydžio kaip bent dvi Kulautuvos, – tikslinosi Sigis.

– Važiuok kaip visada, pasismaukom palei mokyklą, gal ir mes pavogsim ką nors, – atsakiau jausdamas šiltą Dimos tarpkojį ant saviškio ir, kad mažą kas, įtempiau blauzdas, kad kraujas sutekėtų tiktai ten, o ne kur kitur. – Pagnali!

Su šia iššaukta komanda mūsų karo mašina nurūko plikledžiu ir pusplikėmis Gaublio žigulio padangomis dešimtį kilometrų raudondvariakų mokyklos link, kur planavome atgauti mūsų Vilmutę, Lenino biustą, atgubilinti priešininkus ir galbūt kaip grobį pasiimti mergų, jeigu jų bus. Nebijojome, buvome tikri Kulautuvos miestelio kariai, gynę savo krašto garbę toje pasiutusioje kovoje už būvį mažų miestelių lygoje. Kaip skaitėte, toje miestelių ir kaimų kovų arenoje buvo imamasi įvairių metodų siekiant pergalės – buvo sabotuojami mokyklos šokiai bandant išnuodyti mokinius, pagrobiant merginą, Lenino biustą. Žinoma, mes savu laiku irgi pridarėme dar ne tokių šlykštynių, bet palikime tai gal sekančiam kartui.

Per kokias penkioliką minučių atsidūrėme Raudondvaryje. Tik įvažiavę į tą kaimą išjungėme šviesas. Ne pirma tokio pobūdžio žvalgybinė užduotis vertė imtis visų atsargumo priemonių, mat nenorėjome užsirauti ant didesnio priešo, galinčio drąsiai mus pažeminti savame kaime. Buvome priešo teritorijoje, turėjome elgtis ypač atsargiai. Taip atsargiai kaip negavęs sekso iš sugyventinės nusprendi, kad čia pat, gulint lovoje, reikia greitai nutraukti vieną trumpą patampymą, nepažadinant nei jos, nei tarp jūsų įsitaisiusio šuns.

Taip pat atsargiai elgėmės ir mes. Išjungę variklį riedėjome tamsiomis Raudondvario gatvėmis besidairydami jaunimo. Iš tų visų praeities kautynių visas priešo jaunimas buvo daugmaž pažįstamas. Teko šalikais apsirišti veidus, kad po mūsiškių išpuolių nebūtume atpažinti, jeigu neduokdie nuspręs pasiskųsti milicijai. Su tais šalikais atrodėme komiškai, jeigu būtume gimę kokiais dešimtį metelių vėliau, būtume turbūt įkūrę Kulautuvos gaują pasivadinę „Šalikiniais“, mat vieninteliai po šalikais slėpdavome savo veidus tuo laikmečiu. Aišku jaunimas žinojo, kad jeigu snukį apsivyniojai šaliku kaip kokia mumija, esi kulautuviakas, bet slepiama tapatybė leido jaustis šiek tiek saugesniems.

Mieste nebuvo nė gyvos dvasios, tad riedėjome raudondvariakų lizdo link. Sustojome visai prie pat mokyklos esančiame gyvenamųjų namų kvartale. Nuo mokyklos girdėjosi triukšmas. Išgėręs Dima savo mažomis ausytėmis sugebėjo pagauti sklindančią muziką ir pradėjo palengva krypuoti klubais, pamiršęs, kad toje prigrūstoje mašinoje sėdi ant manęs. Įtempiau blauzdas ir tąsyk.

– Kas dabar, Kostai? – paklausė šaliku veidą apsisukęs Sigis, kurio matėsi tik akys ir raudonos storos lūpos, kaip kokio pieštinio tamsios spalvos personažo, kurį mėgo atvaizduoti menininkai iki kol visi netapome politkorektiškais.

– Pasėdim, gal užmatysime ką nors, – atsakiau šaliku apsitempęs mordą. – Vis tiek kažkas pro čia eis, pasiklausim.

Po kokio pusvalandžio ir penkių surūkytų cigarečių, kitame gatvės gale, pasirodė dviejų striksinčių paauglių siluetai einantys mokyklos link. Aišku, buvome išlindę iš mašinos, nesėdėjome vienas kitam ant kelių, ne iki tiek buvo brolybė tarp mūsų. Tik vienas Sigis liko sėdėti automobilyje, ant šucherio, kaip sako zonoje.

– Ką darom? – paklausė niežinčių krumplių savininkas Darius ir žvilgtelėjo į jaunuolių pusę.

– Apklausiam, kaip tai ką, – atsakiau ir sužiūrėjau, kad visi būtų apsisukę veidus šalikais. Vienintelis Dima buvo smulkutis, tad labiau atrodė, kad pas jį vietoje galvos uždėtas didelis širšių lizdas.

