Jaunimėli, žinote tas moteris gelbėtojas? Aš kalbu apie tas mano bendraamžes (vyresnio amžiaus) panteras, kurios priima po savo sparneliu kokį gerokai jaunesnį sužalotą eržiliuką, bandydamos jį išauklėti doru žmogumi ir, aišku, sekso gyvuliu, kuris savo nevalyvumą konvertuotu į lovos jėgą, moterėlei priminsiančią mokyklos laikus. Na, aš čia gal vėl nuasmeninau… Tai kaip, ar esate girdėję apie tas vyrus gelbėjančias ir taisančias bobeles, kurios po to pačios nuo jų nudega gavusios į snukį arba išduotos? Che, istorija „Armūchos bėglys“ jums kaip tik papasakos apie vieną iš jų. Be visa ko, norėčiau priminti, kad praeitose dalyse pasakojau, jog pabėgau iš sovietų armūchos ir neturėdamas kur dėtis basčiausi po miestelį esantį prie karinės bazės. Prasibastęs visą naktį įlindau iš šuns būdą ir joje praleidau šalčiausias nakties valandas. Išlindęs buvau pastebėtas moterėlės, nusprendusios mane pamaitinti. Aišku, ką aš čia spoilinu, viską galite perskaityti ir patys praeitose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/tzphwq/arm%C5%ABchos_b%C4%97glys_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/u4tzoc/arm%C5%ABchos_b%C4%97glys_24/)). Papasakosiu jums, hormonų audrų kamuojamas jaunime, apie tą globą, kurią man suteikė moterėlė. Jeigu ši dalis būtų kebabinės padažas, pavadinčiau jį pikantišku. Važiuojam!
Moteris su chalatu atsargiai, kad neužgautų ir neišgąsdintų, nusivedė mane į Ferganoje stovėjusią per mėnesį suręstą chruščiovkę. Pirma užlindo priešais ir vizgindama chalatų aptrauktą vienviečio fotelio dydžio pasturgalį bene išsirietusi lipo viršun. Vienu metu tyčia per daug priartėjau ir galėjau matyti plonus plaukelius ant jos vidinės šlaunų pusės. Nors iš šalčio drebėjau, viduje, kažkur ties prostata, pradėjau kaisti. Kažkaip per greitai užlipome į antrą aukštą. Norėjau sekioti tą fotelį nors ir visą dieną.
Užėjome į jos butą. Iš mandagumo nusiaviau batus ir tai buvo klaida – butas kaip mat prasmirdo. Autai buvo pageltę ir prasmirdę (čia toks medžiaginis škurlis, kurį sovietų armūchoje nešiojo vietoje kojinių, o gal dar dabar ruskių orkai nešioja). Moterėlė gailiai į mane pažiūrėjo ir pasakė:
– Kareivuk, – kalbėjo ji rusiškai. – Nueik nusiprausk, o nešvarius rūbus sukrauk į krūvą. Kol valgysi viską išplausiu.
– Ponia… – tariau jai, bet buvau nutrauktas
– Ne ponia, o Tatjana. Tau aš galiu būti Taniuška, – mirktelėjo pusamžė moterėlė.
– Šitą… Taniuška… – nejaukiai kreipiausi į moterį. – Atsinešiau paketėlį, jame yra kondensovkės, lašinių, šprotų. Pataisykite kažko iš to. Mačiau rūkote – drąsiai pasivaišinkite popirosais, belamorkanalas.
– Eik praustis, – jau šiek tiek griežčiau pasakė Tatjana mandagiai sulaikiusi kvapą. Kodėl blecha visi prie karinių bazių turėjo būti tokie griežti?
