Antstolis: Kazinkė 3/4

Šeštadienį, nors ir nelabai dažnai taip būdavo, susitikome su Dariūnė padirbėti ieškant skolininko Lasvegaso. Kaip prostės sakė, Lasvegasas šaibas kalė šeštadieninėse šunų pjautynėse, kažkur už Domeikavos, ar tai pačioje Domeikavoje. Jeigu ne kaip šuns savininkas, tai kaip lažybų dalyvis, mat apie šunis ir jų pjautynes jis šį tą raukė.

Sutemus, važiavome pro mirusią Domeikavą ir sustojoje ties dvejais chrepais. Užklausėme kur čia vyksta šunų pjautynės.

– Oi, ponas, gink Dieve nežinom nieko, oi ne ne ne, – dievagojosi čiabuviai.

– Ne mentai mes, sakyk kur chebra stato šaibas už sabakas, – paliepė chroniams Dariūnė ir pakišo po cigaretę.

– Žinot, kur Valdelis gyvena? – jau pakeitė plokštelę jie.

– Ne.

– Nu ta va, nedavažiavus Valdelio, ten, prie krautuvės reik pasukti dešinėn ir pamatysit daug mašinų ir kaip kažkas loja, bet jeigu ką tai ne mes čia pasakėm.

– Kur tas, blet, Valdelis? – erzinosi Dariūnė.

– Jeigu pavešit parodysim, mums kaip tik į tą pusę, – įsikišo kitas chandžiulnikas.

– Nu, bet blet, jeigu pripachinsit mašinas, aš jus asmeniškai kastuvu atpyzdinsiu, – perspėjo Dariūnė visai ne juokais.

– Oi, ne, ponas, baikit… – atsargiai lipo mašinon du pusbomžiai ir mašinoje prasmirdo žvejyba, pigiu alumi, cizomis, pūvančiais kojų tarpupirščiais ir sušutusiu svoločiumi (vieta tarp kiaušų ir šiknaskylės).

Dariūnė priekaištus dėl dvoko laidė ne ilgai – per porą minučių privažiavom prie reikiamos vietos. Pusbomžiai už kelionę paprašė dar po cigariuko, bet spyriais buvo nuvyti tolyn. Kaip chroniai iki nuvijimo spyriais buvo perspėję, kad nesukeltume papildomų įtarimų, mašiną turėjome palikti tolėliau. Pėsti nuėjome iki reikiamo namo, kuriame vyko visas veiksmas. Namas, kaip ir įprastas kolūkinio baroko architektūros stilistikai, buvo kokių 400 kvadratinių metrų kubinis monstras šildomas anglimi, namo chazeinas, kaip spėjau, turėjo atskirą kūriką apgyvendintą šalimais stovėjusiame mažame namuke.

Praėjome pro rūpintojėlio ir chimeros mišinio skulptūrėles, saugojusias įėjimą į kiemą. Visai šalimais stovėjusiame tvarte girdėjosi lojimas ir vyrų varkių sukinėjimas. Užtikrintai žengėme šunų krauju sulaistyta žeme iki aukšto medinio tvarto, kuriame ir buvo kovų arena. Prie durų stovėjęs diedas pusiau buvo įkišęs galvą žiūrėti kovas, vis žvilgtelėdamas į lauką. Pamatęs, kad artėjame uždarė tvarto duris.

– Čia privačios valdos, jūs neturite teisės čia būti, davai apsisukat ant kulno ir valinat nachui, – nedaugžodžiavo diedas.

– Agirdi mes atėjom pažiūrėti šunų, – pradėjo Dariūnė.

– Tai eik, blet, į prieglaudą ir žiūrėk, čia šunų tikrai nerasi.

– Kaip nerasiu, taigi girdžiu loja kažkas, – nenurimo Dariūnė.

– Nieko nežinau, – mojavo galva diedas, gal galvojo, kad esame mentai, todėl neleido vidun.

– Davai, Romka, įleisk vidun, nebepisk proto, – pasakiau šiam ir atkišau ranką.

– Kostai? Matvaju, šimtas metų! – prisiminęs diedas nusišypsojo ir rankos nepaspaudė, o apkabino, – prašom prašom, vyrai, eikit vidun, biški vėluojat, bet nieko baisaus, davai davai, drąsiau, po to galėsim pašnekėti, Kostai, – šypsojosi net akimis Romka.

