Armūchos trimitininkas 1/4

Alio, jaunimėli, norėčiau, kad pakeltų rankas tie, kurie yra girdėję bent vieną istoriją iš sovietinės armijos laikų, nesvarbu ar pasakojo tėvukas, dėdė ar nepažįstamasis paprašęs pavaišinti užrūkyti. Na, kodėl niekas nekeliat rankų, ar jūs nedrąsūs ar kas yra, nejaugi niekas nesate girdėję tų, tik vienam pasakotojui įdomių istorijų? Puiku, dabar matau kaip linkčiojate sakydami „jo, yra tekę girdėti“ ir keliate po truputį rankas prisipažindami, kad esate girdėję apie kažkokius stroibatus, jefreitorius, zampolitus ir kitokį šlamštą, kurį supranta tik tie, kam yra tekę praeiti tą visą bletsvą, liaudyje dar žinomą kaip „sovietų armūchą“.

Matau dar yra nemažai jaunų veidelių nepakėlusių savo gležnų, netarnavusių rankų, todėl prašau ypač didelio dėmesio iš jų pusės, o tie, kurie yra girdėję, arba galvojo, kad išsisuks apsimetę, jog žino apie sovietų armiją viską iš savo dėdžių, galite nuleisti rankas ir prašau visų įsiklausyti į naują dėdės Kosto istoriją „Armūchos trimitininkas“. Man, kaip vyrui perkopusiam pidisoką, reikia kartas nuo karto pašnekėti apie senus laikus, atleiskite.

Kaip kažkadaise pasakojau, 1983 m. spalio mėnesį buvau pašauktas į armiją ir tarnavau Ferganoje, Uzbekistano TSR, VDV desanto padalinyje. Taip taip, tame pačiame kur paprastas suskis iš karto suvyriškėja užsidėjęs žydros spalvos beretę ir atitarnavęs tam tikrą laikotarpį, kuomet jis nebelaikomas naujoku. Čia tas pats elitinis ruskių padalinys kur dar dabar daro visokias pakazūchas per miesto šventes – atlikinėja kūlversčius, daužo visokias lenteles ir po to leidžia savo kareiviams apsimyžusiems vaikščioti ir mušti silpniau atrodančius vaikinukus ir moteris. Na žinoma, VDV nėra vien tiktai pakazūchų padalinys, jie dar buvo įsivėlę į visai nesenai buvusią Krymo aneksiją, Čečėnijos, Afganistano karus, kuriuose žudė ne tiktai tenykščius žmones, bet ir myriop pasiuntė nemažai saviškių karių. Jaunimėli, o kiek jaunuolių buvo sutraumuota tarnavusiu tame padalinyje taikos metu ir kentusių įvairias patyčias sistemoje, dar vadinamoje „dedovščina“. Trumpai tarus – ta sistema visoje sovietų armūchoje buvo grįsta ištarnautu laikotarpiu ir kalėjimo taisyklėmis. Žinote ką, gal užteks to liūdesio, gi susirinkome pakalbėti apie kažkokį jums dar nežinomą armūchos trimitininką, todėl jums leidus pratęsiu, nes eilinį kartą nuklydau.

– Motinpisiai, rikiuot! – suriko kuopos karininkas Mironovas, ruskis nuo Leningrado.

Išgirdę komandą iš sadizmu pagarsėjusio karininko, subėgo rikiuotis visi – tiek salagos (naujokai), tiek slonai („drambliai“, atitarnavę pusę metų, tarp kurių buvau ir aš), tiek čerpakai (atitarnavę bent metus), tiek diedai (pusantrų metų tarnaujantys). Atsistoję į darnią keturių eilių rikiuotę įsitempę žiūrėjome tiesiai priešais save, nenorėjome, kad menkas krustelėjimas atkreiptų karininko dėmesį. Mironovas buvo retas karininkas užsiėmęs karių auklėjimų, kadangi karius pagrinde auklėjo šaukimo „draugai“, o ne karininkai ar liktiniai kariai, pasilikę po šaukimo.

Mironovas įdėmiai nužiūrėjo kiekvieną mūsų eilę, išsirikiavusią pagal hierarchiją. Kuo buvai jaunesnis, tuo arčiau rikiuotės priekio stovėjai, kad būtum pamatytas ir reikalui esant atpyzdintas.

– Pribaltai, chocholai, bulbašai, čiurkos ir normalieji rusai, – taip kreipėsi į mūsų daugiakultūrinį padalinį karininkas, – ar yra mokančių groti trimitu?

