Armūchos bėglys 1/4

Mielieji skaitytojai, ar jau suvokėte, kad ne visi giminės prie bendro giminės stalo yra verti pagarbos? Aš vėl kalbu apie tą nuograužą buvusį VDVšnyką, prasmirdusį dėdę Algį, kuris yra jūsų, jaunime, mamos pusbrolis, dėdė ar šiaip kažkoks globotinis. Tas išpuviadantis per kiekvieną šventę padaręs šiek tiek per daug burnelių, visiems prie stalo rodys senų seniausiai išblukusias nakolkes darytas armūchoje kaip didžiausią meninį šedevrą, kurį turbūt darė skaityti sunkiai galintis menininkas.

Bus dar ir dėdė Zigmas, anksčiau buvęs stalo komendantu, bet dabar jis tapo stalo generolu ir dėstys, kad ruskiai anksčiau ar vėliau nušluos Kijevą nuo žemės paviršiaus ir „jeigu ne geiropa, chocholai būtų atidavę viską per pirmą dieną“. Rusų okupacijos metais dantis auksu pasidabinusi teta Irena irgi pasižymės išmone, sakydama, kad „per ruskius rodė kaip ukrainiečiai žudo vaikus“, nors paklausus apie ką ji šneka ši numos ranka sakydama „eik internetuose žiūrėk, ten gi visą tiesą matai, praplautasmegeni“. Bus dar ir kontrabandines cigaretes rūkantis ir taksuojantis mamos brolis Valentas, tiesa, tarnavęs ruskių mariaku, teigdamas, kad „va, belarusai tai gyvena, mes čia skurstam su tais eurosajuzais ir dyzeliu po šešis litus“, nors lito jau šeši metai kaip nėra. Tiesa, pati mamka irgi negali praleisti „Ekstrasensų mūšio“ ir vienos kitos politinės laidos per rusiškus kanalus, sakydama „reikia gi abi puses išklausyti“.

Jau net jaučiu kaip sakysite „Kostai vėl hiperbolizuojate“, o aš jums atrėšiu taip, jaunimėli – bent kartą įsiklausykite kokius šūdus šneka tos pidisoką perkopusios beždžionės, nostalgizuodamos okupacinius laikus kada patys buvo jauni ir viskas šiems atrodė gražiau. Labai noriu tikėti, kad kai rusija užpuolė Ukrainą, vatiniai giminaičiai šiek tiek atsigavo, kad gal nelabai ten pas tuos ruskius gerai gyventi ir gal nereikėtų pirkti rusiškų saldainių „Džėk“. Jeigu dar yra tų susmirdusių giminaičių senių rėkiančių kokia sovietų sąjungos armija buvo didinga, prašau, perduokite nuo manęs, kad eitų nachui. Jeigu per stebuklą skaitote tai prie Velykų stalo, meldžiu, suknežinkite margutį toms senoms beždžionėms į veidus ir perskaitykite garsiai visą šį tekstą, kol jūsų antroji pusė sėdės raudonuodama, kad vėl gėdos prisidarėte. Aišku, aš ir pats jau esu ta pidisoką peržengusi beždžionė, bet tų laikų per daug nenostalgizuoju.

Ką tik išleidęs pykčio syvus ant savo bendraamžių, pats pabūsiu tuo seniu šnekančiu apie sovietų armiją, tiesa, jos nešlovindamas, o apnuogindamas kas ten buvo per analogų neturinti mėsmalė. Verta paskaityti kiekvienam: keturiolikmečiui pacukui tiktokeriui, dvidešimtmečiui paaugliukui verkiančiam, kad daug skaityti, trisdešimtmetį vos siekiančiai ofisėlio HR departamento vadovei, pidisoko sulaukusiam šarano vairuotojui, kuris dar spėjo paragauti ruskio dembelio diržo. Važiuojam, skaitytojai, istorija vadinasi „Armūchos bėglys“!

