Kepykla 2/4

„Sveiki sugrįžę, smaližiai“ kaip pasakytų erekciją tramdantis iškrypęs senis Vladimiras iš pirmo aukšto, per balkoną duodantis vaikams saldainių ir per dienas neatplėšiantis akių kaip jie žaidžia lauke. Na, gal ir nekaip pradėjau, bet būtent taip norėčiau su jumis šį kartą pasisveikinti. Jeigu mane skaitantis jaunimėlis neprasirūkęs narkozikų, tai prisimins apie ką buvo praeita dalis. Jei atmintis šlubuoja, tai priminsiu, kad [pirmoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/t7w858/kepykla_14/) pasakojau apie Kaune esančio dvidešimtpenkmečio turgaus geriausią prekeivį Artūrą, turintį nuosavą kepyklą ir kioskus pavadinimus „Artūro Kepalas“. Man, bėdžiui pardavinėjančiam kažkokius skudurus, pats Artūras pasiūlė papildomai užsidirbti pinigėlio ir nemokamai gauti tų skaniųjų cinamoninių ir aguoninių bandelių, prieš darbą pachaltūrinant jo kepykloje Slabotkėje, kuri, kaip pasirodė, buvo įsikūrusi drėgname, susmirdusiame pusrūsyje.

Po pirmosios darbo dienos, iš karto pradėjau darbą „ant turgaus“ – prekiavau šmutkes nuo pusės devynių iki gal penktos, šeštos, na kol sargas sumąstydavo, kad jau nebėra žmonių ir turgus užsidaro. Pirmoji diena dirbant du darbus nebuvo lengva. Dažnai laksčiau pas Gintarą iš samovaro išgerti kavos su brendžiukų, kad neprisnūsčiau ant prekystalio ir šalia besitrainiojantys vaikai neišdraskytų prekių.

Tikėjausi, kad antroji darbo diena bus kiek geresnė. Bandelių raitytojų skyriaus bendradarbiai su manimi vis dar nesišnekėjo, kažką tarpusavyje bumbėjo nesuprantamo, vos ne čiabuvių kalba. Po pirmo perekūro toji keturiasdešimtmečių porelė užsikūrė ir vėl viską mokiausi tik iš jų judesių. Į klausimus atsakymų negaudavau, tad kopijavau ką daro jie. Bandelių raitymo ir pynimo technika šlubavo – pyzdavojo kepėjai, šlavėjai, konditerės, vedėja Daiva.

– Blet, raitytojai, kas vėl čia per vėdarai? – net urzgė iš pykčio kepėjas, tiksliai apibudinęs asimetrišką bandelę su cinamonu, kurios receptūroje vėl buvau padauginęs kepimo miltelių, dėl ko ji kepimo metu prarado savo pirminę formą ir priminė ką tik paminėtą bulvinį gaminį.

– Klausyk, Kostai, – tyčia pasivedė mane šalin vedėja, turėjusi Fridos Kahlo piešiniuose atvaizduojamą vieną antakį, panašų į Mazdos logotipą. – Matau tau nelabai sekasi čia pas mus, – piso protą ji antrąją mano darbo dieną, neatsižvelgdama, kad raitau bandeles bendrai gal šešetą valandų.

– Atleiskite, antra diena darbe, – pralemenau ūsuotai pabaisai.

– Antrą dieną jau turėtum mokėti susukti cinamoninę bandelę ir padaryti taip, kad ji neatrodytų kaip rūkytos dešros spiralė, – išbarė mane vedėja ir plaukuota ranka mostelėjo grįžti į raitytojų skyrių, nevėdinamą prakaitu prasmirdusią patalpą.

Išpistas ir išpyzdavotas prabuvau likusias ryto valandas ir nuvykau į turgų. Artūro tądien nepamačiau, tad dar pratempiau vieną darbo dieną. Trečią dieną sekėsi jau geriau. Matyt vedėja nieko Artūrkai nepasakė, nes jis turgelyje kaip atlygi atnešė bandelių, tiesa, ne mano rankomis darytų, nes šios atrodė tikrai gerai. Apie negebėjimą dirbti, iš jo pusės net nebuvo kalbos.

