Malonu matyti sugrįžusius, kaip tik pats metas užbaigti istoriją pavadinimu „Kepykla“! Davai netempkime gumos, praeitas dalis galite paskaityti ir patys ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/t7w858/kepykla_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/tcby99/kepykla_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/thqpok/kepykla_34/)), tad, kaip sakoma „važiuojam“.
Slapčia pasekęs savo bendradarbius, atsidūriau tikroje narkomanų landynėje. Beveik sugriuvęs namas atstojo bendradarbių porelei namus, tik kažin ar jie buvo tikrieji būsto savininkai. Medinės sienos buvo išpuvusios, lauke pūstelėjus vėjui girdėjau kaip viduje braškėjo visa konstrukcija. Išdaužyti langai buvo apdangstyti čecholais, matyt dėl to, kad niekas nelystų į vidų. Stovintis šiukšlėmis apverstame koridoriuje buvau išgąsdintas atėjusio snargliaus, kokių keturių metų vaiko. Pamatęs mane, šis iššiepė tokius pat išpuvusius dantis, kokius turėjo jo tėvai. Nenustatytos lyties vaikas pradėjo gūguoti. Jis/ji dar nešnekėjo, nors pagal amžių jau turėjo mokėti ir keiktis bent baziniais rusiškais keiksmažodžiais.
– Anžela, kas ten blet krebžda? – subliovė maniškis bendradarbis iš supuvusio namo galo, – Eik pažiūrėk, nes gausi per ausį, atvičiaju.
Sulig šiais išgirstais žodžiais atsargiai išėjau iš tos šiukšlėmis ir aguonomis pradvisusios lūšnos. Slinkau po apleistą kiemą lėtai, bet užtikrintai. Nenorėjau būti pagautas šniukštinėjantis svetimus namus. Pro suklypusio namo plyšius girdėjau moters šūkavimus ir gailių vaiko verksmą. Atsitraukęs nuo namo prieigų, tiesiu taikymu patraukiau link turgaus.
Prekyvietėje savo prekių nesinešiau, trepsėjau prie kioskelio „Artūro Kepalas“ ir laukiau pačio Artūrkos. Prie kiosko žmonės nesiburiavo – girdėjau kaip po turgų pasklido gandas, jog suprastėjusi cinamoninių ir aguoninių bandelių išvaizda turėjo įtakos duonai, baronkoms ir netgi kontrabandinėms cigaretėms, kurias prekiavo iš po stalo.
– Kostai, sveikas gyvas, – užtinęs nuo žemyn slenkančio verslo mandagiai pasisveikino Artūras.
– Artūrai, – paskubomis paspaudžiau ranką jam, – tu su mašina atvažiavęs?
– Taip, o kas yra? – nesuprato šefas.
– Važiuojam! Man rodos žinau kas pavogė tavo aguonų bačką, – pamojau iš džiaugsmo sužvigusiam Artūrui ir nukūrėm iki jo visureigio Niva.
– Blecha, kas tie vagys? – nekantraudamas paklausė duonininkas Artūras.
– Važiuok iki kepyklos, – pamojau ir užsirūkiau jo automobilyje net neatsiklausęs. Situaciją perėmiau į savo rankas, nors dar užvakar gavau į nosį ir buvau didžiausias įtariamasis aguonų vagystėje.
– Tai negi Daivutė su kepėju apsivogė? – svarstė Artūras.
– A chren znajet, – nutęsiau su šypsenėle. – Tamstele, jūs tik vairuokite.
Visą kelią Artūras mane bandė prakalbinti. Penkiolikos minučių bėgyje išgirdau ir reikalavimų ir vos ne maldavimų pasakyti anksčiau laiko kas tie vagys, bet aš laikiausi savo, kaip skaisti mergelė. Kol važiavome buvau nutaisęs šypsenėlę, bet dabar nemeluodamas jums sakau – viduje labai bijojau, kad suklydau dėl vagių.
– Čia į dešinę, – prie kepyklos pasakiau.
– Taigi sakei į kepyklą važiuojam, – nesuprato Artūras, bet vis tiek pasuko dešinėn.
