– Vitoldai! Kur tu, kalės vaike? – kreipiausi į sūnų rūsyje pats būdamas anapus grotų, įkalintas pamišusio benamio.
– Aš čia, tėti, – amtelėjo Vitoldas iš gretimai buvusio rūsio kaip koks mažas šuniukas.
– Ką dabar darai, pasakyk tu man?! – baubiau ant sūnaus, nes įtariau, kad jis tiesiog bukai žiūri į rūsį, vietoje to, kad ieškotų kokio nors įrankio, galėsiančio mane ištraukti iš įkalinimo.
– Aš ieškau kirvio.
– Kokio dar blet kirvio?! – visai sumišau.
– Kirvio mediniu kotu, – gynėsi persigandęs Vitoldas.
– Bulgarkės ieškok, blet, o ne kirvio! – subariau sūnų.
Akims apsipratus prie rūsio šviesos, o sūnui kraustant kažkokį nerakintą gretimą sandėliuką, atidžiau panagrinėjau savo laikino įkalinimo vietą. Nuo katės visas sklepukas buvo sutaškytas kraujais, nors blecha, iki galo nesuprasi ar ten iš tikrųjų buvo kraujai ar išsitaškę kompotai su uogienėmis. Vienaip ar kitaip, vaizdas pasirodė kraupus. Analizavau aplinką, galbūt bus palikta daugiau užuominų kaip ištrūkti iš grotų, kurios pasirodė privirintos. Blecha, po to kai bomžara su manimi šnekėjo, negirdėjau, kad kažkas būtų užsiėmęs virinimo darbais, nors gal privirino prieš tai, kai buvau atsijungęs, juk savo snapo į rūsį benamis taip ir neįkišo.
– Tėti, šitas tiks? – nutraukė analizė Vitoldas ir atkišo siaurapjūklį su per vidurį sulūžusiu pjūkliuku.
– Hmmm, – numykiau apsimestinai ramiai, nors iš tikrųjų kunkuliavau pykčiu, – kaip tu pats galvoji, dvidešimt pirmo amžiaus sūnau, ar tiks šitas lobzikas, ką? Kaip tu pats galvoji?
– Nežinau, tėti, todėl ir klausiu, – lūžinėjančiu balseliu mykė Vitoldas.
– Nu tu pabandyk pats papjauti šitą va artmatūros strypą ir pasakyk man, tiks lobzikas ištraukti tėvą iš nelaisvės ar ne? – per sukastus dantis košiau.
Vitoldas sulūžusiu lobziku pamaskatavo per armatūros strypą nepalikdamas nė žymės. Nė dulkelės nenubraukė.
– Nelabai pavyks, jis sulūžės, – konstatavo inžinierius Vitoldas.
– Tai aišku, kad nachui nelabai pavyks, blet, nes jis kurva sulūžęs! – šaukiau ant rūsio. – Von nachui atgal į būdą ieškot normalios bulgarkės!
Vitoldas numetęs siaurapjūklį nubėgo į kažkokį plėšiamą sklepuką ir girdėjau kaip pravirko. Nu ir gerai, žinos, blecha, kaip durnus klausimus uždavinėt. Gal kas ir galvos, kad per griežtai su sūnumi bendrauju, bet nepamirškit, kad buvau įkalintas benamio, kuris galimai pakorė mano buvusį uošvį gal dar, neduokdie, apkrėtė mane kokiu nors ŽIV. Sūnus kukčiojo šalimais ir ieškojo bet kokio kampinio šlifuoklio, nors galėjau guldyti varpą, kad neįsivaizdavo nei kaip jis atrodo nei ką jis daro.
– Ateik čia, – paliepiau anapus grotų. – Klausyk, tau reikia ieškoti tokio žydros spalvos daikto su rankena ir disku. Supisti inteligentai jį vadina kampiniu šlifuokliu, bet normalūs jį vadina bulgarke. Esi matęs?
Vitoldukas papurtė galvą į šonus.
