Landynė 3/4

Myžalų, cigarečių nuorūkų ir išmatų kvapų natomis budinamas prabudau drėgnoje patalpoje. Buvau apkvaitęs, nesupratau kur randuosi ir kelinti buvo Viešpaties metai. Vienu momentu pagalvojau, kad grįžau į sovietinės armūchos laikus. Atsimerkęs suvokiau, kad esu rūsyje.

Aš, kadaise buvęs toks drūtas vyras, ten lindėjusio benamio atjungtas, buvau nutemptas į kažkokią sumyžtą landynę. Landynė buvo apšviesta minimaliai, pro viršuje buvusį grotuotą, pakulomis kone aklinai užkaišiotą langą vos skverbėsi šviesa, bet jos pakako, kad galėčiau identifikuoti patalpą kurioje buvau. Jau vien iš plytų buvo aišku, kad buvau uždarytas į rūsyje buvusį sklepuką.

Pagalvojau, kad atsistosiu ir išspirsiu aš tas duris chujum ir atspardysiu pagrobėjui subinę, bet bomžas su kažkokiu žvejybiniu valu pririšo mane prie vamzdžio, sklepuko kampe. Pajėgiau maskatuotis tiktai kojomis. Norėjau ir šaukti, paleisti prakeiksmus į rūsį, bet burna, o vėliau kaip supratau ir visa charė, buvo apsukta lipnia juosta, kad tylėčiau kaip žemė.

„Tvajumat, kas čia dabar bus?“ paklausiau savęs. Svarsčiau, negi Zinaidos diedo vėlė čia nesąmonių prisigalvojo ir užverbavo kažkokį benamį arba neduokdie Vitoldą bildukai apsėdo ir kažkokius savo tuos ekstrymus sugalvojo ant tėvuko padaryti su draugais.

Prirakintas kampe, kojomis trypiau žemę kaip įtūžęs vaikas. Anapus lipnios juostos rėkiau, bet garsas tolyn nėjo, o iš nervų net ašarą nuleidau. Besibaladodamas ir besisnarglėdamas sau po lipneškę, kojomis pajutau samadielną medinę lentyną, po spyrio minimaliai sudrebėjusią su uogienėmis ir tikėtina agurkų stiklainiukais. Nežinojau kiek čia laiko turėsiu būti, todėl išspardyti sloinikų nenorėjau, nes belaisvėje tai galėjo būti mano vienintelis maistas. Akims apsipratus prie tamsos pamačiau, kad lentynėlė buvo vienintelis baldas toje mažoje patalpoje. Gale, prie durų, gulėjo kažkoks susmirdęs kupstas, kuris galėjo būti ir to paties benamio išmatų krūva.

Minimaliai pratampęs žilką galėjau atsistoti bei šiek tiek pasisukinėti į šonus. Šviesos ruožas silpnėjo, o nakties nelaisvėje paniškai bijojau. Kupstas rūsio gale gailiai sukniaukė, išleisdamas paskutinius gyvybės garselius. Iš kur čia blet tame rūsyje atsidūrė katinas turbūt svarstote ir jūs. Palaukite, jaunėliai, tuojau visas konfūzas išsisklaidys. Katinas bandė šiek tiek pajudėti, bet kuo daugiau judėjo, tuo daugiau žviegė. Besitampydamas aukštyn žemyn vamzdžiu bergždžiai mėginau nutraukti valą, bet kas žvejojęs bent sykį, tai puikiai žino, kad nuo žilkos galėjau rankas susipjaustyti, gal net kokias venas nusitraukti. 

Kai visai sutemo, anapus durų pasigirdo tas pats charchalinis kosčiojimas, svolačius nuėjo pagaugais, o katė lėtai traukėsi nuo durų žviegdama. Kažkokie metalai sužvangėjo, sudundėjo ir metalinės durys atsidarė. Vidun, kaip koks vaiduoklis, įslinko bomžo kvapas – šiukšlių ir gangrenuojančios galūnės su dzikais dvokas. Pačio bomžo nepamačiau, šis slėpėsi už durų. Smarvė vimdė, o net jeigu būčiau apsišliaukinęs būtų tekę viską nuryti atgal – juk man buvo užklijavę burną.

– Nu, ponuli, matvaju, – pradėjo prakalbą charchalinis, – kokie vėjai atpūtė tave į šitą rūsį? Gviešiesi mano turto, a? Niekas, niekše, aš tau sakau, niekas, negaus mano turto, net neprisiartins! – dudeno benamis, savąjį lobį paslėpęs Kauno Bermudų trikampio rūsyje.

