Ligonis 1/4

Sveikas jaunime! Pakelkit ranką kas sirgę triperiu. Niekas? Gerai, tuomet pasakysiu jums taip – žmogus nevertina savo sveikatos, iki kol jos nepraranda. Šitą turbūt jau esate girdėję iš savo mirštančių senelių, žiūrinčių pavandenijusiomis akimis į savo anūkus, trykštančius energija ir nusispjaunančius ant senatvės ir visokių ligų. Niekam nėra paslaptis, kad greitai bus du metai kaip mėginame nesusirgti ta liga, kurios vardas jau visus dapisęs. Įsivaizduojate, du metus kovojame su kažkokia liga, ja sergame ar tyčia darome taip, kad kiti sirgtų dar labiau. Mielieji, tik nepagalvokite, kad mane remia Sveikatos apsaugos ministerija ir už pinigus paprašė sukurti istoriją apie tai kaip susirgau kokiu kovidu ir istorijos pabaigoje visus raginu skiepytis. Mane remiate jūs, mielieji mano skaitytojai, kas pinigais, kas savo dėmesiu, šypsenomis ar dar chren znajet kuo. Sėdėkite, jaunimėli, meldžiu niekur neikite, tuojau atsinešiu savo sveikatos knygutę, nupyzdintą iš poliklinikos registratūros, įsipilsiu šio bei to ir pradėsiu pasakojimą.

Šitas vyriškis, arba kaip prieš porą savaičių jaunimas Vilniuje yra mane pavadinęs „starij chui“, per savo ilgą gyvenimėlį yra sirgęs ne viena liga. Sirgta ir tokiomis ligomis, kad net kunigui nedrįsčiau pasakyti. Kadangi skaitovų tarpe tokių nėra – pasipasakosiu. Šįkart atsikleisiu jums kai ką gėdingo. Štai, mano mielieji milenialsai, ką tik maktelėjau kažko sušildymui ir tas kažkas, aplenkęs smegenyse besidarantį krešulių židinuką, sužadino atsiminimus apie manąją sirgtą ligą. Taigi, kviečiu pradėti istoriją pavadinimu „Ligonis“.

Berods tais pačiais tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtais, o gal ir penktais, vis dar dirbau Kauno dvidešimtpenkmečio turgelyje, kaip dažnas skaitytojas ir prisimena. Prekiavau kuo pakliūdavo ir kas gerai eidavo. Tuo laikmečiu pagrinde tai buvo turkiški džinsai, rusiški lifakai, įvairiaspalviai, dažniausia alyviniai, švarkai. Buvo ir kitokio importinio brudo, kurio dabar joks pasikėlęs dutūkstantųjų jaunimėlis, šlovinantis tuos baisius laikus, net nedrįstų užsidėti. Nors ir sako, kad į madą vėl grįžta per juosmenį nešiojama turgelio pardavėjo piniginė, rožinės ir žydros spalvos striukės, labai tikiuosi niekada negrįš verslo konkurentų sprogdinimai, dantų nevalymas ar priekaištingas spoksojimas į šiek tiek kitokį žmogų burbant kažką po nosimi.

Dabar kažkodėl perdėtai idealizuojami devyniasdešimtieji. Dauguma galvoja, kad tuo laikmečiu visi taip gražiai rengėsi kaip dabar brukama reklamose ar parduotuvių vitrinose. Pažvelgus į tai kokie rūbai neva buvo anuomet, gali klaidingai atrodyti, kad mes tada visi vaikščiojome apsirengę čežančiomis įvairiaspalvėmis striukėmis ar dar kokiu brudu. Anaiptol, viskas aplinkui buvo taip pilka, kad iš šių laikų nusikėlus į tą laikmetį pasakytumėte, kad laiko mašina jums sugadino regą ir nebematote spalvų. Kodėl taip galvojama aš jums nepasakysiu. Visgi ši istorija bus ne apie tų šlykščiųjų, nostalgiškųjų laikų nagrinėjimą. Palikime tai ateities Bumblauskams, kurie 2094 metais vaikščios po šaldytos žuvies produkcijos imperija paverstą Kauną, nagrinės kur Šustauskas rengė „Ubagų žygį“ ir lankysis po muziejumi paverstą Henriko Daktaro pilį su to laikmečio reliktais – televizoriaus pulteliu įdėtu į maišelį, kad nenusitrintų, grupės „Balius“ padielkine kasete ir dar gal kokiu raudonu energetinio gėrimo buteliuku su dviem besimylinčiais žmonėmis ir užrašu „Seks energija“.