– Ech… Nu tai klausyk dabar įdėmiai, tau reikia tokio va daikto, – nurodžiau kokio daugmaž dydžio buvo bulgarkė, – ir tokio gruboko disko, esi matęs gi kaip kompaktiniai diskai atrodo? Gi su tavo motina kai gyvenom turėjau visą kolekciją pririnkęs.
– Čia gal tie, kurių neleisdavai klausyti?
– Tie patys. Nu tai va, bet ten kitokia, che, bulgariška muzika turėtų būti, diskai gali būti su dantukais, nu bet ne tokie kaip kompaktai. Ne durnas lygtai esi, tikrai žinosi kaip atrodo bulgarkės diskas.
Nors ir sūnus linksėjo, kartojo „mhm“ ir „jo jo“, bet ir durnam buvo aišku, kad nieko jis nesuprato. Sūnus po tolimesnių paaiškinimų kaip atrodo bulgarkė, nukūrė į kelis prastai rakinamus rūsius. Atnešė jis kelias dėžutes „BOSCH“ su grąžtais ir atsuktuvų rinkiniais, bet buvo nuvytas ieškoti toliau. Jeigu jau kažkoks diedas turi tokius įrankius, didelis šansas, kad kažkur gulės ir bulgarkė. Nu mažą kas reikės kokį šūdą papjaustyti arba medį pašlifuoti, gi visada prireikia. Vitoldas grįžo nusiminęs, kad tėvuko turbūt nepavyks išgelbėti iš nelaisvės. Dabar taip pagalvojus tai chren znajet kodėl mes neiškvietėme kokių nors spec. tarnybų, tikrai būtų ištraukę.
– Nu, tai kur bulgarkė?
Vitoldas nusiminęs stovėjo ir žiūrėjo į žemę.
– Tvajumat… Nieko nebuvo? Jokios bulgarkės su rankena arba be jos? Nieko tikrai? – tardžiau sūnų. – Nieko panašaus kas turėtų užrašą Bosch arba Makita?
– Nieko… Kad ir kiek ieškojau buvo tik su užrašu „Dewalt“…
– Kas buvo su užrašu Dewalt?!
– Nu tas toks šlifuoklis, bet jis geltonas, o tu sakei turi būti žydras arba mėlynas.
– Balvone tu Dumauskų giminės! – pakėliau balsą. – Greitai tempk tu tą bulgarkę! Pajebat kokios spalvos, blet, tu tiktai tempk ją čia!
Vitoldas į rūsį nubėgo kulkos greičiu, kaip sovietų armijoje pradėjęs tarnauti jaunas boicas. Grįžo su bulgarke ir bulgariškos muzikos kompaktais, che, bet tais, kurių ir reikėjo. Padėjo viską priešais taip, lyg tarp grotų nebūtų jokių tarpų ir ta bulgarkė su diskais pati kažkaip teleportuosis mano pusėn.
– Ko žiūri dabar kaip pabučiuotas? Junk į elektrą ir pjauk grotas!
– Bet… bet… bet…
– Kas čia dabar per myžčiojimai? Tu ką, pacifistas ir negali šito ginklo imti į rankas? Ką, tavo įsitikinimai neleidžia pjauti to, ką žmogus sukūrė? Dėk diską, junk į elektrą ir pjauk grotas kol bomžas neatėjo!
– Bet aš niekada nepjovęs…
– Tai bus proga išmokti. Pirštu pamojau kurį diską paimti, kaip viską paimti. Erzinausi, net netvėriau savam kailyje kaip pykau ant jo, dar tokio atbularankio kaip jis nesu matęs, jeigu tik tarp mūsų, skaitytojai. – Gerai, dabar kišk į du dvidešimt ir pagnali.
– Kas tas du dvidešimt? – lašino paskutinius lašiukius į mano kantrybės stapariką Vitoldukas.
– Sabonis, blet. Elektra! Šitas geltonas daiktas neturi akumuliatoriaus ir yra varomas elektra per laidą, apie elektrą galėsim pakalbėti vėliau, o dabar junk tiktai netrypčiojęs.