Rūbus nusiėmiau ir kaip armūchoje viską sulankstęs padėjau dvokiančius skudurus kampe. Triusikus nuo kūno nusiplėšiau. Negalėjau atsakyti, kada buvau juos keitęs. Pirmas normalus dušas, kad ir špyžinėje vonioje po šalto vandens šlanga, buvo nuostabus. Išgirdau kaip tyloje prasivėrė duris ir buvo paliktas tarpelis, pro kurį žiūrėjo blondinė Tatjana. Žirnu niekada nebuvau, priedo trys mėnesiai vaikymo ir priverstinio dabar madingo protarpinio badavimo sumažino riebalinį sluoksnį ir buvau šiek tiek išsiryškinęs, tiesa, ne savo noru.
Vos baigiau praustis, Tatjana įėjo į vonią ir pakišo rankšluostį nužiūrinėdama mane gašliai. Rankomis dengiausi klyną iš gėdos.
– Ko čia dangstaisi, lygtai nesu mačiusi nuogo vyro. Tuo labiau jauno ir turbūt labai energingo, – šyptelėjo ji.
Apsijuosiau rankšluosčiu juosmenį, bet bičiulis prabudo. Tatjana pamačiusi sukrizeno ir atkišo švarią, kvepiančią uniformą ir civiliokiškas kojines.
– Še, dėkis šią, – tarė ji, – jeigu nori.
– Iš kur turi uniformą? – paklausiau.
– Jaunuoli, čia karinis miestelis, visi gyventojai galime būti aprengti, jeigu tik panorėtume, – atsakė Tatjana. – Eik į virtuvę valgyti.
Įžvelgęs užuominas pasivaryti, svarsčiau, kad gal visai nieko būtų eiti nuogam į virtuvę pavalgyti ir paimti šią panterą čia pat, ant taburetės. Vis dėlto apsirengiau ir nuėjau į virtuvę. Vos prisėdau prie stalo, buvo atneštas kalnas buterbrodų su agurkais, pakelis „Belamorkanal“ papirosų, stikliukas šnapsiuko ir termosas šiltos arbatos. Už lango vėl „puolė amerikonai“ – pradėjo kaukti sirenos. Išsigandęs žiūrėjau į ją ir svarsčiau ar nereikėtų pulti po stalu, ar bėgti į rūsį?
– Tyša, brangusis, valgyk ramiai. Vėl neva amerikonai atakuoja, – mestelėjo Taniuška šiek tiek praskleidusi chalatą ir atskleidusi tarpą tarp didelių krūtų. Atidariusi kondensuoto pieno skarbonkę ją padėjo ant stalo ir nuėjo į vonią brūžinti mano uniformos.
Kol žviegė sirenos, godžiai kimšau buterbrodus. Pažvelgiau į savo atsineštą paketą. Jis buvo nepradarytas, tad sprendžiau, kad visą šitą gėrį Tatjana nusipirko iš savų pinigų. Pavalgęs išgėriau arbatą, susiurbiau kondensovkę ir laimingas supešiau tris papirosus iš eilės. Sirenos nutilo ir iš kambario išlindo Taniuška ir atsistojo priešais mane. Aš, įpročio vedamas, atsistojau taip pat.
– Einu iki krautuvės nupirkti faršo pietums, niekur nepabėk. Grįžusi norėsiu, kad susimokėtum už pusryčius, – tarusi Tatjana švelniau brūkštelėjo per švarų klyną. – Nors žinai ką gali padaryti? Eik pamiegok, padėkosi po to už šį patarimą, – gniaužė per uniformines kelnes mano varpą Taniuška. – Kol amerikonai puola, niekaip negrįši į dalinį, tad geriau pasistiprink, o po to kartu pasisilpninsim abu.
Taniuška išėjusi užrakino mane iš lauko ir pro langą pastebėjau kaip ji elegantiškai išeina arba krautuvės arba komendantūros pusėn. Vienaip ar kitaip, nusprendžiau, kad jeigu reikės lytiškai santykiauti, visai neblogai būtų iš tikrųjų numigti. Pamąsčiau, gal ir neblogai, jeigu ši pantera mane priims po savo sparneliu pagyventi kol visi apie mane pamirš. Galėtu ji netgi mane paimti kaip seksualiniu įkaitu, tariau sau ir mintyse fantazavau visokias šlykštynes.