– Na, kepykla buvo kaip orientyras, važiuok dabar tiesiai ir va už to kuolo pasuk į kairę, – nurodžiau jam ir važiavome tyloje tarp namų. – Prie tos lūšnos sustok ir išlipam, – nurodžiau.
Artūras pasimetęs išlipo iš automobilio ir dairėsi sau per petį. Dėl visa ko, pasičiupinėjo alyvinio švarko kišenę, kuriame, kaip įtariau, snaudė kritinėms situacijoms paruoštas pistoletas. Be jokių ceremonijų priėjau prie Artūro norėdamas jam tyliai pakuždėti ką darysime toliau. Man priartėjus, Artūras žengė porą žingsnių atgal ir įsikišo ranką į tą pačią kišenę.
– Blet, jeigu tu čia mane atviliojai papirktas konkurentų, tai būk tu prakeiktas, kūrvos sūnau. Manęs gyvo nepaimsi, – tarė Artūras ir iš nervų į burną įsikišo cigaretę.
– Baik tu Artūrai, – pakėliau rankas rodydamas, kad pats nieko neturiu. – Ištrauk tą ranką iš kišenės, viskas gi gerai.
– Girdėjęs aš tuos „viskas gi gerai“. Įvilioja kažkur ir nušauna kaip sena šunį, – nervingai dairėsi aplinkui Artūrka. – Papuoliau į spąstus savo durną galvą, bet nepaimsite manęs, dar kartą kartoju.
– Blet, gi sakau, atvažiavom nupistų aguonų atsiimti, viskas tikrai čiotkai, – mėginau raminti Artūrą, galintį nušauti mane visai be tikslo. – Tavo aguonas pavogė tie seniai, kurie dabar tūno šituose griuvėsiuose.
– Kokie dar seniai? – nepatikliai perklausė duonininkas.
– Na tie mano bendradarbiai, bandelių raitytojai išpuvusiais dantimis, jie vagys, – paaiškinau.
– Tas jaunimas? – paklausė Artūras.
– Koks gi ten jaunimas. Ten seniai pusbomžiai!
– Blecha, jiems net trisdešimties nėra, – atslūgus įtampai nusijuokė Artūras. – Anžela ir Márekas už tave gal kiek vyresni.
– Iš kur tu žinai jų vardus ir kiek jiems metų?
– Ai buvo kažkada pasus atnešę parodyti. Na, ne kiek pasus, kiek kažkokius suplyšusius paso puslapius, kuriuos kaip puzlę turėjau dėlioti.
– Tai kodėl jie atrodo keturiasdešimties? – perklausiau.
– Na, Kostai, jeigu sakai, kad nevedi manęs į spąstus, turbūt toje lūšnoje ir pamatysime kodėl jie atrodo tokie išbrinkę, – pasakė Artūras ir damušęs cigariuką jį atsainiai spragtelėjo lauk, kažkur į namo pusėje esančias žoles.
Eidami pro namo šoną girdėjome bręstantį buitinį konfliktą: vyras kažką balbatavo, moteris gindamasi inkštė, o vaikas verkė. Paprasta matematika. Kai atėjome prie įėjimo, pro pastatytas duris sklido pažįstamas kvapas, tiesa pasakius, net verčiantis vemti.
– Artūrka, niekur nepažįstamas kvapas? – paklausiau su visažinio šypsenėle.
– Siaubas, kaip gyvena, apsišikę turbūt, – užsiėmę burną Artūras.
– Ne tas kvapas. Aš apie aguonas, – paaiškinau. Kepyklos savininkas atsargiai pauostė orą.
– Tai sakai šitie mane apvogė? – perklausė Artūras prieš lysdamas į susmirdusį urvą.
– Vienas būdas išsiaiškinti, – tariau ir atkėlęs kirviu sukapotas duris jas atrėmiau į kreivą medinio namo sieną.
