Kokiems scenarijams ruošis Lietuva dėl šalies gynybos: teks peržengti linijas, o plano B būti negali

„Ši vyriausybė patiria sunkiausius iššūkius nes geopolitinis paveikslas dūžta“, – tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ nesikuklindama tikino paskirtoji krašto apsaugos ministrė D. Šakalienė.

Paradoksalu, kaip taip apie tekusią naštą, darbų gausą, įvairovę, rizikas ir atsakomybę kalba tiek darbą baigianti, tiek būsimoji vyriausybė, jų nariai. Jei ligšiolinei teko kovido pandemijos, migrantų krizės, karo Ukrainoje grėsmės, su tuo susiję ribojimų, infliacijos, socialinių įtampų veiksniai, tai naujoji valdžia paveldės ne ką lengvesnę saugumo padėtį susijusią su įtampomis regione ir pasaulyje, naujų politinių, karinių krizių grėsmes, miglotas kryžkelėje atsidūrusių aljansų ateities perspektyvas.

Vis dažniau kalbant apie tai, kad Lietuva, kaip ir kitos mažosios regiono šalys, net ir priklausydamos galingiausiam gynybos aljansui – NATO, pagrįstai nerimauja dėl savo ateities, dėl išlikimo sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, natūralios reakcijos būna paprastos: nerimas, baimė ir bandymas atsakyti į klausimus, ką su tuo daryti, kaip su tuo susidoroti, ko imtis?

Patarimų ir receptų, regis, netrūksta. Pavyzdžiui, ankstesnėje tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ kalbėjęs psichiatras, psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinatis neslėpė, kad visuomenė pagrįstai kelia klausimus dėl tinkamo pasirengimo, o ir būdų, kaip nepametant galvos ir nepuolant į depresijos liūną reaguoti į išties niūrius scenarijus niūriais laikais vis dar yra.

Tačiau viena yra asmeninis nusiteikimas, visai kas kita – tai, ką daro valstybė, kaip organizuoja šalies pasirengimą tapti geležiniu ežiu, sunkiai įkandamu priešui, kuris verčiau nė nenorėtų ryžtis agresijai.

„Ginsimės. Turime užtikrinti, kad pasirengimas gynybai būtų matomas, ryškus ir efektyvus, kad galėtume apsieiti su atgrasymu. Bet jei reikės, turime būti pasiruošę visiems scenarijams“, – tikino naujoji krašto apsaugos ministrė.

Bet viena yra sakyti ar lygintis su kitomis valstybėmis, pavyzdžiui, Suomija, kuri laikoma etalonu, kaip daug investuojant į gynybą kartu galima ramiai gyventi kasdienį gyvenimą – ši šalis turi didelį karinį rezervą, daug slėptuvių ir istorinius pavyzdžius, kaip gintis, bet tuo pačiu yra ir viena ramiausių, laimingiausių valstybių pasaulyje. O kaip pasiekti tokį efektą, ką reikia daryti ir ko vengti?

Naujoji valdžia žada, kad būtent efektyvi gynyba bus vienas svarbiausių prioritetų. Patinka tai ar ne, bet rinkimus laimėję, daug audringų vertinimų sulaukusią koaliciją sudarę, vyriausybę šiaip ne taip beveik suformavę socialdemokratai turės mandatą įgyvendinti būtent savo viziją.

Bet tai taip pat reiškia, kad jau nuo pirmos minutės, t.y. jau kitą savaitę teks įrodinėti, kad su šalies gynyba susiję pažadai – nuo finansavimo tvaraus didinimo iki 3,5 proc. iki investicijų, sąjungininkų išlaikymo turės būti matomi ir įgyvendinami labai konkrečiai, be vyniojimo į vatą.

Natūralu, kad savo toną uždavusio L. Kasčiūno, ne mažesni lūkesčiai teks ir D. Šakalienei, kuriai patikėta ministerija su augančiu biudžetu, jo suvaldymu, labai aiškiomis ir rimtomis atsakomybėmis.

„Tai buvo labai sunkus sprendimas“, – apie apsisprendimą tapti ministre kalbėjo D. Šakalienė, nors jos kandidatūra neoficialiai buvo minima mažiausiai pusę metų.

Nesekantiems jos politinės trajektorijos toks pasirinkimas gali pasirodyti keistas: iš žmogaus teisių srities atėjus, net ir kilus iš politinių tremtinių šeimos, net ir smerkiant Rusiją, atsisakius jos kadaise esą siūlyto finansavimo, pirmiausiai dėl kandidatūros sprendžiami tinkamumo kriterijai.

