Kepykla 1/4

Kaip, jaunimėli, ar mėgstate saldžius kepinius? Aš kalbu ne apie tas nesąmones kurių dabar parduotuvėse prikrautą tiek, nors vežimu vežk. Konditerinių gaminių Dievai yra ne kažkokios bandelės su prasmirdusia sasyska, guminės čiabatos, trupantys chrosanai ar sumaigytos užkepėlės, oi ne. Konditerijos karalius ir karalienė, kaip kokie muzikos pasaulio Liveta ir Petras, yra bandelė su cinamonu ir susukta pynė su aguonomis, kurią suvalgius reikia kruopščiai valytis dantis bent kelias dienas, nes apie šios bulkos valgymą savo žymę palieka šlapios aguonos įstrigusios į mikroskylutes dantyse ir tarp jų. Nesutinkate? Palaukite, dar nepabėkite, viską pagrįsiu.

Nežinau kaip dabar, mano brangieji milenialsai, bet va mano laikais šių dviejų rūšių bandelės išaugino ne vieną abiturientų laidą. Įsivaizduokite kokią žymę pasąmonėje ir ant juosmens paliko nuo pirmos iki vienuoliktos klasės vos ne kasdien pietums valgomos bandelės. Už kapeikas pirkti tie kepti tešlos gabalai būdavo ne tik pagrindinis maistas, bet kartais pasitarnaudavo ir kaip ginklas. Va, būdavo nusiperki abiejų rūšių bandelių, padžiovini kokią savaitėlę ir turi kietą cinamonu prasmirdusi guzą, vos ne kaip akmenį, kurį gali drąsiai panaudoti mokyklos muštynėse. Aguoninės bandelės veikė kaip granatos – metus pynę kur nors į sieną, kur stovėjo silpnesni bendraklasiai, gaminys susprogdavo, į aplinką paleisdamas ir taip jau iš savęs kietas aguonas. Vargas tam moksleiviui, kurio reakcija šiek tiek lėtesnė ir nespėjo užsimerkti, kol į akis skrisdavo aguonų trupinėliai. Ech, matvaju, nostalgija.

Aišku, ne visi mito vien bandelėmis. Anuomet mokyklose nemokamas maitinimas būdavo tik biednų šeimų atstovams, tad jie užaugo valgydami kažkokius mėsos guzus pavadinimu „kotletai“, pieniškas dešreles (kur chren znajet kokią sąsają turėjo su pienu) arba buvo pateikiamos jautienos gyslos guliašo pavadinimu, nors valgyklos vedėja turbūt niekada nebuvo valgiusi tikro guliašo. Gerai, valgyklos maisto nevertinsiu, nesu gi kaip koks Užkalnis. Kitoks maistas didesnei daugumai buvo retas, bet visi daugiau mažiau yra bent didesnę savo vaikystės dalį augę ant dviejų rūšių bandelių – cinamono ir aguonų.

„Šiaip tai buvo ir varškės bandelių“ jau tikrina faktus kažkuris jūsų. Gal pas jus sostinėje, uostamiestyje arba Kaune buvo kitokių konditerinių gaminių, bet pas mane Kulautuvoje buvo tik šios. Beje, kaip sakoma, nuo varškės dantys išbarškės, che che che. Šį kartą jums paserviruosiu ne tiktai penkiasdešimtmečio vyro juokelių, bet ir keturių dalių istoriją, kurią pavadinau „Kepykla“. Su mano minėtomis bandelėmis ji ganėtinai susijusi, viską pamatysite patys. Beje, kaip reaguotumėte, jeigu pasakyčiau, kad ir dėdė Kostas yra ne kartą prisidėjęs prie visokių saldėsių kepimo?

