Antstolis: Kazinkė 2/4

Su Dariūne, sėdėdami visų pidisokinių vyrų šlapiame sapne svajotame automobilyje Lada Niva, palengva važiavome iki skolininko Lasvegaso motinos namų, ten tikėdamiesi jį pagriebti. Viską būtume atlikę pagal standartines veiklos procedūras – pasisveikinę, mandagiai užkalbinę ir išsiaiškinę ar jis tikrai žinomas Lasvegaso pravarde. Pastarasis, greičiausia būtų atsakęs, jog taip – jis ir yra Lasvegasas. Tuomet išreikštume gilų susirūpinimą jo skolintojų finansine padėtimi ir žiūrėję kaip jis į tai reaguoja ir nusprendę dėl tolimesnių veiksmų.

Lasvegasui apsipylus ašaromis, kaip dažniausia ir būdavo su klientais, būtume jį nuraminę ir keliais rimtais fizinės prievartos metodais paraginę pasiskubinti su skolos grąžinimu, dar pridėdami kelis šimtus dolerių nuo savęs, na, mums arbatpinigiams. Apsiverkusios aukos būdavo suktos, po šių paminėtų veiksmų buvo dar keli veiksmų išsišakojimai ir keletas veikimo punktų. Skolininkui šakojantis, tokius mes mėgome labiausia, būdavo iškaršiamas kailis iš karto įvykio vietoje. Atvanodavome, atpyzdindavome atsakančiai ir įgrūsdavome bagažinėn. Na, o tada pagal nuotaiką, arba veždavome į miškelį sau duobės išsikasti arba į susmirdusį rūsį, čia jau pagal skolintojo pageidavimus, kurie būdavo aprašyti sutartyje ir mes čia vietos džiazui nebeturėjome, taip sakant.

– Tai koks ten jo vardas, to Lasvegaso? – paklausiau Dariūnės, nes pasirodė, kad buvau praklausęs operatyvininkų patalpoje.

– A chren ten znajet tą jo vardą, – gūžtelėjo pečiais susikrimtęs bendradarbis plačiapetis Dariūnė, nors ir buvo bukas marozas, nemėgo tokio neapibrėžtumo kaip šį kartą.

Vardas neaiškus, pravardė durna, skolingas dešimtis, o gal net ir šimtą štukų įvairiems kauniečiams, lošėjas, kurvų pisėjas ir dviejų vaikų tėvas niekuo neypatingais veido bruožais. Artėdami prie Lasvegaso močios namo keikiausi jau ir aš.

– Blet, tai ką mes sakysim, kai močia atidarys duris? Ar matėt Lasvegasą? – niršo Dariūnė. – Ne, blet, sakys, Lasvegaso nemačiau, bet užtat Volgogradą ir dar Krasnodarą esu savo akimis regėjusi…

– Nesuk pautų, Dariūne, išlaviruosiu, – atsakiau draugužiui, mat šios porelės liežuvis buvau aš, o jis – raumenys.

Mandagiai prisparkavome prie plytinės gryčios iš kurios laukan kilo dūmai – jaunimui paaiškinsiu, kad tai reiškė, jog viduje yra žmonių, mat šildydavosi jie krosnį patys ir reikėdavo mesti malkas, kad sušiltų (dovanokite, vyresni skaitytojai, bet reikėjo paaiškinti jaunesniems, vargo nemačiusiems skaitytojams). Su Dariūne stebėjome langus, ar viduje nesušiurens užuolaidos, ar kas neįspės Lasvegaso pisti mieles lauk iš šio namo prieigų. Už namo stovėjo malkinė, kurioje pokšėjo medis į kaladę. Išlipę apsiuostėme, nužvelgėme galimas pabėgimo vietas, bet mūsų laimei, viskas buvo kaip ant delno.

