Na kaip, mielieji chebrantozaurai, ar mėgstate šokius? Smagu būdavo mokykloje, kai panelės šokdavo aplink viduryje sustatytus rankinukus, lyg kokius stabus? Ar būdavote tas, kuris šokio įkarštyje sugalvodavot, kad visai zajabys būtų pripurkšti pipirinių dujų kur nors į kampą, kas ir užbaigdavo šokius? Meldžiu, papasakokite savo santykį su mokyklos šokiais, bet kol galvojate ką sakyti, leiskite man užbaigti šią istoriją, kurios praeitas dalis galite paskaityti ir patys ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/ryxr8d/%C5%A1okiai_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/s4g3fd/%C5%A1okiai_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/s9y7d8/%C5%A1okiai_34/)). Taip grubiai sakant, istorija apie tai, kaip 1983 metais vyko mokyklos šokiai mano gimtojoje Kulautuvoje, kurias mėgino sugadinti amžinieji priešai iš Raudondvario kaimo. Bėdelė buvo ta, kad pagrobę raudondvariaką sužinojome, kad šokių sabatioras buvo Drozdas, bachūras mokyklą baigęs prieš kelis metus ir šiek tiek per giliai į širdį ėmęs visą tą mokyklų karą. Skriaudžiant ir tardant vieną iš raudondvariakų, patsai Drozdas mus susirado.
Raudondvario pilies prieigose du žiguliukai stovėjo pastatyti vienas į kitą taip, kad nei vienas nepajėgtų pabėgti. Vyrai Drozdo pusėje stovėjo zekų veidais, o mūsų pusėje – vaikinukai su pistūsiais, na ir kas, kad du iš jų buvo boksiorai. Šansai nugalėti buvo beveik nuliniai, jeigu ne vienas mūsų strateginis pranašumas.
– Tu Dumauskas? – paklausė dvidešimtvienerių Drozdas, tuomet atrodęs kaip vyrų vyras. Net mūsų atsilikėlis Darius buvo už jį jaunesnis.
– Aš, – atsakiau ir žiūrėdamas į jį nusispjoviau šonan.
– Kodėl mūsiškius skriaudi? – paklausė jis.
– Kodėl šokius sabotuoji? – atsakiau klausimu.
– Čia aš klausinėju.
– Taviškius skriaudžiu, nes noriu atgauti Lenino biustą, – atsakiau jam.
Vyrai Drozdo pusėję pradėjo juoktis.
– Blecha, nu jūs kulautuvininkai tikrai pagerinti, che che. Visa esmė ne vagystės, o kad jūs suprastumėte, kad jūsų Kulautuva yra niekinė, neverta net įtraukimo į Lietuvos TSR žemėlapį, – žarstėsi kažkokiais neaiškiais argumentais Drozdas.
– Žinot ką, salagos? – atkreipė raudondvariakų dėmesį Darius. Žodis „salaga“ tarnavusiam sovietų armijoje buvo įžeidimas. – Šita jūsų pilis yra visai ne pilis, o jobanas dvaras! – mostelėjo ranka Darius, labai norėjęs su kažkuo plaktis.
– Klausyk, obliau, kaip tu drįsti Raudondvario pilį vadinti dvaru? – tūžo kažkuris.
– Klausyk kaimieti, Kulautuva nors ir maža, bet ji laikoma miestu (nuo 2001 metų ji klasifikuojama kaip miestelis – Kost. past), o jūs, raudondvariakai esate viso labo jobanas kaimas!
Na va tada, po vairuotojo Sigio žodžių, viskas ir prasidėjo. Jeigu būtume turėję kokį nors poetą mūsų tarpe, jis būtų parašęs kokį eilėraštį ar kitokią chuinia šio mūšio garbei.
„Mūšis dėl Kulautuvos garbės“
~1983~
|||
Štai atėjo Sausis, šąla bybis
šąla ausys.