Kaip visada, buvo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtieji. Jeigu konkrečiau, tai berods devym antri – treti. Lito dar neturėjome, rinkoje sukosi rubliai, vokiečių markės, na ir žinoma, doleriai. Vagnorkės, arba kitaip sakant talonai, realios naudos neturėjo – tie primityvūs pinigai buvo lengvai falsifikuojami, tad jų nenaudojome. Kaip dauguma žino, tuo laikmečiu didžiąją dalį praleidau ant turgaus – dirbau spekuliantu. Pinigėlių būdavo kaip kada. Būdavo taip, kad gali atrasti kokią aukso gyslą, kad ir prekiaujant vogtais perukais, ir žiūrėk tuoj išeis automobilį nusipirkti. Kartais užeidavo ir kūdos dienos – niekam nereikia iš Rusyno atvežtų moteriškų pėdkelnių arba turkiškų pseudoporceliano vazų. Tada mes, turgaus prekeiviai, atiduodavome tą prekę pusvelčiui ir ieškodavome naujo bumo.

Ant kūdų dienų, nors labiau ant kūdo mėnesio, gyvenau ir aš. Niekam nereikėjo bulgariškų pirštinių ar atseit japoniškų šalikų. Už prekes, būdamas paskutiniu debilu, sumokėjau šimtą dolerių nuvykęs į Kaliningradą, kuriame bobos rusiškai gyrė, kad „va va, šitą vos spėjam pardavinėti“, nors buvo apsikrovusios dėžėmis to neva einamo produkto.

Trepsėjau ant pažliugusios žemės savo kiaurais batais ir galvojau „blecha, kaip būtų gerai pardavinėti spiritą vietoje šito chlamo“. Gaila, tačiau dvidešimtpenkmečio turgelyje tai daryti buvo neleidžiama – turgų valdė grėsminga Prarabo ranka, draudusi spirito prekybą šioje vietoje. Atsirasdavo spjaunančių į prohibiciją ir darančių savaip. Tuomet prekeiviai sulaukdavo Prarabų torpedų vizito ir, švelniai tariant, nebebūdavo asmens prekiaujančio tuo spiritu. Žinoma, spiritą būdavo galima pardavinėti už turgau ribų, bet jeigu prisimenate mano praeitas istorijas, to daryti negalėjau dėl eilinio prisidirbimo.

Mūsų turgelyje aukso amžių gyveno kioskelis „Artūro Kepalas“, pardavinėjęs ajerų duoną, sintetinę bulką, akmens kietumo baronkas ir kitokius kepinius. Žmonės ten eidavo šniūrais nepriklausomai nuo sezono. „Artūro Kepalas“ turėjo gerą vardą tarp visų turgelininkų – pats nesenai našliu tapęs Artūras retkarčiais prisidėdavo prie kepykloje kepamų produktų. Reikalui esant žiemą pavaduodavo nuo ligų alpstančias pardavėjas, pats prekes atveždavo ir išveždavo, dažnai padėdavo kitiems susikrauti prekes, kartais apipjaustydavo supelijusios duonos gabalus ir atiduodavo mums. Porą kartų per išgertuves bare yra apgynęs mušamas barmenkas. Visi galėjo sutikti, kad Artūras buvo vyras „vo“ (tariama atkišant nykštį).

Ėjimą pas Artūrką šniūrais užtikrindavome ne tiktai mes, turgelininkai, siūlydami klientams duonos eiti į „Artūro kepalą“, bet ir tarp pirkėjų einantis žodis, kad pats šefas, ūsuočius Artūras, pigiausiai parduoda duoną visame rajone! Jeigu Artūras trindavosi aplink savo kioskelį, visuomet pakalbindavo eilėje prie duonos stovinčius klientus – „kaip sekasi, panelės?“ kreipdavosi tas pusamžis vyras į pensininkes moterėles. „Na, vyriokai, matau, kad ruošiatės laužti bonką, pasakykite pardavėjai, kad duoti Artūrkos duonos“ taip kreipdavosi į bulvianosius raudonveidžius pijokus. „Artūrkos duona“ dažniausia būdavo ta, kuri jau ant puvimo ribos, tad reikėdavo ją kuo greičiau utilizuoti, o chroniai nejausdavo ar duona pelija ar ne – juk rinkdavosi ne duonos valgyt, o išgert. Visi mylėjo šefą Artūrą, tiek turgininkai, tiek klientai, tiek ir Prarabo torpedos, kuriems Artūras mokėdavo stogą, kas ir buvo sėkmės garantas tai būdelei. „Artūro kepalas“ turėjo savo filialų ir kituose turguose, žmonės prekiaudavo po jo vardu visokiose mugėse.

