Vairavimo instruktorius 4/4

Sėdite patogiai, jaunimėli? Veidrodėliai sureguliuoti? Galime pradėti? Gerai, tuomet įspauskite sankabą, ją truputį atleidinėkite ir tuo pačiu duokite palengva gaziuko, nes užsidegė žalias šviesoforo signalas ketvirtai istorijos „Vairavimo instruktorius“ daliai. Siūlau per daug nesižvalgyti į galinį veidrodėlį, o žiūrėti tiesiai į tekstą. Trumpai papasakoti, kas prieš tai įvyko, nepavyks, todėl kviečiu patiems pasiskaityti buvusias dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/q4gs00/vairavimo_instruktorius_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/q97g71/vairavimo_instruktorius_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/qe0hxq/vairavimo_instruktorius_34/)). Na, bet jeigu tingite, tai priminsiu, kad Kuras pradėjo mane įtarinėti vagiant jo vairavimo mokyklos saliarką, kas ir buvo visiška tiesa. Norėdamas užkirsti kelią, kaip kiti instruktoriai įvardino „pyzdauskui“, konfrontavau Viktoriuką, kad jau pakaks vagysčių, na bet kiek patys skaitėte, jis to girdėti net nenorėjo ir teko griebtis smurto. Kaip žinia, automobiliuose pirma šaiba skirta įsivažiuoti, todėl galite drąsiai įmygti sankabą ir permesti bėgį į antrą – pradedam.

Akimis palydėjau skuodžiantį Viktoriuko žigulį tolyn ir nei kiek nejutau kaltės dėl suknežintų jo pirštų – pats kaltas, kad manęs nesiklausė. Išvažiuodamas dėl visa ko žvilgtelėjau į sargo Vovos budėjimo vietą. Smalsavau ar buvo liudininkas matęs įvykius. Papirktas spiritu, sargas kietai miegojo apsimyžęs savo budelėje. Išvažiavęs iš teritorijos nuleidau šlagbaumą už jį, nes sargas, kaip žinia, to padaryti nesugebėjo. Nuvykau namo ir išgėriau nemažai alkoholinių gėrimų nešvaraus verslo užbaigimo proga, taip pat ir vardan bičiulystės pabaigos, trukusios gerus kelis metus.

Po migloto savaitgalio, pirmadienį išvažiavau į darbą su tradiciniu kvapeliu, kuomet dėl rasojančio savo pusės stiklo kaltinau drėgmę kaupiantį žiguliuką, nors įtariau mano mokiniai kuo puikiausia suprato, kad nors ir žigulys kaupė drėgmę, nežinau ties kur jis galėjo skleisti pachmo ir rūkytos dešros kvapą.

Tą pirmadienį, kaip tik ant pietų pertraukos, turėjau vieną mokinukę, kuri vairavo visai neblogai, liko paskutinis vairavimas iki egzamino. Šiaip instruktorius nebuvau ypatingas, tiesiog duodavau studentams pyzdako, jeigu keldavo avarines situacijas ir paaiškindavau kaip reikia vairuoti, kaip permetinėti šaibas ir panašiai. Daviau nurodymus panelei važiuoti link aikštelės, kurioje jau trepsėjo instruktoriai laukiantys mano pasirodymo.

– Nu, Kostai, kur kava? – šaukė instruktorius Jonas tą žvarbią dieną užsidėjęs armijos laikų ušanką su raudona žvaigžde ir kūju su pjautuvu jos viduryje. – Blecha, Vadimas visai nemoka daryti buterbrodų, reikia kažkuo nuplauti.

Maniškė mokinukė meistriškai prisiparkavo prie susirinkusių instruktorių ir man išlipus, paėmus kavos termosą, išvažiavo neprašoma parkuotis ar ką ten daryti, kažkaip nelabai sekiau ką jie ten daro.