Sovietinės šiukšlės padariusios dėl šokių šitokią klaidą,
Tąnakt galvojo gal suniuchinti ant lentos sutrupintą kreidą.
|||
Istorijos šios herojus žavus,
raumeningas, išgėręs ir be galo drąsus.
Stojo su draugais Kulautuvos garbe apginti,
Skaitykit vaikai, šitą reikia atminti!
|||
Atvyko mokyklon raudondvariakai,
Lyg nebūtume visi mes zemliakai,
Su Lenino galva paspruko,
Čiuju ir Vilmutei ne kartą įbruko.
|||
„Kovon!“ subliovė Dumauskas herojus,
„Jei bogu nebus šitiems kurvoms Kulautuvoj rojus,
Atlupsim, pakarsim, jei reiks ir išpisim,
Priešų mergų ašaromis mes visą naktelę pramisim“.
|||
Tai taręs herojus surinko draugus,
Ša, jaunime, žiūrėkit kas bus.
Plieniniu žirgu pasikaustęs Raudondvarin vyko,
Tik žiū, prie mokyklos kažkas dviese jau tyko.
|||
Pagavo su šaika juos du, ir mergą ir berną,
Išmurgdė sniege abu kaip pasenusį šerną.
„Sakyk blet kur akmeninė galva“,
„Nesakysiu jums nieko ir tai pabaiga“.
|||
„Nu kurva jobani vrot“, –
Dumauskas su vyrais pradėjo galvot.
„Pavežiojam bagažinėje, gal atsigaus,
Jeigu ne, tai užmušim, kas čia baisaus?“
|||
Po bagažinės vyras neatsigavo,
Anaiptol, ėmė visus ir apgavo,
„Nieko“ , – jis sako, – „aš jums nesakysiu“,
„Gerai, tada aš tave čia prie visų patvarkysiu“
|||
Primušę herojai priešą balvoną,
Paprašė vardo dar kartą pas šitąjį poną,
„Drozdas“ atsakė per kruvinas lūpas,
Kad matytumėt, kaip nukrito jiems ūpas.
|||
Palikom tą vaikį prie medžio drebėti,
Nenorėjo nė vienas nuo Drozdo kentėti,
Pasuko link savojo plieninio žirgo,
Rodos, Herojus mūsų susirgo.
|||
Et, kaip viskas tenai pasisuko,
Dumauskas staiga su nuogu bybiù atsisuko –
Štai stovi pats Drozdas su savo kariauna,
Rodės baisybės tosios nakties ramybę pargriauna.
|||
Valdovas Drozdas koks išdidus,
Nors iš tikrųjų be galo graudus.
Kad surems visa chebrytė ragus,
Net Mėnulis sakė „kažkam tuojau klius“.
|||
Nors Dumausko pusėje vyrai ir atrodė silpni,
Priešų žandikauliai juto, kad jie it lapė gudri,
Ištraukė strypų iš bybis žino kur,
„Ė ė ė, vyrai, gal varom pagerti kažkur?“.
|||
„Nichera mes niekur negersim,
Greičiau jus sūkas pakarsim
bledynas, kalių ir urodų sūnus,
išpjausim kas bus bent kiek neklusnus“
|||
Kaip buvo rašyta, Herojus buvo gudrus,
Užslapstė prieš šokius, kaip žinodamas, savo ginklus.
Strypais, šalia gulėjusiais rąstais,
Žodžiu, nesiterliojo su tais pederastais,
|||
Nesumeluosiu, bobiškai ginklus pakavojo,
Kur jie tuos strypus ir peilius visus šokius nešiojo?
Mūšio eiga apie priešus dabar bus glausta:
Atvyko, prapiso ir „vėliava štai jums balta“
|||
„Von nachui atsiuda jibanas mudakas“
Besimušant Sieras nebuvo ramiakas.
Gankovas irgi gerulis –
Suknežintu žandikauliu per jį vaitojo storulis.
|||
Dumauskas Herojus vis tiek nenurimo:
„Gal prasukt tau iš kojos nuo atsispyrimo?