Gatvelė buvo neapšviesta, bet porelė pamatė ant galvos apmuturiuotus šalikus ir pažino su kuo turi reikalą – kulautuvininkais. Mus ir porelę skyrė kokie penkiasdešimt metrų. Jiedu stabtelėjo ir mėgino dairytis kur čia pasukus ir mus apėjus.

– Jaunimėli, ateinat čia, – liepiau porelei, bet šie pasileido bėgti. – Vyrai, paimam, – daviau komandą tamsoje likusiems vyrams ir puolėm jų pusėn.

Niekada nebuvome sprinteriais, bet gatvė išmokė bėgti visai neblogai. Nepažiūrėję lyties ar dar ko, čiupome už juosmens du jaunuolius ir parvertėme į pusnį. Kokias dešimt sekundžių murkdėme jų veidus pilkos spalvos sniege, visai kaip mokė fizrukas Tadzikas.

– Ko bėgat, bradegos? – neduodamas atsikvėpuoti, Darius laikė auką už ilgų plaukų. Labai gaila, kai į mūsų reidus papuldavo panelės, kaip ir šįsyk. Kita auka buvo vaikinas, kurio neskriaudžiau taip kaip Darius.

– Bliat, gi čia kulautuviakai, kaip nebėgsi. Rebiatos, paleiskit, – tarė supakuotas jaunuolis ant žemės, pasispjaudydamas sniegą iš burnos ir pūsdamas jį iš nosies. Akių vokai irgi buvo sulipę purvinu sniegu.

– Paleiskit, debilai, – žviegę Dariaus kankinama mergina. Nuo snukio nuvalius purvą ir iš akių iškrapščius sniegą pamatėme, kad ten ne kas kitas, o raudondvariakų pagrobtoji Vilmutė!

– Vilmut, jobanivrot, kaip tu čia atsidūrei? – klausė budelių ratelyje stovėjęs Dima, kažkada ją kadrinęs, bet nieko iš to nesigavo. Davėm Vilmai atsistoti ir išsikeikti.

– Va dėl to aš ir pabėgau iš tų jūsų šokių. Esate paskutiniai debilai ir mažvaikiai, – su ašaromis akyse iškukčiojo Vilma. Dešimtokai boksiorai atsistojo į stoikes.

– Blecha, aštuntokai mums sakė, kad tave pagrobė, – pasakiau jai.

– Koks dar pagrobė, manęs Algis atvažiavo pasiimti su savo draugais, – atkirto Vilma ir mostelėjo į springstantį partnerį, vis dar laikomą prispaustą ant žemės. – Pabuvome su jo draugais ir ketinome eiti į jų šokius. Visai kita muzika ir publika, negu tokie kaimiečiai kaip jūs. Iš viso, kam jūs tuos šalikus dedatės? Visi gi jus atpažįsta.

– Klausyk, sterva, kuo tau mūsų Valieros leidžiama muzika netinka? – įsižeidęs paklausė Dima.

– Š, – nutraukiau Dimą, – Vilma, mums tereikia tavo draugelio, – tariau ir stumtelėjęs patupdžiau Vilmą į pusnį.

Kavalierius Algis pradėjo muistytis, bet buvo nugesintas fizruko mokytais prijomais. Aišku, mes patys dar buvome kaip ir vaikai, todėl Vilmą tiktai išmaudėme sniege – užkišome sniego po apykakle ir numetėme kepurę į pusnį. Moterų nemušėm.

– Raudondvariakas? – Algio paklausė pasilenkęs Darius.

– Ne, – atsakė tas.

– Tai ko mūsų mergeles iš šokių vežiesi čionai?

– Nes esate kaimiečiai, – atsakė Algis, susitaikęs su likimu.

– Raudondvariakas? – paklausė mano nuomonės Darius.

– Kas gi daugiau, – patvirtinau išgirdęs pirminę belaisvio apklausą. Mūsų gaujos vaikinukai linksėjo išsišiepę „pagaliau turim“. – Vilma, gali valint iš čia, tu nematei mūsų, o mes tavęs.

– Kostai, taigi aš jus visus mačiau! – atšovė Vilma ir buvo darsyk išmaudyta.

– Kas pavogė Leniną? – paklausiau Algio, kol vyrai į Vilmos kepurę krovė sniegą.

– Jeigu pasakysiu, mane atpyzdins, – atsakė raudondvariakas Algis.

– Jeigu nepasakysi, mes tave atpyzdinsime dar labiau, – mestelėjau, bet belaisvis tylėjo.

– Tylus kaip žemė? – filosofiškai paklausė boksioras Vidma. Aš linktelėjau.

– Vilma, pasiimsime tavo kavalierių biški pasivažinėti, – mestelėjau išdavikei merginai. – Nenužudysime, nepergyvenk.