„Blet, kas čia vėl per dūchinimas bus“ mintyse atsidusau. Jau ne kartą buvau apsigavęs tais nekaltais pavadinimais. Kai buvau naujokas, vyresni paklausė ar noriu naktinio pasivažinėjimo. Aš, ką tik iš civilinio gyvenimo, sakau, kad aišku noriu. Ateinančias valandas praleidau užrištomis akimis šliauždamas palei žemę po lovomis ir burgzdamas kaip kamazas, iki kol vyresnieji sušukdavo „kairėn“ arba „dešinėn“, dėl ko pasukęs trenkdavausi į kitą vairuojantį kareivuką ar sienon. Dar pamenu kartą paklausė ar norėčiau alaus, į ką aš atsakiau „tai aišku“. Vienas toks, Izmailovas ar koks ten, sako „stok, įpilsiu“, aš žinoma atsistojau ir laukiau šalto alučio. Izmailovas, dvimetrinis beždžionžmogis, užsimojo ir taip jobino kumščiu į kepenis, kad dar dabar ant pachmo pajutęs kepenų skausmą prisimenu tą pirmąjį alaus bokalą armijoje. Dar vienas, kurį prisimenu, buvo, kai vyresnieji diedai paklausė „moki daryti valgyti?“. Aš, kvailas naujokas, pasigyriau „nu kokių bulvių ir mokėčiau išsikepti reikalui esant“. Vyresnieji pareiškė, kad toks reikalas atėjo ir buvau išsiųstas į virtuvę vogti bulvių ir konservų. Nors buvau samčiais sumuštas azijiečių karaliaujamoje virtuvėje, bet kažką pavogti pavyko. Ant spiritovkos keptų bulvių su konservais taip ir neparagavau, viską suėdė bledės seniai man betupint lyg ant kėdės ir laikant prieš save iškeltą taburetę.

– Tai ar bus bent vienas vyras mokantis priglausti lūpas prie kažkokios skylės ir į ją pūsti taip, kad skylės savininkė dainuotų? – su šypsena mestelėjo aliuziją apie moteris Mironovas ir diedai prapliupo kvatotis. – Palikt juokus! Iki rytojaus ryto turi atsirasti bent vienas kandidatas, o jeigu neatsiras, pažadu nepažiūrėsiu ar dūchas ar diedas, dirbsite visi. Jeigu tokių nėra, tai pats laikas išmokti pūsti orą į skylę. Turite visą naktį repeticijoms, – tarė Mironovas ir išėjo. Diedai paliko rikiuotę tuojau pat, kai Mironovas nusisuko, čerpakai palaukė duokdie minutę, mes, slonai, pastovėjome dar dešimt minučių ir grįžome į miegamas patalpas, o naujokai stovėjo iki pat vakarienės – gal pusantros valandos. Tokios taisyklės.

Turbūt nenustebsite, kad hierarchijos viršūnėje esantiems diedams nerūpėjo kas bus tas būsimas trimitininkas. Šie buvo įsitikinę, kad iš visos sąjungos surinkus šitiek jaunuolių, atsiras bent vienas mokantis pūsti trimitą. Čerpakai, šiaip jau buvę atsakingi už salagas ir mus, per daug irgi nesuko galvos dėl to, o mes, jaunimėlis irgi, atsiprašant bybį dėjome. „Taigi atsiras“ tarėme kiekvienas sau, net neaušindami burnos tokia kvaila tema.

Išaušus rytui, mūsų tarpe neatsirado nei vieno trimitininko.

– Tėvapisiai, rikiuot! – jau kiek kitaip kreipėsi į mus Mironovas sekantį rytą, privertęs šokti iš lovų vienomis glaudėmis ir besidaužančia širdimi bėgti į rikiuotę koridoriuje. Diedai, pamanę, kad čia tik eilinis rikiavimas kažkokio suskio, net nesivargino keltis. – Kur seniai? – paklausė vieno salagos Mironovas.

– Jie dar neatsikėlė, – atšovė šis išsigandęs.

– Ką?

– D…d…dar neatsikėlė sakau, – išmikčiojo salaga.

– Kaip reikia kreiptis į karininką? – subliovė Mironovas ir sugriebė salagą už gerklės. – Bėgi pažadinti, – davęs porą smūgių į kepenis, arba kitaip sakant „įpylęs alaus“, nuvijo salagą žadinti diedų.