– Kostai, ko paniuręs, jobani vrot? – priėjęs, familiariai kreipėsi į mane duonininkas Artūras.

– Kaip man šypsotis per dieną pardavus porą bulgariškų pirštinų ir vieną džinsofkę? – apibendrinau dienos pardavimus Artūrui priekaištingu balsu.

– Tai ko gi tu prekiauji šitais vaflynais? – nesuprato duonininkas. – Pardavinėk kažką ko reikia visiems.

– Ką gi man pardavinėti? – priekaištingai paklausiau ir prisidegiau Artūro ką tik atkištą cigaretę, klientams atsainiai praeinanti pro mano prekystalį. – Daržovių nepardavinėsiu – reikia auginti pačiam, visų rūšių bobiškų rūbų irgi – esu vyras. Mėsos pardavinėti negaliu, supūs ant stalo, – atsidusau ir pasižiūrėjau į solidžią dešimties žmonių eilę prie „Artūro Kepalo“, – kaip matau duonos irgi nepavyks pardavinėti.

– Gal papildomai nori dasidurti prie varganos spekulianto algos? – tėviškai paklausė Artūras.

Ak, jeigu kaskart būčiau gavęs po dolerį, kai kažkas siūlydavo papildomai dasidurti, negyvenčiau tetos bute ir nemiegočiau pusmečio senumo pataluose – būčiau turtingas. Kiek kartų teko sutikti su pasiūlymais, beveik visuomet nudegdavau. Buvo kažkada taip, kad dasidurinėjau prie algos Pakaunėje esančiame nelegaliame nutrijų ūkyje ir netyčia paskerdęs tuos mielus gyvuliukus blogai nudyriau kailį ir pridirbau milžiniško nuostolio. Dar buvo įvykis, kai žiemą dasidurinėjau prie algos būnant darželio sargu ir netyčia užmigęs į rūsį prileidau benamių, kurie dieną sumąstė eiti pasisveikinti su vaikučiais, taip sutraumuodami ne tik juos, bet ir auklėtojas. Iš tokių nesėkmingųjų, dar buvo chaltūra šunų prieglaudoje, iš kurios, gailesčio apimtas, paleidau penkiolika šunų į laisvę. Šie gavę laisvę nebesuprato ko nori, todėl susipjovė tarpusavyje ir užpuolė niekuo dėtus praeivius. Kaip matote, nesėkmingų dasidurinėjimų prie algos buvo ne vienas.

– Gal dar pamėginsiu pagauti savo laimės paukštę prie spekulianto prekystalio, – tariau ir viltingai žvilgtelėjau į turgaus įėjimą, pro kurį tikėjausi, kad plūstels būrys mano pirkėjų.

– Prie savo spekulianto prekystalio nors ir bybį tampyk su savo tais laimės paukščiais, – numojo Artūras, – aš tau siūlau pachaltūrinti ne turgaus darbo valandomis.

– Blecha, po darbo aš būnu pavargęs, – išsisukinėjau.

– O tu žinai kepyklų dirbančių vakarais? – iš aukšto žvilgtelėjo Artūras. – Savo kepyklą atidarome naktį, arba anksti ryte, čia kaip jau pažiūrėsi.

– Nelabai aš ryto žmogus, – atseit teisinausi. Man patiko kai mane kalbindavo kažką daryti, taip jausdavausi svarbus ir norimas.

– Nelabai tu pinigų žmogus, kaip aš matau, – atsiduso Artūras. – Eisiu pasiūlyti geriau Vladui, tam pusakliui diedui kur kepures pardavinėja.

– Ne ne ne, Artūrai! – sustabdžiau jį meldžiančiu šūksniu. – Pasakyk ką reikės daryti.