Gražink Drozdai akmenį, bo dantis galiu tau išspirti,
Nespėsi net susigaudyti, kaip greitai jie gali pabirti.“
|||
Gūžėsi po užsimotu armatūros strypu,
Priešo vyrai apsikabinę viens kitą kartu.
„Eik, paimk tu tą senį“ liepė kažkuriam Drozdas,
Štai, minutėlė ir pareina gramozdas.
|||
„Esu Dumauskas, kilnusis valdovas,
Kaip įsitikinot, šiukšlės, aš jums ne varžovas.
O tau kai ką pasakysiu, Vilmute šalava…“
Dovanokit, nerašysiu ką sakė apie bobą nesavą.
|||
Jūs dar čia?
Jeigu dar yra skaitančių, tai norėjau atsiprašyti už tokį lyrinį nukrypimą. Norėjau tik parodyti kaip būtų papasakota ši istorija, jeigu kartu su mumis būtų kokia poetė Salomėja ar koks Cvirka su raudona birką.
Jeigu nepraleidote šio eilėraščio kertinių dalių, spėju supratote kaip viskas pasisuko tame mūšyje. Kalbant normalia, o ne rimuota kalba, pasakysiu tiek, kad įvyko didis susirėmimas su akivaizdžiai galingesniu priešu. Penki suaugę vyrai, na žinoma ir Vilmutė, sėdėjusi kiekvienam ant kelių visą kelionę pakaitomis, buvo gerokai didesni už mus ir labai įsižeidę, jog buvo išvadinti kaimiečiais, todėl mus puolė pirmieji.
Boksiorai susigūžę priiminėjo smūgius blokais, o Darius žandikauliu – galėjome atsilaikyti tik trumpą laiką. Dimą iš viso pakėlė ir numetė kažkur, Sieras su Gankovu irgi šiaip ne taip atsikirtinėjo kol mane Drozdas vaikėsi bėgiojantį nuo jo aplink mašiną. Sigis, žinojęs visus mūšio signalus, įjungė lempas kaip tik tuo metu kaip ir tarėmės – kai jau gauname pyzdako.
Įjungti žigulio žibintai šiek tiek pristabdė mūšį, vyrai instinktyviai pasisuko į šviesą, duodami trumpą atgaivėlę mums. Visi vyriokai subėgome link žiguliuko ir Sigis išdalino ginklus – armatūros strypus boksiorams Valdui ir Vidmai, Dariui kažkokius samadielnus nunčiakus, mažyliui Dimai virtuvinį peilį, o kitiems tai jau kas liko – palapinės kuoliukus, savų išdrožtas kuokas. Man davė ilgiausią armatūros virbą, kaip kokį kalaviją.
„Blet, iš kur čia dabar tos kuokos ir peiliai?“ klaus akylas skaitytojas.
Vat jums dabar pasakysiu, kad buvote klasiškai išdurti. Pasakysiu visą tiesą. Sabotažai reguliariai vykdavo kiekvienuose šokiuose, todėl dar iš ryto susimeistravome ginklus ir juos paslėpėme mokyklos rūbinėje už vamzdžio, nekaltai apsimetant, kad nustebome dėl to, kad raudondvariakai prikišo nagus. Mes, vyrai, ruošėmės. Po to, kai prieš mėnesį primyžome raudondvariakų mokyklos mokytojų kambaryje, įslinkę slapčia per jų šokius, šie tikrai turėjo kažkaip sureaguoti. Šita aprašoma medžioklė greičiau buvo traktuojama kaip kontrreakcija.
Taigi, kai pavogėme Gaublio mašiną, susėdę iš puchavykų išsitraukėme ginklus ir juos suslapstėme žiguliuke. Neplanavom jų panaudoti, bet kovojant su stipresniu priešu tos kuokos ir samadielni nunčiakai pasitarnavo kaip reikalas.
– Vyrai vyrai, nereikia! – pamatęs kuokomis, spragilais, armatūros strypais ginkluotus Kulautuvos bachūrus, pradėjo derėtis raudondvariakas.
