Koks man neišpasakytas malonumas, kad sugrįžote paskaityti senų istorijų, jaunimėli. Ačiū Jums, kad leidžiate išlieti širdį, nepertraukinėjate ir išskaitote viską iki galo. [Praeitoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/tzphwq/arm%C5%ABchos_b%C4%97glys_14/) pasakojau apie sovietų armijos laikų blogiuką ruskį Bobrovą, ironiškai panašų į bebrą, kuris buvo vienas iš didesnių drožėjų ir kaip ten viskas atsitiko, kad gavęs nurodymą eiti į miesto parduotuvę nusprendžiau pabėgti iš sovietų armijos. Per daug nenoriu atskleisti neskaičiusiems naujokams, tad naudojant sovietų armūchos metodus norėčiau įsakyti jiems eiti ir skaityti praeitą dalį. Be papildomų prašymų, arba kaip jaunimas sako „rekvestų“, norėčiau pratęsti istorijos „Armūchos bėglys“ antrą dalį, visgi esu už jus vyresnis ir turiu teisę įsakinėti, o ar paklusite ar ne, čia jau nuo jūsų išauklėjimo. Važiuojam!
Prišikęs į diedo Bobrovo ušanką išėjau iš kareivinių su pažadu daugiau niekada čia negrįžti. Koks buvau naivus, tikrai maniau, kad įmanoma pabėgti iš tokios griežto įkalinimo įstaigos kaip sovietų armija. Tolumoje mačiau iš pykčio į kareivines puškuojančius hierarchinėje viršūnėje buvusius atmatas. Garantavau, kad dėl pirties ir bobų apgauti vyriokai nebus patenkinti radę ten užrakintas patalpas. Aišku, kažkaip reikėjo juos išvilioti iš gyvenamųjų patalpų, kad galėčiau prituštinti į to sūkos Bobrovo šapką.
Kampais nuėjau iki praleidžiamojo punkto. Tarnybos atžvilgiu užlenkusiam atsakingam asmeniui parodžiau išleidimo raštą ir savo karinį bilietą. Tas perkreiptu veidu kažką suburbėjo panašaus į „nu blet sekasi jauniems gandonams“ ir akimis sužaibavo durų pusėn, kad eičiau. Du iš šalčio drebantys boicai mane praleido pro vartus ir iš pavydo suburbėjo, kad eičiau chujum.
Pirmą kartą įkvėpiau gryno oro per tuos tris drožyklos mėnesius ir užsikosėjau, mat buvome netoli Ferganos ir toje vietovėje žmonės savo būdeles šildėsi degindami visokias šiukšles. Laisvės kvapas nebuvo kitoks negu ten, kitapus armūchos vartų. Atsidūriau civiliniame miestelyje.
Pagal dienotvarkė greitu metu turėjome eiti pietauti, tad jau buvau išalkęs. Pirminis instinktas buvo gauti kažkur paėsti kažko normalesnio negu ropių košė pusryčiams, ropių sriuba pietums, o vakarienei ropių buza. Paėjęs kokį puskilometrį nuo bazės patekau tarp sovietinės statybos braižo statinių. Nuo vieno iš jų sklido kažkoks pratyvnas, bet mėsiškas kvapas. Skrandis nusprendė, kad eisiu būtent ten.
Sovietinė valgykla buvo tokia pat kaip namuose – medžio pagaliukais iškaltos sienos, klijonkės ant stalų, žalios svarstyklės ir susiraukusi bufetava su apgamu ant smakro ir trejais pagurkliais. Atsargiai priėjau prie bufetininkės ir nusiėmiau saviškę ušanką.
– Gal turite valgyti? – pirmą kartą per trimestrą užkalbinau civilį.
– Ne, šiaip sau stoviu, – atšovė klimaksą išgyvenanti ir vyro nejudinama bobelė.
– Duokite prašau kažko užvalgyti, – garsiai nugurkęs seiles ištariau ir pakišau penkis rublius.
Pamačiusi pinigus bufetava gailiai į mane žvilgtelėjo ir atnešė į glembančią varpą panašią rožinę sardelką, stačiakampiais pjaustytą puskietę duoną. Tai dar ne viskas, ant padėklo uždėjo dubenėlį deficitinių žirnelių su majonezų. Gurkdamas susikaupusių seilių stakaną paprašiau, kad dar kažko įdėtų. Gavau vieną varganą žuvies maltinuką. Paėmusi penkrublį ši grąžino keturis su puse rublio – viskas tekainavo penkiasdešimt kapeikų. Iš už prekystalio nemokamai įpylė stikliuką degtinės, matyt suprato, kad patekau į kažkokią bėdą.
