Na, ar pasiilgote, draugužiai? Aš tai galiu pasakyti, kad jūsų pasiilgstu kaip koks zekas moterų, ir tvardausi visko neįkėlęs vienu metu. Kassavaitinis serialas „Kostas Dumauskas“ ir vėl čia, pagaliau užbaigsime šią istoriją, kurioje dar turiu ką papasakoti. Ši šeštadienio tradicija tebūna kaip koks trumpas pasimatymas kalėjime. Per tas tris dalis pripasakojau labai daug, nelabai pavyktų viską sudėti į vieną sakinį, todėl gal pasiskaitykite praeitas dalis patys, ką ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/sl3i1j/ligonis_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/sqnpzo/ligonis_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/sw5cq7/ligonis_34/))? Istorija užsibaigė išaiškėjus, kad esu paguldytas ne į, liaudiškai sakant, triperio ligoninę, o į infekcinių ligų skyrių. Daktaras delsė su diagnoze, todėl prisigalvojau, kad sergu Aids, ar kokiu Živ, ar čia ne tas pats?
Daktaras šiaip iš pažiūros atrodė toks duševnas diedas, aukštas, gerokai pliktelėjęs. Žinote, mūsų tautos dainius Ramūnas Rudokas kartą yra pasakęs – „durni plaukai galvą palieka“. Šviesios atminties Česlovas Juršėnas, čia tas pagal kurį Radioshow buvo lėlę sukūrę, taip pat turėjo mintį apie plikumą, teigdamas, jog plikė simbolizuoja rimtumą ir solidumą.
Toje infekcinės ligoninės palatoje jutau, kad nuo atėjusio gydytojo sklinda tas minėtasis rimtumas ir solidumas, pas kurį galvą pradėjo palikti kvaili plaukai – su amžiumi daktaras darėsi protingesnis. Stovėdamas prie mano lovos, medikas delsė ištarti mano diagnozę.
– Daktare, tikrai nesusirgau triperiu? – atsiminęs paniekinantį tyrimą perklausiau dar kartą. – Juk užsiiminėjau lytiniais santykiais be apsaugos.
– Tikrai, Kostai. Papildomi testai parodė, kad esi švarus, na, bent jau ligos prasme, – pasitaisė daktaras. – Kol buvai be sąmonės, atlikome kraujo tyrimą ir gavome šiokių tokių įdomių rezultatų. Sakyk, Ar prieš kokias dvi savaites jautei gripo simptomus? Nuovargį, karščiavimą, pilvo skausmus, sąnarių skausmus?
– Daktare, aš pastaruosius kelerius metus taip jaučiuosi. Dirbu turguje, – lyg pasigirdamas ištariau.
– Ar vartojai intraveninius narkotikus per pastaruosius du mėnesius? – paklausė kažką besižymėdamas daktaras.
– Ne, nevartojau.
– Gerai, tuomet ar visada plauni rankas po išsituštinimo? – visiškai kitokio klausimo paklausė gydytojas.
– Plaunu, – sumelavau. Pas mus turgelyje, tiesa pasakius, nelabai buvo įmanoma dorai rankų nusiplauti, kadangi prie tupyklų buvo vienas, į visas puses purškiantis čiaupas.
– Visuomet turguje išsituštinęs ar nusišlapinęs plauni rankas? – tėviškai, kaip kokio vaiko paklausė daktaras.
– Na, kaip užeina, – šiek tiek sumelavau.
– O prieš valgį?
– Prieš valgį tai neplaunu, po valgio dažniausia tenka, jeigu rankas slidžios nuo riebios dešros, – nesumelavau. Jofansi, pamaniau, juk valgau turguje, ne restorane, kur aš tai dorai padarysiu?
Daktaras atsisėdo ant mano lovos krašto, kojų gale, pavartė lapus ir atsidusęs ištarė:
– Ištyrę kraują nustatėme, kad pasigavai hepatitą.
– Bet gi aš ne narkoša, taip pat į šikną nesipisu,– išsigandęs žiūrėjau į gydytoją.