Atsargiai su Artūru įlindome į gūžtą. Koridoriuje mėtėsi seni, suskretę skudurai sutepti arba išmatomis arba krauju, spalva buvo ruda. Sienos pripeckiotos varpomis, keiksmažodžiais, apdegusios. Iš balų aplinkui matėsi, kad būtą ne vieno laimingo gaisro užgesinimo. Lubos buvo žemos. Dvimetrinis Artūras turėjo stovėti susikūprinęs, kad nenubrauktų apvafliuotų lubų. Koridorius turėjo išėjimą į kairę, į kurį atsargiai ir pasukome. Svetainėje buvo pilna šiukšlių – seni sudaužyti kineskopiniai televizoriai, ant metalo išardytos nuogos radijos. Vietoje tokios paskirties patalpoje būdingos sofos, kampe mėtėsi krūva padangų, kurių viduje buvo sumesti seni švirkštai sulūžusiomis adatomis. Šalia gulėjo sumyžtas ir suvemtas čiužinys su senomis striukėmis vietoje patalų. Tarp apšiktų striukių gulėjo pirmai mane pasitikęs vaikas ir kukčiodamas, tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į lubas. Artūras norėjo pakrutinti vaiką, bet aš jį sudraudžiau – pirštu parodžiau į virtuvę.
Va ten gyvenimas virė tiesiogine ta žodžio prasme. Ant žemės voliojosi puodai, bliūdai. Aplink mėtėsi rusiškų vaistų pakuotės. Kiek matėme, išardytas šaldytuvas buvo praviras ir naudojamas daugmaž pagal paskirtį – į jį buvo įkišta supelijusi duona ir jau žalsvas lašinių brizas. Ant žemės gulėjo pusiau sutryptos, iš kepyklos pavogtos sudžiūvusios bandelės, kietos kaip akmuo. Atsargiai per tarpdurį stebėjome kas vyksta.
Mano bendradarbiai, toji jaunuolių porelė, ant krosnies buvo uždėjusi didelį puodą ir su medine mentele vyras iš lėto, lyg užhipnotizuotas, kažką maišė. Moteris prie krosnies kirviu kapojo senus baldus, kažką panašaus į sovietinę kušetę. Išdraskiusi pamušalą, medį metė į pečių. Jaunime, turbūt nesate matę tų krosnių kur apačioje dega ugnis, šildomas pastatas ir ant viršaus galima kažką kepti arba virti. Tai va tokia krosnis pas manuosius bendradarbius ir buvo. Kol Marekas maišė puodą – Anžela rūpinosi malkomis. Prie pat krosnies puikavosi žalsva, gerokai aprūdijusi bačka, būtent ta, kuri ir buvo pavogta iš kepyklos. Ji turėjo būti pilna aguonų. Artūras jau norėjo žengti į priekį jiems išrašyti pizdako, bet parodžiau dar palaukti, buvo įdomu kaip viskas pasibaigs.
Be kalbų ir perspėjimų Marekas pradėjo kelti puodą ir jam į pagalbą atėjo jo gyvenimo palydovė Anžela. Šalia buvusiame kibire buvo įtiesta marlė, į kurią tie nusikaltėliai, dirbantys petys petin it Bonė su Klaidu, suvertė didelę košę aguonų. Marekas greitai suėmė marlės kraštus ir stipriai pradėjo sukti. Anžela po apačia pakišo turbūt švariausią patalpoje indą – emaliuotą, jau pradėjusį rūdyti bliūdelį ir rožytėmis. Dabar žmonelę perėmė vadžias – viena ranka laikė marlės viršų, o kita suko milžiniška aguonų bumbulą taip jį slėgdama. Lašiukas po lašiuko, marlės apačioje ėmė darytis mažos ašarėlės, kurios palengva kapsėjo į indą. Suslėgusi milžinišką guzą ir pamačiusi, kad niekas nebeišsisunkia, Anžela aguonas išvertė į virtuvės kampe buvusią angą, ėjusią į lauką. Į aguonų sunką įmetė bintą ir dubenėlį uždėjo ant įkaitusios krosnies. Pradėjo lengvai bliūdelį teliuskuoti. Neilgai trukus įbėrė kažkokių trupintų vaistų. Tuo metu Marekas iš bačkos sėmė aguonas ir viską dėjo į puodą. Prikrovęs reikiamą kiekį, nuvijo Anželą ir pastatęs puodą ant pečiaus, pradėjo maišyti kaip pirmai. Kiek mačiau, Anžela šaukštu stumdė bintą dubenyje.