Salėje laisvų staliukų buvo mažai, tad įsispraudžiau kažkur į kampą. Prie maisto pripuoliau kaip koks paršas. Striukės net nenusiiminėjau. Kaip sakoma jaunimo tarpe, pirmiausia sudeepthroatinau sosiską. Žuvies kotletą sukapojau su ašakomis, gi sakoma, kad organizme viskas ištirpsta ar kaip ten. Supratęs, kad tuoj viskas baigsis sulėtinau tempą. Po vieną surankiojau žirnelius ir įsidėjau pilną šaukštą majonezo į burną. Viską gromuliavau užvertęs akis į lubas ir maisto košę košiau pro dantis. Į žandus susigrūdau duoną ir bene dusdamas nuo gastronominio orgazmo tirpau kėdėje. Suėdęs sovietinį pašarą, viską nuploviau degtinėle.
– Gal numirė kas, kad išleido jį čia paėsti? – žiūrėdami į mane kasėsi smakrus papulkininkiai šventai įtikėję, jog jeigu leis du metus tarnaujantiems šauktiniams viską aiškintis kaip kalėjimuose, problemų nebus ir taisyklės nebus pažeidinėjamos.
Nesidrovėdamas prisipažįstu, kad lėkštę laižyte išlaižiau. Vyrai, tik prašau negalvokite, kad buvau koks lapnotojas. Jeigu ką laižydavau, tai tiktai lėkštes. Gal todėl pirmoji žmona naujo tūkstantmečio pradžioje ir paliko. Atleiskite, kad nuklydau, čia ne apie tai šį kartą. Nuėjau paprašyti dar vienos tokio porcijos, bet buvau mandagiai pasiųstas nachui:
– Von iš čia, gyvulį, pusvelčiui šeriu, o pyzdukas slonas prašo dar paėst. Von atsiuda, nes iškviesiu komendantūrą! – tarnaujančio diedo žodžiais prabilo bufetava ir palikęs ušanką ant stalo buvau priverstas išbėgti.
Pilnu pilvu iškliuksėjau laukan, po truputį temo. Dėl visa ko, kad neprisipistų koks komendantūros vaflis, pasislėpiau užrūkyti. Dangus rodė ateinančius neramumus, tad reikėjo kuo greičiau nulėkti į parduotuvę apsipirkti ir įsikurti kokiame nors rūsyje.
Beklaidžiodamas po temstantį Ferganos užmiestį prasilenkiau gal su keliolika karininkų – visi žiūrėjo į mane išsižioję, nei vienas nesuprato kaip aš čia atsidūriau. Mačiau ir civilių, ne tik karių. Iš smalsumo pasekęs vieną moterį kaip tik atsidūriau krautuvėlėje kurią ir nurodė Bobrovas. Parduotuvė buvo tokia kaip visos – pustuštės lentynos ir viskuo nepatenkinta bobelė už prekystalio.
Trepsėdamas žmonių eilėje svarsčiau ką būtų galima nusipirkti norint išgyventi tol kol manęs nebeieškos armūchos organai. Išsitraukęs Bobrovo įduotą lankstinuką perskaičiau reikalingų daiktų sąrašą ir jį garsiai perskaičiau pardavėjai, kai atėjo mano eilė:
– Dvi skarbonkes kondensovkės, brizą lašinių, keturias blešines šprotų ir keturis blokus cigarečių „Belamorkanal“, – vos ne Bobrovo balsu pasakiau ir subėriau likusius pinigus. Kaip tik būtent tiek turėjo užtekti mėnesiukui gyvenimo rūsyje.
Pardavėja įtartinai nužiūrėjo mane ir kiek pasilaužiusi prikrovė kareivukui deficitinių prekių, matyt iš gailesčio. Susukusi viską į laikraštį, paketėlį perrišo virvele ir prieš atiduodama perskaičiavo pinigus.
– Trūksta, kareivuk, – nesuprasi ar iš gailesčio ar iš šleikštulio suraukė kaktą ji.
– Kiek? – užklausiau dėl visa ko, bet ranką buvau jau uždėjęs ant paketėlio. Jeigu pabėgau iš armijos, pamaniau, kad ir maistą galiu nupyzdinti.