Reziumuojant, per dienas labai nusikaldavau ir net nesiprausęs griūdavau į lovą. Taip tęsėsi gal savaitę (nesiprausimas). Griūdavau miegoti kaip koks pensininkas aštuntą vakaro ir pakildavau apie trečią. Po truputį įsivažiavau į darbo ritmą. Paryčiais tyloje minkiau tešlą su tyleniais, ryte snūduriavau turgelyje ligi pat vakaro, o prieš „Panoramą“ jau miegodavau. Net neturėjau laiko socializuotis ar lariokuose grabinėti moteris.

Prachaltūrinus savaitę, pastebėjau, kad „Artūro Kepalą“ aplanko vis mažiau žmonių. Iš turgaus niekas nežinojo, kad dirbu rytais kepykloje, tad laisvai girdėjau, kaip visi pildavo šūdą ant mano gaminamų konditerijos gaminių. Kadangi bandelės buvo chrenovos, pasklido kalbos, kad visa produkcija prasta, netgi iš po prekystalio slapčia pardavinėjamos kontrabandinės cigaretės.

– Kas nutiko, Artūrka? – paklausiau duonininko kažkurią tai dieną, nors nuo savižudybės gelbstinti saulutė spigino visiems į akis ir kėlė nuotaiką.

– Abybižin, – mostelėjo šefas. – Bobos kalba, kad neva suprastėjo gaminių kokybė. Ypač bandelių, – kaltinamai pažiūrėjo Artūrka.

– Girdėjau, kad kepėjai skundėsi, jog miltai suprastėjo, – bandžiau sukti uodegą meluodamas.

– A chren znajet, – gūžtelėjo pečiais Artūras žiūrėdamas į kuklią kelių žmonių eilę prie kiosko. – Blecha lygtai gera tų prekių kokybė, bet kas čia jiems pasidarė…

Šiaip Artūrka nevyniodavo žodžių į vatą, visada pasakydavo kas negerai. Matyt tikrai nesuprato kas vyksta, o gal įvyko taip vadinamas „drugelio efektas“, kada kelių bandelių partijų supisimo veiksmas sudrebino visą „Artūro Kepalo“ imperiją. Pažadėjau sau, kad stengsiuosi atitaisyti situaciją kaip tik įmanydamas, atvyksiu į darbą anksčiau ir reikalausiu, kad toji senių porelė man paaiškintų kaip atitaikyti receptus ir normaliai viską susukti.

Ėjo antra papildomo darbo savaitė, buvo gal antradienis, arba trečiadienis. Paryčiais kaip zombis nuvykau į po truputį bundančią kepyklą. Pavyzdingai apsiploviau rankas tam tikslui paruoštame kibire, užsitraukiau sietelį ant plaukų, užsidėjau prakaitu dvokiantį žiurstą ir kibau į darbą.

Susirūšiavau visus ingredientus, suradau popieriaus lapą ir kol dar neprasidėjo oficialioji darbo diena iš atminties susirašiau ką po ko daryti, palikdamas vietos receptūros užrašymui. Po teisybei, nežinojau ką dėti, visada būdavo „sauja šitų ką diedas paėmė, bobišką saujelę anų“, o kas tie šitie ir anie – žinojo tik ta keturiasdešimtmečių porelė. Ketvirtą valandą ryto, kada ir prasidėdavo darbo diena, porelė užvirtusiais antakiais dar nebuvo pasirodžiusi. Keturios trisdešimt – vis dar stovėjau vienas raitytojų skyriuje.

– Kostai, – įkišo galvą apgamuota vedėja, – kodėl, blet kepėjas be darbo turi smaukytis atsistojęs? Kur bandelės?