– Šalia niekur nėra rozetės.
– Tai eik susirask katuškę, įkišk ją pas save rūsyje į elektrą ir atsivyniok katuškę iki čia ir prijunk bulgarkę, – mačiau kaip Vitoldas vėl pasisuka rūsio link, kad galėtų apsiverkęs pastovėti rūsyje, – gerai, Vitoldai, katuškė yra elektros ritė. Toks blecha apskritas daiktas su laidu apsuktu, kur galima laidą nutiesti. Nu nežinau kaip paaiškinti, eik paieškot.
Stebėtinai Vitoldas grįžo pakankamai greitai nešinas elektros rite.
– Čia katuškė?
– Taip, Vitoldai, čia katuškė, eik pajunk va tą kur su raudonu antgaliu pas save į rozete ir va už tos rankelės sukdamas atitempsi šitą ritę čia. Negi darbų pamokų nesi turėjęs?
– Mes mus alkoholikas mokytojas buvo, – bandė teisinti Vitoldas.
– Tai pas mus irgi, bet kažkaip šituos dalykus išmanau, – apsimečiau visažiniu, nors pats buvau toks pats šūdarankis kaip Vitoldas, tik dėjausi viską žinąs.
Vitoldas atitempė ritę. Pajungęs bulgarkę išsigando įrankio galios, kad ši drąsiai galėtų nupjauti jam bet kurią galūnę, todėl vos pakūręs išmetė ant žemės ir užsidengė ausis. Tėviškai subaręs sūnų liepiau jam tęsti tėvo išgelbėjimo operaciją. Persigandusiam sūnui nurodžiau kuriuos armatūros strypus reikės nupjauti. Pamatęs, kad sunkiai gali gautis, liepiau nupjauti minimalų kiekį strypų, kad tik galėčiau išlysti.
– Laikyk blet tiesiai, nešlifuok, o pjauk! – rėkiau iš baimės prisimerkusiam Vitoldui ir tuomet pasipylė žiežirbos.
Bulgarkė buvo išties prasta, sukėlė turbūt gerokai per šimto decibelų triukšmą, todėl atsižvelgiant, kad buvo naktis, buvau baisiausiai persigandęs, kad tik nesugalvotų kas ateiti patikrinti rūsio. Galiausiai Vitoldas nupjovė armatūros strypus, nors ir šleivai kreivai, bet nupjovė. Išlindęs iš rūsio užsimaniau apkabinti sūnų, bet įtūžis dėl jo iškrypimų filmavimo ir nemokšiškumo sustabdė mane nuo tokių bobiškų veiksmų.
– Pritriukšmavom, davai greit susitvarkom, – nurodžiau sūnui ir pakavau bulgarkę atgal dėžėn, kol Vitoldas suko laidą atgal į ritę. – Oi tu blet… Och tu kurva… Ajebat… Jobani tu vrot, du tūkstantųjų sūnau…
– Kas nutiko tėti? – atbėgo Vitoldukas su kreivai suvyniota katuške.
– Aš nachui neturiu žodžių, tvajumat… – nepatikėjęs savo akimis dūriau pirštu į grotas.
– O kas čia? – paklausė sūnus.
– Tu man pasakyk, o kas čia.
– Nežinau, – bukai žiūrėdamas į pirštu rodomą vietą pasakė Vitoldas.
– Žiūrėsim kol suprasi.
– Ai… Nu jo… – po penketo minučių buko spoksojimo pasakė Vitoldas.
Į ką mes ten žiūrėjome? Ogi į grotų apačioje buvusią metalinę skląstį, matomą tik iš išorės. Grotos nejudėjo, o skląstis nesibaladojo nes metalinis strypukas labai gerai tas grotas laikė. Lengvai trūktelėjęs skląstį atidariau metalines grotas ir jau galvojau pats sugrūsiu Vitoldą į tą rūsį. Įkvėpiau rėkti ant Vitoldo, kad nepamatė tokio paprasto dalyko, išsižiojau kaip riaumoti pasiruošęs liūtas, bet nespėjau.