Kambariuose pasigirdo šūkčiojimai, juokas ir smūgiai. Nepraėjus nė minutei, jaunas salaga „volga volga“ metodu buvo išsviestas iš kambario (čia kai vienas laiko už rankų, kitas už kojų, išsiūbuoja ir paleidžia). Jeigu naujoko galva nebūtų taip garsiai dunkstelėjusi į grindinį, spėju Mironovas dar būtų jį pasiuntinėjęs, bet šiam matyt jo pagailo.

– Dar kartą kartoju, rikiuot! – subliovė Mironovas. Diedai suvokę, kad staugia Mironovas, suskubo rikiuotis bėgdami apžergę gulintį naujoką, viena akim žiūrinti kažkur į Lenino portretą, o kita į kosmosą. – Tau nereikia rikiuotis? – per atstumą jo paklausė Mironovas, bet šio smegenys buvo užimtos kitais reikalais, turbūt susivokti kur yra, ar kaip netapti daržove.

– Paimkit jį, – įsakė vienas diedų iš rikiuotės. Keli salagos nubėgo prie gulinčiojo ir atvedė jį rikiuotėn, visą svirduliuojantį. Mes, slonai, iš galo jį šiek tiek prilaikėme, kad vėl nenukristų.

– Kur trimitininkas? – paklausė Mironovas tiesiai šviesiai.

Kareivinių koridoriuje įsiviešpatavo kurtinanti tyla, davusi atsakymą Mironovui, kad trimitininko nėra.

– Ar atsiras trimitininkas? – dar kartą perklausė karininkas. Tylą po klausimo nutraukė dvi poros žingsnių, atsiradusios kažkur laiptinėje. – Va dabar tai pis, – atsakė iškėlęs pirštą Mironovas ir davė komandą:– Ramiai!

Visi išsitempėme ir šaltu veidu žiūrėjome tiesiai prieš save. Naujokas nesilaikantis ant kojų, su prakirstu pakaušiu buvo nustumtas į rikiuotės galą ir paguldytas ant grindų, kuris nesimatė per keturias eiles vyrų. Į koridorių įėjo du propagandiniais veidais papuošti vyrai. Vieną iš jų jau pažinojau, zampolitas (sovietų propagandą skleidęs karininkas) majoras Veselovas kiekvieną sekmadienį plovęs smegenis apie sovietų armijos ir VDV dalinio šlovę, apie kapitalizmą ir šiek tiek apie propagandinę literatūrą, kurios dauguma neskaitė ne tik dėl to, kad būtų neįdomi, bet ir todėl, kad nelabai kas mokėjo skaityti. Zampolitas buvo aukštas vyras, kampuotu žandikauliu, bet iš veido atrodė gerietis. Bybis neuostęs parako, kaip sakė vyresnieji kariai, kuriems taip pat bandė plauti smegenis sovietų armūchos majoras. Antras vyriškis buvo liesas, gal keturiasdešimties, irgi gero ir skaistaus veido, su gražiais vešliais dėdės Broniaus ūsais, iš švarios aprangos atrodantis lyg vietoje parako uostęs moteris, o ne mūšio lauką. Nors ką man kalbėti, aš to parako taip pat neuostęs, bet nustatinėju kas jį uodė, o kas ne.

– Mironovai, nieko? – paklausė zampolitas mūsų kuopos karininko.

– Nieko, draugas majore, – raportavo jam Mironovas.

– Žiūrėkite, vyrai, – kreipėsi į mus zampolitas Veselovas, – kaip žinia, artėja pergalės dienos paradas. Mes, sovietai, laimėjome prieš fašistus, – pradėjo pudrinti smegenis zampolitas kol stovėjome išsitiesę, – todėl reikia šią progą paminėti. Aukštesnio rango kariai tai žino, todėl ir jums, salagos reikėtų sužinoti, kad šia didinga proga mes rengiame karinį paradą tokiai svarbiai dienai paminėti. Liko mėnesis iki šios dienos, bet ištiko bėdelė. Draugas Lavrentjevai, prašom, – mestelėjo ranką majoras Veselovas į mūsų pusę ūsuotam dar vienam propagandistui.

– Taip taip, sveiki vyriukai, – susidėjęs rankas gražiai kreipėsi į mus Lavrentjevas. – Esu VDV karinio pučiamųjų orkestro vadovas ir taip nutiko, kad mus reikia naujo trimitininko, – tarė mums su viltyse akyse. Galiu kalbėti visų vardu sakydamas, kad tikrai nustebome, jog reikia tikro trimitininko ir čia nebuvo dar vienas išsikalinėjimas. Pamatęs pasimetimą mūsų akyse, Lavrentjevas tęsė toliau. – Pastarasis trimitininkas… Na, kaip čia pasakius… Numirė.

