[Gazeta Wyborcza] Migrantai Lietuvoje: Kai jie mane mušė, bijojau, kad mirsiu šalyje, kurioje manęs niekas nepažįsta
[Gazeta Wyborcza] Migrantai Lietuvoje: Kai jie mane mušė, bijojau, kad mirsiu šalyje, kurioje manęs niekas nepažįsta
4 comments
Migrantai Lietuvoje: Kai jie mane mušė, bijojau, kad mirsiu šalyje, kurioje manęs niekas nepažįsta
Jie išgirdo: “Mums nerūpi, ar tu mirsi, ar ne”, “Grįžk į savo Afriką”, “Tu tikriausiai esi teroristas”, “Tu savo noru atėjai čia, todėl neverk”, “Nori nusižudyti? Pirmyn, net ir dabar”.
– Kai jie mane mušė, galvojau: “Aš mirsiu Lietuvoje. Šalyje, kurioje manęs niekas nepažįsta. Ir mano giminaičiai apie tai niekada nesužinos”. – sako Jonas, nors tai nėra jo tikrasis vardas.
– Naktį girdėjau, kaip mūsų berniukai verkia. Dieve, kas turi nutikti, kad žmogus verktų! – stebisi Aiša, nors tai visai ne jos vardas.
– Atleiskite, bet turiu dar vieną prašymą. Vakar trys pareigūnai sumušė mano kolegą. Aš tik norėjau sužinoti, ar tai atitinka jūsų įstatymus? – Lea klausia. Taip, šį vardą taip pat daviau aš. Migrantai iš laikinojo centro Verebiejuose, Lietuvoje, pradėję kalbėti, prašė pamiršti jų vardus ir veidus.
BŪTI, IŠGYVENTI
Senoji mokykla, kurioje jie buvo laikomi apie tris mėnesius, nes neteisėtai kirto Baltarusijos ir Lietuvos sieną, dabar yra tuščia. Prasidėjus šaltiems orams visi užsieniečiai buvo perkelti į kitus centrus. Todėl galima numoti ranka ir pasakyti: “Praeitis yra praeitis”. Juo labiau kad Lietuva tarp pačių migrantų garsėja tuo, kad į skundus nekreipiama dėmesio.
Žmonės, kuriuos sutikau rengdama šią ataskaitą, išgirdo iš pareigūnų ir tarnautojų: “Mums nerūpi, ar tu mirsi, ar ne”, “Grįžk į savo Afriką”, “Tu tikriausiai esi teroristas”, “Tu savo noru atėjai čia, todėl neverk”, “Nori nusižudyti? Pirmyn, net ir dabar”. O Lietuvos ombudsmeno ataskaitoje apie tai, kaip Lietuvoje elgiamasi su migrantais, kokios yra sąlygos sulaikymo vietose, žodis “kankinimas” pasitaiko stebėtinai dažnai.
Jie pradėjo važiuoti 2021 m. Prieš tai, žinoma, taip pat atvykdavo, bet tik retkarčiais. 2020 m.: prie sienos su Baltarusija buvo sulaikytas 81 žmogus. Šie žmonės buvo apgyvendinti dviejuose šalyje veikiančiuose pabėgėlių centruose. Iki tol šių priemonių pakako. Tačiau po metų padėtis pasikeitė. Lietuva griežtai pasisakė už Baltarusijos demokratizaciją, paskelbė, kad rinkimai, kuriuose Aleksandras Lukašenka buvo pripažintas prezidentu, buvo suklastoti, ir įvedė griežčiausias iš visų Europos Sąjungos šalių sankcijas Baltarusijos režimui. Lukašenka atsakė garsiaisiais žodžiais: “Užtvindysiu Europą migrantais”.
Migrantai pasakoja istoriją: “Staiga visi pradėjo kalbėti apie tai, kad atsirado naujas kelias į Europą – per Baltarusiją. Informacija sklido iš lūpų į lūpas, socialiniuose tinkluose tai buvo tema numeris vienas. Staiga tapo pasakiškai lengva gauti turistinę vizą ir nuskristi į Baltarusiją. Jums tereikėjo sumokėti”.
Iš Baltarusijos sostinės Minsko migrantai taksi ir mikroautobusais vyko iki Lietuvos sienos ir toliau keliavo pėsčiomis. Iki rugpjūčio pradžios Lietuvos pasieniečiai sulaikė 4100 žmonių. Tai simbolinis skaičius, nes po to sienos buvo uždarytos. Nuo rugpjūčio mėn. prieglobsčio prašymus galima pateikti tik keturiuose pasienio punktuose (o siena su Baltarusija yra 677 km ilgio). Visus, kuriems pavyksta patekti į Lietuvą, pasieniečiai išstumia atgal į Baltarusiją. Automobiliais jie nuvežami į sargybinių pasirinktą vietą ir jiems liepiama eiti. Dažnai jie neturi maisto, oro sąlygoms tinkamų drabužių, o jų mobilieji telefonai būna iškrauti. Prie sienos nėra jokios organizacijos – nei Lietuvos, nei Baltarusijos pusėje – kuri galėtų jiems padėti.