O mes, blet, bobos nebuvom! Išdaužėm visus iki vieno – Gankovas, kaip buvo rašyta eilėraštyje, vienam žandikaulį sutrupino. Jeigu nebūtume nustūmę Dariaus nuo vieno raudondvariako, tai iš nabago veido būtų palikta tiktai raudona košė. Dėkoju Viešpačiui, kad mažylis Dima, nesumąstė panaudoti virtuvinio peilio – šis turėjo būti paskutinis ginklas, jeigu mes katastrofiškai pralaimime, bet ačiū Dievui, užteko jam tų mažų smegenėlių pamatyti, kad ir taip laimime. Drozdo veido nežalojau, su armatūros strypu pakapojau rankas ir kojas, sykį įdūriau pilvan, kas jį ir nokautavo.
– Atgal vyrai, atgal, – komandavo raudondvariakų grandies vadas Drozdas, akimis ieškodamas bent vieno kuris nebūtų sužeistas ir galėtų vykdyti atsitraukimą. Visi šiaip ne taip susirinko į krūvą.
Aš, kaip koks Vytautas Didysis, nurodžiau savo pajėgoms šiuos veiksmus – dešimtokams boksiorams ir Gankovui flanguoti priešus ir su likusiais Sieru, Dariu ir Dyma apsupome raudondvariakus. Priešas buvo apsuptas, už kokių keliolikos metrų nuo savo automobilio. Visai kaip Žalgirio mūšyje.
– Rebiatos, paleiskit, – nusižeminęs tarė Drozdas, stovėdamas išdidus, nuo smūgių kiek susilenkęs.
– Gražinkite Lenino galvą, – įsakiau belaisviui.
– Parnešk senį, – paliepė Drozdas savo pakalikui.
Tąjį praleidome iki jų automobilio bagažinės ir tas pats Lenino biustas, padedant Sigiui buvo įneštas į mūsų žiguliuką.
– Gal galite grąžinti mūsų karį, Algį? – paprašė priešų vadas Drozdas.
– Mažabybis ten, miškelyje, – mostelėjau į aną pusę, už dvaro esantį miškelį.
Drozdas su dar vienu vyriuku nuėjo parsivesti mūsų belaisvio. Algį partempė visą pamėlusį, bet gyvą. Besikalatojantį atsargiai pasodino į mašiną ir raudondvariakams buvo duotas leidimas nešdintis. Drozdas dar atkišo ranką atsisveikinimui, bet rankos nepaspaudžiau. Visi sulipo į mašinas.
– Vilmute, o tu kur? – paklausiau taip pat į mašiną sėdančios išdavikės Vilmos, atvedusios Drozdą į šitas kautynes.
– Na…namo? – išsigandusi, pamačiusi kulautuviakų žiaurumą, išmikčiojo ji.
– Klausyk, šalava, pasakysiu tau štai ką… – kreipiausi į ją ir išdėjau visą tiesą ką galvojau apie ją. Apie tai, kokį statusą jį įgavo mūsų akyse, kad susimetė su raudondvariakais, apie kūno trūkumus, kiek mažą pagurklį, krūtis, žodžiu, apie viską.
Išvažiavus priešams iš kažkur atsirado šampano bonkė kurį prašovėme atšvęsti pergalei prieš raudondvariakus. Išgėrę tiesiai iš butelio, dar kelissyk užrūkėme ir kiekvienas pasidalinome kovos įspūdžiais. Vieni kitų nesiklausėme, tiesiog laukėme savo eilės pasisakyti apie to vakaro įvykius, kuriuos visi matėme vienodai. Tokia pat tvarka kaip ir atvykome, susėdome į vogtą Gaublio žigoną ir planavome grįžti atgal į mokyklą, bet užsukome pas kelis pažįstamus Kulautuvoje ir ten dar saujelę valandų pasimurgdėme alkoholio ir pigių cigarečių jūroje.