– Pašol nahui, – rėkiau aš jam per lipnią juostą.

 – Oi oi oi oi oi… – vaitojo katė su akivaizdžiu pilvo skausmu ir dejonė nutrūko. Pūkų gniutulas greičiausia numirė.

 – Che, su katinėliu tai teks tau susidraugauti, jeigu tik turi mintį iš čia pasišalinti. Žiūrėk, nors ir bomžas esu, bet tau šansą iš čia išeiti duodu su viena sąlyga.

 Chrepas užtilo ir laukė iš manęs urgztelėjimo, rodančio sutikimą.

 – Jeigu ir nustipsi man bus pachujų, niekas čia tavęs neieškos, o jeigu ir ieškos – įgrūsiu tave į kilpą, vis tiek pats atrodai kaip bomžas, niekas rankų nesiteps. Niekas dirbti nenorės, todėl ir parašys, kad be smurto žymių numirei. Ne vieną tokį esu numarinęs, besigviešusį į mano lobį, – dėstė benamis. – Nu, tai ar nori ištrūkti?

 – Mhhnhhn, – siunčiau aš jį chujum.

 – Gerai, reiškia sutinki. Taigi, pašalieti, jeigu esi diedas su galva ant pečių, tikrai rasi kelia iš šito rūsio, bet perspėju aš tave, – judėjo juodas kaip naktis pirštas pro durų tarpą, – jeigu bandysi grįžti pas mane – nupjausiu bybį ir sugrūdęs į burną užsiųsiu, kad uždustum. Jasna?

 Kažką sugargaliavau duodamas pritarimą.

 – Aš su tavimi nejuokauju. Paskutinis kuris bandė šakotis, toks senolis, šito namo gyventojas, vos pradedamas kankinti, įkalintas patyrė kažkokį širdies priepuolį ir užlinko, che, teko į virvę diedą sukišti.

 Vis dėlto Vitolduko babanė Zinaida buvo teisi – diedas iš tikrųjų buvo nužudytas! Supratęs, kad turiu reikalų su ligoniu, labai atsargiai žiūrėjau į viską ir tylėjau.

 – Gerai, palieku tave čia mėginti ištrūkti iš šitų spąstų. Grįšiu ryte, jeigu tave čia rasiu – reikš tik vieną, kad esi bukagalvis ir visai nevertas laisvės. Che, vot tada tai pasismaginsim, jibištvajumat, net seilės renkasi. Jeigu ištrūksi – mauk iš čia nachui ir nesiartink, o jei dar sugalvosi užsiundyti kokius nors mentus, tai pakelsiu į orą visą šitą rūsyje, kartu ir su tuo jaunuoliu, kurį kvietei. „Vitoldai, čia tėtis“ ar kaip tu ten sakei, a? – besijuokdamas pasakė bomžas. – Ramus vaikinas ten, filmuojasi kažkokius filmukus su draugais, geria, rūko, bet blet vien bernai ten renkasi, gal netyčia bus tie, kaip tie, fidofilai ar kaip ten tie, kur vienas kitą dulkina. Nu nesvarbu, supratai ką per sūnų augini. Jo dar nekalinu, geras vaikis, nelenda į mano valdas. Jeigu lys, va tada žilka bus surištas kaip tėvas prie to paties vamzdžio.

 Galvojau, blet, kad suskaldysiu jam galvą. Ne kiek dėl grasinimų mane ir Vitoldą nužudyti, kiek dėl nepagrįsto Vitoldo apkaltinimo homoseksualumu. Nu gi negali būti taip, kad mano sūnus myli vyrus? Na ir kas, kad beveik esu garantuotas, kad filmuoja tuos ekstrymus.

 – Klausyk, nenoriu aš tau laupyti nagų nuo rankų ir replėmis traukyti dantų, todėl duosiu vieną namioką kaip iš čia gali ištrūkti, – beveik draugiškai pasakė bomžas. – Sabaka yra tikras žmogaus draugas, o katės? Katės gali eiti nachui, – davė užuominą benamis ir palikęs užrūgusį dvoką įkalinimo patalpoje pasišalino užtrenkdamas rūsio duris ir kosėjimas su skrepliavimusi nutilo rūsio gilumoje. Kas ten žino, gal bomžara nuėjo rinkti depozito arba gerti?