– Kas ten dabar, po velnių, darosi? Gal policiją iškviesti? – sušuko Halkas Hoganas tolumoje, rūsio pradžioje. Per tą bulgarišką muziką turbūt prabudo visas namas. – Kas čia drumsčia bendruomenės ramybę?
Vitoldas šį kartą sutvarkė visą situaciją. Kaip spėjau, buvo ne pirmas kartas kaip kažkas jį užklumpa šiame rūsyje ir skundžiasi dėl triukšmo. Sūnus kone instinktyviai nubėgo užgesinti mūsų rūsio bloke buvusią šviesą ir nusitempė mane į gretimai buvusį skladuką, į landynę, kurioje filmavo tuos visus iškrypimus. Nors buvo tamsu, greitai rado kaip viską iš vidaus užrakinti raktu.
– Kur mes čia dabar? – paklausiau pusbalsiu Vitoldo.
– Ššš, – sušnypštė sūnus ir išsitraukė telefoną.
Smartfone spustelėjęs ant kažkokios programėlės įjungė rūsio vaizdą – kelias jo paties pastatytas kameras. Dauguma jų neveikė, nes buvo tamsu, todėl Vitoldas įjungė tą, kurioje kažkas matėsi. Namo komendantas, senis su Halko Hogano ūsais, stovėjo su chalatu, vienoje rankoje laikydamas prožektorių, o kitoje kažkokį lyg ir balkį. Kas tas balkis – neaiškinsiu, nes jau ir taip priaiškinau. Už Halko Hogano ėjo susirūpinusius bobelės su bigudukais plaukuose, matyt iškaziolinusios viską namo komendantui.
Namo komendantas mosikavo rankomis, kaip supratau, bandė atmušti bobelių skundus. Dėl formalumo vaikščiojo po rūsį. Vitoldas meistriškai tyloje keitė kameras, rodė kur eina namo komendantas ir bobelės, netolstančios nė per žingsnį nuo jo.
– Nu aš jums dar kartą kartoju, čia nieko tame rūsyje nėra! – anapus durų, bet tolokai, girdėjome namo komendanto Halko Hogano balsą.
– Bet mes girdėjome metalo garsą kažkokį, – laimei nenuovokios bobelės nežinojo kas yra pjaunamo metalo garsas.
– Tai čia nuo vamzdžių bus, – teisinosi namo komendantas. – Pamenat, vyras toks trynėsi šiandien prie rūsio? Jis iš savivaldybės, gal čia dėl vamzdžių ir buvo atvykęs.
– Mes nė kapeikos nemokėsim už tuos savivaldybės meistrus! – putojosi bobelės. Vitoldo telefono laikrodis rodė, kad jau buvo pusė keturių ryto.
– Gerai, nemokėkit. Ponios, per šią savaitę pažadu išsiaiškinti, gal einam visi miegoti, ką?
Balsai nutolo. Vitoldas mėtė vaizdą tarp kamerų ir galop visi kamerų vaizdai užtemo. Namo komendantas su stukačėm bobom išėjo iš rūsio, ačiūdie taip ir neaplankę šio rūsio bloko. Kažin kaip ten viskas būtų pasisukę, jeigu kas būtų pamatę išmėsinėtą katiną ir išpjautas grotas. Pirmai norėjau duoti sūnui pyzdako, bet buvau per daug pavargęs. Kai rūsyje likome tik dviese, Vitoldas uždegė savosios landynės šviesą.