– Štai vyrai, kavos termosas su brendžiuku, kad nesušaltumėte, – tariau instruktoriams ir papilsčiau šiems į puodukus. Iš veidų atrodė, kad visus tą dieną kamavo pagirios.

– Kostai, prieš gerą pusvalandį buvo užsukęs Viktoriukas, buvęs instruktorius, – tarė Jonas šliurpdamas karštą kavą.

– Ir ko norėjo? – paklausiau nenorėdamas išsiduoti, kad tarp mūsų kažkas buvo įvykę.

– Nežinau, tu gal mums pasakysi? – paklausė Jonas. – Ieškojo tavęs ir prašė gražinti magnetą. Kas do magnetas?

– Ai, matai mes senai pažįstami, – priminiau instruktoriams, – mano sesuo ką tik grįžo iš Sevastopolio ir Viktoriuko paprašyta parvežė magnetuką, tas gi kolekcionuoja juos.

– Jo jo, Viktoriukas visokią chuinią kolekcionuoja, magnetukus, importinio šokolado pakuotes, –priėmė atsakymą instruktoriai.

– Blet, bet vargšas Viktoriukas, – užsiminė Jonas. – Matėt ranką?

– Jo, matėm, – linksėjo instruktoriai.

– Ne, kas buvo?

– Sakė dirbant su tavim susitraumavo, – pasakė Jonas.

– Ai tiesa, – sukau galvą ką atsakyti, – penktadienį padėjau Viktoriukui sode biški, tai į kreizą pirštus sugrūdo.

– Ajebat, kaip čia taip? – susidomėjo Jonas.

– Išgėrę su medžiu dirbome, ko norėti, – melavau kolektyvui.

– Na jo, tiesa tiesa. Kai geri, nėra ko dirbti, – linksėjo instruktoriai.

Lengvai įkaušę nuo kavos su brendžiuku, kurios santykis buvo maždaug penkiasdešimt prie penkiasdešimt, palinkėjome vieni kitiems geros dienos ir sugrįžome pas mokinukus.

– Instruktoriau, jūs išgėręs? – paklausė mokinė.

– Ne bobų reikalas, važiuok tiesiai, – atsakiau studentei. Koks jos reikalas, išgėręs aš ar ne, pyktelėjau.

– Pagal Kelių eismo taisykles jūs negalite manęs mokinti išgėręs, – ištarė mokinukė.

– O pagal vairavimo mokyklos instruktorių taisykles, jeigu neužsičiaupsi, – padariau pauzę. Norėjau laikydamas už klyno sakyti „jeigu neužsičiaupsi sugrūsiu burnon šitą“, bet kažkaip susitvardžiau, – teks sustabdyti pamoka, – pratęsiau.

– Kaip nori, – tujino mane mokinė, į kurios kaprizus nekreipiau dėmesio. Ot būtų papuolusi pas Joną šita maištininkė, pamaniau.

Per instruktoriaus veidrodėlius pamačiau prie užpakalio vos ne prisiklijavusį žiguliuką. Persisukau pažiūrėti per langą ir įžvelgiau žilstančius ūsus ir iš pykčio perkreiptą Viktoriuko snukį. Langai buvo uždaryti, todėl negirdėjau, ką jis ten šaukia. Rodėsi, kad savo manevravimu taikėsi nustumti mus nuo kelio.

– Dabar klausyk įdėmiai, – liepiau taip pat išsigandusiai mokinei, stebinčiai galiniame veidrodėlyje besimalantį maniaką, – turime pabėgti nuo šito blogo dėdės, supranti?

– Bet, dėstytojau, mes ir taip…

– Tylėk ir pisk per tapkę! – sublioviau. Žiguliukas trūktelėjo ir šiaip ne taip atsiplėšėm, – nežiūrėk į veidrodėlius ir manevruok tarp mašinų.

– Instruktoriau, kas čia toks? – paklausė jauna mokinė.

– Tavo žagintojas, jeigu nepaspausi dar gaziuko, – atšoviau ir kriokiančio variklio ūžesy buvau prispaustas prie galinės sėdynes.