Varteliai sugirgždėjo ir nuėjome link namo. Pasibeldėme mandagiai, lyg visai neketintume įkaltinti namo savininkės sūnaus rūsyje ir kankinti savaitę jo prirakinto prie radiatoriaus šeriant šunų ėdalu ir duodant myžalais dvokiančio vandens atsigėrimui. Po penkto mėginimo pagaliau pavyko prisibelsti į gryčią. Atidarė boba, dydžio ir svorio kaip senas šaldytuvas.

– Kas nutiko, vyriokai, ko čia taip skubinat? – žemu, dūstančiu balsu paklausė jinai.

– Ponia, mes atėjome pas jūsų sūnų, – gudriai pradėjau aš, nežinodamas jo vardo.

– Pas kurį? – pergudravo ji.

– O tai kiek jus jų turit? – kone priekaištavau bobai.

– Du, – atsakė ji.

– Pas vyresnį. Armijos laikų draugai, senai nesimatėm.

– Oi, tai iš karto reikėjo sakyti, kad pas mano Vytuką draugai atėjo! – nudžiugo boba. – Anas sėdi malkinėje, ruošia malkas. Eikit, vyriokai, pakalbinkit jį, ko tais labai nusiminės jis po tų visų Afganistanų…

Padėkojome bobai–šaldytuvui ir apėjome aplink namą į malkinę, kurioje kirviu mosavo vyras be bruožų. Tik iš snukio matėsi, kad yra kažkoks kabliukas, kuris patvirtino jo motinos žodžius, kad jis nusiminęs po Afganistano. Kaip spėjau, ne dėl humanitarinės krizės tame rajone ir teroristinių grupuočių veiklos, o dėl buvusios tarnybos tame regione.

– Čia šitas Lasvegasas? – paklausė Dariūnė.

– Achujavaznajet, – gūžtelėjau pečiais, – einam, pasiklausim. Vytai, sveikas!

Vyras bukai kapojęs malkas sustojo ir įsižiūrėjo į mus vis dar tvirtai laikydamas kirvį dešinėje rankoje. Atrodė grėsmingai. Dariūnės klausti ar dublionkėje turi kokį nors ginklą neutralizuoti Vytą jau nebespėjau, bet manau jis irgi apie tą patį pagalvojo.

– Sveikas, Vytai, – atėjęs atkišau ranką. Vienas iš svarbesnių dalykų buvo ką šis darys, ar rankos nespaus ir kirvį laikys dešinėje, kas reiškė pyzdauską, ar kirvį perdės į kairę ranką, kas irgi nieko gero nežadėjo.

Vytas nusišypsojo ir kirvi iš viso numetė kažkur į malkų krūvą. Paspaudęs mudviem ranką debiliškai išsiviepė, matyt armūchoje dažnai gaudavo per makaulę.

– Sveiki, vyrai, kokie vėjai atpūtė?

Kurį laiką stovėjau praradęs žadą, nes blet, nežinojau ką sakyti. Negi iš karto kreipsiuosi į jį kaip į Lasvegasą.

– Žiūrėk, mums aplinkiniai sakė, kad visai mėgsti pakortuoti, – pradėjau aš.

– Ai retsykiais pakortuoju, bet ne per daugiausia.

– O šunis ar mėgsti?

– Oi, kaip gi be šunų! – nudžiugo Vytas ir susikišęs tris pirštus gerklėn sušvilpė, – Džimi, ateik ateik, Džimi!

Iš malkinės išlindo nupiepęs lenciuginis šuva ir tingiai priėjo prie šeimininko.

– Taip ir nepasakėt, kokie vėjai atpūtė? – šypsodamasis Vytas glostė savo blusių.

Nu blecha, negalėjau duot bybio nukirsti, kad čia buvo tas Lasvegasas, bet mus operatyvininkai buvo perspėję, kad Lasvegasas sukčius kokių retą ir neapsigauti.

– Kada skolas grąžinsi? – be užuolankų paklausė Dariūnė suerzintas visos šitos preliudijos.

– Oi… Jūs dėl to? – pakeitė toną Vytas ir pagriebė kirvį rankon. – Sakiau gi Broniui, kad grąžinsiu per du mėnesius ir nereikia čia jokių torpedų man siuntinėti.