– Nėra naparnikų, – skėstelėjau rankomis.

– Bet tu esi, davai prie darbų. Pirmiausia cinamoninių pidisoką, po to šimtą aguoninių! Padarysi šituos, po to gal dar bus užsakymų, – komandavo esesininkė Daiva.

– Vienas nemokėsiu. Aš… – norėjau užbaigti bet buvau pertrauktas:

– Blet, dvi savaites dirbi, jau turėtum ir vienas sugebėti. Davai, raityk bandziuškas, kitaip vaikai mirs iš bado, o plepios turgaus bobos nuvarys „Artūro Kepalą“ į bankrotą, – atsakė ji lyg žinodama.

Tie žodžiai smigo tiesiai į mano jautrią širdį. Nė už ką negalėjau sau leisti, kad per mane bankrutuotų toks duševnas vyras kaip Artūras. Turėdamas pakankamai pažinčių, anas galėjo padaryti taip, kad ir pats negalėčiau niekur stovėti ant turgaus.

Pradėjau kuistis savo smegenyse esančiuose atminties stalčiuose. Apmaudu, bet apsimiegojęs Kostas yra toks pats protaujantis kaip eilinį penktadienį padauginęs patėvis, kumščiais mojuojantis priešais motiną. Neprisiminęs tikslios receptūros pabandžiau improvizuoti – iš artimiausio dubens pagriebiau vieno, iš tolimesnio jau mažiau, o iš trečio dar čiut čiut. Pagaminau tešlą, ja sukočiojau, padariau arklio varpos ilgumo gyvatę ir supjausčiau gabaliukais. Ištepęs kažkokiais lubrikantais, kad gerai suliptų, viską užbarsčiau cinamonu ir palieptą pidisoką bandelių nunešiau kepėjui.

– Na turbūt atrodys geriau negu praeitą savaitę, – analitiniu žvilgsniu pervėręs žalius kepinius tarė kepėjas.

Grįžau prie darbastalio ir pradėjau pinti aguonines bandeles. Tešlos receptą padariau vienodą. Viską supyniau ir kukliai pabarsčiau aguonomis – šių dubenyje buvo mažokai. Nuėjęs į sandėlį pamačiau, jog jų visai nebebuvo. „Nu ir majabybis padalinsiu šitą ant šimto“ tariau sau ir kukliai trupinau aguonėles ant pynučių. Suvyniojęs šimtą tokių raizgalynių pastebėjau, kad pirmosios buvo apibarstytos gana dosniai, o paskutinėms beveik neliko. Pastarosios atrodė tiesiog kaip bulka su ropojančiais vabaliukais. Nenorėjęs girdėti pašaipų, ištaikiau progą, kada kepėjas išėjo parūkyti ir bandeles pats pašoviau krosnin. Laisvą nuo užsakymų laiką praleidau keikdamas vadovybę, kad neužsakė aguonų ir tuos supistus naparnikus, kad neatėjo į darbą.

– Kostai, ateik čia! – subaubė kepėjas. Pasitaisęs tinkliuką ant riebaluotų plaukų nuėjau. – Blet, pas mane pataluose blakių daugiau negu šitose bandelėse aguonių! – net nesišaipė, o rėkte išrėkė jis. Che, o jūs dar skundžiatės savo bendradarbiais, kad nemoka žaisti stalo futbolo, arba ofiso virtuvėlėje paliko trupinių, ar dėl ko ten jaunimas vis verkia.

– Blake, tu blake, – neiškentęs tariau, – kaip aš tau padarysiu normaliai, kai nėra supistų aguonų?

– Kaip tai nėra, jobani vrot? – kur buvusi, kur nebuvusi įsikišo sniegžmogė vedėja. – Gi vakar atvežė pilną statinę aguonų. Buvo kibirais supiltos aguonos iš Viršužiglio, Ramučių, o dar pusbačkį supylė iš Arlaviškių. Artūrka visą pernykštį derlių iš kaimiečių pats suvežė. Turėjo užtekti bent trims mėnesiams, matvaju, nejaugi tu čia nagus prikišęs? – įtariai žiūrėjo padla vadovė.