Viktoriukas laikėsi netoliese, manevravo tarp automobilių tikrai ne ką prasčiau už dar teisių neturinčią, atleiskite už išsireiškimą, cielką.

– Artėjam link raudono, – raportavo mokinė man žiūrinčiam per galinį langą.

– Jobink į dešinę.

– Bet… bet… negalim, – išlemeno mokinė ir bandė spausti stabdį, bet po savo pusėje esančiu stabdžių pedalu pakišęs koją nepalikau jai nieko kito, kaip tik sankryžoje sukti į dešine pilnu greičiu.

Buvom ten, kur dabar stovi Regitra, todėl pasukome į tą bjaurią įkalnę kur link Romainių, Viktoriukas taip pat dėjo per raudoną ir nusekė iš paskos. Mokinei kylant į kalną, automobilyje prasidėjo detonacinis dunksėjimas, reiškęs, kad tuoj užgesime, bet vos žiojantis ją aprėkti, jaunuolė permetė bėgį į žemesnį ir į kalną kilome tiek, kiek leido šeštos kartos žiguliuko motoras. Užkilus į kalną, savo studenčiokei daviau leidimą išgręžti iš žiguliuko viską ką tik galima iš jo išgręžti, tik komandavau kur važiuoti. Pralėkėm Romainius, Šilainius, nusileidom į Slabotkę ir Viktoriuko žigulio nebesimatė. Pasukom į Jonavos gatvę ir nuvykome link „Kurvaldos“ vairavimo mokyklos, kur buvome suplanavę, kad baigsime pamoką. Mokinukė skuodė per visą miestą su šypsena veide. Laiminga jaunuolė pastatė automobilį prie techparko, vidun mokiniams buvo draudžiama.

– Na, tai kaip man sekėsi? – paklausė su viltimi išgirsti komplimentą.

– Chujovai, – atšoviau. Mokinė nusiminė. – Jeigu taip vairuosi ir per egzaminą, tai tikrai chujovai, bet jeigu atsižvelgiant į kritinę situaciją, tai galiu pasakyti tik tiek, kad vairuoti gali.

– Čia buvo mūsų paskutinis vairavimas, taip? – pasitikslino mokinė.

– Taip, – atsakiau vartydamas lapus.

– Gal norėtumėte nuvažiuoti pas mane? – tikėjausi, kad paklaus ji, bet vietoje to pasakė kažką neįdomaus, – ačiū, instruktoriau, kad pamokinote kaip vairuoti, nors ir buvote išgėręs, instruktoriauti galite, viso gero, – tarusi jaunoji laputė vizgindama savo riestą uodegą išnyko kaip dūmas neblaškomas vėjo.

Atsargumo vedamas, tuo pačiu žiguliu namo nevažiavau, pasigavau taksiorą, mane nuvežusį ne prie Saulėtekio, kur gyvenau, ne prie Pasimatymo, o iš viso prie Aguonos, buvusios už dviejų kilometrų nuo mano namų. Slinkdamas šešėliais grįžau namo ir prie laiptinės pamačiau susirinkusią namo bendriją. Jeigu pamenate istoriją apie namo komendantą, tai turbūt žinote, kad namo bendrija pas mus buvo gana stipri.

– Viešpatie, Kostas! – alpo namo pensininkės, kurioms širdies lašiukus jau buvo paruošusios kitos, šiek tiek jaunesnės bobelės.

– Kostai, tu gyvas, – spoksojo vyrai išsprogdintomis akimis.

– Skambinkite Kulbonovui, nebereikia į butą įeiti, – komandavo namo komendantas Pranciškus ir kažkas nubėgo namo telefonu susukti kažkokiam Kulbonovui. – Kostai, ar viskas gerai?

– Aišku gerai, ko čia kimbat? – klausiau nesupratęs nuostabos šūksnių.

– Nueik prie savo buto, pamatysi, – atsargiai pasakė Pranciškus.