Jau norėjome įsikišti, bet iš galo mus pastūmė vaikas bėgęs link tėvų. Pribėgęs prie gimdytojos, timptelėjo ją už prišiktų kelnių klešnės ir pirštu baksnojo sau į burną ir pilvą.
– Ko čia maišaisi? Sakiau pyzdint miegot, blet, jau vėlu. Anžela, eik degradą pamaitink, – nenusakomu čiabuvio akcentu atsakęs laike visiškai nesiorientuojantis tėvas pagriebė vaiką nuo motinos ir stumtelėjo jį už sprando kambario link. Nulydėjęs akimis vaiką, žvilgsnis pagavo mane ir Artūrką, stovėjusius prie durų. – Ble… – išsigandęs numykė jis.
– Vsio vsio, kaifas už valandėlės bus gatov. Degradas paėsti vėliau. Ėst ir ėst, – atsakė į mus atsisukusi, bet taip pat nieko nesuprantanti Anžela. Rankoje motušė jau laikė diržą. Nežinojau ar diržas buvo skirtas duoti vaikui pyzdako, kad išalko, ar užsiveržti rankai.
– Padėk diržą, žiurke, net nebandyk mušti vaiko, – pasišlykštėjęs Anželai pasakė Artūras. Motinėlė išsigandusi jo paklausė ir paleido iš rankos auklėjimo įrankį.
Kol stebėjome Anželą, Marekas pasigriebė kirvį ir juo puolė mus. Vargšas narkomanas nežinojo, kad yra gerokai silpnesnis už mus abu, tad Artūras nesunkiai išsisuko nuo kirčio. Kontratakuodamas Artūras pagriebė Mareką už kaklo, visai kaip mane prieš keletą dienų.
– Skatynos, tai jūs čia blet nupyzdinote aguonas, a? – bliovė Artūras, viena ranka purtydamas Mareką. Anžela bandė vyrą ginti, bet taip pat buvo pagriebta. Dabar Artūras laikė juos abu už gerklių. – Priimu, blet, aš jus į darbą, moku algą, o jūs vagiat iš manęs! Kurvos, negaliu! – spjaudėsi iš pykčio duonininkas.
– Artūrka, tu juos nužudysi, – raminau šefą.
Paleidęs Anželą jis puolė Mareką – skaldė jam antausius. Taip atrodė, kad nuo kiekvieno smūgio vis lūžta koks kauliukas. Nors vaikas turėjo būti įpratęs prie pastovių barnių ir buitinių konfliktų, jis pravirko. Anžela vėl griebėsi diržo.
– Padėk diržą, šalava! – vėl sukomandavo Artūras ir dabar skaldė antausiais Anželą.
Marekas nepuolė nei manęs, nei šoko ginti Anželos, tiesiog dejavo nukritęs prie krosnies. Užuodęs svylančias aguonas jis atsistojo prie puodo ir neaiškia kalba nesikeikdamas maišė jį toliau. Artūras nustojo mušti vagilę ir užriko, taip sudrebindamas visą namą:
– Kas čia blet dabar darosi? Kokio bybio jus verdate mano aguonas?!
– Ui, geras kaifas dabar gauti – retenybė. Tenka vot patiems gamintis, – tarė naparnikas išpuvusiais dantimis ir viltingai žiūrėjo į kliuksintį aguonų katilą.
– Šyrkė, šyrkė čia, – badė pirštu besididžiuojanti Anžela į jos pačios ruoštą dubenėlį.
Išėmusi prieš tai teliuskuotą bintą, jį savo gležname kumštuke sugniaužė, išleisdama iš jos kiek įmanoma daugiau aguonų nuoviro ir vaistų mišinio. Paėmusi begalę kartų naudotą švirkštą, adatą įbedė į tamsiai ruda, kone juoda skystį ir sutraukė visą turinį švirkštan.
– Palik ir man, padla, – įsakė žmonai Marekas.
– Idi nachui, – trumpai nukirto Anžela su mėlyne po akimi. Iš Mareko reakcijos matėsi, kad ši nedažnai išsišokdavo, tad jis mėgino ją pulti už tokią nepagarbą, bet Artūro vėlgi buvo sustabdytas.