– Nieko aš nežinau, atėjau čia prieš ketvirtą valandą, aguonų buvo tiktai pusė taziko, – teisinausi.

– O kokios chujaus tau ateitį į darbą prieš darbo valandas? – putojosi vedėja, klykdama ant viso kepėjų cecho.

– Norėjau pasiruošti darbo dienai, atitaikyti receptūras ir panašiai, – tariau susirinkusiam ir burbančiam kolektyvui.

– Tavo laimė, kad aguoninių bandelių nebereikia. Marš daryti cinamoninų, po to išsiaiškinsime, padugne, – rodė valdžią, nepabijosiu to žodžio, šliundra vedėja.

Likusį laiką, iš baimės suraukęs anusą, kiek įmanoma geriau mėginau vynioti cinamoninius sūkurius, bet iš jaudulio sekėsi ne kaip. Padrikai dėliojau ingredientus, maigiau tešlą ir stengiausi spėti į turgaus atidarymą, nes jau buvo prieš aštuonias. Nunešiau cinamoninius skanėstus kepėjui ir puoliau tvarkytis darbo vietos ir skubėti į turgų. Kol susitvarkiau, bandelės buvo iškepę, tad nori nenori turėjau išgirsti kepėjo komentarą.

– Eik tu na… – net nebesikeikė kepėjas pamatęs išraitytas cinamonu padengtas keptas spirales, – Ką tu čia per piramides pagaminai, – lingavo galvą kepėjas į šonus ir parodė kepinius. Cinamoninės bandelės iš ties panašėjo į piramides matytas enciklopedijose. Susigėdęs moviau lauk iš kepyklos.

– Na, Cheopse, piramidžių kūrėjau, žiūrėk, kad atsirastų aguonos, – prie durų mestelėjo vedėja Daiva ir lūpų pagalba cigaretę permetė į kitą burnos pusę. Prisikačiagarinus ant sykio sutraukė cigarką iki pusės.

Nuvykau į turgelį vos ne prisišikęs iš baimės. Vėluodamas į turgų, puškuojant susikroviau savo prekes. Tvirtu žingsniu iš netoliese esančio „Artūro Kepalo“ išėjo ir pats šefas Artūras. Ėjo tiesiai pas mane, suraukęs kaktą.

– Sveikas, Artūrka, – tariau ir nusišypsojau lyg niekur nieko. Anuomet žmonės nebuvo taip apsikarstę telefonais, tad įtariau, kad geriausiu atveju apie mano susimovimą Artūras sužinos tik perpiet. – Žinok tie tavo du bomžai neatėjo į darbą, pats turėjau viską daryti…

– Kur aguonos, žąsine? – stvėrė mane už gerklės Artūras ir kartu griuvome ant mano prekystalio. Tam dvimetriniui duonos kepalui mane užgriuvus neatlaikė ir pats stalas su dišovom šmutkėm, tad abu atsidūrėme ant žemės. Turgus po truputį pradėjo rinktis aplink mus.

– Jų nebuvo iš pat ryto, Artūrai, – švokščiau iš po geležinių Artūro gniaužtų.

– Daiva sakė, kad pirmas atėjai į darbą ir nupisai aguonų bačkas, – purtydamas mane už džinsofkės atlapų baubė Artūras turgaus prekeivių apsuptyje.

– Ne aš, tikrai, – gerklės atgniaužimo momentais dusdamas atsakiau, – aš juk mašinos neturiu, negi tas bačkas ridensiu iki pat Šilainių, – mėginau aiškintis.

– Ko žiūrit? – atsisukęs į žiūrovus užriko Artūras. – Von pardavinėti skudurų, nelyskit kur nereikia.