Pardavėja žiojosi kažką sakyti, bet ramią karinio miestelio tylą nutraukė užbliovusi kokių dviejų šimtų decibelų sirena reiškusi aliarmą. Pardavėja su kitomis eilėje stovėjusiomis bobelėmis griuvo po stalais. Žviegianti sirena vienų pūstelėjimu įvarė baimės visiems, tarp jų ir man. Nors buvau armijoje dūchinamas, čia jau turėjo būti kažkas tikro. Aišku, čia buvo ne pirmas kartas kada girdėjau sireną, gi būdavo visokie apmokymai, bet netikėtiems aliarmams būdavome pasiruošę ir informuoti iš anksto.
Griuvau ant žemės ir aš, nušliaužiau prie kažkokios spintelės ir pravėręs dureles į ją įlindau. Sirena po truputį nuslopo, mat įkvėpinėjo dar daugiau oro. Prieš naują užkaukimą pardavėja išgirdo skambantį telefoną.
– Alio? Aha, aha. Taip, yra. Gerai, būtinai perduosiu. Iki, – atsakė rageliui pardavėja įkišusi geltoną nagą ausin, kad geriau girdėtų. – Klientai, išeikite iš parduotuvės! – šaukė ji. – Amerikonai puola! Tuoj prasidės bombardavimas! Viešpatie Dieve, už ką? – raudojo ji.
Bobelės šoko iš po stalų ir užsidengusios galvas laikraščiais puolė lauk iš krautuvės.
– Kareivi, grįžk į kareivines, – sukomandavo pardavėja.
Išlindau iš spintelės ir pagriebęs prieš tai supakuotas prekes ir pinigus, išbėgau laukan kudakuojant perekšlei pardavėjai, kad grąžinčiau prekes. Kaip tik prasidėjo supista pūga, kuri Uzbekistane turbūt būdavo vieną kartą per penkmetį. Kaukiant sirenoms žmonės lakstė į pastatus, į savo namus.
Už kokių dviejų šimtų metrų pamačiau du komendantūros boicus bėgančius mano pusėn, turbūt grąžinti mane į karinį dalinį. Jiems artėjant, pasileidau bėgti nuo jų, kad nepačiuptų. Kaip kokiame veiksmo filme laksčiau tarp laiptinių ir pastatų, kad pabėgčiau. Jau springdamas nuo oro trūkumo įlindęs į kažkurią laiptinę pamačiau, kad komendantūros pyzdukai nebesiveja. Laiptinėje užrūkiau pavogtų cigarečių ir nutilus sirenoms išlindau laukan ieškoti pastogės šiai nakčiai. Amerikonai nebepuolė. Pačioje laiptinėje pasilikti negalėjau, mat sovietų statytuose daugiabučiuose gyvendavo liktiniai kariai, pasilikę po šaukimo armūchoje ir apsigyvenę šiame mieste. Dauguma jų gaudavo butus ir iš kažkur atsigabendavo ar susirasdavo bobeles. Pasilikti negalėjau.
Lauke buvo velniškai šalta, apie nulis laipsnių. Pasigailėjau valgykloje palikęs ušanką. Broviausi į kiekvieną rūsį, bet visi buvo užrakinti. Sovietai nors ir teigė nešantys taiką broliškoms valstybėms, kažkodėl rakino vieni nuo kitų savo sklepus, kad neišpyzdintų tų pačių daiktų ką ir kiekvienas buvo užsitavarinęs.
Paieškos kur pernakvoti buvo nevaisingos, klaidžiojau sušalęs ir pastiręs. Ištikrinau kiekvieną rūsį, viskas buvo užrakinta. Nuėjau iki valgyklos, iki parduotuvės ir iki kažkokios siuvyklos, visur durys buvo užrakintos. Visa laimė, kad nesutikau nei vieno kareivio. Nusiminęs paklaidžiojau ligi pat išnaktų. Nusprendžiau grįžti į kareivines ir gauti savo pyzdako porcijos.
Drebantis prislinkau prie praleidžiamo punkto būdelės. Bene prisišikęs iš baimės paklibinau durų rankeną, bet ir šios buvo užrakintos. Pro šoną mačiau, kad patruliuoja kariai su šalmais ir automatais – matyt aliarmas kareivinėse buvo iki tokio lygio, kad net durys į bazę buvo užrakintos.
„Nu ir nachui“ išlemenau drebančiu balseliu. Nebeliko nieko kito kaip tik grįžti klaidžioti į miestą kol prašvis. Pamaniau įlysiu dieną į kokį butą ir jį užgrobsiu. Buvau pasiryžęs bet kam. Sugrįžau į miestą klaidžioti. Nei viename lange nedegė šviesa.
