Trečius metus Tekančios saulės šalyje dirbantis lietuvis šiemet Japonijos sezoną užbaigė per greitai – sėkmingai pirmenybėse žygiavusi „Alvark“ kariauna, kuri bendroje įskaitoje buvo ketvirta, jau ketvirtfinalyje netikėtai kapituliavo prieš Čibos „Jets“ atstovus.
Apie rimtas aukštumas galvojęs „Alvark“ serijoje dviejų laimėjimų krito 53:78 ir 65:92, nors per 60 čempionato mačų tik 16 kartų pralaimėjo.
„Taip jau atsitiko, kad vis dar esu Japonijoje. Žinote, net ir po sezono būtina atiduoti duoklę sirgaliams, su jaus reikėjo padaryti nemažai susitikimų, bendravimų. Tai būtinoji ir mano darbo dalis, nes komandos aistruoliai ekipai vien tik per bilietus sunešė daugiau kaip milijoną eurų. Be to ir dukra vis dar mokosi“, – kalbėjo iš Šakių kilęs krepšinio specialistas.
Šiemet D. Adomaitis „Alvark“ ekipoje neteko vieno lietuvio – jam trenerių štabe jau metus talkina Evaldas Beržininkaitis, o du nepilnus sezonus žaidė aukštaūgis Artūras Gudaitis. Tačiau vasarį 208 cm ūgio aukštaūgis bendru susitarimu nutraukė sutartį su klubu ir sugrįžo į Lietuvą.
– Kaip vertintumėte šį sezoną Japonijoje? Komanda nepateko į pusfinalį, nusileidusi Tokijo priemesčio Čibos klubui?, – Lrytas.lt paklausė buvusio Lietuvos rinktinės stratego D.Adomaičio.
– Įdomu, kad kiekvienas iš tų trijų sezonų, kol esu čia, buvo skirtingas. Jei pirmame reikėjo galvoti, kaip sulipdyti ekipą nuo nulio, kaip padaryti vienalytį klubą, tai jau šis tarpsezonis bus skiriamas pasirengti keltis į naują „Toyota“ areną. Ten tūrėsime 10 tūkst. sirgalių erdvę.
Antrasis sezonas buvo toks ne itin palankus – traumų laikas. Tačiau šiame sezone viskas ėjosi gerai, bet sezono viduryje nutarėme pasidaryti kažkokių pakitimų ir tikrai ekipos sportinė forma mane tenkino.
Ir viskas atrodė puikiai – galvojau, kad viską darome teisingai, einame geru keliu ir puikiausiai pasirengę atkrintamiesiems mačams.
Bet patys sudegėme psichologiškai ir, pirmiausia, sudegėme dėl mūsų sirgalių keliamos atmosferos, kurią jie mums ir kūrė.
Ji buvo fantastiška – visi kalbėjo, kad mes turime laimėti, turime svajoti apie medalius. Bet Čibos klubas turi nemažai krepšininkų, kurie jau yra kažkur kažką laimėję ir jie žinojo, kaip ateiti į šių varžybų etapą ir ką rodyti atkrintamuosiuose mačuose.
Be to jie viso sezono metu kentėjo nuo traumų, o per atkrintamuosiuose sužaidė įspūdingiausiai.
Analizavome savo komandos žaidimą: aš turėjau tris vietas legionieriams, kurias reikėjo išnaudoti šimtu procentų. Buvo būtina rizikuoti pasipildant. Tai buvo mano atsakomybės klausimas, tačiau nesugebėjau išnaudoti tą būtiną dalyką.
– Su tuo buvo susiję ir sezono viduryje įvykęs atsisveikinimas su lietuviu Artūru Gudaičiu?
– Dalinai – taip. Kitas skaudulys – trečioje pozicijoje buvęs Leonardo Meindlas, kuris turėjo žaisti jau nuo praėjusių metų birželio, nes Brazilijos rinktinė kartu su juo kovojo atrankoje.
Jis jau įpusėjus sezonui buvo pavargęs nuo krepšinio. Bandėme jam suteikti laiko, net sutarėme, kad jis nesužais vieno FIBA atrankos lango, bet …
Viskas gavosi tuose atkrintamuosiuose mačuose negerai, nes nesugebėjome pataikyti nuo tritaškio linijos. Bet nenoriu kaltinti nieko – iš dalies daugelis dalykų galima paaiškinti. Gal tik apmaudu, jog neatsirado vienos vietos geram legionieriui.
– Bet priežastis turėjo būti kalbant apie sutarties nutraukimą su A.Gudaičiu? Nutarėte surizikuoti?
– Sakysime, reikia kalbėti apie lygos specifiką. Kartais turi per 21 diena sužaisti 11 rungtynių.
Ne, jis neturėjo tų „blogųjų“ traumų, tačiau sezono pradžioje prisirinko tų tokių apmaudžių traumų – tai šlaunis, tai dar kažkas. Jau lyg įeina į ritmą, bet vėl…
Tai tiesiog nutarėme, kad jei dar lauksime, mes neturėsime naujo papildymo. Žinoma, dabar gal ir būtų gerai atsukti laiką atgal ir pasižiūrėti, kas būtų, jei to žingsnio nebūtų.