Kas mane kiek ilgėliau skaito, turbūt prisimena, jog į karinę tarnybą ruskių okupantai paėmė 1983 metais, spalį. Tarnavau ne namuose (Latvijoje, Kaliningrade ar per stebuklą Lietuvoje), o buvau nugrūstas kažin kur – į Ferganą, Uzbekistano TSR. Aišku, nesumeluosiu, prieš armijos kultą garbinančius bendraamžius buvau ne kartą ištraukęs savo tarnybos vietos kortą, atskleisdamas, kad tarnavau VDV desantininkų pakazūchininkų ir begalvių balvonų padalinyje. Tie žydros spalvos berečių nešiotojai garbino vyrišką kultą, girtas nuotraukas, apsikabinus be marškinėlių, tikrą vyrišką, niekada neišblėstančią meilę ir rusiškus šansonus apie tai. Tikrai nieko homoseksualaus. Taip pat nieko homoseksualaus būdavo ir tai, kad to padalinio nariai dar dabar negali pakęsti gėjų. Juk jeigu apsivogęs garsiai rėksi, kad nieko nepavogei, tai reiškia nieko ir neapipyzdinai, tiesa?

Taigi, mielieji skaitytojai, buvau visai jauniklis, kai pagriebė į tą tautų katilą. Man tebuvo aštuoniolika metų kai buvau jėga nustumtas į tą šlykštų sovietinį pasaulį ir turėjau besąlygiškai klausyti ne protingesnio už mane, o ilgiau tarnaujantį zeką toje įkalinimo įstaigoje pavadinimu „sovietų armūcha“.

Nieko aš čia nenustebinsiu su tais ten vyravusiais dūchinimais ir dergimusi iš jaunesnio boico. Visus tuos šliaužimus po lovomis, žolės dažymus ir balansavimą tarp vyresniųjų juokelio ir lytinės prievartos esate skaitę patys, net neabejoju. Tikiu, kad apie dedovščiną prisiklausę sočiai. Che, maniškė istorija šiek tiek kitokia.

Buvo, atsimenu, toks paskutinį savo pusmetį tarnaujantis ruskis Bobrovas. Pagal tą ištarnauto amžiaus hierarchiją, mes, ką tik pašauktieji, turėjome aklai paklusti visiems vyresniems, o ypač tokiems pyzdukams kaip Bobrovas.

Bobrovas, kaip sufleruoja pavardė (bobr rusiškai reiškia bebrą), Dievulio buvo apdovanotas išvaizda pagal jo pavardę. Mažas, kiek kresnas ir labai buko snukio, pasižiūrėkite internete kaip tie bebrų veideliai atrodo. Grynai taip atrodė ir šis veikėjas. Nors Bobrovas buvo ruskis, kilęs jis turbūt buvo kažkur tai nuo gruzinų – plaukų šiam padarui netrūko. Apžėlę buvo viskas, kur tik auga plaukai. Ant rankų, kojų ir nugaros raitėsi į tą suktą telefono laidą primenančios plaukų ataugos. Nors ir buvo pagal hierarchiją „senis“, savo buką snukutį turėjo skusti du kartus dienoje – ryte ir popiet. Negelbėjo ir prasta higiena, mat Bobrovo veidas buvo nusėtas vis dar paaugliškais spuogais, kuriuos jis nuo smakro rėždavo du kartus dienoje. Jam buvo dvidešimt vieneri, o mes jį ir kitus vadinome seniais.

Mus, ką tik pašauktuosius, diedai ir kiti hierarchiniai degradai vadino salagomis (naujokais) ir visais kitais epitetais, jeigu kuriuos aprašysiu bus nuobodu nuo keiksmažodžių. Ferganoje tarnyba turėjo būti įtempta, mat sovietai jau kuris laikas buvo užpuolę Afganistaną, tad laisvu nuo vaikymo metu, jei tik toks būdavo, susiimdavau supratęs, jog galime bet kuriuo momentu būti išsiųsti į Afganistano karą, kur svetimoje teritorijoje būsime susprogdinti ir tėveliai atgaus cinkuotą karstą su mėsos gabalais ir šiek tiek žvyro, kad svertų bent kiek panašiai.

Diedai mus vaikė nepaisant tautybės. Bobrovas taip pat gainiojo savo zemliakus ruskius, tolimųjų rytų gyventojus čiurkas, bet labiausia ir nuožmiausia, mus lietuvius, arba kaip armūchoje sakydavo „labusus“.