Anžela diržo neėmė. Iš rankų mačiau, kad jos rankos venos buvo pramaltos ir mėlynos. Atrodė lyg pūtų. Nesidrovėdama motušė nusėmė rudais ir raudonais natūraliais skysčiais išmargintas treningines kelnes. Atsisėdusi ant svetainėje esančios sofos – padangų krūvos, atmėtė kaulėtą koją taip apnuogindama gleivėtą ir apaugusią varganą vaginą. Dūrė kažkur į kirkšnį ir susišvirkštusi visą turinį iš malonumo užvertė akis ir nusišypsojo. Atsigulusi ant padangų josios išpuvusi šypsena buvo natūrali ir raminanti. Bekaifuodama motušė drebėjo iš malonumo, kol alkanas vaikas žiūrėjo į jos euforiją.
– Blet, kalė perdozuos, – čiabuviškai bumbėjo iš pavydo Marekas.
– Tuomet atsakysi tu, bybį, – tarė Artūras ir užsimojęs sudavė meškos letenos kirčiu Marekui per veidą.
Anas griuvo atbulas ir kaulėtu sprandu užkabino pilną, jau kliuksintį aguonų katilą. Juodas it smala turinys lėtai Marekui bėgo po apykakle. Kontūzytas nuo tokio smūgio narkoša nepasitraukė, verdančios aguonos bėgo ant jo kūno. Paskutines jėgų dalis jis paaukojo klykti iš skausmo. Karšta smala degino sprandą, tad Marekas sugalvojo atsilošti ir savo nuo vargo subjaurotą veidą padailino verdančiomis aguonomis. Geltona odos spalva greitai pavirto raudona. Vagis narkomanas pradėjo spiegti pasigailėjimo, bet, mano mielieji skaitytojai, Artūrkai buvo negana.
Kas ten vyko toliau, galiu pasakyti tiktai trumpais žodžiais, lyg iš policijos suvestinės. Asmuo, Artūras Duonys, apimtas įsiūčio dėl vidurio amžiaus krizės ir nesėkmingo verslo pastaruoju metu, puolė smaugti bejėgiškoje būklėje esantį Mareką, kol šis klykė iš skausmo nuo fizinių kančių, kurias sukėlė verdančios aguonos ant pastarojo kūno ir smūginės papliupos laisvąją Artūro ranka į šio vidaus organus.
Artūrka tiek davė smaugti Mareką, kad, kaip nebūtų keista mano istorijose, jį mirtinai pasmaugė. Nežinau ar tyčia jį prismaugė ar ne, bet po nužudęs vargšą narkošą Mareką, jis užsirūkė žiūrėdamas į išsprogdintas jo akis ir iškištą liežuvį. Prie nužudyto tėvuko pribėgo vaikas ir pamatęs perkreiptą, šiek tiek komišką grimasą, pradėjo juoktis. Spėju pirmą kartą gyvenime.
– Artūrka, tu jį pasmaugei, supranti tai? – savo klausimu grąžinau į realybę Artūrą, spoksojusį į gulintį Mareką.
– Nepasmaugiau. Susitvarkiau, – atsakė Artūras kaip koks devyniasdešimtųjų amerikietiškų filmų herojus.
Nusprendėme dar parūkyti kol vaikas susirietęs juokėsi iš pamėlusio tėvo. Parūkę cizas numetėme ant žemės, kaip ir visi čia rūkę asmenys. Pažiūrėjome aguonų kiekį bačkoje – buvo nuimta nedaug, gal koks kibiriukas. Statinę uždengėme ir ridenome pro namus. Svetainėje ant padangų vis dar po truputį pasipurtė Anžela, tik šį kartą kitaip. Aplink burną buvo biški vėmalų, pati buvo pamėlusi kaip jos vyras. Gulėjo kažkaip su subine įlindusi į adatų krūvą, o galvą atmetusi atgal.
– Man rodos ji springsta, gal reikėtų gaivinti? – paklausiau Artūro ir mėginau ištraukti vargšę iš padangos, bet ši buvo įstrigusi. – Gal padarom dirbtinį kvėpavimą?