– Nesuprantu, kas čia darosi, – tariau įėjęs į laiptinę ir lipdamas laiptais į antrą aukštą burbėjau po nosimi.

Prie pat mano buto, stovėjo didžiausia baltų gėlių puokštė, apkaišiota kažkokiais eglišakiais, anturiais, baltais gvazdikais ir baltomis chrizantemomis. Visą gėlių buketą puošė balta juosta, tik perskaitęs užrašą supratau, kad tai laidotuvių vainikas atremtas į mano duris. Aplink jį mėtėsi degančios kapų žvakės sloikai su skardiniais dangteliais.

Vainike juodu, kampuotu šriftu buvo užrašyta „AtA Kostui Dumauskui, tragiškai žuvusiam nuo išduoto draugo rankos. Tebūna minkšta žemelė. Užuojautą reiškia Viktoriukas“. Po durimis buvo pakištas raštelis, skirtas tik man. Raštelyje puikavosi žodžiai „užkasiu“, „pakarsiu“, „pyzdauskas“, „replėmis akiduobes išlupsiu“ ir panašiai.

– Jobanivrot kas čia dabar? – sumurmėjau perskaitęs.

– Atnešė kažkoks vyras prieš valandą, – atsakė namo komendantas Pranciškus. – Norėjome skambinti tamstos tėveliams pareikšti užuojautą dėl jūsų mirties, bet, kaip matau, ačiū Dievui, kad jūs nedavėte jo numerio. Gerai, kad esate gyvas ir sveikas, bet nesuprantu, kas čia buvo?

– Nesikišk, – tariau komendantui ir nustūmęs jį nuo savo buto prieigų nusileidau žemyn.

Nubėgau link Saulėtekio taksi aikštelės. Laisvas taksioras, rukęs mašinoje, mane priėmė.

– Kur važiuojam?

– Į „Kurvaldą“, – atsakiau dairydamasis Viktoriuko.

– Kur kur? – prunkštelėjo taksioras.

– Į vairavimo mokyklą „Kurvalda“, Šiaurės prospekte, – iškošiau per dantis. Vairuotojas pamatęs, kad pakišau dolerio kupiūrą, surimtėjo ir nuvežė ten kur reikia.

Iš baimės degančia šikna išlipau prie Kurvaldos ir įėjau į pastatą pagal taisykles, per techparką pro instruktorių kambarį.

„Tepaliniai ir učyteliai negali eiti per pagrindinį, kaip normalūs žmonės“ kalė instruktoriams sekretorė, pasamdyta ne tiktai atidarinėti durų, che che.

Praeidamas pro sargo būdelę, maniau įkišiu galvą pasisveikinti su Vova, bet viduje sėdėjo kažkoks kitas senas bybis ir sprendė kryžiažodžius.

– Kur Vova? – paklausiau atplėšęs, jau nebesmirdinčios būdelės duris.

– Atleido už girtavimus. O kas jūs toks?

– Instruktorius, gi visai nesenai palikau mašiną, nejaugi nematėte? – atsakiau. Sargas ateidavo vakare, todėl mes susitikome pirmą kartą su juo.

– Gerai, instruktoriau, eikite, – davė leidimas suskis.

Pro techparką užėjau į pilnutėlį instruktorių kambarį. Visi kažką garsiai aptarinėjo, bet mane išvydę instruktoriai nuščiuvo.

– Kostai? – parbalęs paklausė Jonas ir įsižiūrėjo.

– Visi tik, blet, Kostai Kostai, – trypiau iš pykčio, – kas jums darosi?

– Blecha, ką tik buvo užsukęs Viktoriukas, – atsistojęs pasakė Jonas, – sakė rado tave namuose negyvą. Sakė, kad pasikorei.

– Jūs ir patikėjote?