– Oi, nereikia būti narkomanu, arba kaip tu sakai, mėgautis vyriška meile. Tu susirgai hepatitu A, ir dabar sergi gelta. – ramino gydytojas. – Nieko čia baisaus, bet reikia nustatyti kokiu būdu susirgai, taip pat užkirsti kelią nuo tolimesnio šios ligos nešiojimo. Nuo užvakar pasinaudotos moters užsikrėsti negalėjai, inkubacinis laikotarpis mažiausiai dvi savaitės.
– Daktare, – įkišo galvą kažkokia jauna medikė, – turime dar vieną su hepatitu.
– Gerai, vežk jį čia, – nurodė daktaras.
Na ir ką jūs sau galvojate, į palatą įvežė ne ką kitą, o tą patį spekuliantą be krūminių dantų Ovidijų! Turgelio draugelis atrodė klaikiai, nors spėju ne ką geriau už mane. Jaunuolis Ovis dūsavo ir žiūrėjo į lubas.
– Daktare, čia mano draugelis Ovis! – pirštu dūriau į atvežtą ligonį. – Liepkite, kad jį paguldytų čia šalia manęs, – spirgėjau iš džiaugsmo kaip vaikas. – Ovi! Ar girdi, Ovi!
– Kostai, man rodos čia Kaliningrado kurva mums tą zarazą atnešė, – Ovidijus pasisuko į mane ir nusišypsojo. Ovidijaus paprašyta, galimai prievartavusi slaugė nuėmė tarp mūsų buvusią širmą, juk buvome draugai.
– Daktare, čia mano kolega iš turgaus, Ovidijus, – didžiavausi naujuoju palatos draugu, buvau be galo laimingas, kad susirgau hepatitu ne aš vienas.
– Turbūt ir tu grįžęs iš turgaus tualeto rankų neplauni?
– Ne, pas mane daiktas švarus, – išdidžiai atsakė Ovidijus.
– Ne toks ir švarus, jeigu susirgai, – nukirto daktaras ir pasisuko į mus abu. – Vyrukai, dabar jūs pasakykite man nuoširdžiai. Leidžiatės narkotikus?
– Ne, ką jūs, mes tik būna išgeriam, – atsakėme kaip kokiam mokytojui.
– Nuo šito neužsikrėstumėte hepatitu, nebent apžiojate tą patį kakliuką. Gal kartu valgėte kažką prieš porą savaičių neplovę rankų?
– Kaip čia pasakius, – susižvalgėme su Oviu, – mes kasdien kartu pietaujame jau gal pusmetis, – atsakiau.
– Tai štai ir turite atsakymą, – šyptelėjo daktaras ir išėjo iš palatos.
Svarbiausia buvo išsiaiškinti piniginius reikalus, tad apipyliau draugelį klausimais. Ovidijus papasakojo, kad turgelio įvykis iš lūpų į lūpas perėjo labai greitai. Viskas prasidėjo taip, kad aš neva vėl prisigėręs atvykau į turgų ir nebesugebėjau nieko parduoti, todėl sargas pardavė muzikinį centrą už mane, o aš ėjęs toliau gerti nualpau. Vėliau, kaip sakė Ovidijus, išryškėjo tikroji istorija, kad sargas prievarta prijungė elektrą prie mano muzikinio centro, o kai aš sunegalavau, apsimetė aparatūros pardavėju ir ją prakalęs išėjo. Turgaus dienai baigiantis po turgų lakstė sąmokslo teorijos – atėjau privartojęs narkotikų, pradėjau visu garsu leisti muziką, atėjęs sargas pradėjo mane raminti, mane sumušė, o po to norėjau eiti primušti Ovidijaus, bet perdozavęs nualpau.
– O kaip su kitu muzikiniu centru baigėsi? – paklausiau nusivylę. Buvau nusiteikęs, kad greitajai mane išvežus, turgaus bobos išpyzdino mano produkciją, o kas liko, išsidalino vaikai. Apie stereo aparatūros išsaugojimą nebuvo nė minties, bet pamaniau, gal Ovis ką nors žinos.