– Nu, pribaltkos zalūpos, – kaip šiandien pamenu tą Bobrovo kreipimąsi į mus, gal trečią tarnybos mėnesį, – ko, blet, šakojatės prieš galingąją Rusiją? – retoriškai klausė Bobrovas.

– Tai, kad jūs, ruskiai, istoriškai visada šakojotės, – kažkada nepagalvojęs automatu atsakiau po trijų bemiegių naktų.

Po šio akibrokšto bebras surinko estus, latvius, lietuvius ir liepė vaikščioti žąsele koridoriumi tol, kol du estai nualpo, o toks stambus latvis Sigulds apsitriedė, atsiprašant. Po valandos žąsenimo drebančiomis kojomis buvome nusiųsti pas zampolitą majorą Veselovą, kuris mokė apie sovietų istoriją, marksizmą, leninizmą ir kitokią chuinią kurios niekas taip ir nesupratom. Zampolitas pasiuntęs mus visus ant trijų raidžių, lengvomis pliauskomis išvijo iš susmirdusio kabineto. Bobrovui atraportavome apie pilietinį pasitaisymą ir buvome dar kartą pažeminti ir dūchinami prieš visus už mus ilgiau tarnaujančius okupantų armijoje į dantis įsikandus šiupelį ir dainuojant kažkokias rusiškas dainas kol gavome komandą gultis.

Gal po kokio mėnesio, prieš provoslavų Kalėdas, kažkaip išpuolė, kad sargyboje netyčia užmigau. Budėjimo metu stovėjau ant tos vadinamos „tumbos“ – medinės dėžės, ant kurios kažkodėl visi turėjome stovėti ir saugoti, tiesa pasakius, dabar net nežinau ką. Būdavo tokių momentų, kad turėdavome budėti ir tuo pačiu metu naktį plauti vyresniųjų rūbus. Neduokdie koks vyresnis ėjęs naktį pamyžti pagaudavo nebudinčius, o šveičiančius diedo batus… Surikiuodavo visą kuopą, duodavo visiems sporto ir palikdavo budėti toliau. Sekančią dieną gaudavome pyzdako nuo savų, kad sutrukdėme jiems pamiegoti tas saldžias kelias valandas. Dargi buvo taip, kad neduokdie prabudėsi visą naktį ir nesutvarkysi diedo uniformos. Pyzdako išrašys pats asmeniškai.

Tą, kaip dabar galiu pasakyti lemtingą budėjimą, buvo duota užduotis išmazgoti kalną Bobrovo sumyžtų gelsvų glaudžių dėvėtų po savaitę iš eilės. Trečią valandą nakties kaip tyčia suėmė baisus nuovargis, kurį galėjo išgelbėti tik miegas. Pilnai supratau, jog turiu dar išplauti apatinius, bet limpančios akys davė signalą smegenims atsiremti į sieną ir pailsinti akeles. Trumpam, vos akimirkai. Saldi akimirka užsitęsė ir prieš aptemstant protui kartojau „dar sekundė“. Visai kaip per mažai uždirbantis fūristas vairuojantis sunkvežimį devynias valandas be sustojimo ir galvojantis, kad nieko gi neatsitiks jeigu užsimerks vienai sekundei. Taip pat ir aš, užmerkiau akeles ir vsio.

– Jobani vrot, labusas užmigo! – per naktį apžėlęs Bobrovas užklykė. Kol paipaliojausi pamačiau, jog pro langus jau buvo prašvitę. Pasirodo atsirėmęs į sieną užmigau.

Pečiai maudė nuo nepatogaus miego, bet jie tuomet mažiausia mane domino. Mėginau atidavinėti kažkokias pagarbas, laidyti kažkokius rytinius raportus, bet jau buvo viskas. Bobrovas pasiutęs skaldė antausius ir tūžo. Ne kiek dėl to, kad neturi švarių apatinių, kiek dėl įsakymo nevykdymo ir, kaip girdėjau tarp smūgių į ausis, kad „achuelinau“ užmigęs.