– Kalbate labiau, kad reikia žiūrėti į priekį, o ne atgal. Kaip klostosi ši vasara jums?
– Kas liečia pasirengimą, tai jau ekipos planai sudėlioti, paaiškėjo ir naujojo Japonijos sezono kontūrai – negaliu sakyti, kad treneriams yra gerai, nes planas yra toks, kad ekipa sužais 83 rungtynes.
Tai teks pradėti komplektaciją, ieškotis legionierių, kurie turės labai rimtą vaidmenį komandoje. Ir tai turime padaryti kuo greičiau.
– Ar galima teigti, kad „Alvark“ ekipoje padaugės lietuvių?
– Manau, kad ne. Specifika lygos tokia, kad tu gali kažką laimėti turėdamas individualiai stiprius žaidėjus, kurie savo savybėmis lemiamais momentais gali nulemti pergalę.
Realiai tai ir parodė praėjęs ketvirtfinalis, kai keli žaidėjai individualiai mus įveikė – sakysime, vienas pataikė per ketvirtį penkis tritaškius ir viską išsprendė pats.
Tai šįkart eisime tuo keliu – imsime pas save patirties turinčius ir galinčius nulemti rungtynių rezultatą bei iškovoti titulus krepšininkus.
– Treji metai esate Japonijoje. Kas žavi jus šioje valstybėje. Kokie trys šios šalies elementai?
– Manau, kad tai patys žmonės, po to – maistas. O trečiasis – žmonių elgesys: kaip jie bendrauja darbe, su kitais žmonėmis.
Tai ne jų nuolankumas, o tas etiketas, chaoso nebuvimas, žinojimas, ką galima daryti, ko negalima.
Japonai turi daug taisyklių ir jų laikosi. Jie galvoja, kaip nesudaryti kitam problemų ir tas dalykas pas juos veikia.
Nes visi stengiasi nesudaryti vieni kitiems problemų. Šindžiukų geležinkelio ir metro stotyje kasdien būna apie 3 milijonus žmonių, tačiau niekas su niekuo nesusiduria, nepatenka į krizines situacijas, nes kiekvienas galvoja apie kitus. Galvoji apie kitą, tas galvoja apie tave ir viskas yra sustoję į vietas.
– Ar jūsų akimis Japonijoje nėra per daug taisyklių?
– Aš esu toks žmogus, kuriam patinka taisyklės. Man patinka, kad daroma viskas teisingai. Gal tik iš pačių japonų kažkiek norėtųsi improvizacijos, bet tai jau tik papildomi norai.
– Nors pastaruoju metu gyvenate ir dirbate Japonijoje, gandų apie jus Lietuvoje tikrai netrūksta. Ir kalbama, kad esate tas strategas, kuris galimai galėtų pakeisti poste Kauno „Žalgirio“ trenerį Andrea Trinchieri. Ar kažką apie tai girdėjote? Ką apie tai galėtumėte pasakyti?
– Krepšinis yra mano hobis, darbas ir gyvenimas. Pastaruoju metu neišsimiegu, nes žiūriu LKL atkrintamuosius mačus, o jie pas mus vyksta iš esmės gilią naktį.
Aš niekada nesikoncentruoju į dalykus, apie kuriuos aš pats turiu visą informaciją. Aš esu čia, Japonijoje, ir turiu dar metus galiojančią sutartį.
Mano veiksmų koncentracija yra čia ir dabar. O tie visi „kas būtų, jei būtų“, yra tik spėliojimai yra beprasimis laiko gaišinimas.
Aš turiu užbaigti „Alvark“ projektą su ekipos persikėlimu į „Toyota“ areną.
Kitą vertus, mes praėjusiame sezone pirmą kartą per 15 metų prasimušėme į Imperatoriaus taurės finalą. Gaila, kad pralaimėjome, tačiau net ir toks rezultatas mums davė gerą postūmį – kitą sezoną žaisime Azijos klubų krepšinio čempionate.
Vadovai yra patenkinti tokiu judesiu, tokiu projektų realizavimu. Tai aš čia ir koncentruojuosi, o ne galvoju apie gandus.
– Pakalbėkime apie tuos dalykus, kurie šiai dienai aktualūs Lietuvoje. Sakykite, ar būnat Lietuvos rinktinės strategu svarstėte sau į pagalbininkus pasiimti Tomą Pačėsą?
– Ne, nesvarsčiau (juokiasi).
– Kaip jums visa ta situacija aplink T.Pačėsą, Joną Valančiūną ir visą Lietuvos rinktinę? Ir tos kalbos, kurios vyksta palaikant ar smerkiant trenerio asistento viešus pasisakymus ir retoriką?
– Manau, kad neverta apie nieką kalbėti daugiskaita. Labiausiai šioje situacijoje man gaila Rimo Kurtinaičio.