Landynė buvo, neslėpsiu, kiekvieno paauglio svajonė ir tėvo košmaras. Ant sienų įrėminti paveiksliukai su kažkokiais debiliškais, man nežinomais žaidimų ir vaikiškų filmukų personažais, che, turbūt įrėminti plakai buvo priklijuoti dviguba lipnia juosta, nes kažin ar Vitoldas gerai mokėjo valdyti grąžtą sienai įsigręžti. Paauglio landynė niekuo nebuvo panaši į kadaise čia buvusį babos rūsį su sloinikais ir dieduko žigulio ratais. Vieną sieną iš tiesų okupavo lentynėlė su babos sloinikais, bet lentyna buvo madinga, balta, turbūt iš kokios nors ikėjos ar jysko. Vitoldas iš kažkur atsitempė odinę automobilio galinę sėdynę, iš nuliovų bemso ratlankių pasidarė staliuką, o kampe stovėjo stalas su kompiuteriu ir kamera. Vietoje paprastos taburetės – gončiko sėdynė. Tik dabar pastebėjau, kad landynė kvėpėjo, kampuose pridėliota wunderbaumo eglučių.
– Blet, kaip tu taip čia viską įsirengei?
– Mamos draugas padėjo, – kai sūnus tai pasakė, pasigailėjau paklausęs.
– O iš kur pinigai? – ėjau iš karto prie reikalo.
– Nu tai iš strymų sudoneitino.
– Blet, kas čia per ekstrymai su duonomis, Vitoldai…? Ar verta tau iš savęs daryti kaliausę dėl šitų blizgučių? – šį kartą normaliai, bet isterikavimo paklausiau.
– Tėti, tu pamatęs mano banko sąskaitą nustebtum.
– Manau nustebčiau ir pamatęs tavo vaizdelius internete, bet ačiū Dievui nesilankau tuose puslapiuose, – iš tikrųjų šiek tiek melavau, lankiausi aš tuose puslapiuose taip dažnai, kad net tai tapo įpročiu.
– O visai būtų neblogai, jeigu ten apsilankytum, suprastum kas per mada dabar, kas trendina, gal ir pats norėtum stryminti, – pasiūlė Vitoldas. – Va, visą vakarą su draugais pastryminom ir gavau vien aš iš rėmėjų aštuom eurų.
– Nu ir ką tu turėjai daryt?
– Nieko, tiesiog rodyti kaip žaidžiu.
– Geriau užtiltum, nes tuoj pisiu šliauką.
– Oi tėti, man rodos tu nesupratai, – šyptelėjo Vitoldas, pagalvojęs, kad aš ne taip supratau tą jo uždarbiavimo metodą.
– Viską aš gerai supratau, Vitoldai, neapgausi manęs. Tam čia ir atvažiavau, kad tave išgelbėčiau nuo tos nuodėmės prieš kamerą pimpalu mosikuoti.
– Tėti! Aš pimpalu prieš kamerą ir nemosikuoju, aš…
– Cit! – nutraukiau sūnų. Tu gali savo babytei ir močiai pudrinti smegenis apie visus šitus savo ekstrymus. Dulkinkis tu savo tais draugeliais, smaukykis, tampykis, nu bet nachera tau visą tai filmuoti ir dėti į internetą, ką? Rodos jau aštuoniolikametis esi, bet protas kaip paauglio, kuriam ką tik pradėjo želti kūšys.
– Tėti, aš dar kartą sakau, aš… – Vitoldą vėl nutraukiau, nes nenorėjau girdėti jo versijos.
– Nereikia man pasiteisinimų! Tu bent pagalvoji kas per pavojus čia slypi? Čia yra toks vienas bomžas, žinai ką jis padarė? Mane įkalino, matvaju!
– Liocha?
– Koks Liocha?
– Nu tas bomžas.
– Tai tu žinai kas ten per bybis? – nustebau.
– Aišku žinau, Liocha mums su draugais visada per strymus nuperka alaus kai paprašom ir jeigu kartu filmuojamės. Nu, aš tai negeriu, jie geria.
– Blet, aš tau nusuksių ausį!
– Bet tėti, tu gi pats geri.
– Nesvarbu, snargliau! Tas tavo Liocha yra ne šiaip bomžas, o maniakas.