Tarp abiejų šalių statoma tvora. Jos ilgis – 508 kilometrai. Ji kainuos 152 mln. eurų.
Tačiau liko 4100 žmonių. 2,8 mln. gyventojų turinčiai šaliai jie pasirodė esantys problema. Reikėjo ką nors daryti su šiais žmonėmis, kur nors juos užmigdyti, kuo nors pamaitinti. Skubiai buvo įkurti saugomi laikini centrai. Kai kurie migrantai atsidūrė pasieniečių pastatuose, garažuose, rūsiuose, kiti – paskubomis aptvertoje teritorijoje pastatytose palapinėse. Apie 150 žmonių buvo apgyvendinti apleistoje mokykloje Verebiejų kaime, netoli Alytaus miesto. Kai kuriose klasėse ant lentos tebebuvo rašoma kreida, ant grindų mėtėsi mokytojų sąsiuviniai ir dienoraščiai, chemijos laboratorijoje – sudaužyti mėgintuvėliai. Jie buvo atvežti naktį. Kaime gyvena apie 300 žmonių. Ryte gyventojai nustebo pamatę, kad kaime sparčiai padaugėjo gyventojų.
LAIMINGAS IR PATENKINTAS
Jaučiau, kad šioje vietoje kažkas negerai. Liepos 26 d. Lietuvos spaudoje pasirodė paviršutiniška informacija apie tai, kad čia įvyko protestas. Prie visų jų pridėta ta pati neryški nuotrauka, kurioje dešimtys migrantų stovi ant senos mokyklos stogo. Jie laikė korteles su užrašais lietuvių ir anglų kalbomis, daugiausia: “Laisvė”, “Mes norime laisvės”.
Spauda apie tai trumpai ir greitai parašė. Migrantai atsisakė valgyti ir skundėsi centro sąlygomis. Tačiau visų pirma buvo pabrėžta, kad kaimo gyventojai buvo labai išsigandę, ir į tai buvo atkreiptas didžiausias dėmesys. Portalas Diena.lt citavo pasipiktinusią moterį, kuri pranešė žurnalistams: “Juokai baigėsi! Jie streikuoja, trikdo ramybę, nežinome, kuo tai baigsis!”. Antrojo kaimo gyventojo žodžiai taip pat buvo cituojami: “Pažiūrėkite, kas čia vyksta! Triukšmas nuo pat ryto! Jie nori laisvės, skundžiasi maistu. Baiminamės dėl savo saugumo”.
Vienas didžiausių Lietuvos naujienų portalų “Delfi” savo tekstą apie protestą baigė šia pastraipa: “Saugumą Verebiejuose prižiūri 16 Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų. Jie dirba siaubingomis sąlygomis: vyrai budi aštuonias valandas, paskui kelias valandas ilsisi ir miega miegmaišiuose po tvora. Paskui – dar viena budėjimo pamaina, nors jie net neturi galimybės nusiprausti tinkamomis sąlygomis”. Manau, kad perskaičiau viską, kas buvo parašyta ir pasakyta apie šį protestą. Nė vienas žurnalistas nepaklausė migrantų, kodėl jie tai organizavo.
Po dienos laikraščiai dar lakoniškiau pranešė, kad padėtis kontroliuojama. Visi jie citavo Alytaus rajono merą Algirdą Vrubliauską: “Migrantai šiandien pusryčiavo, yra ramu. Visi yra laimingi ir patenkinti”.
Rankos mostelėjimas.
Šiaip nuomonė mano paprasta, jie čia nėra pagrobti atvežami, patys pinigus moka, kad atvažiuot, jei negalvoja patys kalti. Kol nepradės čia apie teises kalbėt aktyvistai mūsų, jiem gal ir priklauso tam tikros žmogaus teisės, bet tikrai nepriklauso būti pasirūpintiem visapusiškai šalies į kurią jie eina nelegaliai, aišku šaudyti juos būtų negerai, bet kažko reikalauti jei teisės neturi jokios ir niekaip, jei duoda pagalbą tegul pagaliau džiaugiasi o ne dar aiškina, kad blogai gyvena (čia bendrai ne tik apie straipsnį).
Koks tikslas tokius straipsnius det? Nuo pat pradziu visi verke kaip juos musa, atima pinigus, skriaudzia kaip tik gali, bet i baltarusija gryzt nenori.
Kiek tas straipsnis susijęs su tikrove? Lenkai savo žurnalistų nebeprileidžia artyn prie sienos, (yra dėl ko), tai tie imasi rašyti apie Lietuvą?