Valgyti duoną iš spekulianto atlyginimo buvo paprasta – randi kokią nors prekę, kuri manai, kad „eis“, jos prisiperki ir, jeigu esi pirmasis tai pardavinėjantis, nustatai savo kainą ir stumdai. Jeigu ta prekė graibstoma, su laiku pelnas mažės atsirandant kitų spekuliantų pardavinėjančių pigiau. Kai galop tas pinigų kranelis užsisuka, eini skaičiuoti kiek uždirbai pelno ir lėbauji. Pasibaigus lėbauti skirtiems pinigams, tą pačią formulę kartoji tol, kol praturtėsi, arba kol pasikeis laikai (~2000 metai) ir teks emigruoti į užsienį, kur teks dirbti nekvalifikuotą darbą, nes vietoje universiteto suolo laikas buvo leidžiamas prie spekulianto stalo stovint ant kartono ir skaičiuojant grąžą kalkuliatoriumi. Viskas, grįžkime prie vos pradėto pasakojimo.

Vieną dieną, minėtame dvidešimtpenkmečio turgelyje, prie manęs priėjo Ovidijus, jaunas pacaniukas, turgelyje pardavinėjęs beveik tą patį ką ir aš. Buvome šiokie tokie konkurentai, skirtumas tik tas, kad jis tą darydavo visai kitame turgaus gale, tad mudu konkuravome draugiškai. Neslėpsiu, šis vaikinas buvo turgelio draugelis.

– Na, dėde, – į mane, dvidešimt septynerių metų dėdę, kreipėsi devyniolikmetis Ovidijus, – kaip sekasi liemenėles pardavinėti? – užklausė su vos tramdoma šypsenėle. Mačiau, kad turi kažką paruošęs įdomaus.

– Gerai sekasi, Ovi. Visas iščiupinėju prie parduodamas, kad bent taip krūtys lytėčiau, o kaip matai dabar nieko nečiupinėju – viską pardaviau, – pasigyriau ir pirštu dūriau į ištuštėjusią importinių lifčikų dėžę. – Kodėl klausi?

– Tik norėjau pasiteirauti kaip gyvena mūsų turgaus grandas, – tarė Ovidijus iš jaudulio lūžinėjančiu balsu. – Tiesa, gal turi pamulkinti šimtą dolerių? – lyg tarp kitko mestelėjo Ovis ir atgniaužęs delne laikytą šimtinę ją atkišo man.

– Iš kur, blet, gavai? – paklausiau suraukęs kaktą. Šimto dolerių kupiūra buvo ganėtinai retas reginys anuomet.

– Kaip tai iš kur? Užsidirbau! – kažko vis dar siekdamas šypsojosi Ovidijus.

Paėmiau šiltą, delne laikytą šimtinę ir iškėliau ją prieš saulė patikrinti ar pinigas nesufalsifikuotas, maža kas. Radęs visus vandens ženklus šimtinę pasiėmiau ir grąžinau Oviui dešimt kupiūrų po dešimt dolerių, pinigus pasmulkinau kaip paprašytas. Gavęs pinigus Ovidijus, žaltys, išsišiepė apnuoginęs savo nevalomus dantis ir savo plačia šypsena rodė, kad neturi kelių krūminių dantų kairėje žandikaulio pusėje.

– Ovi, kas tau? Traleliūškų gal apsirijai? – paklausiau toliau besišypsančio kolegos.