Kompetencijos – vienas iš natūralių lūkesčių, o ir prezidento reikalavimų. Be to, krašto apsaugos ministrų nesena patirtis rodo, kad dar labai svarbu yra energija, vadybiniai įgūdžiai, gebėjimai priimti ir komunikuoti kartais sudėtingus, nepopuliarius sprendimus, balansuojant tarp karinio patarimo, spaudimo iš politinių įtakų grupių – ar tai būtų partija, ar prezidentūra, ar Seimas, koalicijos partneriai.

Į Seimą pirmą kartą tik 2016-ais su LVŽS sąrašu išrinkta, vėliau nuo jų atsiribojusi, laikinai pas liberalus frakcijoje prisiglaudusi ir 2017-siais į socialdemokratų partiją įstojusi politikė tada dar negalėjo pasigirti nei didele politine patirtimi, nei kompetencijomis krašto apsaugos klausimais – iš žmogaus teisių srities atėjusi D. Šakalienė tikino, kad gynyba ir žmogaus teisės susijusios, bet ne paslaptis, kad prezidentas kandidatus į ministrus rinkosi vertindamas jų tinkamumą pareigoms.

2019 m. D. Šakalienė prisijungė prie Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto ir būtent čia per 5 metus patirties, žinių ir pagarbą aplinkinių – nuo aukšto rango karininkų kariuomenėje iki politinių sąjungininkų ir net oponentų gretose įgijusi politikė tapo labiau pastebima, girdima, vertinama būtent dėl reikiamų kompetencijų. Tad svarstant kandidatūras jos pavardė buvo aukštai trumpo sąrašo viršuje.

„Vengti sprendimo negalėjau ir aš nevynioju į vatą – jei matau, kad reikia kažką padaryti, tai rezultato siekiu, nes finansavimo didinimas, tam tikrų politinių procesų aktyvavimas, kai nėra lengvų sprendimų – nuo rotacinio oro gynybos modelio iki papildomų poligonų steigimo ir gynybos pramonės, tai nebus lengva“, – tikino D. Šakalienė, pridūrusi, kad nepaisant trapios fizinės sveikatos, energijos jai esą nepritrūks, kaip ir sumanymų, ką reikėtų daryti artimiausiu metu, ką keisti, ką palikti.

Tad nors vyriausybės programoje ir pačios D. Šakalienės retorikoje netrūksta bandymų įkasti buvusiems valdantiesiems – ko vertas punktas apie „realų, o ne deklaratyvų pasirengimą visuotinei gynybai, kaip neatidėliotiną prioritetą“, esminiai būsimųjų darbų punktai pernelyg nesiskiria nuo dabartinio ministro. D. Šakalienė savo viziją įvardijo keturiais esminiais punktais: geležis, sąjungininkai, piliečiai, lėšos. Ką tai reiškia?

Iš pirmo žvilgsnio – tai tebus darbų tęstinumas. Geležis reiškia, kad Lietuvos kariuomenė toliau investuos į jau suplanuotų pajėgų ir pajėgumų, infrastruktūros stiprinimą, gynybos pramonės plėtrą – kuo daugiau ginkluotės, technikos, amunicijos, poligonų, tuo geriau.

Kuo spartesnis ir sklandesnis sąjungininkų pritraukimo procesas – nuo Vokietijos brigados įkurdinimo iki JAV bataliono išlaikymo, tuo saugiau. Ir kuo tampresni ryšiai su sąjungininkais, o taip pat – kuo didesnis visuomenės pasiryžimas ginti šalį – tuo ji stipresnė. Ir kuo didesnis bei tvaresnis gynybos biudžetas su pažadėtomis grindimis – 3,5 proc. BVP Krašto apsaugai, tuo viskas pagal planą.

Tačiau už šių gražių lozungų visada yra realybė, kuri nebūtinai būna graži, sklandi, aiški ar atitinkanti pažaduose įvardytas ambicijas.

Pavyzdžiui, galima norėti, kad gynybos pramonė realizuosis į apčiuopiamas gamyklas, papildomas produkcijos linijas ar, idealiu atveju – į gynybos pramonės parkus, kur dirbtų tiek tarptautinės įmonės, tiek nacionalinės gynybos pramonės įmonės, bet realybėje viską padiktuoja paklausa, kaštų ir naudos analizė, žaliavų, personalo, reikalingos infrastruktūros prieinamumas, biurokratijos ar kitos kliūtys.

D. Šakalienė neslėpė matanti nemenkų iššūkių būsimosios Vokietijos brigados infrastruktūros plėtrai, tad, esą, gali tekti prašyti ir papildomos vadybinės pagalbos iš išorės, o tuo pačiu metu nepamiršti ir Lietuvos kariuomenės infrastruktūrinių poreikių. Pavyzdžiui, poligonų klausimai buvo ir tebėra opūs – viena yra kritikuoti politinius oponentus dėl nepadarytų darbų, bet dabar tuos darbus teks spręsti jau būsimai valdžiai su visais susijusiais politinės atsakomybės klausimais.