Grįžti atgalios neskubėjome, mokyklos šokiai turbūt jau buvo pasibaigę, atsižvelgiant į tai ką rodė laikrodis – po dviejų penkiolika. Iš ties, nuvykus ten, nuo mokyklos nebesklido muzika, šokiai pasibaigė.
– Ajebat, taip ir nepašokome, – neslėpė apmaudo vyrai išlipę iš vogto žigulio ir atgal suslėpę ginklus į puchavykus, iš bagažinės iškėlė to praplikusio senio biustą.
Ant pagrindinio įėjimo kancarų neliko, viskas buvo lyg išlaižyta. Susirūpinę mokytojai trepsėjo viduje, šalia įėjimo.
– Viešpatie, ačiū Dievui, kad atgavote mūsų Leniną! – kažkokie nesavi kreipėsi mokytojai, anksčiau burbuliavę dėl vienos pavėluotos minutės į pamoką šie komuniagos dabar netarstelėjo nė žodelio apie tokį vėlyvą grįžimą.
– Kaip su mašina, ar užteko kuro? – užuot pisęs protą išsigandęs paklausė Gaublys.
– Ačiū, vyrai, esate šaunuoliai, – perbalęs, neįprastai blaivas visiems paspaudė ranką fizrukas. Iš veido iškritusios mokytojos taip pat pareiškė padėkas. Gaublys su fizruku Tadzila pakabino Leniną ten kur jis ir kabėjo anksčiau.
– Kodėl neklausiat dėl Vilmos? – perklausė Dima.
– Ko? Ai tiesa, kaip Vilma, atsirado? – paklausė Bulvianovienė.
– Atsirado, – atsakiau. – Kas jums atsitiko? Ko tokie perbalę? – paklausiau mokytojų. Šie atsiprašė mano „Šalikinių“ gaujos narių ir nusivedė mane šonan. Įtariau, kad kažkas per šokius numirė, arba pasiekė žinia, kad tą Algį negyvai numarinome ar dar kažkas. Kadangi dabar nesėdžiu kalėjime, galite atspėti, jog niekas tądien nuo mūsų rankos nenumirė.
– Kažkas nufotografavo mokytojų kambarį, – atsakė Gošlonova prieš tai giliai įkvėpusi oro.
– Tai kas čia tokio? – perklausiau.
– Na, matai, Kostai… – atsikrenkštė fizrukas Tadzikas. – Nuotraukos gali padaryti, kaip čia pasakius… Neatstatomą žalą mokyklos vardui.
– Tai geriančius prigavo, ar kas? – su šypsena paklausiau pasisukęs į mokytojas, buvusias absoliučias širinskienes, nevartojančias alkoholio ir viešai nepropaguojančias jokių paleistuvysčių ar nedorybių.
– Na, kaip čia pasakius, – nutęsė Gaublys.
– Taip, Kostai, geriančius, – nutraukė Gaublį mokytojos, nenorėjusios, kad būtų pasakyta kas ten buvo užfiksuota. – Būk geras, sugauk fotografą ir atimk tu tą juostelę kol nepaplito nuotraukos, skolingi neliksime.
– Kaip atrodė fotografas? – su šypseną paklausiau. Pažinojau kelis Kulautuvos fotografus iškrypėlius, tad žinodamas bruožus galėjau veikti netgi dabar, nors nuo alkoholio buvau beveik apsimyžęs.
– Neaišku, Kostai… – žiūrėjo žemėn geografijos mokytojas Gaublys. – Fotografas buvo apsirišęs veidą šaliku. Blykstelėjo blicu ir pabėgo, – viltingai pažiūrėjo į mane mokytojai. – Pavyks kažką padaryti?