 Jaunimėli, aš nežinau ar kas dar beturi dėmesio šiais laikais žiūrėti filmus, bet visai nesenai, prieš kokius dvidešimt metų, buvo išėjęs toks filmas, į lietuvių kalbą išvertus vadintųsi „pjūklas“ ar kažkaip panašiai. Neprisimenu aš gerai to pavadinimo, mat buvau aš tą filmą parsisiuntęs iš zmulės, filmuotą gero žmogaus kino teatre ir pasidalinusio visiems viešai. Peržiūrėjęs tą šiurpų filmą porą dienų pasikankinau, pagalvojau apie ten rodomus žiaurumus ir viskas, filmą pamiršau. Tik praėjus šitiek metų jį prisiminiau pačiu netinkamiausiu metu, kai pats buvau įkalintas rūsyje kažkokio maniako benamio, nusprendusio žaisti žaidimus, kaip ir ta lėlė iš filmo, panaši į amžinatilsį Maiklą Džeksoną.

 „Blet, negi tas mane atjungęs bomžas sugalvojo kažkur į apyvarpę sugrūsti raktą nuo rūsio?“ nerimavau mintyse, nes ten gi tame filme irgi buvo, kad kažkur į akis ir zalupas sukiša raktus nuo išėjimo.

 Gailiai pažiūrėjau į kampe nugaišusią katę ir supratau pateiktą bomžo užuominą, kad raktas bus kažkur įchujarintas į katę, dėl ko ji taip gailiai kaukdama ir nustipo. Ech, nemalonu bus toliau pasakoti, bet nepykite, jaunuoliai, privalau.

 Žvejybine žilka daugelį kartų apchujarintas aplink vamzdį per rankas, galėjau judėti minimaliai. Kojomis pradėjau šerti lentyną su sloikais, tačiau ši, turbūt statyta nepriklausomybės aušroje, kone įaugo į rūsio sieną ir beveik nė krust. Spyriais šėriau lentyną su sloikais kaip koks ūkininkas šeria savo broilerius, blecha vanojau be gailesčio (galėjau pasakyti palyginimą apie Jonaitienę, bet nutylėsiu šį kartą). Batą susiplėšiau, kojų nagai nuo spyrių visai atvipo ir su kiekvienu spyriu kraujas vis labiau gėrėsi į kojinę, bet panašu, kad spyriai davė naudą ir lentynėlė subraškėjo.

 Sloikai tarpusavyje tarškėjo kaip stiklo tara bomžo terboje, rodėsi, kad jau tuoj nukris, o man to ir tereikėjo. Paskutiniais jėgų likučiais, bliaudamas anapus izolkės, galop iškirtau medinę lentyną, galėjusią atlaikyti branduolinį karą. Šoninė lentyna brakštelėjo ir įvyko viskas pagal planą – sloikai nuvažiavo ir dužo man palei kojas. Prasmirdo senų seniausiai užpuvusiais agurkais ir jų kvapas susimaišė su bobučių marmeladais. Nežinau kas buvo šio rūsio savininkas, bet įtariau, kad marmeladas buvo iš babanės paimtas kaip draugiškumas, na kaip, babanė turbūt anūkams ar vaikams įgrūdo sloikus per prievartą, todėl visa jų kolekcija čia ir kiurksojo. Niekas rūsyje nesilankė ir jų neėmė, nes kam gi tas rūsys, kai jame prikišta visokių šūdų? Turbūt rūsys buvo nenaudojamas, todėl mane ten ir įkalino.

 – Kas čia daužo, Algi, girdi? – paklausė bobiškas balsas anapus durų. Nemeluosiu, pradėjau kaukti kaip vilkas, kad tik mane kas nors išgirstų.

 – Gal vėl vaikai įlindę orgijas daro, – uždavė klausimą vyriškas balsas.

 – Reiks pasakyti komendantui.

 – Tai kad tas komendantas pats man rodos su tais vaikais ir trinasi, jeigu atvirai.

 – Gal policijai pranešti?

 – Nhhhmmmmhhhhhmmmhhh!!! – per izolkę žviegiau kaip pisama kiaulė.

 – Baik jau, ką čia ta policija padarys… Ar čia yra kas? – šūktelėjo vyriškis visai netoli rūsio. Kojomis mosikavausi, varčiau viską aplink save, bet be reikalo. Po tylos balsai nukeliavo ieškoti triukšmautojo į kitą rūsio korpusą. Išsigelbėti nepavyko.