– Kaip nepatikėsi, su kolegomis net sporinti galėjome, kad pirmasis sau gyvybę atimsi būtent to arba Vova. Direktorius irgi už galvos užsiėmęs, geriau nueik pas jį, – pasakė instruktorius Jonas, bet man jo pasakymo nereikėjo, kad tą ir padaryčiau. Vis tiek planavau eiti pas direktorių ir atskleisti visą tiesą.

Užbėgau į antrą aukštą ir atlapojau duris nesibeldęs. Sekretorė pradėjo spiegti, reiškia jau buvo girdėjusi, kad manęs nėra gyvųjų tarpe.

– Ko spiegi, blet? – iš kabineto klausė Valdemaras Kuras, Kurvaldos direktorius, bet kai užėjau į kabinetą ir pats šiek tiek kvyktelėjo, – Kostai? Taigi sakė tu pasikorei.

– Nichera aš nepasikoriau, kiek galima?! – nesilaikydamas takto pasakiau.

– Blecha, Viktoriukas sakė buvo užėjęs pas tave ir rado pasikorusį. Pasisakė, kad nori grįžti į darbą vietoje tavęs.

– Ir ką? Priėmėt?

– Aišku priėmėm, o ką mums daryti? – atsakė Kuras, dar nelabai susigaudantis. – Sakėsi atvyks už valandos pasiimti mokyklinio žiguliuko. Kostai, nesuprantu, kas čia vyksta, gi sakė tave matė negyvą…

– Žiūrėkit, viršininkas, viską papasakosiu. Atsimenate tą išgaravusią saliarką? – paklausiau Kuro.

– Aišku prisimenu, grynas nuostolis firmai.

– Kas būtų, jeigu pasakyčiau, jog žinau kas nupylė tą jūsų pusę cisternos ir dar daugiau? – paklausiau konspiracininko balsu ir atsisukau į perbalusią sekretorę.

– Liuda, von iš kabineto, uždaryk duris, – greitai sumosikavo rankomis Kuras, – ką sakei? Žinai dėl saliarkos?

– Tai aišku žinau… Viktoriuko liepiamas ją ir nupilinėjau.

– Nusišneki, – nerodė pasitikėjimo Kuras.

– Nenusišneku, viršininkas. Tie penkiasdešimt kilometrų kas pamoką buvo butaforija – tiek nenuvažiuodavau. Kiek savaitės gale buvo prigalvoto perviršio, tiek atvažiuodavo Viktoriukas ir nusipildavo, – išsipasakojau vairavimo mokyklos viršininkui.

– Tai kodėl tu man to nesakei iš pat pradžių? – sklaidydamas lapus piktai paklausė Kuras.

– Negalėjau, Viktoriukas netgi ginklu grasino, – tariau šiek tiek perlenkdamas, nes iš tikrųjų nieko jis man negrasino.

– Nu bet ar tu be kiaušų, ar kas tau? – paklausė Kuras, turėjęs šiek tiek Kauno bachūriškumo.

– Direktoriau, aš patyriau ir lytinę prievartą, – tariau ir užsidengęs veidą neva prapliupau verkti. Nu ko jau ko man netrūko, tai vaidybos ir melo.

– Ajebat, – pro pirštus mačiau susinepatoginusį Kurą, – prisėsk, nusiramink. Nors ne ne, jeigu patyrei, gal nesėsk…

– Žinote ką, viršininkas? Jis ne tik nenuvažiuoto kilometražo kurą vogė, bet ir su magnetu sustabdęs skaitliuką nupildavo antra tiek.

– Kiek laiko tai tęsėsi? – su pieštuku rankose paklausė Kuras.

– Žaginimai ar vagystės?

– Vagystės, – paraudo Kuras.

– Nuo tol, kol jūs turite tą dyzelio pompą, – atsakiau, – tai čia bus nuo devympirmų kažkur, taip?

Kuras kažką užsirašinėjo ir importiniu kalkuliatoriumi beldė mygtukus.