– O gal šituos dar gali pasmulkinti? – kikendamas Ovidijus kuitėsi savo turgelininko piniginėje ir iš jos išsitraukė, nu neduos Dievas dabar sumeluoti, dar devynias tokias pat šimtines, – Turi gal ir iš dar devynių šimtinių pasmulkinti? – kaip dabar madinga būtų pasakyti, fleksino Ovidijus.

– Jobani tu vrot… Nejaugi motiną pardavei? – kilnojau priešais saulę kiekvieną tą jo šimtinę. Už tokią sumą buvo beveik galima nusipirkti Kaune butą, arba visą kaimą. – Dabar tu man nemeluok, iš kur gavai? Pavogei? – paklausiau su besidaužančia širdimi.

– Pardaviau du stereo aparatūrų komplektus ir lentynines kolonėles, – atskleidė kortas Ovidijus ir kišosi atgal savo tą tūkstantį dolerių. Nieko jam nereikėjo smulkinti, atėjo tik pasigirti.

– Stereo aparatūras jis pardavė mat. Kiek uždirbai viso? Dešimt dolerių? – paklausiau Ovidijaus nurimęs. Muzikos centrų niekas pigiai nepardavinėdavo, jie visuomet buvo brangūs. Neapsimokėjo dėl keliasdešimt dolerių tampytis didžiausias dėžes, jas saugoti, kad niekas nepavogtų. Maža kas, jeigu pats sudaužysi kur. – Vargo bybelis esi, Ovi, visai be reikalo tu čia maivaisi ant turgaus. Eik, va geriau rusiškas pėdkelnes pardavinėti. Daugiau pasidarysi pelno, priedo, išvaržos neįsivarysi su tomis dėžėmis.

– Pelno penki šimtai dolerių, – palaukęs kol nutilsiu driokstelėjo Ovidijus. – Turiu vieną kontaktą Kaliningrade, tai sakė jūrininkai pardavinėja. Prisiperka visokiuose uostuose papigiai aparatūros ir parduoda prisišvartavę pas ruskius.

– Eik jau, – numojau ranka, nes nepatikėjau, tiksliau nenorėjau patikėti, kad jaunesnis spekuliantas buvo sumanesnis už tokį seną vilką kaip Kostas. – Čia papulti ant tokio biznio, tai tas pats, kas Kaune surasti nepaperkamą policininką, – reiškiau nuomonę Oviui, vis dar stovinčiam mano pardavinėjimo teritorijoje.

– Kostai, jeigu būsi greitas, gal dar suspėsi, – draugiškai pasidalino Ovidijus.

– Gerai, pasakok, – tariau ir atkišau jam cigaretę kaip padėkos ženklą.

Taigi, tokie konkurentai mudu ir buvome. Kartais aš jam pasakydavau kokią gerą verslo nišą, kartais jis su man. Būdavo pasakydavau iš ko perku urmu džinsus už gerą kainą, žiūrėk, sekančią aukso gyslą užčiuopęs Ovidijus jau man pasakoja kur galima pigias vaikiškas lakierkas rasti, dėl kurių mamos kraustėsi iš proto. Paskutinis užčiuopęs aukso gyslą buvau aš – prieš mėnesį pasidalinau kontaktais žmogaus pardavinėjusio sekso filmus kasetėmis, už kurias Ovidijus pasidarė gražaus pelno ir, kaip matote, jautėsi skolingas.

– Niekuo per daug nesirūpink, yra toks muitininkas Lioša, aš jau jį perspėjau, kad tu atvyksi, – už mane nusprendė Ovidijus, – tik nepamiršk jo patepti pinigais, visgi nuo jo priklauso kaip sklandžiai viskas eis. Jeigu nori spėti, teks išvykti šįvakar.

– Nu tu, blet, geras. Kur man ieškoti mariakų su ta aparatūra? – paklausiau užuosdamas dolerius ir nusivedžiau Ovidijų kartu papietauti į šalia buvusią rūkytų prekių parduotuvėlę, kurioje mus aptarnavo jauna, reproduktyvaus amžiaus žaliaakė Danutė, turėjusi tą kraują stingdantį palaidos moters patrauklumą. Kiek turguje buvo žinoma, Danutė nuo pat mažų dienų sukosi prie rūkytų dešrų. Tapusi pilnamete, ši mergina išleido tėvus dirbti į kitas turgavietes, pati apsiimdama šio turgelio klientus ir jų dešras.