 Pritūpiau ir stiklainių šukes surinkau kojomis kuo arčiau savęs. Buvo jau tamsu, nemačiau kurie gabalai didesni, kurie mažesni, bet viską kojomis šlaviau sau po subine – dabar buvo svarbus kojų darbas, kad netyčia neužsėsčiau ir nesusipjaustyčiau šiknaskylės. Pritūpęs ir pasisukęs šonu, surištas rankas nuleidęs iki pat apačios mėginau apčiuopti kokią nors didesnę šukę, bet veltui. Rankos buvo aptirpusios, kad įsiduriu pajusdavau tik kai šukė giliai įsmigdavo į ranką. Šiaip ne taip sugraibęs didesnį stiklainio fragmentą jį atkišau savęs link ir pabrūžinau į žilką.

 Žvejybinis valas neatlaikė stiklo šukės, kuri nebuvo pati aštriausia, tokia kaip ir pusbukė, che, visai kaip mano jaunėlis Vitoldukas. Rankos po truputį atsilaisvino, kraujotaka grįžo į delnus ir po truputį kraujas brovėsi lauk per pjūvius pirštuose. Ištrukęs iš pančių pirmiausia visu svoriu, su pečiu jobinausi į rūsio duris, bet poveikio buvo vienodai lyg būčiau trenkęsis į sieną, nes niekas nepasikeitė. Nusiplėšiau aplink galvą apvyniotą įzolkę ir iš skausmo pradėjau staugti. Staugiau, blet, kaip debilas, bet jau buvau praradęs balso stygų efektyvumą rėkiant, todėl pernelyg didelis garsas nenukeliavo toliau durų. Maudė pirštus, todėl snargliną lipniaškę panaudojau vietoje tvarsčio ir užsiklijavau supjaustytus delnus.

 Klibinau duris gal pusvalandį, daužiau jas ir visaip knebinėjau, bet šios nė krust. Galvojau palaukti bomžo ir kaip nors jį netikėtai užpulti, bet negalėjau rizikuoti, kad šis bus apsiginklavęs kokia nors AIDS apkrėsta adata ir ją suleis man greičiau negu sureaguosiu. Prisimerkęs pažiūrėjau į plaukuotą kupstą ir priėjau arčiau. Katinėlis jau buvo atšalęs. Pamaigęs nelaimėlio žarnyną pajutau kažką pailgo ir plokščio, ten tikrai turėjo būti raktas. Che, galvojau kaip čia viską paimti, katinėlis rakto iššikti nebegalėjo, nes buvo nustipęs. Žvilgtelėjęs į sudaužytų stiklainių šukes gailiai atsidusau. Išsirinkau didžiausią ir aštriausią.

 – Nu ką, katinėli, dovanok tu man… – tariau plaukuotam kupstui, – bet pajebat, gi tavęs jau nebėra.

 Paguldęs katiną aukštyn papais apčiuopiau raktą ir tamsoje nutaikiau kur reikės atlikti pjūvį vargšam gyvūnėliui. Žinot, verslo konkurentą kankinti rūsyje būtų buvę pajebat, nu bet katino, na ir kas kad negyvo, skrosti kažkaip nenorėjau. Penkis kartus pamatavęs ar tikrai reikia ten durt lavonėliui, galiausia nusitaikiau ir susmeigiau aštrią šukę į kašaro vidurius.

 Tikėjausi stiklo šuke pajusti raktą, bet vietoje to pajutau instinktyvų nagų suleidimą man į charę ir katino žviegimą. Pasirodo gyvūnėlis nebuvo pilnai nustipęs ir dūris buvo ant tiek skausmingas, kad katiną prikėlė antram gyvenimui. Che, galėjo ir Adamkienei kas nors taip padaryti, Valdas būtų laimingesnis dabar, ne? Per daug negražiai čia sakot? Na gerai, taigi, katinas kiauru pilvu suleido nagus man į snukį ir taip vos neiškabino dėdės Dumausko akių. Katė žviegė ne savo balsu suleidęs nagus į mano žandus.

 – Paleisk, bradega! – inkšdamas iš skausmo nurodžiau ir šiaip ne taip nuplėšęs kašarą jį netyčia paleidau sienos link, kaip tyčia, ten kur ir buvo šukės…

 Katinas atviru pilvu pasiūto – pradėjo lakstyti ratais aplink rūsį kaip motociklininkai Nemuno žiede per sezoną. Katė žviegė ir lakstydama taškė kraujus per visą sklepą.

 – Duok tu man tą raktą ir atsipisu, – maldavau katės.