– Che, keiti nuomones kaip boba, – šiais laikais vis dar vyraujančiu stereotipu atsakė duonininkas. – Darbas toks: ateini į kepyklą ketvirtą valandą ryto ir minkai tešlą iki aštuntos ryto. Po to esi laisvas ir gaudai savo tuos laisvės balandžius prie šio medinio prekystalio arba darai ką tik nori, man vienodai, – paaiškino Artūras.

– Tai, kad aš nelabai galiu būti duonininkas, – nesiteisinau, o paaiškinau jam.

– Mėgsti bandeles su cinamonu ir pynę su aguonomis? – paklausė Artūrka ir iš kažkur ištraukęs po vieną egzempliorių, padėjo juos ant stalo.

– Blecha, aš augau ant jų, – nušvitęs atsakiau.

– Tai dabar galėsi pats jas gaminti, – šyptelėjo Artūras.

– Artūrai, mielai prisidėčiau, bet aš nesugebėsiu, – nusiminiau.

– Didelio proto ten nereikia, – nuramino Artūras, – paruoši tešlą, ją išminkai, susuki žgutą ir užchujarini cinamono arba aguonų, čia jau palei tai, koks kepinys.

– Ir viskas? – apstulbau.

– Nu tada pašauni į orkaitę ir kartoji.

– Blecha, o kiek mokėsi? – su cinamonine bandele rankose paklausiau.

– Šitų galėsi valgyti iki užspringimo, – pirštu bakstelėjo į kepinius Artūras, – o pinigėlio irgi kažkiek ten bus, palei rezultatus, kaip sakoma.

– Nu skamba tikrai neblogai, – pakrapščiau vos želiantį smakrą ir pamaniau, kad turbūt čia bus ta papildoma veikla, kurios tikrai nesupisiu, gi viskas lengva.

– Tai gerai, atvyk šiuo adresu rytoj iš pat ankstyvo ryto ir sutikęs vedėją Daivą pasakyk, kad tu naujokas nuo Artūro, aš ją jau būsiu perspėjęs, – pasakęs Artūras atkišo kapitalistinį išmislą – vizitinę kortelę su kepyklos kontaktais.

Kortelę paėmiau ir jau Artūrui nuėjus ją pauosčiau – kvepėjo cinamonu, aguonomis ir kepinta tešla. Apžiūrėjau padovanotas miltuotas bandeles prieš saulę ir mėginau analitiniu žvilgsniu pamatyti kaip ji buvo pagaminta. Šiaip jau aguoninis šedevras mažai kuo skyrėsi nuo cinamoninio, turbūt tiktai įdaru.

Likusi turgaus diena buvo ne tokia ir bloga. Kūną šildė mintis, kad pavyks užsidirbti daugiau pinigų negu prekiaujant pigiau pirktu šlamštu. Nors nuo pietų ligi pat darbo pabaigos nepardaviau nei vieno daikto, buvau neblogai nusiteikęs. Dar net nenuvykęs į kepyklą pirmai darbo dienai, kūriau planus kaip iškilsiu kepykloje ir tapsiu „Artūro Kepalo“ dalininku. Mano mintyse jau buvo suprojektuotas bendras mano ir Artūro kioskas pavadinimu „Artūro Kepalas – Kosto Tepalas“, kurio viename kampe bus pardavinėjama duona ir kitos Artūrkos prekės, o kitame mano pigiai supirkta užsienio produkcija, kvepalai, tepalai, ar dar kažkas. Užsidarant turgui, kraudamas prekes atgal į dėžes netgi sugalvojau šūkį: „Duonos pirkit pas Artūrą, o pas Kostą naujovišką mundurą!“.

Grįžau namo apie septintą vakaro. Vakarienei susitepiau buterbrodų ant Artūro kioskelyje pirktos juodos duonos. Įkvėpiau lietuviškos duonelės ir sakraliai laikydamas ją abejomis rankomis sušnibždėjau „tu paversi Kostą turtingu“. Pakalbėjęs su duonele, ją sukirtau ir viską užgėriau arbata, antrą kartą užplikęs arbatos kapšelį. Neilgai trukus patraukiau miegoti. Kadangi nebuvau pratęs taip anksti eiti miegoti, prasivarčiau iki pat dvyliktos. Įkyraus žadintuvo buvau pažadintas trečią valandą ryto.