*****
Mokytojų pasakojimas, deja, bet pasitvirtino. Už savaitės po Kulautuvą paplito nuotraukos iš mūsų mokytojų kambario. Fotografija buvo mokytojų kambaryje, kurioje nuogas fizrukas, tik su kojinėmis, iškišęs liežuvį vejasi didžiakrūtę Bulvianovienę kairėje rankoje laikydamas dembelio diržą, o dešinėje savo stačią, arklio dydžio falą. Nuotraukos fone, ant tapčiano, celiulitines kojas praskėtusi sėdėjo Gošlonova ir pasukusi galvą į objektyvą išsigandusiomis akimis blykstės momentu žiūri į fotografą, kol šiai į tarpkojį veidu įsiskverbęs ilganosis Gaublys klūpėjo rakėmis, rudąją plaukuotą akį atkišęs į kamerą, žinoma taip pat nuogas ir su prairusiomis kojinėmis. Kodėl jeigu vyras nori būti nuogas jis tas pilkas kelissyk lopytas kojines palieka ant savo pėdų? Kad paslėptų pageltusius nagus ar ką?
Paplitus nuotraukoms buvau darsyk iškviestas tų pačių mokytojų.
– Prašau, Kostai, sugauk tu tą fotografą ar dar ką nors padaryk, – meldė švelnūs kaip aštuoniolikmetės delnas mokytojai, mainiais į šią paslaugą žadėję, jog mokyklą baigsiu raudonu diplomu. Tiesa, tosios nuotraukos dar dabar guli kažkur slaptuosiuose iškrypėlių albumuose.
Turbūt ir patys suprantate, kas buvo prikišę nagus. Taip ir žaidėme su tais raudondvariakais – padaro jie kažką, tada padarome mes kažką į ką jie atsako dar daugiau. Tikra jaunimėlio vendeta, besitęsusi visais mano mokyklos laikais.
*****
– Janina, ateik čia, – pamenu kažkada virtuvėje pakvietė mano tėvukas rėkimo metodu močią. – Žiūrėk, kaip gerai Kostas pabaigė mokyklą, kas galėjo pagalvoti? – Atėjus motinai, pirmą kartą gyvenime pasididžiavo manimi tėvas.
Na tai sutvarkęs aš tas fotografijas baigiau mokyklą gerais pažymiais. Greitai pasimiršo visos tos miestelių ir kaimų dvikovos, vendetos. Nebekreipiau dėmesio į tas mokyklines melodramas – išėjau į armiją, kur smurto buvo kur kas daugiau negu čia šitoje istorijoje buvo aprašyta.
Spirito ir spekuliavimo laikais, jau devyniasdešimtaisiais, esu sutikęs vieną kitą raudondvariaką ar kulautuvininką, pasijuokdavome iš tų laikų ir tiek. Juokėmės ir iš Lenino pavogimo, fotografijų skandalo. Prisimindavome tokį etapą kai kulautuvininkai buvo sudarę sąjungą su raudondvariakais ir vyko tvarkos Kaune daryti. Daug ko buvo atsiminti. Ne vieną esu parsivedęs namo daryti bonkės apraudant ir žuvusius tuose karuose, ar visam gyvenimui paliktais su invalidumo grupe. Aišku, būdavo ir taip, kad prie fužero susimušdavome prisiminę senas skriaudas ar smūgius armatūros gabalais.
Tiesa, Drozdo taip ir nesutikau. Po aprašytų įvykių jis buvo išmestas iš instituto ar tai politechnikumo ir nuėjo armijon. Neironizuodamas vadinu jį vargšu – tarnavo Afganistano kare ir žuvo sekančiais metais.
Tokie tie būdavo pašėlę šokiai anais laikais. Apie ką sekantį kartą papasakoti?
*****
Norėčiau visiems padėkoti už dėmesį ir atsiklaupęs ant abiejų kelių, tiesių išmaldos ranką su žodžiais: jeigu patinka, visada prašome mane paremti Contribee arba Patreon, kur družokai vos pasirodžius naujais istorijai ją, kaip jaunimas sako galės sudeepthroatint vienu ypu, nelaukiant kas savaitę. Surinkęs lėšas gydysiu sielos žaizdas, o atsiradus laikui, gal ir paleisiu kokių istorijų bukletuką.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/408038514477986)