– Jobanivrot… – paspaudęs lygybės ženklą ir pamatęs pasirodžiusią sumą teištarė Kuras. – Blecha, aš galvojau cisterna leidžia, kelis belarusus esu paguldęs su bachūrais, nes galvojau, kad nedaveža… Šitiek litrų…

– Einam, viršininkas, iki žiguliuko, parodysiu aš jums tą magnetą.

Nusivedžiau Kurą link savo žiguliuko, iš paskos aišku atėjo ir kitų instruktorių banda, kuriai greitai papasakojau visą tą vagystės istoriją, aišku be to neva žaginimo.

– Nu ne durnas, – atsakė instruktoriai. Keli instruktoriai laikydami magnetą pamėgino jo veikimą įsitikindami, kad jis sustabdo kuro pompos skaitliuko sukimąsi. Kelių instruktorių veiduose mačiau apmaudą, kad jiems nešovė tokia mintis.

– Blet, aš jį nachui pakasiu, – iškošė per dantis Valdemaras Kuras, kurio įmonei buvo padaryta tūkstantinė žala.

– Žinote ką, šefas? – nusprendžiau dar pakurstyti tą neapykantos ugnelę, – Viktoriukas ir išgėręs mokindavo, – pasakiau ir papasakojau jam tą batelių istoriją. Instruktoriai tramdę šypsenas išklausė ir po to pridėjo nuo savęs. Prasidėjo tikra stūmimo ant Viktoriuko valanda.

– Negana to, – sumelavau, – visą vogtą salerką superką jūsų konkurentai „GazAuta“ ir „Artūrklita“.

– Palaukit, rebiatos, aš tuoj, – išklausęs stūmimą Kuras nubėgo į ofisą ir, kaip matėme pro langus, su kažkuo šnekėjo telefonu. Instruktoriai sulindo vidun pasišildyti. Aš pasilikau lauke.

– O, kalės šmotas! Ką veiki prie mano žiguliuko? – šūktelėjo girdėtas balsas už nugaros, – Kaip tai aš toks, instruktorius, – atkirto naujam sargui, sustabdžiusiam jį prie šlagbaumo.

Viktoriukas artėjo tuo įprastu šlubčiojančiu žingsniu ir pakilusiais marškinėliais atidengusiais apatinę pilvo dalį. Jam priėjus, pamačiau, kad riešas pasibaigė aprišta bige.

– Kostai, kodėl tavęs nebuvo namuose? Norėjau pašnekėti. – atsakė įsiūčio pilnomis akimis Viktoriukas.

– Kodėl tu visiems pasakei, kad aš pasikoriau? Kokio velnio atnešei laidotuvių vainiką? – paklausiau.

– Aš sakiau, blede, kad susidorosiu su tavim, ar ne? Pažiūrėk ką padarei? – tarė Viktoriukas ir atvyniojo ant riešo buvusį tvarstį. Ant kruvino mėsos guzo, vietoje dešinės rankos pirštų, bėgo siūlės, po amputacijos patrumpinusios Viktoriuko ranką. Žaizda dar kiek pulsavo, buvo neužgijusi, gi praėjo trys paros ar kiek.

– Viktoriukai, gi sakei, kad Kostas pasikorė, – pasakė kartu su kitais instruktoriais išlindęs Jonas. Žmonės rinkosi aplink mus.

– Apsipažinau, rebiatos, – pasimetęs tarė Viktoriukas, matyt nesitikėjęs gauti pasipriešinimo.

– Kaip tai apsipažinai? Kaip ten dėl to kuro, tiesa? – paklausė įskaudintas Jonas. – Tiesa, kad nuo devympirmų nusikinėjai, ir, padla, nesidalinai?

– Iš kur jūs traukiat tokias nesąmones? – teisinosi Viktoriukas.

– Vo, blėt, žiūriek, smotri, – pasakė sunkiai lietuviškai šnekantis iš kažkur atėjęs teorijos dėstytojas Ženka ir pakėlė buvusį Viktoriuko darbinį įrankį – magnetą. Teisybe pasakius, nebuvau atkreipęs dėmesio, kad ir jis viską girdėjo, kol bėdavojomės Kurui.