– Tai tu ją blet ir apžiojinėk, aš tikrai nenoriu, – tarė ciniškas duonininkas ir numojo ranka. – Nuridenkime bačką, tada pažiūrėsim ką daryti.
Tą ir padarėme, neskubėdami kojomis prastumdėme statinę iki mašinos, ją įkėlėme į Nivą ir grįžome į tą narkomanų urvą. Kai įėjome į patalpą, jau buvo viskas. Vaikas oficialiai galėjo skaitytis našlaičiu. Anžela buvo užspringusi savo vėmalais nuo pernelyg didelio kiekio opioidų, kurie jai ir sukėlė vėmimą.
– Artūrai, na, suradau aš tuos tavo aguonų vagis, – tariau žiūrėdamas į du lavonus, – gal sakyčiau mes jau atsiskaitę ir galiu eiti?
– Blecha, jeigu mentai sugalvos nuimti pirštų antspaudus, mums abiem bus pyzdauskas, – patvirtino Artūras.
– Tai ką darom?
– Sudeginam nachui šitą būdą. Gaisrininkai pamatys, kad buvo narkomanai, sakys vėl rūkė lovoje ir supleškino chatą, – nuramino Artūras. – Esu girdėjęs, kad taip daro, kai nori atsikratyti įkalčių, – mirktelėjo devyniasdešimtųjų verslininkas ir išsišiepė.
– O ką su apsišikusiu vaiku darom? – perklausiau.
– Paliekam, ką žinau.
– Sudeginam irgi? – perklausiau.
– Kaip tu taip gali šnekėti, nesuprantu, – subarė mane Artūras, prieš penkioliką minučių pasmaugęs žmogų, liepęs negaivinti perdozavusios moters ir nusprendęs sudeginti jų namą kartu su palaikais. – Pasiimsiu su savimi, nuvešiu į prieglaudą.
Artūras nusiėmę alyvinį švarką, apglėbė šūdais prasmirdusį vaiką užpūliavusiomis akimis ir apkerpėjusiomis ausimis. Nusivedėme tuščiažvilgsnį mažvaikį į mašiną. Šefas liepė palaukti mašinoje, kol pats nuėjo į namą ir padegė jos medines konstrukcijas. Nuvažiavome link kepyklos, buvusios kelios minutės automobiliu nuo bomžu gūžtos.
– Artūrka, – kreipiausi į jį, kai atvykome į kepyklą, grąžinti aguonų bačką į sandėlį, – nebeturi dviejų, labai gerų darbuotojų.
– Ai majabybis, nepakeičiamų nėra, – šyptelėjo šefas ir išlipo iš mašinos.
Kartu nunešėme aguonų bačką atgal į kepyklą ir mus pasitiko vedėja Daiva.
– Sveiki! Viešpatie, aš taip ir galvojau, kad šefas su Kostu ras pavogtas aguonas! – džiūgavo Daivutė. – Na tai, kas buvo vagys? – cekavinosi šiukšlė.
– Ne bobų reikalas, – mestelėjau dviveidei vedėjai ir Artūras prunkštelėjo. Daiva mane pervėrė neapykantos kupinu žvilgsniu. Visa pagarba dėl bandelių išgaravo.
Kai grįžome į viršų, snarglius, sėdėjęs ant galinės sėdynės, apsišiko ir ištepė Nivos sėdynę. Kaip supratote, vaikas neturėjo jokių tualeto įpročių.
– Tave parvežti į turgelį? – paklausė Artūras, akimis lydėdamas kaukiančias gaisrines, lekiančias ta kryptimi kur gyveno a. a. Marekas su Anžela.
– Ne, parvežk mano namo, – paprašiau.
– Na, su tokiu nenoru dirbti tikrai nepasidarysi pinigų, – pamokė mane Artūras.