Nesikartosiu prieš jus, bet papasakojau sūnui istoriją apie tai kaip mane įkalino, pasakiau, kad tas Liocha tikriausia ir nužudė jo dieduką, po to pakišdamas jį po virve. Paminėjau sūnui dar tai, kad Liocha baisiai pergyveno dėl savo lobio, dėl to grasino mane nužudyti. Vitoldo akyse pamačiau siaubą.
– …gal dar ir su tuo bomžu tu pasipisti užsimanei? – užbaigiau pasakojimą su priekaištu.
– Tėti, Liochos turtas yra seni aliuminiai radiatoriai užgrobtame rūsyje ir dėžutė su penkiasdešimt eurų, – papasakojo Vitoldas. Liocha visada grįžęs pasilipa ant lentynėlės pasiimti dėželės ir perskaičiuoja pinigus ar niekas nedingo
– Iš kur žinai?
– Pats su draugais mačiau, kai kažkada jį stebėjome. Dėl lobio, tai žinau, nes buvome užėję, kai jo paties nebuvo rūsyje, – Vitoldas visgi suprato situacijos rimtumą, kad vos pats nebuvo įkalintas ar nužudytas benamio Liochos. Laimė, kad nebuvo užkluptas.
– Kaip tu nematei, kad aš pas tave atėjau ir kaip mane įkalina Liocha?
– Stryminau. Tikrai kiaurą parą į kameras nežiūriu.
– Aš tam Liochai atkeršysiu, – pasakiau visiškai rimtai.
– Ne, prašau, tėti, nedaryk to… – maldavo peršikęs Vitoldas.
– Nežudysiu, padarysiu, kad pats nustiptų, – šyptelėjau. Paprašiau, kad Vitoldas parodytų kuriame rūsyje rado bulgarkę ir kitą turtą.
Susiradau sulūžusį lobziką, radau skladuke pakaitinį pjūkliuką ir jį įstačiau. Sutvarkiau rūsį, visur nuvaliau pirštų antspaudus. Lauke švito.
– Vitoldai, kur Liochos lobis? – paliepiau snaudžiančiam sūnui parodyti mane įkalinusio urodo irštvą.
Benamio landynė buvo kitame korpuse, bet va ten tai landynė… Kibirai su plaukiojančiais šūdais, tipinis gangrenuojančių galūnių dvokas, skudurai, kuriuose knibždėjo utelės ir dar visokia chuinia. Kadangi bomžas Liocha buvo neatsakingas, savojo rūsio nerakino, nors ir kaip saugojo lobį. Jo rūsyje buvo pilna dar nerealizuotų vogtų radiatorių, Vitoldas nurodė, jog ant trečios lentynėlės buvo dėžutė su pinigais, Visokio chlamo, radiatorių, kineskopinių televizorių, buvo sukrauta iki pat viršaus – ketvirtos lentynos.
Vitoldą nuvijau, kad stebėtų savo telefone kameras, o kokią nors nereikalingą įmontuotų į jo skladuką, galėsime gyvai pamatyti kas nutiks, kai Liocha sugalvos patikrinti savo lobį. Vitoldas nesigindamas padarė ko prašytas, kol aš pats, atsargiai su lobziku brūžinau ir pjoviau kertines lentynos vietas. Smarvėje dirbti buvo sunku. Jau buvo rytas, kai atbėgo Vitoldas:
– Tėti! Grįžta Liocha!
Nenorėjęs palikti lobziko su pirštų antspaudais jį pasičiupau ir bėgau paskui Vitoldą, išmaniusio šio rūsio labirintą. Parbėgome į jo landynę ir pro kameras žiūrėjome kur gi Liocha. Benamis lėtai slinkdamas artėjo link to skladuko, kuriame buvo įkalinęs mane. Iš baimės net įsitempiau
– Viskas gerai, tėti, mes čia saugūs, durys pas mus užrakintos, – herojiškai sušnabždėjo Vitoldas. Pamiršau jam pasakyti, kad Liocha žinojo, kad Vitoldas mano sūnus ir pavojus galėjo grėsti ir jam.