– Melas, vyrai! Viskuo būčiau pasidalinęs, – gynėsi Viktoriukas.

– Viktoriuk, iškrypėli tu senas, kodėl nesakei, kad taip mėgsti vyrus? – išlindo mokyklos direktorius Kuras.

– Vyrus? Prie ko čia?

– Viską Kostas papasakojo, kaip tu…

– Viršininkas, nereikia, – bandžiau pertraukti Kurą, nenorėjau, kad nebūti dalykai būtų papasakoti apie mane.

– Reikia, Kostai, tegul visi žino, kad šitas menkysta Viktoriukas tave žagino ir liepė kartu vogti kurą, kol tu neištvėręs pastovių tvirkinimų pasipasakojai. Instruktoriai nejaukiai sužiuro į mane.

– Nu gal saliarką ir pyzdinau, nu bet pisti vyrą, atsiprašau… Ne mano mada, – gynėsi Viktoriukas.

– Palauk, palauk, galėsi už savo nuodėmes atsakyti, kaip dabar madinga vakaruose sakyti, Linčo teisme. Luktelk, atvažiuos bachūrai, galėsim pakalbėti ir apie pinigus ir apie prievartavimus, – ramiai dėstė mintis Valdemaras Kuras.

– Vyrai, nereikia gal? Grąžinsiu viską, pažadu, – mėgino šalintis Viktoriukas.

– Niekur tu, krysa, neisi, – tarė Jonas ir sugriebė Viktoriuką už gyjančios bigės. Šis pradėjo baubti. Man taip atrodo, kad Jonas labiausia pyko dėl to, kad su juo nebuvo dalinamasi šia aukso, arba kitaip tariant, dyzelio gysla.

– Jonai ir Kostai, pasilikite, visi kiti von namo, darbas baigėsi. Jums viršvalandžiu nemokėjau ir nemokėsiu, – Kurui įsakius niurzgėdami ir smurto ištroškę instruktoriai pasuko savais keliais.

Ne ilgai trukus pasirodė juodis landsberginiai mersedesai ir išlipo tikri buldogasnukiai vyrai, vos sutilpę prabangios klasės automobiliuose.

– Vyrai, pagaliau radau tą kuris vogė mano dyzelį, apie kurį tiek bėdavojau. Pagaliau galima bus atsilyginti, ką galvojat?

Vyrai iš aukšto su panieka žiūrėjo į klūpantį Viktoriuką ir meldžiantį pasigailėjimo. Kelis iš tų plačiapečių vyrų prisimenu iš a. a. Gargalo sporto klubo, pasakojau jums tą istoriją, jeigu prisimenat.

– Viršininkas, šefas, načialnikas, meldžiu. Nereikia, – bliovė Viktoriukas. – Grąžinsiu pinigus, prisiekiu.

– Su kuo tu grąžinsi tuos pinigus? Su viena ranka ir tai kaire? – nenusileido Kuras. – Ten tūkstančiai dolerių, tūkstančiai! Supranti?

– Maldauju, bent gyvą palikite, turiu žmoną, vaikų, – gailiai šnirpštė Viktoriukas.

– Turi žmoną sakai? Tai kodėl kitus vyrus rurini? – tarė Viktoriukas ir mostelėjo į mano pusę. Atvažiavę bachūrai neištvėrę prajuko ir badė mane pirštais.

– Meldžiu, viršininkas… Tikrai gražinsiu, prisiekiu, – verkė buvęs vairavimo instruktorius.

– Užtenka. Jonai, Kostai, pasiliksite pažiūrėti? – paklausė Valdemaras Kuras, vairavimo mokyklos direktorius.

– Tai žinomą, – net nemąstęs atsakė Jonas.