Diedas, Romka, buvo mano senas pažįstamas, mat devyniasdešimtaisiais ir pats esu dalyvavęs šunų pjautynių arenoje, tik ne Domeikavoje, o visai kitoje Kauno rajono pusėje. Retsykiais chaltūrindavau, padėdavau sutvarkyti areną, pašerti čempionus arba nušauti nusibaigusius šunis. Pažinojau beveik visus tos arenos žaidėjus, bet tiesa, jau buvo praėję nemažai laiko. Dauguma užraukė tą nelegalią veiklą.

Romka irgi sukdavosi kažkur ten aplinkui, che, kartą miške mesdamas pasenusias padangas aptiko užmazgytą bulvių maišą, kuriame inkštė vargšas mažas ciucikas išmestas kartu su jau amžinatilsi broliukais ir sesutėmis ciuciukais. Romka priglaudė tą laukinį mišrūną Bobiką ir augino jį šunų pjautynių kovoms – tupėjo Bobikas narve šalia psichinių šunų, amžinai lojančių ant visų ir visada. Davė Romka Bobikui pyzdako profilaktiškai ir auklėjo pagal visas sovietų armūchos paniatkes, taip užaugindamas psichiškai sužalotą šunį, kuris tik įleistas į kovas tapo nugalėtoju. Vietiniai veisėjai siūlė savo kales psichiniam ligoniui Bobikui, bet Romka tuo klausimu buvo griežtas – vos Bobikas užuos kalės pizioką iškart pames galvą ir susilpnės. Visai kaip ir mes paauglystėje, ane, jaunimėli? Ne ilgai Romka pasidžiaugė Bobiku. Per vieną sėkmingą kovą Bobikui galutinai susisuko šarabanai ir po kovos užsipuolė savo šeimininką Romką. Puolė ranką, kuri jį šėrė, bet vos bobiškai suleidęs dantis suprato padaręs klaidą ir suinkštė, bet čia jau buvo kritinė Bobiko klaida. Romka, niekam nieko nesakęs, negailestingai Bobiką nušovė už tvarto ir daugiau jokio šunies neaugino. Tiesa, kaip su chebra anuomet juokavome, Romka turbūt ir savo vaikus taip pat auklėjo, nes pastarieji nuėjo blogais keliais, vienas nuvarinėja mašinas, o kitas jau sėdi kalėjime. Na, bet gal užteks apie tą Romką, istorija gi ne apie jį.

Tvarto viduje tvyrojo kraujo ir agresijos dvokas. Vyrai buvo aplipę metalines grotas ir baubė ant dviejų šunų, nenorinčių kovoti tarpusavyje. Du apkramtyti bokseriai buvo išalkę, išsigandę. Kiekvienas jų rietėsi į kamuoliuką kuo toliau nuo oponento. Vyrai, nebūtų vyrai, jeigu neskatintų šios kovos dar labiau. Išsitraukę lazdas jie pradėjo baksnoti šunis lazdomis ir visaip erzinti. Šunėkai pradėjo loti ant susirinkusių vyrų, į ką jie atsakė smarkesniu lojimu, kol galop patys šunys išsigando vyrų ir traukėsi iš kampų artėdami link centro. Susilietę nukramtytomis kupromis ciucikai puolė vienas kitą ir lodami, besiputodami taikėsi dantimis išgraužti vienas kitam gerklę.

Man, kaip buvusiam šių kovų specialistui, kova atrodė apylygė, bet pastačiau, kad tas su nukramtyta ausimi laimės. Kaip sakoma, akurat, atspėjau. Ne ilgai trukus manasis favoritas suleido dantis kitam bokseriui į gerklę ir nelaimėlis inkšdamas bandė krimstelti būsimam laimėtojui kažkur į galvą, tačiau nesėkmingai, nes netrukus nukraujavo. Laimėję vyrai ošė, o prapisę keikėsi. Pasirodo, buvau pastatęs ne už favoritą, todėl įmerktas šaibas pasidvigubinau. Laimėjęs bokseris ir toliau purtė jau mirusį gentainį kol neįsikišo atsakingi asmenys.

Akimis ieškojau Dariūnės, norėjau pasiklausti kiek ir už ką jis pats statė, bet tarp kone šimto vyrų nesugebėjau jo surasti. Tik vyrams išėjus į lauką parūkyti pamačiau Dariūnę kampe išbalusiu veidu.