Paėmiau man ir Ovidijui po rūkytos dešros pagalį aptrauktą sena kojine ir puskepalį ajerų duonos. Nors po teisybei, tie ajerai buvę ant duonos, iš skonio labiau priminė staliaus skiedras. Ant mano prekystalio pasitiesėm laikraštį ir storomis riekėmis supjausčiau mėsos gaminį. Riebaluotas mėsos šliosas kaip mat ant laikraščio paliko besiplečiančias taukų dėmes.

– Vo čia tai tabletės nuo bado, – čiaumodamas mėsguzį dešine puse iš malonumo dejavo Ovidijus. Nesumeluosiu, kad viską suėdę per pusvalandį, mėsą nuplovėme keliomis stipriomis alkoholinio gėrimo burnelėmis.

Papietavus Ovidijus pasidalino viskuo – kaip ir kada važiuoti į Kaliningradą, kuriam milicininkui duoti pinigų, kur eiti, ką sakyti ir netgi ko ieškoti – ant lapelio užrašė aparatūros modelį ir didžiausią galimą pasiprašyti kainą. Šis jaunas spekuliantėlis pasirūpino viskuo, netgi vakare palydėjo iki vidurnaktį išvykstančio traukinio. Betrūko, kad kelionei pridėtų buterbrodų, bet šiais jau buvau pasirūpinęs. Prieš išeinant iš turgelio nusipirkau galkutė Danutės rūkytos dešros ir susitepiau kelionei porą buterbrodų. Ovidijui, kaip padėką, pažadėjau parvežti rusiškos degtinės ir būtinai atskleisti naują pačio atrastą ar išgirstą aukso gyslą.

Taip ir išvyko staugdamas juodas garvežys su Kostu į Karaliaučių pirkti stereo aparatūros. Pramiegojęs visą kelionę buvau pažadintas kažkokios storos ruselkos, neva traukinys pasiekė galutinį tikslą, ir jeigu nenoriu milicijos bananų, turėčiau kuo greičiau pyzdinti iš traukinio.

Išlipęs iš traukinio atkartojau Ovidijaus duotas instrukcijas, nuvykau į šalia buvusį muitinės poskyrį sumokėti ruskiui Liošai kyšio.

– Privet, tu nuo Ovidijaus? – paklausė apsnūdęs muitininkas per langelį.

– Taip, Kostas iš Lietuvos, – atsakiau ir pakišau jam penkis dolerius, jo dalį už šią smulkia verslo operaciją.

– Che, Kostas, Ovidijus… Nu pas jus pribaltus ir vardai, – tarė Lioša, kurio trumpinys buvo kilęs iš vardo Aleksei. Tokia pačia logika Nikolajus vadinamas Kolia, Georgijų vadina Žora ir panašiai.

Aleksėjus, arba kitaip Lioša, už tą smulkų kyšį suformino kažkokius kelionės lapus taip, kad vietoje muzikinių centrų ir kolonėlių bus vežamos tuo metu neapmokestintos šprotų blešinės, kurias galėjai vežti nors ir vagonais. Davė popierių krūvą, neva dėžės jau patikrintos ir sudėlioti vienokie ar kitokie antspaudai, nors realios prekės dar net nebuvau nusipirkęs. Kitaip tariant, įvyko klasikinė devyniasdešimtųjų varkė, kurios čia plačiai nenagrinėsime, gi istorija apie mano ligą, link kurios po truputį ir keliaujame. Su Lioša paspaudėme rankomis ir norėdamas viską sutvarkyti per šiandien, nuskubėjau ieškoti reikiamų žmonių, kurie turėjo mane nukreipti pas atitinkamus mariakus su prekėmis.

