Antstolis: Kazinkė 1/4

– Bus bus bus, anksčiau ar vėliau tikrai bus, – nutraukdamas tylą suburbėjo ant galinės sėdynės manasis klientas, važiavęs taksi, toks pusamžis, praplikęs, buvęs rajonskas su ikiteismine striuke.

– Atsiprašau, kas bus? – paklausiau jo sukinėdamas Priuso baranką ir pataisiau galinį veidrodėlį kliento mordos pusėn.

– Šaibos bus… Anksčiau ar vėliau vis tiek, paeis, – trynė rankas jis ir lingavo pirmyn–atgal kaip dimensija serganti bobulė.

Dėmesio į jį nekreipiau, ne pirmas šyzikas kurį esu vežęs šioje savo taksavimo epochoje. Žiūrėk, tik užkalbinsi kokį keistesnį ar įsileisi į kalbas, tuoj ir peilis palei gerklę sušmėžuos arba bus pipirinių dujų snukin pripurkšta. Šį pacientą, kaip rodė išmanioji programėlė, turėjau nuvežti iki Šeškinės, iki parduotuvių komplekso, kur šalia stūkso migreną ir epilepsiją iššaukiančio mirgėjimo kazikas. Ten, kaip spėjau jis ir važiavo.

– Aš tau atsakau, taksioras, anksčiau ar vėliau nuimsiu kodą, – vėl į mane kreipėsi pacientas, visai prie pat prie Šeškinės Las Vegaso. Šyptelėjęs linktelėjau. – Netiki?

– Tikiu, žinoma, kad tikiu.

– Einam su manim, pamatysi pats, – pasakė marozas. – Pats pamatysi, išmoksi ir gyvenime daugiau prie takso barankos nesėsi.

– Negaliu, dirbu.

– Einam sakau, – jau griežčiau pasakė marozėlis, – Pamatysi kaip daromos šaibos ir kaip galima apeiti sistemą.

– Matęs aš tuos triukus, ačiū.

– Agirdi kurva kas tau yra, einam su manim, sakau. Jeigu paeis numesiu pidisoką, jeigu ne – galėsi išeiti ir toliau sukinėti baranką kad ir iki mirties, – užsidėjęs kapišoną grasino man pusamžis marozas.

– Gerai, – nukirtau įkalbėtas.

Esu matęs ne vieną kazinkių sistemų apėjėją ir hakerį, bet galimybė gauti nemokamą pidisoką sugundė kaip jaunus pacukus centre sugundo nueiti į stripaką, kuriame alus kainuoja dvacoką, o mergiotės daugiausia papais pasitrina į snukį ir paprašo nupirkti šampaniūkšlio už šešiasdešimt eurų. Nuvažiavęs ten, priparkavau klientų zonoje ir programėlėje gavęs patvirtinimą apie užbaigtą kelionę paspaudžiau „Baigti dieną“. Marozėlis jau buvo iššokęs iš mašinos, o man, tą ankstyvo pavasario vakarą, į veidą blizgino ryški „Generol Casino“ reklama (dėl nenoro reklamuoti tos kontoros ir siekdamas apsidrausti nuo to verslo galingų advokatų pavadinsiu įstaigą „Generol Casino“, nes tikrajame kazinkės pavadinime irgi yra nurodytas karinis laipsnis, tai sakykime, kad buvome „Generol Casino“).

Kitaip nei prie nušnerkštų lariokų, prie durų niekas nerūkė, nesimušė ir nekaulijo pinigų. Duris pravėrė augalotas durininkas–feiskontrolierius ir nusišypsojęs pavadino mus džentelmentais. Vos įėjus, ant raudono prabangaus kilimo atkaukšėdama mus pasitiko žavi šviesiaplaukė tinkanti man į dukras. Atrodė, kad atėjome ne į snargliną kazinkę, o į tikrą pinigų kalimo tvirtovę.

– Sveiki, ponai, – nusišypsojusi tarė jį, visai nepastebėdama, kad marozas treningasikų turbūt neskalbė nuo naujako, o aš su beveik pižaminėmis kelnėmis, kurių subinė prapersta ir nukarusi, o ties keliais nuo ilgo nešiojimo susidarė burbulai. Neskalbiau jų taipogi nuo naujako, kaip ir marozėlis. Jauniklei buvome ponai, – ak, tai jūs, pone Edvardai! Sveiki sugrįžę, kaip tik Jūsų laukėme.