Priešais triaukštę chruščiovkę stovėjo šuns būda, kurioje susisukęs pakankamai šiltai snaudė tamsoje atrodęs visai tvarkingas šuo. Priėjęs prie būdos kojomis nuvijau skalijantį iš šalčio šunį ir, nepatikėsite, pats susirangiau viduje kaip koks katinas. Šuo skirtingai negu žmogus, nešika ten kur ėda, tad buvo pakankamai tvarkinga. Šuva urzgė, pyko, tad teko šalia gulėjusiu balkiu uždaryti įėjimą. Naktį dar kartą sužviegė sirena, bet jau tikrai man buvo pachujų, kaip sakoma.
Paryčiui šuvos nebuvo, drebantis iš po galvos išsitraukiau lašiniais kvepiantį siuntinuką ir išspyriau balkį. Švintant išlindau iš būdos ir nusipurčiau nuo savo uniformos neaiškias dėmes ir sniegą. Dabartiniais laikais matydamas sučiuptus rusijos orkus, bomžiškumu ir apgailėtina išvaizda labai prisimenu savo armijos laikus, kai mes atrodėme visi tokie pat drebantys ir išsigandę. Taigi, atrodantis sulūžęs, sukrypęs ir suspardytas išlindau iš būdos. Apsidairiau ar aplinkui nepatruliuoja komendantūros šunsnukiai.
Buvau pastebėtas, tiesa, ne kareivių, o, pagal tipinį išplanavimą sprendžiant, pro virtuvės langą rūkiusios moterėlės. Ši dar kartą prasitrynė akis ir žiūrėjo apstulbusi. Sustingę žiūrėjome vienas į kitą. Purčiausi purvą nuo uniformos, kad tokioje situacijoje atrodyčiau bent kiek reprezentatyviau. Pakėlęs akis moters lange nemačiau, ši dingo. Kol svarsčiau kur bėgti, ši buvo vikresnė už mane ir išpuolė pro laiptinės duris mano pusėn.
Ši, kaip dabar jaunimas pasakytų, milfė, su vienomis šliopkėmis ir milžiniškais papais krentančiais iš chalato pribėgo prie manęs ir sučiupo už rankos. Primityviu mostu ištraukiau savo ranką iš josios, pamaniau, kad nori priduoti atgal į bazę. Įtariau, kad jau buvau laikomas pabėgusiu, o už pabėgimą galėjau drąsiai gauti kelis metus dezbato (karinio kalėjimo).
– Šalin rankas, šiukšle, – atsistojau į kovinę stoikę. Negalėjau leisti, kad kažkokia bobelė mane parves atgal į dalinį.
– Vargšiukas, – galiai į mane žiūrėjo moterėlė, bekišdama krūtis atgal po chalatu. Negalėjau to nepastebėti. – Tu turbūt nespėjai grįžti į dalinį per aliarmą.
– Nespėjau, – įsikniaubiau į motinišką jos kūną ir įkvėpiau moteriško salsvo prakaito.
– Mačiau kaip išlindai iš to benamio šuns būdos, bože bože…– lingavo galvą moterėlė. – Einam pas mane, pamaitinsiu, sušildysiu. Po to galėsi eiti atgal.
– Geraširdingoji, negrįšiu aš ten, – graudžiai tariau.
– Kodėl gi? – nusistebėjo moteris.
– Buvau išsiustas į parduotuvę, kai pradėjo kaukti sirenos. Bandžiau naktį pareiti, bet kareiviai galvoja, kad esu amerikonų šnipas, todėl neįleidžia, – sumelavau rūpestingai motinėlei.
– Ššš, – nuramino ji nesiklausydama, – einam geriau pas mane, pataisysiu arbatos su buterbrodais, galėsi išsipasakoti. Dieve, toks jaunas, o jau žalojamas armijoje…
Taip ir nusivedė ši krūtingoji bobelė mane pas save butan, kuriame planavau apsistoti ilgėliau negu padoru, sakykim kokiam mėnesiui. Pamaniau apsuksiu bobelę aplink pirštą kokia nors graudžia istorija. Aišku, pats nepatikėjau kaip smarkiai man čia pasisekė. Kaip sakoma, lyg aklai vištai grūdas.
\*\*\*\*\*
Jau spėju galvojate, kad sekančioje dalyje bus kažkas negero, ar ne? Palūkėkite savaitėlę, čia pat susitiksime ir pratęsiu pasakojimą. Žinoma, galite užprenumeruoti dėdės Kosto Dumausko istorijas Contribee ir visą istoriją perskaityti iš karto, tekstas jau laukia Jūsų, mano mielieji skaitytojai. Ačiū jums už dėmesį, sekančioje dalyje pateiksiu šiek tiek pikantiškesnių detalių, che che…
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/463148205633683)