– Dariūnė, kas tau dabar? – paklausiau savojo naparniko, milžino.

– Nachui, vaikystėje turėjau mažą šuniuką, todėl negaliu aš šitų nesąmonių žiūrėti, blet, tuoj pisiu šliauką…

– Pabūnam iki galo, priprasi, – paguodžiau kolegą.

– Einam geriau pakalbėti su tavo tuo Valiera ar koks jis ten, gal žinos apie tą sabaką, kurio ieškome.

Lauke vyrai rūkė išsibarstę grupelėmis, visi pagrinde vyresni už mus, mat čia buvo labiau vyresnių diedų sportas. Akimis ieškojome ko nors panašaus į vyrą mėgstantį papisti kurvas ir joms žadėti turtus, nevengti pakortuoti ir lažintis iš tokių dalykų kaip kuris šuo kuriam perkąs gerklę. Teisybę pasakius, visi atrodė tinkantys pagal apibūdinimą.

– Romka, klausyk, – kreipiausi į seną kolegą vos tik jis baigė šnekučiuotis su kažkokiu seniu, – gali padėti mums surasti tokį vieną urodą?

– Aišku, Kostuli, galiu, ką padarė? Bobelę nuskriaudė? Šaibų negrąžina?

– Ir mergiotę nuskriaudė ir dachują šaibų prasiskolinęs, – pradėjau aš. – Žinai gal kur galiu rasti tokį Lasvegasą?

Ištarus jo vardą, aplink rūkę vyrai sukluso.

– Ššš, tyliau biški, – tyliai ištarė Romka, – einam toliau, papasakosiu.

Trise nuėjom atokiau ir Romka besidairydamas, svilinamas aplinkinių diedų žvilgsnių norom nenorom pradėjo:

– Klausykit, vyrai, aš nežinau kas jums su tuo Lasvegasu negerai, bet geriau nelyskit jūs prie jo.

– Negalim nelysti, – pridėjo Dariūnė, – negalim jo nepaimti, mes iš antstolių kontoros, blet, pusę Kauno jo ieško.

– Blet, vyrai, lendat kur nereikia, – pagrūmojo pirštu Romka, bet ne piktai, o tėviškai, lyg perspėdamas, – Lasvegasą stoguoja.

– Kas?

– Visų stogų nežinau, bet šitų šunų savininkai vieni iš jų, taip pat ir visos šitos sporto arenos načialnikas, – šunų pjautynes sporto arena pavadinęs Romka pradėjo garsiau šnekėti apie visiškai atsitiktinius dalykus, kad tik besiklausantys vyrai neįtarinėtų, kad apie jų globotinį kažkas pasakoja.

– Mums pajebat, kas jo stogas, – pasakiau Romkai vos ne pašnibždomis, – geriau sakyk kuris iš šitų šunininkų yra Lasvegasas.

– Ech, blet, matvaju, – pirštu pridengęs šnervę Romka iššnypštė žalią charchalą ir nusivalė snarglį nuo žilų ūsų, kurie nuo rūkymo buvo pageltę. Ranką nubraukė į kelnes. – Nepatikėsit, bet nei vienas.

– Romka, blet, būk diedas. Sakyk, kiek reikia? Dvacat dolerių užteks? – įsikišo Dariūnė ir į delną sugrūdo žalio Romkai.

– Ne ne, vyrai, – grąžino pinigus Romka, – iš pagarbos Kostui negaliu paimti pinigų už nieką. Lasvegasas išėjo vos tik jūs užėjote vidun, kovai dar neprasidėjus. Matyt, jus pažino.

Su Dariūne nusikeikėm.

– Ką jis vairuoja?

– Nieko nevairuoja, išsikvietė taksi.

– Paskambink mums, vos tik jį vėl pamatysi, sutariam? – pabandė vėl kyšininkauti Dariūnė mėgindamas delnan įbrukti dolerius Romkai.

– Dovanokit vyrai, su visa didžiausia derama pagarba, bet sporto arenos klientų negaliu išduoti, kad ir kiek siūlysite. Paniatkės yra paniatkės, Kostas gali patvirtinti.

