Tiek, kiek sąmoninga tauta, tokia bus Lietuva. Rusų kultūros fantomai

Atrodo, kad šiandien Lietuva nenori išsiskirti savo tvirtu advokatavimu kultūriniam dialogui ir humanizmui. Ilgą laiką Lietuvos inteligentija brėždavo aiškią ribą tarp politinių režimų ir intelektualinio valstybių paveldo. Šiandien viešumoje vyrauja itin primityvus kompleksiškos istorijos ir kultūros santykio išmanymas. „Pasidavėme iliuzijai, kad mūsų didžioji kompetencija yra dėlioti tarptautinį politinį pasjansą. Geriausia, ką galime padaryti, – tapti kultūros interpretuotojais ir tuo tiesti politinius tiltus“ (Leonidas Donskis, 2007). Diskusiją, kurią bandau iškelti, turi gausybę grėsmių. Šiek tiek tai paplėtosiu.

Kultūra ir politika visais laikais gyvavo giliai tarpusavyje persipindamos. Arba kultūra formuoja politiką, arba politika formuoja kultūrą. Viešai sutariama, kad autoritarinėse ir totalitarinėse valstybėse kultūra tarnauja politikai kaip įrankis propagandai, represijoms ar visuomenės mobilizacijai, formuojant ir stiprinant patriotinę dvasią. Taip pat tarptautiniu mastu įgyvendinant minkštosios politinės galios sklaidą.

Tačiau toks situacijos matymas yra pernelyg paviršutiniškas, ignoruojamas jos kompleksiškumas, prisidengiant, kad bet koks rusiškos kultūros racionalizavimas prisideda prie Rusijos minkštosios galios sklaidos. Kodėl?

Unsplash.com nuotrauka

Dėl literatūros, filosofijos ir menų žmonės gali sąmoningai atsakyti ir reflektuoti politinę realybę. Ignoruodami ar juolab apribodami šį žmogaus ir kultūros ryšį patenkame į pavojingą lauką, kai politika, atskirta nuo kultūros arba primityviai suvienodinta, praranda savo etninį ir humanistinį pagrindą. Kultūros tema negali tapti eskapizmu ar politiškai angažuoto elito diskusijų lauku. Taip prarasime bet kokią natūralią socialinių ir kultūrinių pokyčių galimybę tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Taip pat šioje nacionalinės kultūros visumoje rizikuojame rusų ir rusiškos kultūros segregacija, kuri ateityje kels didelių problemų valstybės socialiniai dinamikai ir mūsų nacionaliniam etosui.

Putino Rusija, vedama revanšizmo, revizionizmo, mėginimo išsaugoti buvusios imperijos likučius, konstruodama savo tapatybę kaimynų sąskaita ir pasaulio bauginimu, nėra verta nei pagarbos, nei santykio. Dabartinė Putino politika valstybę veda į visišką moralinį bankrotą, kurį anksčiau ar vėliau patirs visa Rusija. Tačiau tuo pat metu egzistuoja kita Rusija, turinti visai kitą politinės tapatybės modelį, – pastaroji turi galimybę sukurti tokią Rusiją, kuri bus gerbiama už daug ką.

Michailas Kasjanovas, Aleksejus Kudrinas, Andrejus Sacharovas, Ana Politkovskaja, Michailas Bachtinas, Sergejus Kovaliovas ir daugybė kitų garsių humanistų, demokratinių vertybių ir žmogaus teisių gynėjų simbolizuoja, kad Rusija turi visus jai reikalingus intelektualinius įrankius pradėti demokratizacijos procesus. Ką jau kalbėti apie pasaulį pavergusius rezistencinius klasikus: Tolstojų ir Dostojevskį, ne kartą įrodžiusius, kad rusų tautinėje mintyje egzistuoja kolonializuota, tačiau gyva kitos Rusijos idėja, apie kurią šiandien vis mažiau diskutuojame.

Vasilijus Perovas, Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio portretas (1872 m., fragmentas). Wikipedia.org nuotrauka

Taip, atsargumas rusų kultūros atžvilgiu būtinas. Rusija turi polėkį į imperializmą, nemažai šios valstybės kūrėjų laisvu pasirinkimu prisidėjo prie jos imperialistinės sąmonės statybų. Tačiau vietoj primityvios izoliacinės politikos mums būtinas kritiškas šios temos supratimas, pripažįstant, kad rusų kultūra Lietuvai pavojinga tiek, kiek mes ją sąmoningai mokame suprasti ir vertinti.

Todėl dėl šiandienos politinio konteksto būtų neteisinga ekskomunikuoti Rusijos inteligentijos ir meno tradicijas mūsų šalyje, prisidėjusias prie universalių žmogaus teisių puoselėjimo ir aukštos kultūrinės vertės paveldo. Šiandien vietoj izoliacijos ir konflikto galime dirbti išvien su Rusijos, Gudijos disidentais, skatindami lietuvių tautos intelektualinę rezistenciją Rusijos propagandai, kartu išlaikydami solidarumą daugialypei rusų kultūrai. Vietoj patosiškų politinių sprendimų paklauskime savęs, kaip kultūra turėtų teisingai sąveikauti su politika.

„Ar kultūra yra galios įrankis, ar įrankis kritikai, dialogui ir humanizmui politiniame gyvenime. Tam reikia dviejų sąlygų, kurių įgyvendinimas Lietuvoje atrodo vis sunkiau įmanomas – pirma, mechaniško kultūros neatskyrimo nuo politikos, suvokiant, kad būtent prarajos tarp jų veda prie baisiųjų modernizmo ir antimodernizmo dilemų, ir, antra, pagarbos išsilavinimui, idėjoms ir humanistikai“ (Leonidas Dosnkis, 2008).