– Agirdi karočia, atsivedžiau draugelį, – mostelėjo jis į mane.

– Puiku, kuo jūs būsite vardu? – gundančiai šiepėsi mergiotė, nors viduje turbūt keikė save, kad mokykloje nesimokė ir dabar reikia pataikauti visokiems Edvardams ir Dumauskams.

– Kostas, – slėpdamas akis tariau. Nepatiko man tos kazinkės, nes bijojau užsikabinti.

Jauniklė mane, kaip naujoką, informavo, kad turės paimti mano asmens dokumentą, kad užregistruotų ir po to kaip mat galėsiu žaisti. Naujasis draugelis, Edvardas, už naujo kliento atvedimą gavo penkiasdešimt žaidybinių pinigėlių, kuriuos jau buvo nusprendęs kur investuos.

– Ponai, gal jus kur nors palydėti? – krykštaudama paklausė palydovė.

– Prie šunų nueisim ir patys, – vis dar su kapišonu pasakė Edvardas, naujasis draugelis.

Blet, nusigandau, kad grįšiu į devyniasdešimtuosius, į šunų pjautynių laikus, bet Edvardas meistriškai, kone autopilotu vedė iki kažkokių tai šunų. Ėjome užtikrinti raudonu kilimu toje Lasvegasinėje oazėje Šeškinės mikrorajone, padabintoje auksiniais tapetais ir papuoštais, iškvėpintais krupje prie ąžuolinių lošimų stalų. Galimai straipsniolikametės nešiojo gėrimus ant padėklų, vyrai sulindę į kortas skaičiavo, o ten tolėliau, prie automatų, savo laimės likučių ieškojo net už Edvardą labiau prasmirdę diedai, šaldytos žuvies akimis stebėdami besisukančius paveiksliukus, kurių vienodų eilę turėjo surinkti, kad patenkintų savo išdžiūvusias smegenis. Apmaudu, tačiau kiek jie buvo minuse, nebūtų išgelbėję net pastoviai byrantys pinigai iš tų automatų.

– Vsio, atėjom, taksioras, – sustabdė mane Edvardas pačioje tolimiausioje salėje nutrintu kilimu ir nuvaflintais tapetais. – Padavalka, ateini čia, – marozas spragsėjimu pakvietę merginą su padėklu ir nuo jo paėmė alaus. Tą patį padariau ir aš.

Kone lubų aukštyje kabėjo monitoriai, per kuriuos šalia sėdėjusi jau ne tokia graži administratorė leido įrašą kaip išvirtusiais liežuviais bėga šunys. Kitame monitoriuje keitėsi stafkės, skaičiukai, bybiukai ir kitos nesąmonės. Edvardas net prisimerkęs analizavo skaičius ir visiškai automatiškai į lūpas įsikišo parūkyti roboto penį – tą aikosą ar kaip ten tą chernia vadinosi. Tą patį padariau ir aš, bet į lūpas įsikišau kitą pailgą smirdalą – normalią cigaretę. Niekas neprieštaravo, rūkyti galima buvo viduje.

Iš patalpoje buvusių garsiakalbių pasigirdo šūvio garsas ir monitoriuose šunys pradėjo bėgti. Chrenznajet kas ten buvo per sprinteriai ir ką ten tiems šunims buvo pažadėję, bet lėkė jie kone pametę galvas. Visi brisiai sabakos buvo tos pačios kurtų veislės, besiskiriantys tiktai numeriukais ir iš lempos surašytais skaičiais monitoriuje. Kad skaičiai buvo iš lempos, atrodė tik man vienam, nes Edvardas, protarpiais čiulptelėdamas roboto penį, prisimerkęs krutino lūpas skaičiuodamas kažkokias stafkes.

– Pidisoką ant šešto, – praėjus trims žaidimams pasakė Edvardas administratorei ir gavo statymą patvirtinantį čekį.

Kol tiksėjo laikas iki sekančių lenktynių, ieškojau šeštu numeriu pažymėto kurto statistikos ir, tiesą pasakius, nustebau Edvardo sugalvota avantiūra. Šešto šuvos rezultatai buvo tokie prasti, kad jam grėsė papulti į muilo fabriką, o ne lipti ant podiumo ir kabintis auksinį medalį–skaniuką. Praeitų lenktynių rezultatai šuns situacijos negelbėjo. Šis stabiliai užimdavo paskutines vietas.