Bobrovas pavargo smūgiuoti, perdavė mane kitiems ereliams, kurie buvo tą ryta išradingesni nei paprastas, bukas smurtas. Diedai paliepė pritūpti į tokią pozą lyg sėdėčiau ant kėdės. Į rankas įgrūdo taburetę ir ant šios uždėjo pilną stiklinę vandens. Iš kažkokios kamūrkės atvedė vieną prasikaltusį kareivuką, irgi „sloną“. Tas jaunuolis buvo diedų eksperimentas, mat šiam buvo uždrausta gerti vandenį po to kai šis pasiskundė zampolitui, jog armijoje neduoda vandens. „Norėsi gerti, tai ir savus myžalus išgersi“ kaip teigė sovietų sąjungos armijos garbintojai.

– Va, – parodė eksperimentui vienas iš dvidešimtmečių diedų į mane. – Jeigu labusas neišpils stiklinės kol mes parūkysime, galėsi išgerti viską.

Jaunas rytų šalių gyventojas, kuris kaip įtariau buvo šių kraštų gyventojas, mėgino čepsėti sukepusiomis lūpomis ir iškišęs sausą kaip popierius liežuvį dejavo, suprask, laikyk tą taburetką, maldauju.

Diedai rūkyti neskubėjo, maloniai prideginėjo cigaretes vieni kitiems. Rankos ir kojos drebėjo, stiklinė vandens jau laistėsi į šonus. Parūkę diedai sugalvojo supešti dar po vieną cigarką ir galop mano silpni raumenukai neatlaikė. Stiklinė nuvirto ant šono ir vanduo išsipylė ant grindų.

– Surink viską su nugara, – nurodė man vienas iš diedų ir tiesiai griuvau į tą kuklią balą, kad kuo greičiau uniforma sugerti stiklinės turinį.

Uzbeko veidas buvo toks gailus, kad jeigu nebūtų dehidratavęs, tikrai būtų apsipylęs ašaromis. Bobrovas mėgavosi žiūrėjęs šią sceną. Po to buvo atneštas puspilnis trilitrinis sloikas ir vargšas uzbekas pagaliau gavo vandens.

– Keturias dienas atlaikė, neblogai, – linksėjo diedai.

Sekanti bausmė buvo sargybos instrukcijų atkartojimas užrištomis akimis kol mane diedai suko vietoje. Pasakius visas instrukcijas diedai nuėmė raištį ir paliepė bėgti užimti sargybos vietą. Man, aišku, viskas aplinkui sukdavosi, tad bėgdamas daužydavausi į šonus kaip girtas.

– Žinai, labusas, pagailo man tavęs, – jau priešpiet, po visų dūchinimų atsiduso pavargęs Bobrovas. – Nori gal nueiti į parduotuvę?

Nieko neatsakiau, tik išsigandęs linktelėjau. Bobrovas ir kiti veiduose parodė, jog duchinimai pasibaigė. Niekas nebeprunkštė lyg prieš kokią naują nesąmonę, viskas normalizavosi. Matyt tikrai norėjo duoti pailsėti ir pravėdinti galvą mieste, pamaniau.

Bobrovas priėjo prie manęs ir padavė į rankas kažkokį lankstinuką kuris buvo tikros parduotuvėlės, buvusios pusiau kariniame, pusiau civiliniame miestelyje išėjus iš kareivinių bazės. Bobrovas greit pačiupo kažkokį lapelį, sukeverzojo praporščiko Golubilino vardu paskyrimą išeiti į miestelio parduotuvę porai valandų.

– Jums kažko reikės, vyrai? – kreipėsi į savo degeneratus draugelius Bobrovas. Šie atsakė, jog nieko jiems nereikia. – Gerai, Kostai, tuomet man paimsi dvi skarbonkes kondensovkės, brizą lašinių, keturias blešines šprotų ir keturis blokus cigarečių „Belamorkanal“, – išvardino Bobrovas kol keverzojau prekių sąrašą kitapus parduotuvės lankstinuko.

Bobrovas pradėjo kuistis kelnėse ir iš kišenės išsitraukė penkių rublių kupiūrą:

– Še, šunie, duodu penkis rublius viskam, – tarė Bobrovas ir į rankas įkišo rublius, – grąžos parneši pidisoką, supratai?

– Mat tvaju, – neišlaikiau, – kur aš gausiu tokius pinigus?