Jis turėtų rūpintis tik krepšinio reikalais ir rinktinės pasirengimu čempionatui, o ne sukeltomis problemomis, papildomais klausimais, kurie neturi nieko bendro su nacionaline ekipa.
Manau, Lietuvos rinktinė yra visos šalies krepšinio piramidės viršūnė ir visi, kas dirba nacionalinėje ekipoje, ant savo pečių užsikrauna didelę atsakomybę.
Ir tu turi rinktis žodžius bendraujant su vienais ar kitais žmonėmis. Sunku suvokti, kad nacionalinės ekipos trenerio asistentas aiškintų vienaip ar kitaip.
Aš nežinau tikslių frazių, bet man yra keista, kad taip yra su tais pasisakymais.
Japonijoje su krepšinio pasauliu susiję specialistai jau klausinėjo manęs, kas ten vyksta Lietuvoje su rinktine, su treneriu ir žaidėjais. Aiškinau. Manau, kad visa ta situacija nėra normali ir iš esmės yra gėda dėl tokios istorijos.
– Pats R.Kurtinaitis iš esmės kalba apie visišką rinktinės lygybę – šansai visiems kandidatams turi būti lygūs, viskas turi būti aiškiai sudėliota dėl geriausiųjų pasirinkimo ir rezervuotų vietų nebuvimo. Jūs buvote rinktinės treneriu – ar įmanoma įvykdyti visus šiuos niuansus?
– Visų pirma, pasitikėkime R.Kurtinaičiu. Jis yra patyręs treneris ir turi labai daug gyvenimiškos patirties. Pasitikėkime juo ir pasižiūrėkime, kur visą tai nuves.
Bet aš labai tikiu, kad bus gerai. Rinktinės krepšinis yra daug aukščiau už asmenybių asmeniškumus.
Susirinks liepą rinktinė, bus nuspręsta, kas yra geriausi ir viskas. Reikia labiau pasižiūrėti ir pasistengti įpūsti kuo didesnio pasitikėjimo trenerių štabu ir žaidėjais.
Man apskritai nepatinka tokie dalykai, kai nėra prasidėjusi treniruočių stovyklą, nežinomi kandidatai, o jau spekuliuojama, jog bus blogai ar gerai… Leiskime treneriams ir žaidėjams susirinkti, leiskime pasirengti ir suteikime pasitikėjimo tai komandai.
– Lankėtės kiokušin karatė pasaulio čempionato kovose. O kokiose kitose varžybose Japonijoje mėgstate pabūti?
– Tas mūsų čempionato režimas jau trejus metus toks, kad visi savaitgaliai skirti mano tiesioginei veiklai – rungtynės vyko šeštadieniais ir sekmadieniais, dar buvo ir trečiadieniais.
Tai nelabai kaip išeina kažkur kitur nukeliauti, pasižiūrėti kitų sporto šakų varžybų. Teko du kartus pabuvoti sumo dvikovose.
Labai įdomi atmosfera, labai įtraukiantis dalykas. Bent kartą tai būtinai reikia gyvai pamatyti. Ypač, jei ateini su žmogumi, kuris paaiškina niuansus – tuomet tas sportas kitomis šviesomis sušviečia.
Noriu labai pamatyti Japonijos beisbolo akistatas, tačiau tai bilietų nėra, tai mano komanda žaidžia, tad nepasiseka…
O čia aš pagrinde dėl Liepos Krivickaitės, kuri nuo vaikystės tapo akla, tačiau svajojo pasirodyti Japonijoje kiokušin karatė čempionate. Ir ši svajonė čia pildosi. Tai didžiulė motyvacija visiems mums, tai didžiulis šviesulys. Jos istorija tikrai verta „Netflix“ filmo.
– Esate vis dar Japonijoje, nors jau sezonas jums baigėsi gegužės 11-ąją…
– Dukrai mokykla baigiasi tik birželio 26 dieną, tai suderinome visus klausimus dėl jos išvykimo. O aš vis dar turėjau susitikimus su rėmėjais, ekipos sirgaliais, tai tik šią savaitę baigėme susitikimus.
Tad kitą savaitę dukra penktadienį eina į mokyklą, po pamokų tiesiai važiuojame į oro uostą ir keliaujame į Lietuvą. Dukra lanko „British scool“ mokyklą, tačiau ten yra ir keturios savaitinės japonų kalbos pamokos.
Tai dukrelė jau ir mane moko japonų kalbos. Žinote, noriu išmokti japonų kalbos ir bandysiu tai nuslėpti, kad apie tai nežinotų komandos nariai – noriu žinoti, apie ką jie kalba (juokiasi).
– Ekipą remia „Toyota“, o jūs pats vairuojate Japonijoje automobilį?
– Taip, taip, turiu „Nissan“ (juokiasi). Ne, ne, žinoma kad vairuoju „Toyota“. Labai geras, fantastiškas automobilis. Pirkite šiuos automobilius.