– O dėl kitų skolų kaip?

– Kokių dar kitų? Niekam nesu skolingas, – nesuprato Vytas ir gniaužė kumštį. Jo šuva, stovėjęs šalia, iš baimės prisimyžo.

– O kur tavo jaunesnis brolis? – paklausiau dabar aš.

– Troboj, pas motiną, gal jūs mus sumaišėt? Anas gi prasiskolinęs pusei Kauno, pas jį turbūt reikėtų jums eiti.

– O žinai jo pravardę?

– Visas Kaunas žino Lasvegasą, – nusijuokė Vytas, – bet va su šituo kirviu duodu jaicus nukirsti, kad skolos iš jo nepaimsite – jis nieko neturi.

– Einam, Dariūne, pašnekėsim, – pasakiau naparnikui.

– Galit neiti, jau pavėlavot, – nuramino mus Vytas ir užsimojęs kirviu toliau skaldė malkas. – Kad ir kiek ten tų pinigų, brolis jų neturės iš ko grąžinti, antra, išgąsdinot jį taip, kad kokį mėnesį čia nesilankys, nu ir trečia – jis turbūt jau seniausia pabėgo, vos tik priėjot prie manęs.

Net nepadėkoję Vytui, nubėgome prie namo ir atplėšėme neužrakintas duris.

– Tu bėk tiktai ir nesimandravok čia, tie du piderai dabar su Vytuku šneka, – kažkur iš virtuvės sušuko boba–šaldytuvas.

– Kokie dar piderai, sena kurva? – užbliovė Dariūnė ir apsipažinusi boba–šaldytuvas žegnojosi, kad mums pasigirdo ji čia šiuos žodžius skyrė katinui ar kam tai. – Kur Lasvegasas, sena šmara?

– Pabėgo, tikrai, vos tik jūs nuėjote prie mano Vytuko. Jėzau Marija, jis nieko niekam blogo nėra padaręs, palikit jį ramybėje.

– Cit, boba jobana, – užtildžiau perekšlę aš.

Dariūnė paliepė man luktelt prie gryčios durų ir pats ėmėsi kratos. Šukavo namą nuo pat palėpės iki lauko durų. Išvartė viską – spintas, sekcijas, knygų lentynas, patikrino net šaldytuvą. Ne ne, ne bobai–šaldytuvui po sijonu, o iš tikrųjų žvilgtelėjo į chaladilniką. Boba–šaldytuvas verkė, klausinėjo, ką jis tokio padarė.

– Pamačiusi pasakyk sūnui, kad grąžintų skolas.

– O kam gražintų? Ką jūs čia reketuojate?! Aš tuoj iškviesiu policiją! – puolė į isteriją boba–šaldytuvas ir atidariusi langą pasišaukė savo sūnų: – Vytai, gelbėk, puola! Prievartauja!

– Blet, pisam iš čia! – šūktelėjau ir abu išbėgom į mašiną. Mažiausia ko norėjome, tai aiškintis kirviu ginkluotam Afganistano karo veteranui, kad mes čia šiaip sujaukėme jų namus ieškodami jų brolio, kurio net vardo nežinome.

Pusprotis Vytas su kirviu bėgo mūsų link, todėl rūgštį išnešėm greičiau negu asociali motina suslapsto sidro bambalius po to, kai pro akutę pamato, jog atvažiavo vaikų teisių tarnybos darbuotojos patikrinti kaip jai sekasi vienai auginti keturis vaikus, po prieš tai buvusių aibės perspėjimų, kad tuoj juos jai atims. Per daug nenusigandome, ne pirmas toks kartas, kai kažkas smurto bando mus paimti. Grįžome atgal į „Išmuštlitos“ ofisą ir papasakojome operatyvininkams ką matę.

– O tai močios ar to brolio Vyto bent paklausėte koks Lasvegaso vardas ir pavardė? Nu arba bent jau vardas.

– Blet… – numykėme abu.