– Taigi nupirksi prekes ir atgausi grąžą, – atsakė Bobrovas ir visai romiai besilaikę diedai pagaliau pratrūko kvatotis. Vis dėlto čia buvo dar viena apipiskė į kurią jaunu kareiviu būdamas pakliuvau. Tų penkių rublių gal ir būtų užtekę, na, bet pidisoką iš kur ištraukti, tai net neįsivaizdavau. – Ko tu dar čia stovi, a? Įsakymas duotas, vykdyt!

Dvidešimtmečiai diedai smūgiais išvijo mane iš kubriko. Dūsavau nuo smūgių krušos ir nusikeikiau – išleidimo lapelis pasiliko pas juos. Grįžau į patalpą pagal sovietų armūchos paniatkes išvardinant visus ten buvusius asmenis su jų tėvavardžiais ir gimimo vietomis. Nesuklydęs paprašiau ar labusas gali užeiti. Pasiėmęs išleidimo lapelį tokiu pat metodu išėjau. Kiekvieno paklausiau ar galiu eiti, kol galop visus užkniso ir buvau pasiųstas chujum.

Grįžau į savo kubriką beveik apsiverkęs. Jauni kariai ūkiniu muilu trynė ne savas glaudes.

– Kas nutiko? – paklausė stambusis latvis Sigulds ir visi susidomėjo kaip aš taip drįsau parodyti savo emocijas šlapiomis akimis.

– Blet, pyderas Bobrovas išsiuntė į parduotuvę ir tedavė penkis rublius, – švabrindamas batus prisipažinau.

– Majabybis, padengsim kiek trūksta, – numojo meškos letena Sigulds.

– Trūks labai daug, liepė parnešti grąžos pidisoką, – atsakiau.

Sigulds panarino galvą žemyn lyg jam nerūpėtų, bet milžino širdis suminkštėjo kaip ekleras su kremu karštą vasaros dieną.

– Čia tai jau nelabai padėsim, – mandagiai atsakė brolis latvis ir nušnypštė snarglį į pono mazgojamus apatinius, suprask, tylusis protestas.

– Rebiatos, ką man daryti? – paklausiau tik savo nosies žiūrinčių likimo draugų.

– Pabėk, kaip tai ką, – mestelėjo toks Besarabovas, ruselis nuo Karaliaučiaus, tarnavęs virš metų, bet kažkodėl vis dar vaikomas.

– Kaip jis tau pabėgs? – susirūpino Sigulds.

– Taigi turi išleidimo lapelį. Išeik ir nebegrįžk. Mieste yra ir civiliokų, įlįsk į kokį rūsį ir palauk savaitę kitą. Apsirenk civiliais rūbais, užsiaugink ūsus, o geležinkelio stotyje pasakyk, kad esi iš saugumo ir važiuoji su spec. užduotimi. Tavimi aišku nepatikės, todėl paprašyk, kad sustabdęs kareivėlis pasakytų savo pavardę ir kas viršininkas. Duodu bybį nukirst, kad būsi praleistas, –detaliai papasakojo Besarabovas.

– Iš kur žinai? – paklausiau aš ir žiūrėjom visi į jį apstulbę.

– Planuoju pats pabėgti iš čia, tik niekas į parduotuvę neišsiunčia, – atsakė Besarabovas ir nusišypsojo maniako šypsena. Jeigu kas būtų pasakęs, kad jis dienas baigė apsižiojęs ginklo vamzdį, tikrai nebūčiau nustebęs.

– Iš kur žinai, kad suveiks? – perklausė pats tokiu planu susidomėjęs Sigulds.

– Žinau, buvo jau keli pabėgę, tiesa, ne čia. Vienas Afgane, kitas Murmanske. Gerai pagalvok, labusas, ar tikrai nori čia būti. Nėra garantijos, kad po pusmečio niekas nedūchins, va, pažiūrėk į mane. Pagal viską jau aš jus rurinti per šikną turėčiau, o žiūrėk ką darau, – pakėlė sausai valomus apatinius Besarabovas, – plaunu sėklos privarytus triusikus.