Liocha priėjęs prie grotų pradėjo juoktis, kad šios išpjautos su bulgarke, o ne atidaryta skląstis. Rūsyje buvo tylu, kurią nutraukė staigus beldimas į Vitoldo landynės medines duris
– Daryk duris, pyzduk, – anapus šaukė Liocha. – Jeigu padėjai išleisti tėvą, aš tave nachui nupisiu! – baubė siaubūnas.
Cyptelėjau ta pačia bobiška nata, kai pirmą kartą pamačiau Liochos veidą. Vitoldas man uždengė burną. Blecha, baisu pasakoti net dabar. Po beldimo trukusi tyla atrodė truko amžinybę. Pas mus šviesa buvo užgesinta. Girdėjau kaip Liocha kosčiodamas mėgina su špilka atrakinti Vitoldo landynės duris. Iš baimės drebėjome kartu su sūnumi. Vienintelis ginklas, kurį turėjau, buvo niekam tikęs siaurapjūklis.
– Tavo laimė, pyzduk, kad raktas viduje, antraip būtų buvęs pyzdauskas, echm… echm… – skrepliavosi Liocha ir nušlepsėjo tolyn.
Kartu su Vitoldu šiek tiek atsikvėpėme ir stebėjome kas bus toliau. Liocha judėjo link savosios landynės. Tingiai prie pat durų išsiraivė. Buvo rytas – šios rūšies benamio nerštas vykdavo naktį, o jis maždaug iki popiečio pramiegodavo. Vitoldas permetė kameros vaizdą į Liochos „butą“. Bomžara apsidairė, lyg matydamas, kad kažkas čia ne taip. Pakilnojo skudurus, išėjęs iš landynės žvilgtelėjo kažkur į kampą. Įsitikinęs, kad saugu, tradiciškai, kaip sakė Vitoldas, Liocha nusprendė užlipti patikrinti ar niekas nenukarosino jo lobio.
Pastačius koją ant pirmos lentynos Liocha susvyravo. Atgavęs pusiausvyrą drąsiai antrą koją pastatė ant antrosios lentynos, aktyvuodamas Dumausko spąstus. Lentynėlė susvyravo, subraškėjo, o Liocha nugarmėjo žemyn. Liocha prieš griūdamas sugalvojo griebtis radiatoriaus, turbūt pamanė, kad pavyks kažkaip jo pasilaikyti. Che, dėdė Dumauskas jau viską sugalvojo iš anksto ir radiatorius vietoje draugo pavirto priešu.
– Ajebat, bliat!!! – benamis riktelėjo prieš užsimesdamas ant galvos špyžinį radiatorių.
Riksmą išgirdome net savo landynėje. Per kameras pamačiau, kaip Liocha užsimetė praktiškai visą turtą gulėjusį ant lentynos. Kūnas po krūva nebejudėjo, tik plėtėsi po apačia buvusi kraujo bala.
– Tėti… Tu… tu… jį nužudei? – perbalo Vitoldas.
– Prie ko čia aš? – gyniausi, – kurva gi pats užsimetė viską ant savo galvos, – pasakiau nuoširdžiai net dabar netikėdamas savo kalte.
Supratęs kuo viskas gali baigtis, paliepiau Vitoldui nubėgti paimti kameros, bet šis buvo šoke, todėl tą padariau pats. Truputį paklaidžiojau, bet mūsų landynę suradau palyginus greitai. Mūsų skladuko duris užrakinau ir užstūmiau staliuku.
Na ką, po keliolikos minučių į rūsį vėl įlindo Halkas Hoganas su perekšlių būriu. Tos kažką kudakavo, mosikavo, norėjo teisybės. Vis raginau Vitoldą ne taip vangiai permetinėti kameras, norėjau pamatyti bobų reakcijas kai sužinos kas vyksta triukšmą kėlusiame rūsio sektoriuje. Halkas Hoganas, su savo tais baltais ūsais, drąsiai žengė link buvusio triukšmo šaltinio. Iš dalies gaila, kad pačią kamerą išėmiau iš a. a. Liochos landynės, nes negalėjau pamatyti autentiškos reakcijos, bet galiu pasakyti tik tiek, kad iš tolo matėsi, jog tiek bobelių, tiek Halko Hogano būtą silpnakūnių.