Davėme šiek tiek laiko atvėsti visai šitai istorijai su Lasvegasu ir užsiėmėm kitais klientais ir jų skolomis, „hotelyje“ pakankinome vieną kitą bėdžių. Gal po kokių trejeto savaičių iš operatyvininkų gavome signalą, kad skolintojai teigia matę Lasvegasą, todėl galime tęsti Lasvegaso skolos išmušinėjimo operaciją.

Šturmuoti Lasvegaso močios būsto nematėme prasmės, pravažiuodami pastebėjome, kaip Vytukas nesiskiria su kirviu, todėl ten nebelindome. Keletą dienų pabudėjome Kalniečių gatvėje prie jo bendrabučio, bet pagal Lasvegaso apibūdinimą, galėjome stabdyti kone kiekvieną įeinanti ir išeinantį vyrą. Atkreipėme dėmesį į vieną motiną su žindukliu ir mokyklinio amžiaus vaiku, tokią nuskurdusią, amžinai nepatenkintą.

– Dariūne, gal varom pas kurvas?

– O tai ką, mes dviese vieną kurvą šersim? Na jau ne, nestovi man ant minties, kad kito diedo subinės skylę matysiu arba kišti ten kur pats ką tik prifaršmakinai, nu dovanok, Kostai, bet ne.

– Ne ne ne, – nuraminau jį, – varom pas tas kurvas, pas kurias buvo apsilankęs Lasvegasas.

– Ir kas iš to? Ką, mes uostysim jų subines ir pasakysim, kad pasakytų kada Lasvegasas buvo užsukęs ir po to duosim pizdį, kad meluoja, nes užuodžiam Lasvegaso bybį?

– Che, jeigu norėsi, galėsi dar ne tiek daryti besiaiškindamas dėl Lasvegaso. Sakau gal varom pasiklausinėti kaip ten kas, gal jos ką papasakos įdomaus?

– Pizdu, varom.

Nu ir nuvažiavom į Šančius, į prostitučių lizdą, prie tokios viščiukinės. Nedetalizuosiu vietos, to meto kurvinykai ir taip žinos apie katrą vietą šneku. Sukirtę po keptą viščiuką, oranžinėmis lūpomis ir išsipūtusiais pilvais nuėjome iki tetų. Iš operatyvininkų gavome reikšmingos informacijos, jog būtent ten Lasvegasas taškėsi savo sėkla, nes net buvo pasikreipusi viena plaštakėlė, davusi įmerkti į skolą. Pasibeldėm į kurvų lizdą.

– Kas ten? – užklausė laibas dvidešimtmetės balselis.

– Pacientai.

– Tai, kad čia ne ligoninė, – atsakė mergina.

– Mus nedapistitas kankina, ponia daktaryte, įleiskit, – sumečiau sąmojį ir šlerva bekikendama atidarė duris.

– O, matau dviem konsultacijos reikės, – tarė ji.

Pamatęs ją, šiek tiek viduje suplazdeno drugeliai. Mergiotė atrodė pritrenkiančiai, neišsidažiusi kaip šliūcha, tokia natūraliai graži. Kiek pabendravus su akiplėša pajutau, kad turėjo tą vadinamą palaidos moters patrauklumą.

– Vyrai, pasipisam ar ir tolia deginsim valandas? – šyptelėjo ji.

– O kur Erika? – paklausėm su Dariūne.

– O kam jums mūsų Erikutės? Ko jums netinku aš, Virginija?

– Mes iš skolų išieškojimo firmos „Išmuštlita“, – pradėjau ir mačiau nusivylimą jos akyse, – atėjome pas Eriką, girdėjome, kad ji čia gyvena ar tai dirba.

– Ir dirba ir gyvena, – patikslino Virginija. – Erika šiuo metu užsiėmusi, dirba.

– Tai kai padirbusi nusivalys vaflį nuo marmūzės, tegul ateina čia, reikia pašnekėti, – dominuojančiai pasakė Dariūnė ir prisėdo ant „priimamajame“ buvusios kėdės.