Visi palinksėjo pritardami ir įniko toliau gremžti dėmių nuo apatinių ir mąstyti, kad gal ir nieko variantas. Kaip dabar madinga sakyti, kontempliavau apie savo likimą geras dešimt minučių. Besarabovo planas buvo kiek nesąmoningas, bet suteikiantis vilties. Slapčia užrūkiau ir galop nusprendžiau – pabėgsiu iš karinės bazės. Kaip ten bus po to majabybis, jeigu reikės tai ir pabomžausiu kur nors pasislėpęs rūsyje misdamas rūkytomis dešromis su uogienėmis ir raugintais agurkais. Mąsčiau, kad jeigu bobulės ir čia taip taupė konservuotus gaminius kaip gimtoje Lietuvoje, tai tikrai nepražūsiu ir išgyvensiu tol, kol apie mane pamirš.

Prieš išeinant nusprendžiau atkeršyti diedams.

– Praporščikas Golubilinas liepė perduoti, kad visi privalo bėgti į pirtį ir atvažiavo moterų medikių iš sąjungos. Jaunų, – vaidindamas uždususį be jokių raportų išbėriau diedų kubrike. Bėgimas į pirtį reiškė tikrų tikriausią lėkimą, kitu atveju diedai būtų praleidę savo vietą kitos kuopos diedams ir savo eilės teisėtumą aiškinęsi smurtu ar dar kažkuo.

Visi pašoko ir išbėgo, net nespėjo man atskaldyti antausių. Vien moterų pamatymas reiškė kokią savaitę masturbacijos iš atminties, o ne fantazijos. Bobrovas paliko savo ušanką (tą homoseksualiai pūkuotą karinę kepurę, kuri net ausų nedengdavo). Ta kepurė ir buvo mano keršto taikinys.

Kadangi per visus tuos armūchos drožimus neturėdavau kada deramai išsituštinti, virškinimo sistema buvo sutrikusi. Taip išpuolė, kad netupėjau ant išvietės penkias dienas, tad vos valgomas valgyklos maistas jau buvo senai suvirškintas ir po truputį puvo žarnose.

Įsitikinęs, jog nieko nebėra kubrike, duris uždariau iš vidaus. Paėmiau Bobrovo ušanką nuo jo lovos (miegojo jis antrame lovos aukšte) ir pastačiau ant žemės, kaip kokį kibirą. Greitai nutraukiau kelnes žemyn ir vos pritūpus išmatų gyvatė susiraitė Bobrovo kepurės viduje. Ištuštinau viską be pastangų, net šūdo nereikėjo nukirpti, jeigu kam įdomu. Pirmame aukšte miegojusio diedo antklode nusivaliau subinę ir pilnutėlį šūdų kibiriuką–kepurę atsargiai padėjau ant lovos, ten kur ją ir suradau. Bobrovas turėjo kepurės turinio nematyti, mat galva vos siekė antro lovos aukšto matracą. Spėjau, kad ne tik suteršiau kepurę, bet ir priversiu jo plaukuotą galvą smirdėti mano šūdu. Atlikęs keršto aktą ramiai išėjau iš kubriko. Dėl smarvės nei kiek nesijaudinau, visi ten mes smirdėjome, o išmatų smarvė nuostabos nekėlė.

– Gyvenime čia negrįšiu, – tariau sau užtikrinęs. Išėjęs iš kareivinių, lauke pamačiau diedus grįžtančius nuo neveikiančios pirties kareivinių link. Rodėsi, kad nuo jų vėjas manęs link nešė būsimą pyzdako davimo kvapą.

\*\*\*\*\*

Pristabdome istoriją, draugužiai. Gerų dalykų turi būti po truputį, tad nugnybsiu pirmos istorijos dalį kaip… Na gerai, užtenka čia tų išmatų juokelių, pasimatysime čia pat už savaitės. Jeigu nenorite laukti, visuomet prašome tapti Contribee rėmėjais kur užprenumeravę mane gausite prieigą prie visos istorijos, nereikės laukti sekančio šeštadienio. Buvo čia vienas toks veikėjas, rašė asmeninę žinutę ir paklausė „ne pamoina prašyti pinigų kaip kokiam bomžui?“. Pasakysiu taip – jeigu nesidroviu iš nepažįstamo prie prekybcentrio paprašyti cigaretės, tai ištiesta ranka išmaldai irgi nenukris.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/458165752798595)