Nuėjau į svetainė. Apžiūrėjau tipinę sekciją su niekuo nesiskiriančiais svečiams skirtais fužerais ir kažkokiais propagandiniais leidiniais. Stovėjo kažkoks televizorius, bet jo nejungiau, nusprendžiau eiti į miegamąjį pailsėti.
Va miegamasis tai buvo tikras seksodromas. Ant sienos kabėjo kilimai su elniais. Buvo visa jų serija nuo pat mažų elniukų klajonių, gėrimo iš tarpeklio iki pat dviejų senų elnių ėjimo saulėlydžio link. Spintose turbūt buvo visokie lifakai ir suknelės, kurias ši ponia dėdavosi parsitempusi tokius jaunus kareivėlius kaip aš. Atsiguliau ant gerai spyruokliuojančios lovos ir kaip mat suėmė miegas. Kad smagiau miegotųsi, prieš tai nuėjau į virtuvę parūkyti. Praeidamas pro salioną pamačiau rėmelyje šliubinę Tatjanos nuotrauką.
Šliubinėje nuotraukoje Tatjana šypsojosi su vyresniu kareiviu.
– Oi blet, nejaugi? – nustebęs paklausiau nuotraukos.
Priėjau arčiau pastudijuoti nuotraukos. Kažkur pro objektyvą šonan žiūrėjo kokiais 15 kilogramų lengvesnė ir 15 metų jaunesnė Tatjana, o šalia jos, ne kas kitas, o plonaūsis mūsų kuopos praporščikas Golubilinas! Jobani vrot, na ir užtaikiau. Dieve brangus, mus drožė ne tik šaukimo vyresnieji, bet ir tokie gandonai kaip praporščikai Golubilinai, tai atsikeršysiu pamaniau.
Pasikuičiau spintelėse ir radau šeimyninį albumą. Su smilkstančia cigarete pavarčiau albumą. Pilna visokių išvykų – Sevastopolis, Ryga, Peterburgas, Jerevanas… Padėjęs albumą grįžau į miegamąjį. Atidariau apatinių stalčių ir pasikuitęs radau nuotraukas ir laiškus. Kad jūs būtumėte žinoję, kiek vyrų siuntė gražiausius žodžius šiai moterėlei! Kokių rasių ir tautybių vyrų jai žadėjo geresnį gyvenimą! Štai vietinis uzbekas laiške penkiamečio drebančia rankele žada kažkokius šeimos auksus, armėnas Gogis taip pat kažką buria apie pasakiškas vestuves su kalašnikovų šaudymu į orą. Va, viename laiške kažkoks Darius iš Biržų svaigsta apie keliolikos hektarų ūkį. Ponia buvo tikrai visko mačiusi.
Perskaitęs laiškus, atsiguliau ant lovos nenusiėmęs uniformos, kuri turbūt buvo to pačio praporo Golubilino, mat buvome panašaus kūno sudėjimo. Šypsodamasis užmerkiau akis ir nugrimzdau į senai turėtą ramų miegą. Buvau sumišęs, kad pasantykiausiu su praporščiko žmona. Tuo pačiu neramino mintis, kad čia negalėsiu užsibūti, nors ši mintis turėjo būti vakaro Dumausko problema.
Prabudau išgirdęs laiptinėje kaukšinčius Tanios batus. Prabudau kareiviškai greitai ir dar nespėjus praporo žmonai įžengti į butą, lova jau buvo išlyginta. Besiveriant durims atsargiai priėjau.
– Blecha kiek aš turėjau eilėje atstovėti, kad tave pašerti, – niežtinčiu klynu, lyg būčiau jai skolingas pasakė Tatjana.
– Na, bet nebūtina gi valgyti. Turiu aš lašinių dar, šprotų. Galim ir nevalgyti, – įgijęs jėgų tariau, bet vis dar pakraupęs kieno ji ponia.