– Blet, aš tau po to šaibų tikrai neskolinsiu, – pareiškiau mane čia atsitempusiam marozui Edvardui.

– Tylėk ir žiūrėk, – tiksint paskutinėms sekundėms iki starto pasakė marozas.

Nu ir akurat, pasigirdo šūvis, prasivėrė sabakų gardas, o palei žemę begulinti triušo iškamša su šniurka pradėjo temptis finišo link. Šunys pasileido bėgti, pakilo dulkės, o Šeškinės Las Vegase įsiviešpatavo tyla. Be manęs ir Edvardo stovėjo dar keli vyriokai pastatę už penktą ir antrą šunį, kurie, kaip mačiau, pastoviai laimėdavo. Šį kartą rodėsi bus tas pats, penktas su antru buvo pirmieji, artėjo prie finišo, bet iš kažkur išdygo ir Edvardo šestiorka.

– Davai, davai, davai, eina!!! – baubė Edvardas ant šuns taip, lyg šis turėjo jį išgirsti.

Šeštasis šuo priartėjo prie antrojo ir penktojo ir įsimaišė į jų bandą. Ekranas dabar rodė finišo juostą ir transliacija sulėtėjo, turėjo būti fotofinišas. Blet, man rodos net Visatoje laikas sulėtėjo. Įsitempę stebėjome situaciją. Akimirką pasirodė, kad šestiorkai nepasisekė ir štai nuplaukė Edvardo pidisokas, bet įvyko stebuklas – paskutiniuosius keliasdešimt centimetrų, šeštasis kurtas kažkaip ištiesė kaklą ir finišo juostą kirto pirmas.

– Opaaa!!! Sakiau, blet, kad anksčiau ar vėliau bus, nachui! Opa kaip zajabys!!! – plojo delnais Edvardas ir šalia stačiusiems vyrams besikeikiant, Edvardas išsigrynino čekį iš administratorės. Nulaužęs kažkokį algoritmą Edvardas iš pidisoko pasidarė žetoniukų, kurių vertė buvo virš dviejų tūkstančių eurų.

– Kas čia dabar buvo? – apstulbęs paklausiau paimdamas pidisoko vertės čipsiukus.

– Sakiau, kad bus! Einam prie aparatų, – mirktelėjęs pasakė jis ir užtikrintai kaip koks Pasaulio Prezidentas nužingsniavo į savo valdas, margaspalvių aparatų karalystę.

Jo kreiva maroziška eisena, elgesys ir maniakiškas grįžimo prie aparatų priminė vieną vyrioką. Galvoje jungėsi išmirti bebaigiantys neuronai ir net fiziškai kračiau galvą bandydamas prisiminti kur gi šis bendraamžis buvo matytas. Pirmieji Edvardo bandymai buvo nesėkmingi. Sumesti žetonai žaliai mirgančiame aparate davė neigiamą rezultatą – gnomą išverstu bybiu, kažkokį skunką ir aukso luitą. Reikėjo surinkti bent tris vienodus, kad gautum prizą. Edvardas nepasidavė ir burbtelėjęs „nachui“ kumščiu jobino į knopkę, užsukančią dar vieną nesėkmingą partiją. Edvardas susinervavęs, kad pinigai garuoja, paraleliai pradėjo čipsus mėtyti ir į šalimais buvusį aparatą, padidindamas laimėjimo tikimybę dvigubai, bet tuo pačiu ir dvigubai pagreitindamas pinigų prapisimo greitį.

– Agirdi, taksioras, tu nemesi? – paklausė jis lyg pažadintas iš sapno.

– Ne, nachui, man užteks, – nukirtau lakoniškai ir berods prisiminiau kur buvau jį matęs.

Kas primins, kelinti buvo metai? 1999 – 2000? Čia tie patys laikai, kai dirbau antstoliu firmoje „Išmuštlita“ pas šefą Gyvačių. Daugiau apie šią firmą pasakojau istorijoje „Antstolis. Bariukas“. Dirbdamas skolų išieškotoju, kartu su porininku Dariūne, turėjome aibę klientų. Pradedant prasiskolinusiu bariuko savininku ir baigiant vienišomis motinomis, vos sugebančiomis išmaitinti savo vaikus. Spektre buvo įdomesnių klientų, kaip ir vienas toks bachurenzas, kurį visi aplink vadino Lasvegasu.