– Nepatikėsi, – šyptelėjo pageltęs Ovidijus, – silpnaprotis Roškė sužinojęs, kad tave išvežė greitoji, budėjo prie tavo prekių visą dieną, net kelis daiktus pardavė. Turgui pasibaigus, muzikinį centrą su kolonėlėmis nugabeno namo pačius pirmus, o po to ir likusius daiktus. Nenustebčiau, jeigu visą naktį prie jų ir prabudėjo.
– Dieve, laimink tą likimo nuskriaustą debiliuką, – tariau ir sudėjęs delnus pakėliau žvilgsnį į aptrupėjusias lubas, na atseit į Dievą. Turėjau grįžęs kažkaip atsidėkoti. – Apie sargą negirdėt?
– Ne, Valera pradingo su tavo doleriais, – nudelbė akis Ovidijus ir užsikosėjo. – Sužinojęs kas atsitiko, nuvažiavau vakare į ligoninę tavęs aplankyti, galvojau kažkaip surasiu tave. Vietoje to, gydytojai pamatę kaip atrodau, padarė kraujo tyrimus ir paguldė. Ryte atvežė čia, į infekcinį.
– O kas čia per zaraza, kaip galvoji? – paklausiau nusiraminęs, kad bent jau prekių niekas neišpyzdino.
– Blecha, manau čia nuo tos šliuchos iš Kaliningrado, – svarstė Ovis
– Daktaras sakė, kad neįmanoma.
– Ai, ką jie supranta, – mostelėjo ranka Ovidijus ir išsitraukė kortų kaladę, – geriau pakortuokim, po to pagalvosim kaip grįžę surasim sargą Valerą.
Nors ligoninės taisyklės azartinius žaidimus draudė, mūsų sergančių išmesti į gatvę medikai negalėjo. „Vyrai, bent jau tegul daktaras nepamato“ prašydavo slaugės. Žaidėme paslapčiomis iki kol gavome pietus. Pamatę tą varganą košę, su kažkokiomis daržovėmis, įtūžome ir kaip protestą pasirinkome kortavimą atvirai. Tiesa, priešais mane gulėjęs Pelėdžmogis kartas nuo karto ūktelėdavo, taip primindamas apie save. Pašnekindavome jį kaip kokį vaiką. Gerokai po pietų nusprendėme snustelėti, bet to padaryti nepavyko, nes va tada, blet, ir prasidėjo…
Lyg kokius karo sužeistuosius, palaton pradėjo kas valandą pradėjo vežti mūsų pažįstamus. Pirmasis hepatitininkas buvo mūsų turgelyje vazonus ir kontrabandines cigaretes pardavinėjęs Juozas.
– Ir jūs čia, vyrukai? – švokštė Juozas. – Blecha naktį taip buvo chujova, kad net greitąją išsikviečiau. Sako hepatitas tau, o aš sakau tai gydytojai, tau ne visi namie, nesipisu aš į šikną.
– Tai mes irgi nesipisam, bet va, papuolėm, – gindamasis pasakė Ovidijus.
Antras mūsų palatoje buvo bulves ir gėles pardavinėjęs Virgis, pravarde Urėdas, taip pat nesupratęs iš kur čia tie hepatitai ir kas čia per infekcinės ligoninės. Iki vakarienės atvežė dar du – skalbimo mašinas pardavinėjusį Zigmą ir rusiškus vogtus saldumynus pusvelčiui dalinęs Balys, sakęsis, kad ir žmoną paguldė kitame skyriuje.
Kai atėjo laikas miegoti, palatoje viso buvom dešimt ligonių ta pačia diagnoze – Ovidijus, aš, skalbenkių pardavėjas Zigmas, saldumynininkas Balys, vazonininkas Juozas, gėlių ir bulvių preikeivis Urėdas, mėsos krautuvėlėje dirbęs paauglys Antanas, maladec sargas Zbignevas, senis Pelėda. Jeigu skaičiavote ant rankos pirštų, turėjo likti vienas pirščiukas neužlenktas, paminėjau tik devynis ligonius. Kantrybės, tuojau papasakosiu.