– Nenumirė, draugas Lavrentjevai, o… išvyko tarnauti kitur, – pataisė jį zampolitas Veselovas.

– Taip taip, jeigu Anapilis kita tarnybos vieta, tai išvyko tarnauti kitur, pas angeliukus, – sukikeno Lavrentjevas, bet pamatęs rimtumą Veselovo akyse nurimo. Iš Lavrentevo VDVšnyko buvo tiek kiek iš mokytojos Astros normalios protaujančios pilietes.

– Kariai, jūs ne taip supratote, buvęs trimitininkas tikrai išvyko kitur tarnauti, – mums pasakė zampolitas ir pasisukęs į orkestro vadovą sušnibždėjo. – Tu glušas, ar kas tau yra? Sakiau tylėti.

– Taigi, kareivukai, – išraudęs tarė Lavrentjevas, – jeigu yra bent vienas mokantis groti trimitu, prašysiu prisijungti prie mūsų orkestro.

– Žengiat žingsnį pirmyn, trimitininkai! – užbliovė Mironovas, nuožmusis karininkas.

– Na, kaip supratau nėra, – dairėsi tai į zampolitą, tai į Mironovą vadovas Lavrentjevas. – Gerai, tada ženkite į priekį kas grojo bent kokiu pučiamuoju. Niekas? Na gerai, tuomet tie, kas turi muzikinį išsilavinimą, – žiūrėjo į bukus mūsų veidus Lavrentjevas. – Jobanivrot, tada tegul žengia bet kas matęs trimitą. – išsigandę veidai bylojo, jog nieko iš to trimitininko paieškų nebus. – Sakiau, Veselovai, nespausti to buvusio trimitininko. Turėtume dabar ir pilną orkestrą ir vieną papildomą virvę ant kurios niekas nepasikorė, – beviltišku veidu tampė ūsus Lavrentjevas, bet Veselovo buvo vėl subartas, kad šneka per daug. – Ech, nieko nebus, jūs supisti kalių vaikai.

– Gerai, jeigu nėra pas mus muzikantų visi eisime padirbėti, kaip sakoma, prie ūkio, – paliepė nuožmusis kuopos karininkas Mironovas. – Pabrėžiu, visi, net ir diedai.

– Bet mums jau dembelis ant nosies, – prieštaravo aukščiausioji kasta.

– Sakiau reikia trimitininko, būtum galėjęs pūsti sau daineles, o dabar gali tiesiog pūsti nachui, – nedaugžodžiavo Mironovas.

– Drauge karininke, kokie dar ūkio darbai, mes gi VDV, o ne stroibatas, – nenurimo seniai.

– Gerai, kadangi esate koviniai VDVšnykai, tuomet visi pasiimate dujokaukes ir dirbsite su jomis! Už minutės, kad matyčiau lauke. Marš! – užbliovė Mironovas ir nebeliko nieko kito kaip tik vykdyti komandą.

Neprireikė nė sekundės, kai pasičiupome dujokaukes ir bėgome vykdyti įsakymo.

– O kas čia toks? – išgirdau, kai zampolitas klausė Mironovo apie leisgyvį kareivuką, kažką vograujantį luboms.

– A, bybis žino, tegul guli, – atsakė Mironovas ir zampolitas Veselovas nusijuokė kartu su orkestro vadovu Lavrentjevu.

– Gal bent jau liepiam nunešti medikams? – pasiūlė Lavrentjevas.

– Na šiaip tai pasakymas yra, kad kareivis miega, o tarnyba eina, bet tiek jau to. Jūs du, – bedė pirštu karininkas Mironovas į pro šalį bėgantį armijos laikų draugelį Kęstutį Petkų ir mane. – Užsidedat kaukes ir nešat puslavonį į medicinos punktą.

Paėmę už rankų ir kojų, taip pačiai kaip „Volga volga“, su dujokaukėmis išlindome į sumautos Ferganos svilinantį 31 laipsnio karštį pagal a. a. Celsijų.

– Trimitas… tru tru tutu… – burbėjo kareivukas matomai su smegenų sutrenkimu, kurį nunešėme ir padėjome prie medpunkto durų ir pabeldę pabėgome, visai kaip vaiką prie gyvybės langelio.