Su Dariūne plačiau apie Lasvegasą sužinojome firmos ofise, prie Kauno Radijo gamyklos. Operatyvininkų patalpoje, prie smeigtukais suvarpyto Kauno ir Kauno rajono žemėlapio buvome supažindinti apie naują pacientą.

– Echm, – atsikrenkštė vienas operatyvininkas, smulkus plikšis su gitlieriaus ūsais, – Lasvegasas, jūsų bendraamžis, sukčius, kokių retą. Daug lošia, daug geria, muša žmoną ir daug skolinasi.

– Tai kas čia tokio? Normalus bachūras, – pasakiau firmos naparnikams ir visi žviegėm kaip arkliai. – Mylėk kaip dūšią – krėsk kaip griūšę, ar kaip ten galima dar pasakyti apie bobas, a, vyrai?

Po juokelio, firmoje rimtis dėl naujo paciento išgaravo, pasidalinome vienu kitu anekdotu, prie vietos parūkėme ir pasikalbėjome ne į temą. Nurimome tik užėjus firmos prarabui Gyvačiui.

– Nu, ką gero turim ant darbastalio?

– Turim, kaip jau ir prieš tai minėjau chebrai, prasiskolinusį lošėją, pravarde Lasvegasas, – pakartojo operatyvininkas ir papasakojo šiek tiek apie jį patį, kur galimai reziduoja, ką ir kur veikia, jo tikėtinus sabutilnikus, nustatytas kurvas ir panašiai.

Lasvegasas, kaip rodė žvalgybiniai duomenys, nors ir buvo deklaruotas kažkur Slabotkėje pas motiną, iš tiesų galimai rezidavo viename bendrabutyje Kalniečių gatvėje, pačiame paskutiniame aukšte. Mėgo tas bybis žaisti viską – lošdavo kortomis pogrindyje už skolintus pinigus, statydavo pinigus nelegaliose muštynėse, dar maigydavo paslaptingus mygtukus ant iš ruskyno parvežtų aparatų, kurie neva turėjo kažkokį pažeidžiamumą, nulaužiamą kodą, dėl kurio prasilošėliai kone kovojo, kad galėtų paspaudinėti mygtukus ir pamėginti išnaudoti spragą ir susižerti visas šaibas, kurias įmerkė jie ir kiti bėdžiai. Lasvegasui kaip pagrindinis pajamų šaltinis buvo dalyvavimas šunų pjautynėse, mat turėjo kažkokį bobiką čempioną, skaniai kramsnojusį gerkles oponentams brisiams. Mėgo dar jis ir kurvas, nors namuose, pasak šaltinių, jo laukė trys burnos – žmona, mokyklinio amžiaus vaikas ir vienas žinduklis.

– Nu tai ir vsio, pirmyn prie staklių, vyrai, – Gyvačius linksmai paplojo per petį Dariūnei, kaip kokiam kergimui skirtam eržilui prieš poravimąsi. Paplekšnojęs gyvulį išėjo.

Blecha, Gyvačius išbėgo iš patalpos nespėjęs išgirsti šios istorijos kabliuko. Lasvegasas atrodė kaip tipinis to laikmečio bybis marozėlis – trumpai kirpti plaukai, šonai skusti, viršuje biški plaukų, plonas (anuomet nebuvo storų), niekuo neypatingų veido bruožų ir su „tribal“ stiliaus tatyrke ant rankos, lygtai neturėjo vieno priekinio danties. Geziukų su tokiais požymiais būtų buvę įmanoma surinkti pusę Kauno, gal net daugiau. Neturėjome nei Lasvegaso nuotraukos, nei akių spalvos nežinojome, absoliučiai nieko, tiktai apibūdinimą kaip atrodo. Kaip tikino jį matę, jis tikrai buvo niekuo neypatingas, kaip žmogus be bruožų, šešėlis.

– O tai kas pranešė apie jį? – paklausiau operatyvininko.

– Tvajumat, kas tik nepranešė. Pradedant pavieniais piliečiais, jo draugais, giminaičiais ir užbaigiant tais pačiais dalyviais iš šešėlio, darbuotojais, padėjėjais ir kitais.

– O iš chebrų nieko nėra? – užklausė Dariūnė, nors kaip ir žinojo atsakymą.