Vilma kurį laiką spiegė, šaukėsi pagalbos, bet mes buvome nepajudinami – nusivedėme Algį iki automobilio ir surišę rankas ir kojas jį, kaip kokių bulvių maišą, įmetėme į bagažinę. Che, kad būtumėte matę tas išsigandusias akis prieš uždarant bagažniką. Vilmą apėmė kažkokia psichozė, bet šią patikinau, kad važiuojame su Algiu tik pasivažinėti. Grįžau į mašiną ir pasisodinau Dimą ant kelių.

– Į mišką, – paliepiau Sigiui ir po biški blaivėdami išvažiavome iš raudondvariakų mokyklos prieigų palikę Vilmą viduryje tamsios gyvenvietės, priešo teritorijoje.

Bagažinėje vežiojome savo belaisvį lyg koks Švinius (GALIMAI!). Sukome ratus po Raudondvario miestą tai vienur, tai kitur, norėdami suklaidinti Algį. Raudondvarį išmaišėme skersai išilgai, išvažinėjome jį visą. Nuvykome prie Raudondvario pilies, už kurios planavome Algiui atlikti tardymą, o gal net ir egzekuciją po visko. Automobiliu nuvažiavome iki pat to dvarelio ir paliepiau Sigiui sustoti kur nors ant kampo, atsukti mašiną į kelio pusę, maža reikės bėgti, sakė vidinis karo strategas Napoleonas Bonadumauskas.

Išlipome iš mašinos tyloje, davėme Algiui pagyventi nežinioje šiek tiek ilgiau. Atvėrus bagažinę radome išbalusį ir drebantį pagrobtąjį. Boksiorai Vidma ir Valdas jį iškėlė ir „volga–volga“ metodu numetė ant šaltos, snieguotos žemės, už dvaro. Belaisviui nei rankų, nei kojų neatlaisvinome ir palikome gulintį drebėti. Atsistojome ratu aplink jį.

– Tai ar pasakysi, sustingęs bybeli, kas nupiso Leniną? – pasilenkęs paklausiau.

– N…n…nichuja, – užmikčiojęs iš šalčio ir baimės atsakė raudondvariakas.

– Vyrai, patikrinam jį, – atsakiau chebriukams.

Tuo laikmečiu kažką patikrinti reiškė vieną – numauti kelnes ir vaikiną viešai pažeminti visiems matant jo lytinius organus. Toks tikrinimo metodas buvo paplitęs tarp mano bendraamžių. Nežinau iš kur kilo tokia mada numaudinėti kelnes. Jeigu netikite, galite paklausti savo tėčių ar dėdžių, galiu garantuoti, kad susigėdę pripažins, kad buvo toks tarpsnis paauglių tarpe kitą žeminant numaunant jam kelnes visų akivaizdoje. Aš, kaip tos kartos dainius, galiu tą tiktai patvirtinti.

Taigi, griebėme tą kitame kaime gimusį ir augusį nabagą ir nusmaukėme kelnes kartu su glaudėmis žemyn. Nieko keisto, kad iš šalčio pamatėme tiktai vargšą sraigę sulindusią atgal į kiautą. Aišku, buvome bernai ir maskuodami savo kažkokias traumas prapliupome kvatoti iš kukčiojančio bendraamžio negalinčio prisidengti mikroskopinio tarpkojo.

– Nu, tai pasakysi kuris raudondvariakas sugalvojo sabotuoti mūsų šokius? – paklausiau.

– Pasakysiu, tik pastatykite ant kojų, – atsakė užsimerkęs belaisvis. Dešimtokai boksiorai jį pastatė.

– Nu? – paklausiau žiūrėdamas jam tiesiai į akis.

– Pravali nachui, – atsakė Algis ir spjovė man tiesiai į veidą.

Va tada ir užsikūrė pirtis. Valdas ir Vidma pradėjo pirmieji talžyti jį kaip kokią bokso kriaušę, ką tikrai labai gerai mokėjo. Atgalia ranka nusivaliau nuo veido skreplį. Algis greitai neišsilaikė ir po Brolių rankelių smūgiavimo parkrito. Tada aš pradėjau tikrą kojų balių. Suskį belaisvį trypėme visi. Žinau, yra pasakymas, kad gulinčio niekas nemuša, bet pats prisiprašė. Teisybę pasakius, norėjome pavardės to raudondvariako pavogusio Lenino biustą ir sabotavusį mūsų šokius.

– Kalbėsi gal pagaliau? – paklausėme sutrypto Algio.

– Vyrai, meldžiu, paleiskit, – pagaliau kruvina burna baubė raudondvariakas.

– Sakyk pavardę, čmeryna, – užsimojau dar vienam kirčiui, bet pagailėjau.