Na tai ką gi, sekančią dieną mūsų palaton nieko neatvežė, buvome užsipildę žmonėmis. Slaugės pasakojo, kad moterų skyriuje dar baisiau – dvi pilnutėlės palatos. Vyresnieji, Urėdas ir Zbignevas paprašė, kad jiems būtų leista pabendrauti su moterimis, bet slaugėms to neleidus, išvadino jas šiukšlėmis. Slaugės iš keršto mūsų palatą pakrikštijo nepolitkorektiškai – „homikų palata“. Buvo savaitgalis, negavome jokios informacijos apie tolimesnį gydymą, kadangi daktarai ilsėjosi.
Pamenate, rašiau, kad pirmąją naktį kažką dar atvežė? Tas ligonis buvo vienintelis nesutikęs, kad būtų atitraukta širma. Šeštadienį po pietų nusprendėme patikrinti, kas ten per vienas. Galvojom, gal drovus pacientas, ar koks žinomas žmogus, bet smalsumas nugalėjo. Visa palata sutiko nusiimti širmas, juk vieni kitus pažinojome ir kartu dirbome turguje. Taigi, šeštadienį po nusprendėme pažiūrėti, kas slypi už širmos. Kai pamatėm, nesumeluosiu, užvirė kraujas ne tik man vienam.
Kampinėje lovoje gulėjęs ligonis, kai pravėrėme širmą, gulėjo užsitraukęs antklodė iki pat akių. Ant staliuko buvo susikrovęs pusmečio „Tik Vyrams“ žurnalų numerius, aplink vien saldainių „Kregždutė“ popierėliai, keli pakeliai sulčių. Sirgo jis, blet. Na gerai, galvojam, gal koks turtingas ponas, bet kur tau. Nuplėšėme kaldrą ir pamatėme, kad iš baimės tirtėdamas guli ne kas kitas, o sargas pavogęs mano dolerius – Valera!
– Nu, motinpisy, – gniauždamas savo silpnus kumščius tariau jam. – Dabar tai kurva laikykis.
Sveikatos per daug neturėjau, bet atsikeršijau sargui keliais smūgiais ir paleisdamas keiksmažodžių tiradą jo pusėn, įžeisdamas ne tik jį patį, bet ir jo motiną, tėvą, tuo pačiu prakeikiant jo visą giminę. Nebūčiau sirgęs, būčiau surengęs tokią egzekuciją, apie kurią būtumėte galėję perskaityti tiktai atsiminimuose iš kalėjimo – norėjau jį nudėti vietoje.
– Kur doleriai, bybį senas? – tariau laikydamas virš jo šikpuodį su myžalais ir viduryje plaukiojančiu vienišu šūdeliu.
– Grąžinsiu, Kostai, prisiekiu! – meldė sumuštas Valera. – Aš tik norėjau tą aparatūrą parduoti už tave, tikrai nebūčiau pavogęs tavo pinigų. Mačiau, kad tau prastai, todėl ir pamojavau pinigais parodydamas, kad baksai bus pas mane, – teisinosi sargas, kuriuo turbūt net ir naiviausias skaitovas nepatikėjo.
Dažnai gaunu jūsų asmeninių žinučių, kad pas mane visada pabaigoje kažkas yra primušamas, užmušamas arba daug smurto scenų. Šį kartą padarysiu išimtį ir nepasakosiu kaip išsidergėme iš sargo ir ką jam padarėme. Finale, vienas iš turgininkų parūpino popieriaus lapą ir su liudininkų parašais užtvirtinome sutartį, kad Valera man turi perduoti penkis šimtus dolerių, kai bus išleistas iš ligoninės, tai yra tiek pat, kiek ir pasisavino. Parašus uždėjome visi, net senis Pelėda sukeverzojo kažkokį parašą panašų į „Ū“ raidę, kaip mes juokavome.