– Ne, iš bachūrų jis nesiskolino, matyt pamyžo skolintis, kitaip būtų užvertę, – patvirtino operatyvininkas.

– Kiek šaibų kabo? – paklausė kažkuris budulis iš mūsų firmos, nors ir ne jam buvo paskirta šis klientas. Aišku, jeigu turėtų reikšmingos informacijos, būtų perdavęs ją ir mums, bet kadangi mes buvome pirminiai skolos išieškojimo valdytojai, informacija labiau rūpėjo man su Dariūne.

– Oi, blet, – numykė operatyvininkas ir numojo ranka, – dešimtys tūkstančių.

– Tai nachuja mums jo reikia? Negražins gi tų šaibų, duodu bybį nukirst.

– Nekišk bybio be reikalo, dar teks atsakyti, – subarė operatyvininkas. – Gavome daug nusiskundimų nuo jo, todėl nusprendėme viską apjungti į vieną skolos išieškojimo bylą, o ir visiems pareiškėjams ir skolintojams tinka vienodas skolos išmušimo metodas.

– Koks? – užsimaniau pasitikslinti jau dabar ir aš.

– Tiesioginis skolos išmušimas, na arba „hotelis“, – šyptelėjo operatyvininkas.

Taip, mūsų firma teigė ne tik skolos išieškojimą, bet ir skolos išmušimo paslaugas, kai į konspiracinę vietą būdavo nuvežamas subjektas ir liepiama išsikasti pačiam duobę, tačiau čia buvo tik bauginimui skirta taktika, realus išmušimas buvo kiek baisesnis. Firma turėjo keletą konspiracinių vietelių, kuriose per prievartą įkurdindavo skolininkus ir atpyzdindavo taip, kad šie parduodavo visus įmanomus daiktus, kad parduotų skolas. Dar teko girdėti apie taktiką, kai tame rūsyje prie radiatoriaus savaitę įkurdintas skolininkas atiduodamas skolintojo globai, va tada jau ten jie viską ir išspręsdavo kaip bus grąžinami pinigai ir kokiomis sąlygomis, ten jau mes nesikišdavome. Mūsų firmos blondinukės, patiriančios lengvos formos seksualinį priekabiavimą, paruošdavo tinkamus popiergalius. Tokiu atveju suteikdavome, kaip mes sakydavome, „hotelio“ paslaugą.

– Tai vsio, varom apsižvalgyti, kas belieka, – pasakė Dariūnė ir akivaizdžiai nusiminęs nuo tokios sunkios užduoties išėjo pirmas iš ofiso nepalaukęs manęs.

– Būkit atsargūs, – įspėjo mus operatyvininkas, – Lasvegasas greitai užuodžia kada jį bando paimti, todėl pasitelkia kažkokius proto pisimo burtus ir sugeba pranykti dar jums neužuodus, kad ten buvo Lasvegasas. Per daug neišgąsdinkit, gali net pabėgti į ruskyną, tada jau pyzdauskas, nei skolų, nei klientų procentų.

– Eik jau, burtus, – numojau operatyvininkui ir paėmiau bylos vokelį su visa reikalinga informacija, – baigėsi viduramžiai ir kažkokie burtininkai.

– Aš jus perspėjau.

Įsėdau į Lada Nivą ir praplėšiau voką. Dariūnei perskaičiau reikšmingą informaciją, adresus, požymius, pomėgius ir panašiai. Dariūnė, nepatenkintas gautu klientu, padavė gazo ir nurūkome iki Lasvegaso motinos namų Slabotkėje. Byla prasidėjo.

*****

Na va ir pristabdome šią istorijos dalį. Sekančią paleisiu po savaitės, čia pat kur skaitote. Jeigu nenorite laukti savaitės – kviečiu tapti rėmėjais Contribee, Substack arba Patreon ir numesti keletą euriukų, galėsite istoriją suskaityti iš karto, plius tie euriukai tikrai nepamaišys tokiam senam bybiui kaip aš, atsiprašant. Nu ir šiaip, jaunimėli, neskatinu lošti, nes nacher kaip žiauru, kitose dalyse pamatysite ir patys.

​

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

https://contribee.com/kostas-dumauskas

https://www.patreon.com/kostas_dumauskas

https://dumauskas.substack.com/

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

Bendrauju Facebooke, esu paleidęs audio istorijų nu ir šiaip čia daug nuorodų apie mane