– Drozdas, – atsakė Algis spjaudydamas dantis lauk kaip semkes.

Kulautuvos smarkusis smūginis oktetas nutilo ir nustojo skriausti dabar jau besijuokiantį Algį. Drozdas, po teisybei tai net nežinau kodėl jį vadino būtent taip, buvo visiškas neandartiolas, kaip dabar darosi madinga sakyti. Prieš porą metų baigęs mokyklą, šitas gibonas miestelių kovų klubą perkėlė į aukštesnį lygmenį. Šiaip didžioji dauguma pabaigusi mokyklą užmiršdavo mokyklos laikų muštynes ir palikdavo jaunesnę kartą stovėti priešakinėse linijose kaimų ir miestelių kare. Tik ne Drozdas. Jis retsykiais vykdavo į priešininkų mokyklų reidus, dažniausia į juos neatsakydavome, mat būdavo per daug galingas priešininkas. Pats Drozdas studijavo ar tai institute Kaune ar politechnikume, žodžiu, į armiją jis dar nebuvo išėjęs.

– Ko iš karto nesakei? – paklausiau Algio.

– Kad jums būtų dar didesnis pyzdauskas, – nesumelavo jis. Užsirauti ant Drozdo reiškė pasirašyti mirties nuosprendį.

– Ką darom su šituo mažabybiu? – paklausė kažkuris.

– Gal nuplakam? – atsakė Sigis, turėjęs sėdėti už vairo, bet pamatęs egzekuciją užsimanė prisidėti.

Vis dėlto nusprendėme tiesiog pririšti jį bekelnį prie medžio. Jaunimas mėgo šią vietą, pamanėm, kad gal kažkas naktį užklys ir išlaisvins šį šliužą.

– Dar atsiimsite, – kalendamas likusiais aptrupėjusiais dantimis atsakė raudondvariakas Algis, šiaip tai buvęs dešimtokas, bet besitrynęs su Drozdo gauja.

– Kostai, ką darom? – paklausė Darius, neišliejęs savo pykčio ir lygtai mėgindamas jį permesti ant manęs.

– Majabybis tą Leniną, tegul mokytojai užsipisa, – atsakiau.

– Bet blecha, gi pažadėjome, kad atgausime, – įsiterpė Dima.

– Pažadėjau bybį dėjau, – grubokai atsakiau prie automobilio, žvilgteldamas į tolumoje besipurtantį pusnuogį Algio kūną, – važiuojam namo.

– O kaip dėl Kulautuvos? – nenurimo neūžauga.

– Pisau aš tą Kulautuvą, – numečiau Dimai. – Važiuojam namo, vaikigali. Jūs sėskit, aš dar pamyšiu, – pasakiau kaulutuviakams ir atsistojau prie medžio.

Žinot, istorija čia ir būtų pasibaigusi, jeigu ne vienas įdomus siužeto vingis. Iš už kampo, visai priešais mus, atvažiavo žiguliukas, labai panašus į mano tėvo automobilį. Taip pat panašus ir į tą kurį pavogėme iš Gaublio. Labai panašus į visus žiguliukus tuo laikmečiu, žodžiu, niekuo neišsiskirianti mašina. Chebros prikrautas automobilis naudojosi tokia pačia taktika – išjungtomis šviesomis ir riedėdami. Priartėjant automobiliui vis dar šlapinausi. Žigonas atriedėjo visai šalia, apmyžamu atstumu.

– Supisti kulautuviakai? – paklausė žemas balsas išlipęs iš automobilio galo. Paskui išlipo dar keli vaikinai ir mūsų klasiokė Vilma.

– O kas tus toks? – paklausiau atsisukęs nuogu bybiu. Prisimerkęs pamačiau, kad atvažiavo Drozdas su savo sabutilnikais vyrais, pagal amžių jau atitarnavusiais sovietų armūchoje.

– Va dabar tai pis, – atsakė išsišiepęs Darius išlipęs iš mašinos ir, kaip įtariau, ištroškęs priešo kraujo ne ką mažiau negu visi kulautuviakai lipdami iš automobilio lauk. Tiesa, kiek išsigandę.

– Rrrr! – šią istoriją sustabdau kaip kokį arklį. Pristabdome, nes išnaudojau visą šiai dienai skirtą eterį, bičiuliai. Susitinkame gal čia pat už savaitės, ką galvojate? Jeigu nenorite laukti sekančios savaitės, ar šiaip mėgstate ką rašau, prašau tapti contribiečiais arba patreonais, kur visą tekstą galėsite skaityti iš karto. Surinktos lėšos bus skirtos lopyti va tokias atminties žaizdas kaip ši, apie kurią papasakosiu kitoje dalyje.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/403457554936082)