– Mes čia dėl Lasvegaso, – patikslinau Virginijai, nes ši, kaip mačiau, jau norėjo kviesti sutenerius, kad mus išvytų.

– Tai ko iš karto nesakėt?! – pyktelėjo Virginija. – Galvojau meilės atėjote, o pasirodo dėl Lasvegaso! Blemba, Erika baigia praplikti ir pražilti dėl to šikniaus. Jau pagavot?

– Nepagavom, norim su ja pačia pašnekėti, gal turės daugiau informacijos ir galės mus nuvesti pas jį.

– Tuojau pakviesiu.

– Taigi sakei, kad dirba.

– Na, jo, dirba, bet paskubinsiu, – mirktelėjo Virginija. Jai lipant mediniai laiptais aukštyn užsimaniau jos dar labiau.

Po penketo minučių išėjo suprakaitavęs raudonžandis vyriokas su vienos iš Kauno mokyklų treningo viršumi, tikėtina fizrukas. Mus pamatęs linktelėjo ir pasišalino. Jam iš paskos grįžo Virginija ir po kelių akimirkų atpuškavo ir pati Erika. Kodėl atpuškavo? Ogi todėl, kad buvo penktą–šeštą mėnesį nėščia.

– Erikut, vyrai nori su tavimi pašnekėti dėl Lasvegaso.

– Nu, klokit ką turit, – marozišku kebabinės darbuotojos tembru pasakė Erika. – Ko žiūrit bybius pakabinę, kalbėkit! – tarusi Erika prisidegė cizą.

– Ehm… Gal nerūkyk su tokiu pilvu? – draugiškai pasiūlė Dariūnė.

– Pūsk tu nachui, kas tu toks, kad man protą pistum? Ką man dabar daryti su tuo pilvu? Gal tu nori panešioti?

– Ne, nu aš tik taip… – nuraudo stumbras Dariūnė sugėdintas kurvos.

– Erika, – pradėjau aš, – ieškom galų dėl Lasvegaso kur jį galėtume surasti.

– Žinočiau kur jis yra, nebūčiau besikreipusi į jūsų firmą. Nežinau, suraskit jį, atpyzdinkit ir pasakykit, kad turi kai ką, kas priklauso jam, – pasakiusi Erika su rūkomąja ranka paplekšnojo sau per pilvą.

– Čia dovanėlė nuo Lasvegaso?

– Jebat nachui tokias dovanėles. Būčiau išsikrapščius nachui aš tą vaiką, bet gydytojai sakė, kad per vėlu.

– O ką tau jis skolingas dar? – pasiteiravau.

– Porai mergų jis skolingas už atpisimą, o man skolingas jaunystę ir gražų kūną, priedo, gausiu vaiką kurio nenorėjau.

– O tai ko be gandono varėtės? – nesuprato Dariūnė.

– Be gandono didesnė kaina, – paaiškino Virginija, stovėjusi šalimais ir su užuojauta žiūrėdama į Eriką.

– Jau kai sužinojo, kad laukiuosi, ateidavo nemokamai manęs papisti, nu vos ne kaip draugę kokią nors. Žadėjo man tas Lasvegasas aukso kalnus, kai imdavo mane iš galo. Oi, klausyk, zuikuti, kaip zajabys, kad turėsime vaikelį, tuoj gausiu daug pinigų iš šunų, galėsi nedirbti šito darbo, išvažiuosim į užsienį, gyvensim kaip karaliai, vaikelį prižiūrės auklės, oi, blet, ko tik nežadėjo. Blet, atpiso dar kelis kartus ir paliko mane vieną, aštuoniolikametę su va šituo velniu augančiu pilve. Dirbti tai man reikia, ar ne? Dar bent tiek gerai, kad yra senių norinčių pisti nėštukes, o kas bus kai pagimdysiu, ką? Pilvas nudribs, papais nutįs, neduokdie apačioje viską šitas parazitas išdraskys, tai kaip aš tada dirbsiu? Jis man žadėjo aukso kalnus, bet vietoje pinigų – bybį parodė, – apsiašarojusi Erika užgesino kancarą ir prisidegė antrąjį cigariuką. Užtilome.