„Mums teks tai padaryti, tai valstybės mastu priimtas įsipareigojimas, turime tai padaryti. Pradinis pasitikėjimas yra, su prezidentu reikia turėti konstruktyvų santykį ir prezidento pozicija į poligonų klausimą yra aiški: VGT sprendimas nedviprasmiškas ir jei vyriausybė prisiima, vadinasi reikės rasti išeitį – kalbėjimasis su bendruomene, savivaldos įtraukimas, pokalbiai su merais, gal kūrybiškų sprendimų paieška“, – pripažino paskirtoji ministrė.

Panašiai ir su pažadais surasti 3,5 proc. gynybai – tuo metu, kai naujoji valdančioji dauguma negaili pagrįstų priekaištų nueinančiai dėl procentine išraiška sumažėjusių išlaidų gynybai kitų metų biudžete (vos viršija 3 proc. ir tai yra mažiau, nei kaimyninėse šalyse), dabar teks įrodyti, kad tą pusę procento arba 500 mln. eurų išties galima rasti.

D. Šakalienė tikino, kad reikės visko – ir skolinimosi tarptautinėse rinkose, ir viduje, ir mokestinės sistemos korekcijų, bendrų ES finansinių instrumentų skubaus sukūrimo bei esamų taisyklių korekcijos. Jau tai savaime bus iššūkis, ypač todėl, kad kalbama apie realias pinigų paieškas, o ne šiaip pasimatavimą su kaimyninėmis šalimis dėl gražiau atrodančių procentų.

Būsimoji ministrė pripažino, kad dar tik sės prie stalo su premjeru, finansų ministru ir prezidentu, sprendžiant kokią sumą ir kaip greitai reikės sugeneruoti, bet jau dabar aišku – vienaip ar kitaip greituoju būdu reikės sukrapštyti labai dideles sumas ir premjeras su finansų ministru turės ieškoti būdų, kaip tai suderinti kartu nepakenkiant valstybei su staigiu skolinimosi šuolio efektu.

„Svarbiausias dalykas: didelių sumų reikės greitai ir tai priklausys nuo to, kaip greitai subursime pirkimus, nes daug kur reikės avanso – kur didesnio ar mažesnio, mums dar reikia susidėlioti grafiką“, – pripažino ministrė, neslėpusi, kad daug šių klausimų jau iš anksto aptarti ir su kariuomenės vadovybe, o, „Delfi“ žiniomis, ir su kadenciją baigiančiu ministru – sklandus ir išankstinis darbų perdavimas Krašto apsaugos sistemoje yra vienas tų atvejų, kai valstybės interesai keliami aukščiau partinių.

„Tam tikrų situacijų vertinimas būdavo ir pacifistinis, ir per švelnus, bet laikas išmokė žiaurių pamokų ir premjeras yra pasakęs, kad kai kurie jo komentarai paseno greitai ir blogai“, – socdemų klaidas ir gebėjimą iš jų mokytis vardijo D. Šakalienė.

Būtent tai esą yra svarbiausia dabar, prioritetu į priekį statant šalies gynybos klausimus. Socialdemokratai ankstesniais laikais sulaukdavo nemažai kritikos dėl finansavimo stygiaus, karinio patarimo nepaisymo ir keistų prioritetų gynybos srityje akcentavimo, netgi liūdnai pagarsėjusių siūlymų Lietuvos visuomenei „miegoti ramiai“ Krymo okupacijos ir karo Donbase fone 2014 m.

„Socdemų pokytis dėl požiūrio į gynybą nuo 2017 m. įgavo pagreitį ir nuo pernai pavasario buvo aišku, kad socdemai suvokia, kokia svarbi gynyba“, – tikino D. Šakalienė ir pabrėžė, kad nuo šiol prioritetiniu bus laikomas būtent karinis patarimas, o ne buhalteriniai galimybių veiksniai. Ir nors karinį patarimą – kariuomenės vadovybės sprendimus visuomenėje per pastaruosius keletą metų irgi nevengta kritikuoti iš įvairių pakampių, daug kas, anot D. Šakalienės, priklausys nuo įsiklausymo.

Pavyzdžiui, dar pavasarį ji nevengė atvirai pakomentuoti „Delfi“ užsakytą apklausą, kurioje į klausimus dėl Lietuvos apginamumo, dėl sąjungininkų vaidmens, dėl NATO pasirengimo ir gebėjimų laiku ginti Lietuvą pasisakė šalies gyventojai. Apklausoje buvo ir nemaloniai nustebinusių atsakymų, ypač dėl jaunimo ir moterų požiūrio, kuris išsiskyrė skeptiškumu.