Aš nieko neatsakiau ir apsisukęs išėjau, kol UAB „Kurvalda“ vykdė egzekuciją savo buvusiam vairavimo instruktoriui Viktoriukui. Išėjau ir neatsisukau. Neatėjau ten nei ryt, nei poryt. Net neatėjau pasiimti pinigų už tą pradirbtą mėnesio dalį. Nenorėjau sužinoti apie egzekuciją įvykdytą Viktoriukui, bet po kiek laiko žinia mane pati pasigavo.

Sėdėdamas prirūkytame bare, netoli dvidešimtpenkmečio turgelio, tame pačiame, kur prasidėjo ši istorija, pietavau gerdamas alų ir rydamas keptą duoną su česnaku ir sūriu. Beveik toje pačioje vietoje privažiavo trūkčiojantis smėlio ir šliaukos spalvos šeštos kartos žiguliukas. Iš sustojusios šestiorkos kuris laikas niekas nelipo, keleivio pusėje sėdintis vyriškas įnirtingai mosikavo rankomis ir vairuotojas – jaunas vaikinukas, neužilgo išlipo pirmas ir nuleidęs galvą nupėdino tolyn. Keleivis užpildęs kažkokius popierius taip pat išlipo ir atėjo į larioką. Akimis pats mane susirado ir užsisakęs alaus prisėdo šalia manęs. Iš karto pažinau jį, dar kol sėdėjo automobilyje su papildoma pora pedalų.

– Sveikas, Kostai, – tarė vairavimo instruktorius Jonas. – Senai matytas.

– Kiek praėjo? Pusė metų? – tariau ir atkišau cigaretę, bet šis jos nepaėmė.

– Daugiau mažiau… – atsakė Jonas ir kurį laiką kalbėjome apie nieką. Pasakojo apie Kurą, naujas cisternas, magneto nepaveikiamus skaitliukus ir sargą, pastatytą prie pat kolonėlės. Kalba sukosi ir vyniojosi kuo toliau nuo paskutinės mano darbo dienos.

– Kas nutiko Viktoriukui? – nutilus po kažkokio rusiško anekdoto paklausiau Jono.

– Na, kaip čia pasakius. Viktoriuko jau nebėra tarp mūsų, tik tiek pasakyti galiu.

– Skausmingai numirė?

– Labai… – tarė Jonas ir gailiai atsiduso. – Įkišo vargšą į bačką, apipylė dyzeliu ir sudegino, – pasakęs Jonas užtilo.

– Nebūtų Kuras, ką? Che che che, – atšoviau ir inkščiančio šuns juoku prajukome kartu su Jonu radę sąsają tarp Kuro ir to, kad Viktoriuką sudegino kuro bačkoje. Na suprantat, kuras ir Kuras?

Pakrizenome ir nutilome dar vienai nejaukios tylos sesijai. Paskubomis gėrėme alų, kad burnos būtų užimtos ir nereikėtų kalbėti.

– Žinok labai padaugėjo pas mus norinčių vairuoti, gal prisijungsi? – tarė Jonas paėmęs paskutinį keptos duonos gabaliuką ir, kaip kažkadaise Viktoriukas, nuplovė jį alumi.

Nežinau, ar patikėsite šita istorija ar ne, bet taip buvo iš tikrųjų. Tais senais gerais laikais, visokie deginimai, šaudymai ir sprogdinimai buvo įprasti. Tuo metu maudžiausi užsienio valiutoje ir brangiame konjake. Buvau jaunas. Galbūt todėl tie laikai buvo auksiniai laikai. Na, galbūt Viktoriuko našlei paliktai su trejais, vis dar nepilnamečiais vaikais tie laikai ir nebuvo tokie auksiniai…

Padėkite grįžti į auksinius laikus ir man, prašau tapkite rėmėjais Contribee arba Patreone, būsiu labai jums dėkingas už paskatą aprašyti savo skausmingus išgyvenimus ir galbūt nebaigsiu savo dienų skurde, kaip sudeginto Viktoriuko šeima, ką?

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/344073180874520)