Pasileidome link rikiuotės, dariusios atsispaudimus ir bėgdami keikėme diedus, sužeidusius salagą, Lavrentjevą, užsimaniusį kažkokio trimitininko ir aišku visą sovietų armūchą, pašaukusią tarnauti okupantų kariuomenei. Žiaukčiodami paprašėme leidimo prisijungti. Gavę leidimą ir po smūgį į kepenis, prisijungėme prie sportuojančių tarnybos kolegų. Atmaigėm visi kartu gerą dešimtį atsispaudimų. Seilėmis ir snargliais užpildytomis dujokaukėmis buvo įsakyta žąsele judėti link technikos parko, buvusio maždaug kaip per visą Kauno Laisvės Alėją. Susmukęs ties viduriu išsivėmiau ir svarsčiau kokie gi ūkiniai darbai mūsų laukia.

Nuėjus į techparką, palaukėme diedų atpratusių nuo drožimo ir ištaikėme progą atsipūsti. Įkišau pirštą į dujokaukės apačią, kad gaučiau šviežio oro

– Va, matote kas būna kai nesimokote muzikos? – paklausė pats diezo nuo bemolio neskiriantis karininkas Mironovas. Būčiau civiliniame gyvenime, būčiau pasiuntęs nachui, bet teko tik giliai kvėpuoti, kad atstatyčiau širdelę, plakančią du šimtus dūžių per minutę. – Gerai, boicai, stokitės ir eisime į garažus.

Greit susirikiavę, pagal komandą nuėjome į garažus, kur stovėjo sovietų šarvuočiai BMD–1, ant popieriaus talpinantys 6 žmones, bet per pratybas kokius 12. Grindys buvo tepaluotos, sienos apipelijusios, ore smirdėjo dyzeliu ir šlapimu.

– Dabar taip, suskiai, – kreipėsi Mironovas, – šita patalpa turi atrodyti lyg ką tik pastatyta. Neduokdie sugalvos čia koks generolas atslinkti ir patikrinti tvarkos, – aiškinio kvapą per dujokaukes gaudantiems kareivukams. – Darbų eiga tokia: išvarote lauk šarvuočius, išlaižote tepaluotas grindis taip, kad jos blizgėtų, tada įvarote vidun šarvuočius. Šarvuočius, savaime suprantama, išlaižote lyg jie ką tik būtų iš gamyklos, tada vėl juos išvarote laukan ir vėl sutvarkote grindis.

– Drauge karininke, o nebūtų geriau, jeigu pirma išvalome šarvuočius ir tada grindis? – per dujokaukę paklausė kažkuris diedas.

– Ne, nebūtų. Pirma valomos grindys, tada garažo viduje BMDškės, tada vėl grindys. Pirmyn, – davė komandą Mironovas ir seniai išsiskirstė parūkyti. Pagal vidines taisykles šiems pagal tarnybos laikotarpį dirbti nebepriklausė. – Palaukite, kas leido atsitraukti nuo darbų ir rūkyti? – Užrėkė Mironovas.

– Na niekas lyg ir neuždraudė, – atsakė latvis diedas Berglins nuo Liepojos. – Mums pagal laiką nebepriklauso dirbti.

– Gi aš jums sakiau, motinpisiai, jeigu neatsiras trimitininkas, dirbs visi, – vijo kumščiais diedus Mironovas, – todėl gesinat kancarus ir pasiėmę švabras į rankas jungiatės prie visų.

Diedai padarė kas jiems buvo įsakyta ir prisijungė prie švarinimo komandos, šlavusios dulkių pilną patalpą visą dieną. Rodos, ką sutvarkydavome, vėjui papūtus viskas grįždavo atgal. Taip šlavėme gal tris dienas ir visas jas buvome su dujokaukėmis. Aišku, Mironovas leisdavo retsykiais atsipūsti ir parūkyti.

„Blecha, gal būtų nereikėję čia visiems dirbti, jeigu būčiau anądien pasakęs, kad esu grojęs akordeonu per vestuves?“ pamaniau besileidžiant kaitriai Ferganos saulei besikasydamas guminės dujokaukės nutrintu ir jau pradėjusiu pūliuoti smakru.

Tai gal ties tuo ir sustokime, mano mielieji dūdoriai. Sekantį kartą pasimatysime po savaitės, kuomet pateiksiu daugiau informacijos kas ten buvo su tuo tvarkymusi, trimitais ir panašiai. Jeigu nenorite laukti, visada galite tapti patreonais ar contribiečiais ir mane parėmę skaityti visą istoriją iš karto. Gauti pinigėliai bus skirti gydytis armijoje patirtas emocines ir fizines traumas, apie kurias jums papasakosiu su laiku.

​

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/349163457032159)