Didelė Kaliningrado turgavietė demonstravo savas madas ir savas einamas prekes. Smalsumo vedamas norėjau kokią valandėlę pavaikštinėti ir išsiaiškinti kas populiaru pas juos, bet aparatūros klausimą turėjau išspręsti per šiandien. Kaip Ovidijaus buvo nurodyta, manęs laukė luošas berniukas prie šunų prieglaudos, visai šalia įėjimo į turgelį.

– Tu Miša? – paklausiau apsisnarglėjusio dešimtmečio.

– O tu Kostas? – prarūkytu balsu paklausė berniukas.

– Taip, vesk pas mariakus, – paliepiau vaikui. Miša atkišo savo dešinę ranką su vos keliais pirštais. Į susipažinimo gestą atsakiau tuo pačių – atkišau ranką paspaudimui ir aš.

– Rūkyt duok, – pliaukštelėjo senio balsu Miša, pasirodo ranką atkišo ne paspaudimui, o cigaretės gavimui. Kadangi jis turėjo mane supažindinti su aparatūrą pardavinėjančiais jūrininkais, atkišau cigaretę luošam berniukui.

Miša vedė mane skersgatviais, nukirtinėjo kampus, o kartais net rodėsi, kad tyčia mane bando suklaidinti. Atrodė, kad būčiau įsėdęs į taksą prie Vilniaus oro uosto ir apsimetęs užsieniečių – vaikščiojome ratais be tikslo. Vaikščioti su tuo šlubu pacaniuku tamsiais skersgatviais nebuvo malonu. Praeiviai į mane žiūrėjo su pasišlykštėjimu kartkartėmis suburbėdami „izvraščenets“ (iškrypėlis). Galop priėjome chroščiovkę, buvusią ne taip toli nuo tos pačios geležinkelio stoties. Kokių devynių dešimties metų berniukas kosėdamas ir prunkšdamas nuvedė į paskutinį, penktą aukštą ir sutartinai pabaladojo į duris.

– Atvedžiau labusą, – atsakė Miša durims ir gavęs dar vieną cigaretę pasišalino, nelaukęs ar kas nors atidarys man duris.

Konspiracinio jūrininkų buto duris atidarė žydrai balta telniaška vilkintis pilvuzas su turbūt pačioje jūroje arba zonoje darytomis tatuiruotėmis ant rankų – žuvėdra ir saule, kreivais moters kontūrais ir dar kažkokiais kringeliais, kurių nesupratau. Įleistas į mariakų stereo aparatūros šventovę nustėrau, dviejų kambarių chruščiovkė buvo apstatyta kolonėlėmis ir stiprintuvais. Karo atveju šie mariakai sujungę aparatūrą galėjo viską panaudoti kaip kokį garsinį ginklą arba, kaip spėjau, jeigu išgėrę būtų užsimanę paklausyti muzikos ir sujungtų viską į vieną krūvą, be problemų tos stereo aparatūros būtų pakėlusios tą chruščiovkę į orą. Svetainėje likę mariakai kortavo, tad tam mane įleidusiam jūrininkui atkišau lapuką su mane dominusiu modeliu.

Rytietiškų bruožų vyras nuvijo sėdėjusius ir liepė surasti du komplektus SONY muzikinio centro su kolonėlėmis. Kol šie ieškojo, išsišnekėjome, kad aparatūra nebuvo pirkta kažkur pasaulio užkampyje. Ji paprasčiausia tolimuose kraštuose buvo nupyzdinta. Mažus korpuso trūkumus ruskių jūrininkai prie mano akių uždažė batų tepalu, kas rodė, jog šie nieko nemeluoja ir nieko neslepia. Nupirkau viso du komplektus aparatūros. Abejus patikrinome paklausę šansonų. Šufutinskis čiulbėjo be problemų, bet paprašius patikrinti kokybę su kokiais Pink Floydais, ruseliai atsiprašė, jog nežinantys tokios grupės. Jeigu būčiau pirkęs sau – neužtektų kažkokių pragertabalsių parėkavimo kokybei nustatyti. Atskaičiau penkis šimtus dolerių. Mariakai nudžiugo tokiais greitai pardavimais, bet patikino, esą jie ateityje daugiau gali tos aparatūros nebeturėti – ši graibstoma kaip pergėrusi pilnametė per kaimo šokius. Ruseliai sudėjo įrangą į dėžes ir, pasitelkę pagalbon kelis be darbo slampinėjančius pusbomžius, aparatūra nugabeno iki geležinkelio stoties saugyklos, saugomos to pačio muitininko Liošos, Ovidijaus draugelio. Saugykloje dėžės buvo pažymėtos kaip šprotai ir suantspauduotos, kaip ir tarėmės. Lioša patikino, kad aparatūra bus saugiai atgabenta tuo pačiu traukiniu, kuriuo važiuosiu ir aš.