 Kiaurapilvis galiausia sustojo, porą kartų nuvėmė krauju ir tiesiogine ta žodžio prasme nukritęs ant žemės pakratė kojas. Kurį laiką tamsoje stebėjau nustipusį kašarą ir turbūt tik po poros valandų, gilioje naktyje, išdrįsau prieiti pasiimti iš žarnokų rakto. Chirurgiškai prapjoviau chujum išlipusius žarnokus ir ištraukiau gan didoką rūsio raktą.

 Už šitą istorijos dalį manęs šlykštynės nevadinkit, vadinkit šlykštynę tą benamį, kuris kažkokiu būdu sugebėjo tą raktą ten sugrūsti. Apie bomžą dar papasakosiu, jūs palaukit, nes tik iš katės ištraukęs raktą nulėkiau prie rūsio durų ir sukišęs krešuliais aplipusį raktą per porą kartų brakštelėjau duris. Vsio, galėjau būti laisvas kaip paukštis.

 Atidarius metalines rūsio duris, kelią lauk pastojo dar viena kliūtis – metalinės grotos, saugojusios niekam nereikalingą rūsį kaip koks antras prezikas užmautas ant įnagio gulant su didžiausia klasės šalava. 

 Vartai nejudėjo. Kiek čiupinėjau, pasirodė, na, greičiau pasijuto, kad jie buvo kone privirinti ir buvau pasmerktas mirti. Savadarbės armatūros grotos buvo paskutinis etapas, kurio negalėjau praeiti. Šį kartą jokia bulgarkė nebuvo sugrūsta katei į subinę, todėl buvau pasmerktas. Kaimyniniame rūsyje, už kokių kelių sklepukų nugirdau garsus.

 Viskas, pamaniau, pyzdauskas, baigėsi ištrūkimui skirtas laikas ir bomžara nunuodys mane galutinai. Galėjau garantuoti, kad maniakas laiko kažkokį kankinimo prietaisą visada atsuktą į mane arba jo paliepimu galėjo mane užpulti visos Dainavos mikrorajono žiurkės. Sklepo durys atsidarė ir išlindo kaži koks gagrys, ne tas bomžas.

 – Kas tu toks, agirdi kurva? – atsargiai pralemeno kone iš baimės apsišikęs balselis, girdėtas šimtą kartų ir pažįstamas iki kaulų smegenų.

 – Vitoldai? Čia tu?! – tėviškai griežtai paklausiau.

 – Tėti?! – sumišo Vitoldas. – Ką tu čia veiki antrą valandą nakties?

 – Tas pats klausimas ir tau, – papriekaištavau sūnui. – Nejaugi negirdėjai kaip baladojausi visai šalia?

 – Ne, buvau su ausinėmis, nors žiūrovai sakė, kad girdi kažkokius pašalinius garsus, – paaiškino Vitoldas. 

 – Vėl tu su savo tais filmavimais, blet, parodysiu aš tau dar dėl tų ekstrymų, gailėsiesi gimęs, – niršau ant sūnaus, nes per jį čia ir atsidūriau, nors gal labiau per savo karštą galvą…

 Vitoldas išsigando ir nubėgęs įžiebė rūsyje šviesą. Teko susiraukti kaip kempinei, vis dar nemačiau Vitoldo, o tuo labiau savo sudraskytos charės.

 – Tėti, kas tau buvo? – persigandęs išvydęs tėvą lemeno Vitoldas, kurio pseudovyriškumas išgaravo kartu su pamatyta tėvo fizionomija.

 – Vėliau, nachui… – nukėliau pokalbį.

 – Ką tu čia tame rūsyje veiki? Žinok aš nieko nebesuprantu…

 – Padėk atrakinti šitas grotas. Tada nachui, aš tam bomžui surengsiu tokią egzekuciją, kad pats turės kapstytis po savo zalupą, jeigu norės ištrūkti! Ko stovi, kaip bybis prieš vestuves? Nagi, ištrauk mane iš čia! – surėkiau ant sūnaus lyg ant kokio darbinio arklio ir Vitoldas nubėgo į kitą sklepuką ieškoti tėvui pagalbos.

 *****

Žaidimai baigėsi, buvau įtūžęs kaip velnys, bet šiam kartui istorija savaitėlei pristabdykime, a? Jeigu nenorite laukti ir įdomu sužinoti kaip baigėsi – tapkite rėmėjais Contribee, Patreon arba Substacke, galėsite viską suskaityti nelaukiant kitos savaitės.

 

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

https://contribee.com/kostas-dumauskas

https://www.patreon.com/kostas_dumauskas

https://dumauskas.substack.com/

 

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

 

Bendrauju Facebooke, esu paleidęs audio istorijų nu ir šiaip čia daug nuorodų apie mane