Romka kalbėjo tiesą, pagal šunų pjautynių paniatkes buvo taip, kad negalėjai trijų dalykų – išdavinėti kitiems (ypač mentams ir žmonoms) čia esančių klientų, kenkti ar kaip nors įtakoti konkurentų šunis bei į kovas vestis bobų. Dariūnei patvirtinau Romkos žodžius palinksėdamas.

– Būk diedas, Romka, tada pasakyk kur mums jį surasti, – šį kartą paprašiau aš. – Vardan senų gerų laikų.

– Gerai, vyrai, – po kiek laiko patrypčiojęs ir nugurkęs gerklės gumulą nusileido Romka, – varykit į Apuolės gatvę, defektyvių vaikų mokyklą, ten vyksta panašus sportas kaip čia, tik gerkles vieni kitiems nori perpjauti ne šunys, o bachūrai.

– Jis ten pyzdinasi?

– Baik jau, kaip ir čia – turi vieną kitą globotinį, daro daug statymų.

– Kaip mes jį atskirsim nuo kitų torpedų?

– Pamatysi, bus toks vienas be danties, kuris daugiausia rėkia ir stato pinigus į kairę ir į dešinę, stūgaujantis ant kovotojų. Kelintadieniais susitinka pasakyti negaliu, bet atėję pasakykit, kad atvykote finansiškai paremti našlaičių, sumokėsit po dešimt litų ir būsite įleisti. Tik atsargiai, Lasvegasas turbūt ant jūsų jau yra užmetęs akį.

– O koks jo vardas? – paklausė Dariūnė.

Romka pečių gūžtelėjimu perdavė „bybižin“ signalą ir mes padėkoję šiaip ne taip įgrūdom dvidešimt dolerių Romkai į kišenę kaip dovaną.

Pirmadienį „Išmuštlitos“ ofise perdavėme visą surinktą reikšmingą informaciją ir gavome užduotį nuvaryti pažiūrėti tų nelegalių drakių. Operatyvininkai išsiaiškino datą kada turės vykti. Dėl atsargumo ir nenoro vėl taip neatsakingai prarasti Lasvegasą, buvo nuspręsta paskirti kitus antstolius, bet stojome piestu – čia jau buvo garbės reikalas pagauti tą Lasvegasą, nedavusį mums ramybės jau kuris laikas.

Su Dariūne sulaukėme nelegalių muštynių dienos Apuolės gatvėje, buvusioje vaikų prieglaudoje–pensionate, mokykloje, kurioje mokėsi įvairų intelektinį neįgalumą turėję vaikai. Atvažiavę ten jau sutemus, kokią devintą valandą, nuėjome iki paradinių durų ir užtikrintai jas paklibinome.

– Ko norit? – per langą paklausė kažkoks bybis sargas.

– Finansiškai paremti vaikus, – pasakėm jam.

– Valstybė ir taip remia, – užsipisęs sargas burbėjo anapus lango.

– Įleisk tėvai, nes po visko eisim mes persimesti, – pagrasino jam plačiapetis Dariūnė.

Sargas nenorom atrakino duris ir mus įleido. Sumokėjom jam po čyriką ir paklausėm kur eit.

– Atėjot pažiūrėt ir nežinot kur eit? – priekaištavo mums jis.

– Davai, vesk tiktai.

Kol ėjome tamsiais koridoriais, įvairaus spektro vaikai atsargiai žiūrėjo į mus pro duris inkšdami. Nors Dievulio nelabai pripažinau, meldžiausi, kad kai Romka sakė, kad Lasvegasas turi kelis globotinius, kuriuos leidžia muštis, neturėjo mintyje, kad čia organizuojamos nelegalios įstaigos globotinių muštynės. Visa laimė, kad į batą myžau be reikalo.

Nuvesti į rūsyje buvusią kažkokią katilinę pamačiau pirmąsias šios dienos aukas, stambiasnukius Dariūnės genties vyrus su fanarais ir prakirstomis kaktomis. Reiškėsi plakėsi normalūs bachūrai, o ne neįgalūs auklėtiniai.