Apsidžiaugiau susisukęs viską per vieną dieną, iki traukinio liko kelios valandos. Temo. Geležinkelio stotyje nuėjau pamyžti į šlapimų trenkiančią tarpuvartę. Be ypatingų ceremonijų paženklinau teritorija ir pasukau į peroną, iš kurio turėjo išvykti traukinys Kaliningradas – Leningradas (nors gal tuomet jau vadinosi Sankt Peterburgu). Peronas buvo tuščias, vos vienas kitas žmogelis. Akį patraukė pakampėmis besitrinanti į prostitutką panaši jaunuolė, kuri tą antradienio vakarą pirmoji mane ir užkalbino.

– Atsiprašau, gal žinote kiek valandų? – mandagiai pokalbį pradėjo mergina pamačiusi ant mano kairio riešo kabojusį prieš armiją tėvo dovanotą „Vostok“ laikrodį.

– Po septynių penkiolika, – atsakiau, bet mergina nieko neatsakė, matyt mano eilė buvo pasireikšti. – Kiek nori rublių už tavęs turėjimą iki pat po septynių keturiasdešimt penkios?

Kaip būtų keista, jaunoji plaštakė nuraudo nuo tokio sąmojo ir patikino atsiduosiantį už visai nedaug, dabar tiksliai nepasakysiu kiek. Ruselka nusivedė manė į tą pačią sumyžtą tarpuvartę, bet man atsisakius ją ten rurinti, buvau nuvestas šiek tiek gilyn, kur taip netrenkė šlapimu. Patikinusi, kad neserga, nes dirba visai nesenai, leidosi paimama be jokių apsaugų. Susimokėjau už ateinantį pusvalandį, bet nuleisti garui tiek laiko neprireikė, čia jau šitą galėtų patvirtinti beveik kiekviena su manim reikalų turėjusi moteris. Po akto dar buvo laiko, tad pagrabinėjau josios šešką ir nuvijęs ją šalin užsirūkiau atsišliejęs į sieną.

Kai buvo metas išvykti, sukontroliavau, kad niekas nepavogtų „šprotų“ ir įsėdau į traukinį grįžtantį atgal Kaunan. Pamiršęs nusiplauti rankas, ruselka prasmirdusiais pirštais sudorojau paskutinį buterbrodą ir ramiai atsidusau – ant dienų turgelininko pederastkę papildys krūva dolerių.

Išvykus iš Kaliningrado nevalyvai pasikasiau tarpkojį. Dėl visą ko, kai netolimais sėdėję keleiviai buvo nusisukę, patikrinau savo pasididžiavimo sritį ar juo niekas neropoja. Patikinsiu, viskas buvo tvarkoje, bet neilgai trukus pajutau nemalonų dilgčiojimą. Tiesa, nežinau ar sau taip įsikalbėjau, bet traukiniui puškuojant prie Kauno, varpą jau šiek tiek degino.

*****

Brangieji, ar nudžiūvo man varpa ar ne, sužinosite sekančiose dalyse. Dabar palieku kaboti šį sakinį iki kitos savaitės. Jeigu nenorite laukti visada prašom tapti prenumeratoriais Contribee arba Patreon. Parėmę, visą istoriją galėsite perskaityti vienu kartu. Surinktos lėšos bus skirtos galimai nesaugių lytinų santykių aistros padariniams šalinti. Aišku, gal ir alkoholiniams gėrimams. Vienaip ar kitaip, ačiū už dėmesį.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/412855487329622)