Turgaus pardavėjai nusisuko ir toliau ėmėsi savo veikla. Tokių reikalų tvarkymo mūsų turguje yra buvęs ne vienas. Pasinaudojęs Artūro distrakcija, kirtau jam per alkūnes ir pakaušiu trenkiausi į smakrą. Tikrai nenorėjau atrodyti silpnesnis šioje kovoje. Artūras šiek tiek susverdėjo, tad nusprendžiau pasielgti neetiškai ir spirti šiam į sėklides. Šefas buvo greitesnis ir pagavęs mano koją stumtelėjo mane žemėn ir užsilipęs iš viršaus kaip homoseksualistas, pradėjo mane skaldyti antausiais.

– Ach tu bledyna. Aš tave bulkomis šeriu, o tu mane ne tik apipyzdini, bet dar ir šakojiesi? – retoriškai klausė mane smaugdamas.

Turgaus diedai pamatę Artūro įtūžį, šiaip ne taip jį patraukė nuo manęs. Artūrui laidant prakeiksmus, man buvo suteikta pirmoji būtina pagalba – nuvalyta krauju srūvanti nosis ir pykčio ašaros. Diedai ir bobos pradėjo aptarinėti konflikto priežastis, bet siekiant numalšinti šį konfliktą buvo pasitelktos diplomatinės priemonės – buvome įleisti į sargo būdelę pasikalbėti ir išsiaiškinti be pašalinių akių ir ausų.

– Kostai, jobani tu vrot, kas tau pasidarė? Blecha, atrodo pasiūliau darbą, bandelių, o tu vagi iš manęs, – kartojo tą patį Artūras.

– Ne aš pavogiau tas tavo aguonas, prisiekiu, – kalbėjau per nosį, nes šnervės buvo pilnos kraujo krešulių. Tėviškai nusišnypščiau viską į delną ir nusivaliau į kelnes.

– Kas kitas, jeigu ne tu?

– Gal vedėja Daiva? – pats paklausiau Artūro, gi ji iš pat pradžių grasino išmesianti mane iš jos kepyklos.

– Daiva pinigų gauna tikrai daugiau negu tos aguonos bačkos, – atkirto Artūras.

– Tada tie chroniai, mano naparnikai, – atsakiau.

– Blet, jie net neatėjo į darbą, užgėrė, – dar kartą atrėmė Artūras. – Nustok kaltinti kitus, grąžink aguonas ir atsiskaitę. Galėsi ramiai išeiti iš chaltūros ir mūsų keliai nebesikirs. Che, gal net leisiu ir toliau prekiauti turguje, – tarė Artūras ir išėjo iš sargo būdelės.

– Artūrai, bet aš gi neturiu tavo aguonų, – meldžiančiai sudėjęs rankas ištariau.

– Parodyk dantis, – paliepė Artūras. – Nagi, ko žiopsai, parodyk šypseną.

Keistai besijausdamas iššiepiau dantis Artūrui.

– Che, blet, viskas aišku. Jobanas melagis, – mosavo galvą į šonus šefas. – Kostai, tavo dantys aplipę aguonomis! – mostelėjo Artūras. Neslėpsiu, tas buvo tiesa, nes prieš išeinant vieną aguoninę bandelę pavogiau, maniau kas gi čia tokio.

– Bet… Artūrai… – bandžiau aiškintis.

– Jokių bet, grąžink aguonas ir pamiršime viską kaip blogą sapną, – paliepė Artūras ir grįžo į savo būdelę „Artūro Kepalas“, iš kurios žmonės išeidinėjo tuščiomis. – Beje, – iškišo galvą Artūras, – už šitas geometrines figūras turėsi atidirbti, – pasakė Artūras ir rankose pavartė cinamoninių bandelių draiskanas, panašias į kažkokį sumaigytą kubą.