Plačioje rūsio patalpoje plakė muzika, šviesos buvo uždegtos tik virš besikaunančių. Ringo nebuvo, ratelį sudarė vyrai, kur pagal savo nuožiūrą jį arba praplėsdavo arba sutraukdavo, jeigu kovotojai per daug skeryčiodavosi. Buvo ir teisėjas, bet turbūt tik dėl to, kad paskelbtų nugalėtoją ir prižiūrėtų, kad vienas kito nenužudytų. Šalia stovėjo laisvu laiku pachaltūrinančios jaunos, simpatiškos seselės su tvarsliavomis, pasiruošusios sulopyti gladiatorius, kovojusius šiame vyrų ratelyje be taisyklių.

– Vo čia tai man, blet, patiks! – nudžiugo Dariūnė, bet buvo subartas, kad atėjome dirbti, o ne statyti pinigus. – Kostai, jopšikmat, ant šunų tai statei, leisk ir man pasidžiaugti. Ė! Karočia, pidisokas ant čigono!

Dariūnės penkiasdešimt litų paskendo minioje, atgal gavo kažkokį popiergalį su koeficientais ir statymo patvirtinimu. Ratelyje stovėjo skustagalvis, blecha, gryna Dariūnės kopija tik su dar agresyvesne morda, o jo oponentas buvo, su visa derama pagarba, romų tautybės asmuo, plonas kaip sliekas, bet toks, blecha, daug žadantis. Kovų ratelio organizatoriai ir dalyviai net nežinojo kas yra svorio kategorijos, nes juos skyrė kokie trisdešimt kilogramų kaip minimum.

Teisėjas paskelbė kovos pradžią ir galiūnas, che, kaip dabar sakau Dariūnės broliukas, puolė romą, bet buvo lėtas ir gavo striuškių nuo tamsesnio oponento. Diedai kaifavo ir alpo iš laimės matydami kraują. Ragino duoti atgal, stotis ir panašius dalykus, kurie susijungė į bendrą triukšmą. Jeigu atvirai, atmosfera niekuo nesiskyrė nuo šunų pjautynių, skirtumas buvo tik patys kovotojai ir pati vieta, kurioje jie kovėsi. Kaip spėju, net auklėjimo metodai buvo tokie patys tiek auginamų nugalėtojų šunų, tiek šitų kovotojų.

Čigonui užsilipus ant Dariūnės broliuko ir šeriant jį smūgiais, jo globėjas metė baltą rankšluosti ir čigonas jėga buvo nutrauktas nuo ambalo. Atbėgo seselė gaivinti dičkio, o Dariūnė džiaugėsi laimėtais pinigais. Akimirką užmiršome ko atėję, visgi bachūrų drakės patiko labiau nei šunų pjautynės.

Į realybė mane su Dariūne gražino viena nusigandusi morda žvelgianti į mus. Tiesiai į mus žvelgė prasižiojęs, kokių trisdešimties, niekuo neypatingas vyras su iki pat šaknų nuskeltu dantimi, kurį prieš tai užfiksavome kaip labiausia bliaunantį ant kovotojų, kad darytų tą arba aną.

Che, su kolega be žodžių supratome, kad bachūras yra Lasvegasas, o patsai Lasvegasas irgi suprato, kad pagaliau jį pažinom. Kaip buvo madinga tuo laikmečiu sakyti, Lasvegasas piso mieles iš rūsio laukan. Jo padėtis buvo kiek dėkingesnė, nes išėjimas buvo jo pusėję, o mums, norint jį pasivyti būtų tekę prasibrauti pro ambalus, trokštančius, kad juos kažkas užkabintų.

– Ė, Lasvegasai, kur tu bėgi, pamiršai laimėjimą! – šūktelėjo bukmekeris, kai šokome vytis Lasvegaso iš paskos. Reiškia nesuklydome.

Pagaliau pamatėm Lasvegaso snukį. Bėgome iš paskos, nors ir po savęs jis užtrenkdavo visas duris ir mudu su Dariūne visaip klaidžiojome po rūsį, bestumdydami kovų žiūrovus į šalis. Pagaliau suradome išėjimą į to internato koridorių ir nulėkėm išėjimo link. Duris kaip tik rakino išsigandęs sargas.

– Atrakink duris, bledyna! – subliovė Dariūnė.

– Ką? – apsimetė šlanga sargas. Matėme, kad sargas nori padėti Lasvegasui išbėgusiam pro duris ir dabar matomam tolstant tolyn.

– Rakink duris, sūka nahui bled!

– Palaukit, kokią jūs turit teisę ant manęs taip šaukti?! – vilkino laiką sargas.