Greitai atėjo vakarienės metas. Vėl gavę kažkokią buzą nesiskundėme, tylėjome. Slaugė išdalino maistą ir nuėjo prie paskutiniojo ligonio – Valeros. Mes, turgelio chebra, tylėjome lyg niekur nieko.
– Kas nutiko ligoniui? Kodėl jis sumuštas? – kreipėsi į mus perbalusi slaugutė, išlindusi iš jo širmos.
– Iškrito iš lovos, – tariau gliaudydamas saldainius „Kregždutė“ ir vartydamas žurnalą „Tik Vyrams“.
– Dieve, kuris naktipuodį ant jo išpylėte? – dar karta iškišusi galvą kreipėsi slaugė.
– A chren znajet, gal apsišiko krisdamas, – taip pat nesusidomėjęs atsakė Ovis, vartydamas nuogų bobų žurnalą.
Visa palata prapliupo kvatotis, Pelėda irgi iššiepė bedantę burną. Slaugė prigrasino, jeigu dar mušime Valerą, ši iškvies policiją, tad fizinės prievartos Valera nepatyrė. Kuo tikrai užsiėmėme, tai psichologiniu teroru, pavyzdžiui susistatėme budėjimo grafiką naktį ir kas valandą vis pažadindavome Valerą, kad taip jis ir neišsimiegotų. Žodžiu, visi buvome praėję sovietų armiją (išskyrus Ovidijų ir gal Pelėdą), tad kuo puikiausia žinojome kaip psichologiškai galime terorizuoti kitą asmenį. Turėjome linksmą savaitgalį.
Pirmadienį pagaliau atėjo tas pats aukštas gydytojas ir kreipėsi į visus:
– Vyrai, ištyrėme jūsų visų kraują, šlapimą ir kitus mėginius, – daktaras žvilgtelėjo į mane su aliuzija apie tepinėlio paėmimą. – Situacija tokią, kad esate užsikrėtę Hepatitu A ir susirgote gelta. Pagulėsite čia porą savaitėlių po to paleisime. Svarbiausia gerkite daug skysčių, gulėkite lovoje, nebaliavokite, venkite streso.
Nesumeluosiu, laikas ligoninėje buvo kaip kokioje sanatorijoje. Nieko neveikėme, tik gulėjome, vartėme Valeros žurnalus, pasakojome armijos laikų anekdotus ir tyčiojomės iš pačio Valeros. Patyčios vertos atskiros istorijos, apie kurias papasakosiu kada prie progos. Po dviejų savaičių, kaip ir planuota, pasveikome ir mus pagaliau paleido namo.
Prieš išeinant iš ligoninės sužinojome kas nutiko. Kaip išsiaiškinęs pasakojo daktaras, dvidešimtpenkmečio turgelyje įvyko hepatito protrūkis, kurį sukėlė du, vieni su kitu susiję židiniai. Pirmasis buvo užterštos fekalijos mūsų tualeto būdelėje, nes tualetas nebuvo pačios geriausios sanitarinės būklės, visas nuterštas, netvarkomas. Rankų niekas neplovė, kaip visi jau senai supratote. Antras židinys, mano nuomone, buvo pagrindinis – pamenate Danutės rūkytų gaminių krautuvėlę, kurioje sakiau, kad visada pirkome pietus? Pasirodo, Danutė buvo paleistuvė kaip reta – iš turgaus žvalgybinių šaltinių (bobų) sužinojome, kad Danutė nėra tokia nekalta mergelė kaip mes manėme. Išaiškėjo, kad ši paškustva mėgdavo nesaugius lytinius santykius, intraveninius narkotikus ir kassavaitgalines išgertuves Jonavoje su zekais. Bent jau taip pasakojo turgaus bobelės. Sanepideminė ištyrusi mėsas rado visokių chlamidijų, bakterijų ir ligų, todėl uždarė Danutės kioskelį, kuris ir buvo geltos bei hepatito A šaltinis, visgi šios rūšies hepatitas persiduoda per nešvarų maistą, kurį ištuštinę turgaus tualete patys sėjome tą židinį toliau. Na gavosi toks gyvenimo ratas. Ačiū Dievui, kad neįvyko toks protrūkis kaip 2019 Wuhano turguje, nuo kurio visi dar dabar kenčiame. Pagalvokite kaip gerai skambėtų – „1994 metų dvidešimtpenkmečio turgaus hepatito ir geltos protrūkis“.