Vis dar jausdamas burnoje tą šventą duonelę, paskubomis skonį nuploviau juoda balzgana kava ir cizomis. Iki pirmųjų saulės spindulių likus keletui valandų, tą ankstų rytą stovėjau priešais pusrūsyje įsikūrusią „Artūro Kepalo“ kepyklą. Iš lauko viskas buvo panašiau į staliaus dirbtuves negu į vietą, kurioje gimsta dvidešimtpenkmečio turgaus rinkiminėje apylinkėje taip garbina duona. Užėjus į vidų, smarkiai į nosį žiebė, kaip koks smurtaujantis vyras, kepinių kvapas.

– Sveiki, aš Kostas, – nuo miego užkimusiu balsu tariau moteriai su šleikščiai rožiniu žiurstu ir pageltusiu bei prakiurusiu maišeliu ant plaukų. – Atvykau nuo Artūro.

– O aš kepyklos vedėja Daiva, – atsisukus burbtelėjo nepatenkinta moteriškė plaukuotomis rankomis, plonais ūsiukais ir nykščio dydžio apgamu ant kaklo, taip pat plaukuotu. – Dėkis žiurstą ir pirmyn, – mostelėjo vedėja į česnakiniu prakaitu prasmirdusią žiurstų krūvą.

Užsidėjau mėlynos spalvos „Stimorol“ liemenę (dar dabar turgeliuose juos nešioja mėsininkės) ir prisiminęs armijos laikus, kai naujokai yra žemiau už šūdus, žaibiškai prisistačiau vedėjai.

– Na jeigu tokiais tempais dirbsi, tai anksčiau laiko Artūrą po kilpa pakiši, – caktelėjo Daiva.

– Kodėl? – paklausiau besidėdamas pageltusį plaukų tinklelį.

– Bankrutuos, kaip tai kodėl… – burbėjo Daiva su smailais ūsais it pas Gomezą, tą tėvą iš Adamsų šeimynėlės.

Kepykla po truputį užsikūrinėjo, tas šlykščiai žalsvomis plytelėmis išklotas pusrūsis panašėjo labiau į morgą, negu į kepyklą. Kepyklos vedėja Daiva, savo veikloje taikiusi tiek horizontalų, tiek vertikalų mobingą, vedžiojo mane kaip žąsiuką po kepyklą ir pirštu badė į orą.

– Ten sudėtas raugas, – rodė Daiva į kitame salės gale esančią bačką, – už durų sandėlis, ten aguonos, cinamonas, miltai ir kiti dalykai, kuriuos tau praradus būsi atleistas iš mūsų kepyklos.

– Panele, – kreipiausi į pusamžę bobelę, – aš sandėlininku ir nesiruošiu būti. Man Artūras sakė, kad gaminsiu bandeles.

– Gerai, tada pamokysiu kaip minkyti tešlą ir atitaikyti receptūrą, – užvertusi akis tarė Daiva ir nusivedė į patalpą, kurioje jau įsijuosę smarkavosi sulinkęs vyras su moterimi, atrodę maždaug keturiasdešimties, pavargę.

Kepyklos vedėja Daiva nusivalė po nosimi kabėjusį snarglį vienu mostu nuo riešo ligi pat smiliaus galiuko ir sukišo rankas į minkomą tešlą. Įdubusių akių porelė tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, nesikišdami į kepyklos Karalienės veiklą. Daiva paaiškino kaip viskas daugmaž vyksta. Per greitai parodė kiek dėti cinamono arba aguonų. Paėmusi samadielną iš sniego kastuvo pagamintą lyžę, kepinius įkišo į kitame salės gale buvusią krosnį.