– Pažadėjo – bybį dėjo, – atsakiau filosofiškai, nes neturėjau ko daugiau atsakyti šiai vargšei mergiotei.

– Klausyk, o gal tu jo vardą žinai? – užklausė Dariūnė.

– Nu tai Lasvegasas.

– Ne, tikrąjį vardą.

– Kaip tai tikrąjį vardą? – nesuprato.

– Nu koks jo tikras vardas? Kostas, Edmundas, Virgis, kas blet? Negali būti, kad tėvai pakrikštijo jį Lasvegasu Kazlausku ar dar kuo nors.

Erika gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į Virginiją, ši teigė taip pat nežinanti jo vardo. Virginija nuvizgino uodegą į antrą aukštą paklausinėti kitų mergų ar žino kuri tikrąjį Lasvegaso vardą, bet nei viena nepasakė.

– Tai kaip jūs, blecha, pisatės ir net vardo nepaklausiat?

– Man tai pochui tas vardas, svarbu žinojau, kad Lasvegasas, man to ir užteko, – numojo ranka Erika. – Ką tai keičia?

Su Dariūne nieko neatsakėme ir pradėjome klausinėti apie kokius jis ten šunis turėjo mintyje. Erika patvirtino tą patį ką sakė ir „Išmuštlita“ tik pridėjo dar skolos išmušimui ir Lasvegaso suradimui reikšmingų detalių – šunų pjautynės vykdavo šeštadieniais Domeikavoje, ten jis laikė kažkokį sabaką čempioną, kuris negailestingai pjaudavo kitas kales ir kalinus.

Paklausinėję kaip gi tas Lasvegasas atrodo susidarėme daugmaž bendrą vaizdą, papasakojo apie dėvimus rūbus. Norėjome paleisti Eriką, bet ši nuoširdžiai paprašė jį surasti arba padaryti taip, kad jai įvyktų persileidimas. Erikai dingus dar kiek pleptelėjom su Virginija, prisijungė ir kita mergužėlė, kuriai be galo buvo įdomu išgirsti istorijų apie skolų išmušinėjimą. Panelės padarė kavos, šliūkštelėjo į fužerą konjakėlio ir prigludo arčiau. Dariūnę mergina pasikvietė pas save, o Virginija pasisiūlė ją paimti čia pat, bendroje kurvyno svetainėje. Velniškai norėjęs paimti Virginiją, su jos prašymu susitvarkiau per keletą minučių, todėl buvau pakviestas antram raundui, kurį damušiau per nepilnas penkias minutes. Atbašliavęs išėjau.

Viščiukais susmirdusioje mašinoje, vis dar alsuodamas, užsirūkiau ir Dariūnės pralaukiau beveik pusvalandį. Kol šis neatėjo, meldžiausi, jog Virgutė neturėjo jokių zarazų, nes, savaime suprantama, meile užsiiminėjome be jokių apsaugų. Dariūnė grįžo atsipalaidavęs ir su nuotaika.

– Chu, blet, į kurvyną galėčiau važinėti nors ir kasdien, – pasakė jis ir su papildoma informacija bei bręstančiu niežuliu tarpkojo srityje grįžome atgal į ofisą.

*****

Kaipgi Dumauskas nepapasakos epizodo apie lytinius santykius? Kaipgi Dumauskas nenutrauks istorijos anksčiau laiko? Na ir kaipgi Dumauskas neišties pajuodusios rankos prašydamas papildomos kapeikos? Taigi, draugužiai, paremkite Dumauską per Contribee, Patreon arba Substack ir galėsite istoriją suskaityti iš karto, nelaukiant kitos savaitės!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:
https://contribee.com/kostas-dumauskas
https://www.patreon.com/kostas_dumauskas
https://dumauskas.substack.com/

Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas

Bendrauju Facebooke, esu paleidęs audio istorijų nu ir šiaip čia daug nuorodų apie mane