D. Šakalienė tuomet tai aiškino prasta vyriausybės komunikacija ir vidaus politikos veikėjų intrigomis – esą kariuomenė mėgina raminti, o „kai kurie politiniai lyderiai realiai gąsdina, kad karas už kampo, tai trikdo ir dar daro paslaugą Rusijos dezinformacijai, kurios tikslas yra įtikinti, kad niekuo negalima pasitikėti“. Be to, pasak parlamentarės, kartais nereikia ir Kremliaus rankos.

„Per didelį svorį formuojant gyventojų nuomonę turi pareigų nebeinantys, prie įslaptintos informacijos priėjimo neturintys, bet patraukliai kalbantys asmenys. Patirtis ir turėtos kompetencijos, be abejonės, gali būti labai naudingos, tačiau negerai, kai neskiriama nuomonė nuo objektyvios informacijos.

Subjektyvi, nepagrįsta žvalgybos duomenimis ir aktualia karine informacija (arba paremta tokios informacijos nuotrupomis), nuomonė pateikiama kaip neginčijamas faktas. Man tai ženklas, kad valstybės lygiu turėtume nuosekliau ir aiškiau komunikuoti kaip iš tiesų veikia kolektyvinė gynyba“, – anuomet įgėlė D. Šakalienė. Šiandien jos retorika jau kiek kitokia.

„Kai kalbame apie dialogo kultūrą, tai viena auksinė frazė yra tokia, kad nieko apie ką nors, be jų, kaip Ukrainos pavyzdžiu: nieko apie Ukrainą be ukrainiečių. Tai ir nieko apie jaunimą be jaunimo.

Nemanau, kad jaunimą pakankamai įtraukiame, kad galėtume pasitarti, kodėl jie taip pesimistiškai atrodo, ko trūksta, kas juos galėtų motyvuoti. Todėl būdama 46 metų negaliu pateikti gero atsakymo, galiu tik metodą patiekti“, – pripažino D. Šakalienė. Ji taip pat pastebėjo, kad į dialogą su visuomene reikia labiau įtraukti pačią kariuomenę – instituciją, kuria visuomenė, regis, bene labiausiai pasitiki, bet ji nėra ne tik išnaudojama, jos autoritetas nepadeda pasiekti ribinių skaičių, kai kalbama apie šauktinius, kurių skaičius ateityje pasieks beveik 8 tūkst. per metus.

Būtent todėl dabar esą reikės ne šiaip iniciatyvų, bet ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo, susigrojimo – t.y. ne džiazo, o simfonijos.

„Jei esame sudėtingoje situacijoje, o atsakingi asmenys pešasi kiekviena proga, tai kitaip, nei dovana priešui to nepavadinsi. Iš savo pusės padarysiu viską, kad tai būtų efektyvu“, – tikino D. Šakalienė, priminusi, kad ankstesnės kadencijos metu buvo pernelyg daug tarpinstitucinių ambicijų ir peštynių, matomų viešojoje erdvėje, kai sprendimų priėmėjai „aiškinosi santykius degant namui“.

Paradoksalu, kad būtent dabar, ši trapi, dėl koalicijos partnerių galimai pažeidžiama ar teoriškai nesunkiai skaldoma koalicijos ir nebeturės prabangos kurti aikštingų dramos spektaklių bent jau gynybos srityje, dėl kurios visi koalicijos partneriai sutarė iš esmės be ginčų.

Juk kai prioritetų laipteliuose aukščiausiai stovi Vokietijos brigada, jos priėmimas, NATO pajėgumų vystymas bendrame gynybos planų kontekste, JAV batalionas ir bendrai naujoji Trumpo administracija, jos požiūris į išlaidas gynybai, o kur dar visad permainingi santykiai su Lenkija, Baltijos šalimis – bet kuriai iš šių grandžių sušlubavus, pavėlavus ar įstrigus pasekmės gali būti žaibiškos. O kas tada?

„Su gynyba negali būti plano B, nes planas A – turime būti pajėgūs efektyviai apsiginti. O plano B ir negali būti. Bet kalbant apie įgyvendinimą, tai reikia ruoštis visiems scenarijams.

O tai reiškia, kad teks dirbti visais frontais su JAV, Vokietija, Šiaurės ir Baltijos šalimis, formaliai ir neformaliai, partiniais ir kitais formatais. Be to, šalies viduje reikės toliau perženginėti per partines linijas, aš pati tai, manau jau įrodžiau ir bent jau stengiausi kuo diplomatiškiau kalbėti apie ministrų darbą, nes gynyba nėra ta sritis, kur galime peštis“, – įspėjo D. Šakalienė.

Esą tiek šiuo metu išklibęs partijų susitarimas dėl gynybos, kuris susilaukia teigiamų sąjungininkų įvertinimo, tiek jos asmeninis pavyzdys, kaip parlamentarės, kurią dėl paramos Taivanui sankcionavo Kinijos režimas, gali ir turi būti išnaudojami sąjungininkų akyse.