Nuo patirto streso, sargas Valera pasiliko gulėti dar kelias papildomas dienas, bet išėjęs iš ligoninės, tą patį vakarą grąžino penkis šimtus dolerių. Su kartu gulėjusiu kolektyvu tos dvi savaitės buvo labai puikus laikas, arba kaip dabar madinga sakyti, „tymbildingas“. Su Valera palaikėme pagarbų nuotolį, nesimaišėme vienas kitam. Nuoskaudos buvo pamirštos, bent jau iš mano pusės.
Su Oviu bendravome, dalijomės verslo galimybėmis ir toliau. Antrąjį muzikinį centrą prakaliau savaitės bėgyje kažkokiam spekuliantui. Surinktus pinigus kažkur prapisau ir ištaškiau, net negaliu pasakyti kur jie ištirpo. Kiek Ovidijus pasakojo, per tas dvi savaites mariakai tarpusavyje susipyko ir kažkas išvogė tą jų aparatūrą, o išplaukę į jūrą vienas kitą išpjovė.
Po tokio baisaus ligos protrūkio, čiaupo vis tiek niekas nesutvarkė, šūdų duobės iš karto neiškuopė. Danutės rūkytų gaminių krautuvėlės uždarymas suvaldė ligos protrūkį. Atidarius turgaus vartus, visi kaip neplovė rankų iki tol, taip ir neplauna dabar.
Roškės šeimai, už didvyrišką atsilikusio sūnaus poelgi, parūpinau papigiai nusipirkti JVC videką su keliomis bajavykų kasetėmis. Jo tėvukui slapčia įkišau kelias sekso filmų kasetes dovanų, kurių sakėsi jog nereikia, bet po to matydavau, kaip slapta įsikišęs į laikraštį kažką nešdavo iš to pardavėjo besiverčiančio būtent tokios stilistikos filmais.
„Koks moralas, dėde Kostai?“ klausiat jūs.
Istorija gėdinga, higienos stoka privedė prie ligos patalo. Plaukit rankas po tualeto, vaikai, jobanivrot, ir neužsiminėkite nesaugiais lytiniais santykiais su atsitiktiniais, vienadieniais partneriais (nors nuo to pats šioje istorijoje nenudegiau, bet vis tiek naudojuosi proga pamokyti jaunimą). Jeigu pamatysit kokį bendradarbį ar kolegą sugrįžusį iš išvietės ir nenusiplovusį rankų, duokit paskaityti šią istoriją ir sudrausminkite.
Aišku, šią istoriją galėjo paremti Sveikatos Apsaugos Ministerija, bet matyt turi kitų reikalų, tad švietėjiška veikla turiu užsiimti neatlygintinai.
*****
Ką gi, dėkoju jums, brangieji skaitytojai, už galimybę pasireikšti. Gal ir netyčia visus apgavau, kad vietoje triperio sergu gelta, bet kaip gi man kitaip išlaikyti jūsų dėmesį, ką? Jeigu patiko, galite paremti per Contribee arba Patreon, kur sekančią istoriją galėsite perskaityti visą, vos tik ji pasirodys, nereikės kas savaitę lūkuriuoti ir laukti su mintimi „užgėrė Kostas ar ne? Įkels kažką šiandien?“. Jūsų dėmesys ir parama man yra vienas iš nedaugelio paskatų ir toliau dalintis savo šiuo minčių herpiu.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/427878535827317)