– Kuo gi tu vardu būsi? – paklausė Tatjana.
– O ar tai svarbu? – sukau rankas jai aplink liemenį.
– Labai netgi. Parduotuvėje sakė, kad dingo iš dalinio labusas, Dumoskovas ar tai kažkoks Dumovskis. Visas miestelis pakeltas ant kojų, kad dingo boicas. Tai kuo tu vardu? – įtariai žiūrėjo į mane Taniuška.
– Bobrovas aš, ne kažkoks labusas, – sumelavau. Lytiškai pasantykiavęs planavau pabėgti, tad jeigu ir Golubilinas sužinos, tai galės aiškintis Bobrovas kur anas kišo ir kaip čia pateko.
– Dėl manęs, kad ir pats Puškinas, svarbu stovėtų. Einam, – tarė Tatjana ir nunešusi į virtuvę faršą kotletams, grįžo ir už rankos nusivedė mane į miegamąjį.
– Taniuška, o tavo širdis vieniša? – paklausiau pasodintas ant spyruokliuojančio matraco.
– Makštis vieniša, – atsakė Tatjana per galą sagstydamasi suknelę. Pečius apnuogino lengvai, bet va, per krūtinę nusitempti suknelę buvo sunkiau.
– Mačiau vestuvinę nuotrauką su draugu praporščiku, – dvejodamas pasakiau.
– Matosi, kad esi dar slonas, – šyptelėjo Taniuška. – Praporo žmoną dulkinti tau turėtų būti neišpasakyta garbė, – apnuoginusi masyvias, net nelabai normalaus dydžio krūtis pareiškė būsima sugulovė.
– O jeigu jis grįš? – paklausiau žiūrėdamas kaip ji sunkiai smaukia suknelę žemyn per masyvų užpakalį.
– Negrįš. Kai sualiarmuoja, tai sėdi jis su boicais visą savaitę, – patikino Taniuška. – Nors iš bėdos visada galėsi iššokti pro langą, – sukikeno ji.
Nusiėmusi šimtasiūlės dydžio bobiškus apatinius juos nuspyrė kažkur į kitą kambario kampą. Tie nusileido kaip koks VDV parašiutas. Pirmą ir paskutinį kartą per savo tokį trumpą gyvenimėlį pamačiau tokias dideles lytines lūpas! Valdingo būdo moteris įsakė man nusirengti, ką padariau žaibo greitumu, visai kaip po diedų komandos, tik tiesa, šį kartą nusiėmiau glaudes. Besilaižydama lūpas ši dičkė artėjo manęs link ir iš priekio užgulė mane. Bučiavo lūpas, kaklą, krūtinę su trimis plaukais. Netgi laižė pilvą, bet žemiau bučiuoti turbūt neleido kažkokie įsitikinimai.
Taniuška padėjo padus ant lovos ir pritupė virš styrančio koto. Praskleidusi į piniginę panašų daugiasluoksnį organą įsikišo varpą vidun ir godžiai užsėdo. Nesiskundžiu. Nesakau, kad nepatiko. Užsėdusi žvygtelėjo ir po truputį didino tempą. Ponia buvo drėgna. Jai leidžiantis ant mano gležno kūno viskas plekšnojo lyg kažkas būtų ploję. Baigiau akimirksniu, bet šiai buvo ne motais. Paprašius palūkėti gavau antausį ir dar vieną jodinimą, bet šį kartą per skausmus. Ant sienos kabantys kilimai nuslopino Taniuškos aimanas, nors chui ten aimanas – riksmus!