Dariūnė neapsikentęs sargučiui pistelėjo vieną iš alkūnės ir pastarasis apsibarščiavęs parvirto stuktelėdamas galvą į kietas koridoriaus grindis. Iš paskos išlindo protiškai neįgalūs vaikai pasidomėti kas čia darosi.

Dariūnė pagriebė raktų ryšulį ir milžino rankose gimė stebuklas – pirmu taikymu buvo atitaikytas raktas ir jo nesulaužius buvo atrakinta spyna ir mudu pasileidome bėgti link tos krypties kur nubėgo ir pats Lasvegasas. Iš paskos išbėgo ir pusė vaikų pensionato. Nebuvo kas juos sustabdytų. Vieni išbėgo į gatvę, kiti Milikonių kalnu žemyn į laisvę.

Joks taksioras nelaukė Lasvegaso, joks mašinos burzgimas nebuvo girdimas, todėl įšokom į mašiną iššukuoti apylinkės. Pavažinėjome aplink rajonėlį, su prožektoriais iššvietaliojome visus krūmus, Lasvegaso nebuvo nei kvapo.

– Vėl, nachui, pyderas išslydo… – neslėpė apmaudo Dariūnė.

– Bent žinom kaip snukis atrodo.

– Nu ir kas?

– Nu ir tas, kad galėsime pabudėti prie jo namų ir pagausim nepasiruošusį, – pasiūliau jam.

– Pagal tokią logiką galėjom šturmuoti visus tos bendrabučio paskutinio aukšto butus, kažkuriame būtų buvęs Lasvegasas, – papriekaištavo Dariūnė. – Ką darom? – paklausė jis šiek tiek nurimęs.

– Yra čia kokių kazinkių?

– Keli aparatai yra, o ką?

– Pisam ten, gal surasim ką nors, – Dariūnė į mane žiūrėjo kaip į durnelį, todėl privalėjau jam paaiškinti sumanymą. – Žiūrėk, Lasvegasas nepasiėmė savo laimėjimo ir dėl mūsų bijos grįžti pas debiliukus, todėl varys palošti ant aparatų. Skamba logiškai?

– Kostai, nu tu blet seklys morka, jobanivrot, – išsišiepė Dariūnė ir mudu nurūkome į keletą lariokų, kuriuose nelegaliai stovėjo keli lošimo aparatai, į kuriuos ir pačiam istorijos herojui Kostui yra tekę ne vieną šimtelį suleisti norint atsitiesti po nenusisekusio vakaro.

Nenoriu aš čia dabar reklamuoti tos vietos, bet nuvažiavome į vieną tokį načnyką, žinoma visuose Šilainiuose ir dabar pardavinėjančiam kebabus su sušiais, nors prieš gerą dešimtį metelių aptarnaudavo benamius gangrenuojančiomis galūnėmis. Išjungę šviesas prislinkome prie načnyko ir iš laiko stebėjome vidų. Mūsų taikinys, Lasvegasas, sėdėjo susimetęs į kuprą kaip Landsbergis ir beviltiškai maigė aparatą, vietoje laimingų aukso luitų rodantį jam atkištą špygą.

Ech, ir likimas jam tą vakarą atkišo špygą, kai per durnumą Lasvegasas nusprendė ne dumti namo ar kur nors per naktį pasislėpti, o bandyti atsimušti prapistus pinigus visai netoliese nuo įvykio vietos buvusiame larioke, antstoliams lipant jam ant kulnų. Prie savojo fortepijono prasėdėjo jis gal valandą, kai mus galiausia užpiso žiūrėti jam į kuprą.

– Čiumpam? – perklausė Dariūnė išsišiepęs.

– O ką tu galvoji? – atsakiau tokia pačia šypsena ir sprigtelėjau biką pro langą.

*****

Nežinau kaip jums, bet man prisiminus anuos įvykius širdelė pradeda plakti greičiau. Susitikime kitą savaitę ir užbaikime šią istoriją, o jeigu nenorite laukti kviečiu paremti Contribee arba Patreon ir visą istoriją suskaityti ant karto.

​

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

https://contribee.com/kostas-dumauskas

https://www.patreon.com/kostas_dumauskas

https://dumauskas.substack.com/

​

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

Bendrauju Facebooke, esu paleidęs audio istorijų nu ir šiaip čia daug nuorodų apie mane