Grįžęs namo susitvarkiau ką buvo išvertę torpedos ir pragėriau užsidaręs namuose turbūt savaitę. Beldė ir Artūras ir namo komendantas, nieko neįsileidau į namus po šio įvykio. Kai galop užgniaužiau vidinius demonus, nusprendžiau tęsti darbus tiktai turgelyje, į kepyklą nebėjau. Papasakojau jam viską apie vykstančias vagystes jo kepykloje, nešant kepalus ir bandeles namo. Artūras pakišo šimtą dolerių kaip uždarbį ir tylą dėl mūsų bendrai patirto nuotykio, kad niekam nepasakočiau. Geriausiais draugais netapome, bet retsykiais gaudavau nemokamos produkcijos iš „Artūro Kepalo“. Greitai atsirado kažkokie kiti žmonės raitę cinamonines ir aguonines bandeles tikrai geriau už mane.
\*\*\*\*\*
Vilijampolės mikrorajono bendruomenė apsidžiaugė, kad pagaliau sudegė narkomanų landynė. Kai sužinojo, kad sudegė kartu buvę du narkomanai, žmonės kalbėjo „na mažokai, galėjo dar daugiau jų ten būti“. Jųdviejų vaiko niekas nepasigedo, turbūt net niekas nebuvo matęs.
\*\*\*\*\*
Viskas baigėsi taip – Artūras už savaitės padarė kepyklos inventorizaciją. Pasirodo plaukuotoji Daivutė kartu su kepėju pridarė nuostolio už bene tūkstantį dolerių, atsižvelgiant į tos dienos dolerio ir rublio kursą. Kepėjo vieton atsistojo toks duševnas biržietis, ištraukęs „Artūro Kepalą“ iš duobės ir grąžinęs jį į dvidešimtpenkmečio turgelio pardavėjų Olimpą.
Į kepyklos vedėjos pareigas Artūras pastatė kažkokią jauniklę, kuri prieš tai dirbo jo kioskelyje. Kaip kalbėjo pavydžios turgaus bobos, Artūras tą merginą kaldavo per šikną kiekvieną vakarą. Kalbos nutrūko, kai palaidus liežuvius aplankė bachūrai ir kai Artūrka po mėnesio su ja susituokė. Artūrka tą vaiką kurį laiką tampėsi kartu su savimi, delsė vežti į prieglaudą dėl papildomų klausimų. Jo žmona blondinukė tiek įsimylėjo tą našlaitį, kad jiedu jį įsivaikino ir pavadino Andriumi.
Kiek žinau, tai tas pats vaikis po metų savo mažomis rankytėmis padėjo įtėviams versle ir minkė tešlą ne ką prasčiau negu jo amžinatilsį tėvai. Sulaukęs šešiolikos (čia kažkur 2005 metais) pradėjo klausinėti kodėl jis nepanašus į Artūrą ir jo žmoną (mat buvo toks kaip ir pusčigonis), bet negavęs atsakymo pabėgo iš namų ir, kaip man turgelyje pasakojo Artūras, daugiau iš jo nebuvo jokių žinių. Gal irgi perdozavo kaip jo biologiniai tėveliai, gal išvažiavo pyzdinti magnetolų iš turtingų vokiečių automobilių, o gal išėjo į kokį Svetimšalių legioną, kas ten žino. Jam dabar turėtų būti virš trisdešimt, tad Andriuk, jeigu per kažkokį stebuklą skaitai šį tekstą ir nevartoji narkotikų – susisiek su manimi. Šį tekstą iš dalies skiriu tau, kad žinotum kas nutiko tavo tikriesiems tėveliams.
\*\*\*\*\*
Brangieji, iš visos širdies dėkoju, kad man skyrėte laiko šioje keturių dalių istorijoje „Kepykla! Noriu priminti visiems, kad jeigu mėgstate ką darau, visada mane galite paremti per Contribee ir mėnesio pradžioje išėjus tekstui, visą jį susileisti į save per kartą, nereikės laukti kiekvieno savaitgalio, kai keliu po vieną dalį. Jeigu nenorite remti manęs, bent jau skirkite pinigėlių ukrainiečiams padedančioms organizacijoms. Asmeniškai, jūsų skirtas lėšas įsisavinsiu labai naudingai. Patikėkite manimi ant kiek naudingai. Atvėrus tokias atminties kerteles reikia tiek daug gerti, kad viską užmalšinti, jūs net neįsivaizduojate.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/448109773804193)