– Taip ir kartosi nuo keturių iki aštuonių, – apibendrino paprastą darbą Daiva ir sukišusi pusę piršto į nosį išėjo iš mano naujojo ofiso. Norėjau paprašyti, kad pakartotų arba leistų užsirašyti, bet kol susigriebiau, jos jau nebebuvo.

– Tai judu irgi naujokai? – paklausiau dviejų žiurkiasnukių, naujųjų mano bendradarbių. Šie nieko neatsakė ir puolė maigyti tešlą. – Na, nenorit nešnekėkit, – gūžtelėjau pečiais.

Porelė dirbo lėtai, po truputį mokiausi iš jų ką jie daro. Į milijoną metų neplautą indą saujomis mečiau ingredientus – cukrų, druską, mieles ir visą kitą, ką darė jie. Į savo atskirus indus supylėme pravėsusį sviestą, suvertėme miltus, suminkėme tešlą ir kočėlais ją iškočiojome kaip kokią gyvatę. Na, nepasakosiu aš čia jums pilno recepto, čia ne Beatos virtuvė ar to italo laida, kur juokingai šneka lietuviškai.

Išraitėme bulkas, jas pašovėme į didelę orkaitę. Taip perdavėme darbą kepėjui, tiesa, labai panašiam į tą aktorių Denį DeVito, kur su praplikusia salele ant galvos. Porelė be žodžių nuėjo daryti pertraukos – tikriausia išėjo į lauką parūkyti. Pats rūkyti nedrįsau, tad patrypčiojau bandelių raitymo patalpoje.

– Pabandyk tu, blet, kažką nupyzdinti, – pagrūmojo pirštu iš niekur nieko išlindusi Daiva, – net Artūras nepadės.

Grįžusi porelė pagyvėjo ir tempas didėjo sulig kiekviena tešlos gyvate. Su iš veido išėjusių bendradarbių tempu nebesuspėjau, tad pats iš akies kūriau savo receptūras, vienur miltų dėjau daugiau, kitur mažiau, tas pats ir su aguonomis. Dirbau nuo širdies, išsijuosęs.

– Kas čia per bybienė? – suriko kitoje patalpoje dirbęs kepėjas, apie septintą ryto, likus maždaug valandai iki darbo galo. – Alio, raitytojai, – kreipėsi į mus kepėjas, įkišęs galvą į mūsų patalpą.

– Kas buvo? – paklausiau.

– Jūs ten blet spermos gal privarėt į tas bandeles? Pažiūrėkit kokios išsipūtę! – kepėjas suvertė kepinius į šiukšliadėžę ir atsitraukęs parodė atliekų turinį mums. Iš pažiūros atrodė, kad bandelės būtų besilaukiančios ir tuoj sprogs. Mano pačio gamintos aguoninės pynės buvo dvigubai didesnės negu bendradarbių gamintos cinamoninės bandelės. Tos ištinusios Černobylio mutantės atrodė klaikiai. Išvaizda buvo labai toli nuo net devyniasdešimtųjų metų produkcijai taikytų prekinės kokybės standartų.

– Algi, nekvailiok, ištrauk jas iš šiukšlinės, nuvešime jas į vaikų namus. O jūs, brudai, lauk iš čia! – nuvijo mus kepyklos vedėja Daiva. – Jeigu ir rytoj taip dirbsite, bus pyzdauskas, pažadu.

Dingome iš vedėjos akiračio ir kepyklos prieigų kaip kokie pavaikyti šunys.

*****

Žinokite pristabdysiu arklius, kad ir kaip to nenorėčiau. Nukelkime pasakojimą kitai savaitei, a? Aišku, galite tapti rėmėjais Contribee ir visą tekstą susigrūsti į save ant karto, nelaukdami kiekvieną savaitę pasirodančios naujos dalies. Būsiu labai dėkingas, o gautas lėšas paskirsiu kažkada ateityje pasirodančiai memuarų knygelei ir krūvai cinamoninių ir aguoninių bandelių, tiesa, be prieš tai minėtosios spermos, che che che. Jeigu nenorite remti manęs, prašau, paremkite ukrainiečius!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/433912821890555)