Jūs tik nesupykite, kad rašau tokias šlykštynes, bet manau jaunimas šiais laikais yra persisotinęs visokiomis pornografijomis, kuriomis teisybę pasakius ir pats kiek per dažnai lepinuosi. Spėju dabar rašysite kaip vėl buvo šlykštu skaityti kažkokio senio pasakojimų, bet vis tiek, vakare jau jungsitės „Premium“ narystę turinčias pornografines svetaines. Užuot, atsiprašant, smaukę ant netikros meilės, paaukokite man, aš jums tiek papasakočiau kokių lytinių aktų esu apturėjęs, kad stovės ir jaunam ir senam. Beje, jaunimą labai sunku dabar kažkuo sudominti kur nėra močnų papų, per didelių šiknų ir per daug grubaus sekso, kurį, mieli skaitytojai, jeigu žiūrėtumėte tuos sekso filmus, pagalvotumėte, kad mėgsta kiekviena moteris. Nuklydau, stabdykite mane, jeigu dar taip bus.
Nežinau kuo aš tą Taniušką taip sužavėjau, bet ši nenulipo nuo mano falo gal valandą. Vos pajusdavo, kad po baigimo pradėjau glebti, ši taip sugniauždavo sėklides, kad nori nenori varpa vėl prisipildydavo kraujo ir stovėdavo kaip pirmąsyk. Nieko aš Tatjanai nesakiau, kad vis baigiu, manau iš mano užverstų akių ir burzgimo suprasdavo ir pati.
Visą valandą Tania jodinėjo arba brūžinosi ant viršaus be poilsio. Lova buvo permirkusi. Jai į pilvą besiplakančios ir mano vis čiunkiamos krūtys raudonavo. Tiek galvos, tiek gaktos plaukai pas abu buvo sulipę nuo aplink besitaškančių syvų. Varpą taip pat pradėjo mausti, ką jau kalbėti apie kas penkias minutes sugriebiamus jaicus (rus. kiaušinius). Sekantį pusvalandį gulėjau be dvasios. Sirenos nebekaukė, nors norėjau, kad iš tikrųjų amerikosai pradėtų bombinti ir taip nutrauktų šią kančią. Jaučiausi taip pat nugeibęs kaip prabudęs šuns būdoje.
Kuo gi čia viskas būtų pasibaigę tai baisu net pagalvoti, bet atsitiko kai kas įdomaus. Tatjanai nustojus baubti kaip karvei, abudu išgirdome, kad tarkštelėjo durų spyna.
Na, kaip pasakytų tuose mediniuose tėvo anekdotuose a. a. Artūras Orlauskas (nes lavonas) – tipinė situacija: Grįžta namo praporščikas ir užtinka žmoną besidulkinančią su ką tik pradėjusiu tarnauti kareiviu. Boicas iššoka per langą, o praporas supyzdinęs žmoną sako: „kaip tu taip galėjai, kurva, mane išduoti?“, žmona, kalbanti krešulių pilna nosimi, atšauna „ką žinau, visi savu noru davę priesaiką sovietų armūchai esate gandonai, todėl atrodote vienodai“. Na, nežinau, matau nesijuokiate, tai peršasi išvada, kad rusiškai gal geriau nuskambėtų, kaip sako visi tie stalo humoro grandai, kai nepaeina anekdotas apie ką tik grįžusį vyrą iš komandiruotės arba apie rusą, vokietį ir amerikoną. Pasistengsiu dažniau paserviruoti tokių medžių.
\*\*\*\*\*
Meldžiu, negalvokite, kad esu kažkoks iškrypęs senis pasakojantis tik apie plaukuotus tarpkojus ir dideles krūtis, tikrai ne – istorija turi būti autentiška, tad apie nieką netylėsiu. Šį kartą stabtelsime, užbaigsime (che che) kitą savaitę, čia pat. Jeigu nenorite laukti, arba mėgstate mano istorijas, visada prašome tapti rėmėjais Contribee, kur būsite apdovanoti visa šia istorija ansyk. Ateityje taip pat nereikės tūpčioti kas savaitę laukiant naujos dalies. Ačiū esamiems prenumeratoriams ir skaitytojams, davai parašykit retsykiais, man tikrai liūdna.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/468225595125944)