Likusi dienos dalis praėjo ne kaip. Turgiečiai bruzdėjo aplinkui, žmonių turguje buvo mažai. Tądien „Artūro kepalas“ taip pat nesugeneravo didelės apyvartos. Ištinusia nosimi prastovėjau ant turgelio visą dieną ir užsidirbęs tiek kiek pravalgau, baigiau darbą anksčiau. Susikrovęs šmutkes, jas karučiu nuvežiau pas Roškės mamą, saugojusią mūsų produkciją. Nusiminęs ir pažemintas patraukiau namo.

Grįžau į Šilainius. Nuleidęs galvą įėjau į aktyviai rūkomą devynaukščio laiptinę ir pasukęs link lifto buvau užpultas. Du skustagalviai jaunuoliai stvėrė mane už gerklės ir prispaudė prie elektros skydinės

– Einam namo, parodysi butą, – paliepė jie ramiai, lyg tai būtų eilinis jų darbas. Jiems tai buvo taip paprasta, kaip man susukti bandelę arba parduoti porą importinių lakierkų. – Mes nuo Artūro.

„Supistos torpedos“ pamaniau ir nieko nesakęs nuvedžiau juos į butą. Nejaukioje tyloje užkilome į septintą aukštą liftu ir atrakinęs dirbtine oda išmuštas duris, įleidau juos vidun. Norėjau pasakyti, kad gali batų nesiauti, bet susilaikiau.

– Sakyk kur aguonos, vafli, – paliepė torpedos. Nuvedžiau juos į virtuvę.

Virtuvėje atitraukiau stalčių ir iš jo ištraukiau mažą sloikėlį aguonų, iš galiojimo pasibaigusio turbūt dar prie ruso.

– Oi tu šposininkas, blet. Tikras Orlauskas… – kirto po antausį torpedos ir ėmė kraustyti butą, lyg darydami kratą.

Bradiagos išdraskė viską – stalčius, spintas, sekciją. Vietoje to, kad ieškotų sunkiai paslepiamos aguonos bačkos, šie apvertė namus aukštyn kojomis, kad mane įbaugintų. Kaip mačiau iš verčiamo buto, jie buvo mėgėjai pasikuisti svetimame turte. Daug tame bute nebuvau užgyvenęs. Bute, dabar atrodančiame lyg po karo, torpedos žiūrėjo ką čia galimą pavogti ar prie ko prisipisti.

– Priminsime Artūro žodžius – grąžink aguonas, ar bus pyzdauskas, – paliepė torpedos laikydami po pažastimis kai ką, kas priklausė man. Kratos metu jų lobis buvo mano žurnalų „Tik vyrams“ kolekcija su apnuogintomis moterimis.

– Vyriokai, bent žurnalus palikit, – gražiai paprašiau. Kaip atsakymą išgirdau buto durų trinktelėjimą. Visa laimė, kad netikrino matraco, mat jo viduje slėpiau kelis šimtus dolerių santaupų skirtų investicijoms į verslą. Tiesa, kaip matote nesėkmingą verslą, kas ir privedė prie šios situacijos…

*****

Stop, jaunime, per daug skaudu pasakoti… Pratęskime istoriją kitą savaitę toje pačioje vietoje. Žinoma, kaip jau karksiu beveik metus laiko, galite tapti prenumeratoriais ir susileisti visą istoriją ant sykio, arba galite šiaip paremti mano istorijas finansiškai, jeigu patinka. Dabar matrace pinigų nelaikau. Visos santaupos yra laikomos Contribee virtualioje piniginėje, į kurią šiek tiek galite įmesti ir jūs. Surinktos lėšos bus arba pravalgytos, arba investuotos į kažkada pasirodysiančią knygutę, jeigu tas supistas putino klanas nesugalvos čia pridaryti chuinios ir lysti į mūsų Lietuvą. Tegul gandonas tik pabando. Na, o kol pas mus sąlyginai ramu, kviečiu pasiskaityti mano istorijų ir atitrūkti nuo šiomis dienomis esančių baisybių.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/438137661468071)