Vitoldas prašėsi išleidžiamas, nebenorėjo būti šiame rūsyje, bet paaiškinau, kad truputį čia užtruksime, kol bus galima saugiai atsitraukti.
Per kokį pusvalandį prisistatė policija, greitoji ir ugniagesiai gelbėtojai. Pastarieji atkėlė radiatorius ir kineskopinius televizorius. Greitoji konstatavo mirtį, o policininkai dėl vaizdo supildė protokolą, apklausė namo komendantą, šiek tiek pasismaukė pirmyn atgal po rūsį. Jau įdienojus su fotoaparatu atvažiavo dar vienas policininkas ir nupaveikslavo įvykio vietą. Kol visa tai vyko, liepiau Vitoldui pamiegoti ir dar šiek tiek luktelti. Užsnūdau ir aš.
Kai sutemo abu prabudome, pavalgėme čipsiukų ir patikrinę kameras nusprendėme, jog dabar saugu atsitraukti ir išsiskirti savais keliais. Vitoldas iš vidaus atrakino pagrindines rūsio duris ir aš pagaliau įkvėpiau gryno oro.
Nepasakiau aš sūnui visko ko norėjau ir ką planavau dėl tų jo ekstrymų ir to, ką jis daro su savo gyvenimu.
– Ne ekstrymai, o strymai, – bandė aiškinti Vitoldas, bet man jau viskas buvo pochui. Buvau pavargęs.
– Neįdomu, – numojau ranka, – koks skirtumas ar ekstrymas ar tai ten kažkoks strymas, svarbu į gatves nelyskit su savo tais strymais, užtenka ir taip čia jūsų strymerių mūsų Lietuvėlėje.
Mudu tyloje žiūrėjom vienas į kitą. Vitoldas akivaizdžiai buvo sumišęs. Šis jautrus kaip snaigė jaunuolis pirmą kartą pamatė kito žmogaus mirtį gyvai. Mačiau, kad tik tas jam ir sukosi galvoje. Tikėjausi, kad vaikis dėliojasi gyvenimo prioritetus.
– Dabar supranti kodėl reikia kažkur stoti mokytis, o ne sėdėti kažkokioje landynėje? – paklausęs šyptelėjau ir nuėjau atgal link sugyventinės priuso, varomo dujomis, elektra ir benzinu.
*****
Ačiū, brangieji už skirtą dėmesį, telydi Jus, vaikučiai, laimė, stokit kur nors mokytis, kad nebūtų tokia trauma kaip Vitoldui, nes būtų vaikis kažkur stojęs – nebūčiau atvažiavęs ir sukėlęs viso šito šaršalo.
Taip, mielieji, žinau, kad nesu sutvertas tėvystei. Žinau, kad esu blogas tėvas, bet man niekas nesakė, kad bus taip sunku. Che, būčiau žinojęs, tikrai būčiau pasisaugojęs. Todėl ir jūs, mielieji, pasisaugokit, kad netektų po to sėdėti landynėse ir mėsinėti kates, o po to aiškinti vaikui elementariausių dalykų kas yra bulgarkė ir katuškė. Sutariam?
Beje, kas norit, kviečiu mane paremti Contribee, Patreon arba Substacke, būčiau be galo dėkingas, kad pasakodamas istorijas galiu dar vieną kitą kapeiką įsidėti į rūsyje ant lentynos esančią dėžutę, kurią kaskart tikrinu kaip a. a. Liocha. Gerai, bičiuliai eisiu biški prisnūsti, kad nenugarmėčiau kaip tas pats Liocha.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
https://contribee.com/kostas-dumauskas
https://www.patreon.com/kostas_dumauskas
https://dumauskas.substack.com/
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
Bendrauju Facebooke, esu paleidęs audio istorijų nu ir šiaip čia daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas