Lietuvybė

Aiškiausiai teiginys, išeisiantis iš šio pašnekesio, yra **„tautiškumas kelia tautą ir valstybę, jos pasiekimus“**. Šią, ir taip sąmoningai suprantamą mintį, grindžiu tarpukariu ([skaitalas 1](https://www.bernardinai.lt/2010-02-19-tautiskumas-1918-metais-ir-siandien/)). Anuo laikotarpiu, nors ne itin ekonomiškai turtingu ir gan žemu pragyvenimo būdu lyginant su kitomis valstybėmis, lietuviai buvo patriotiški (savaime suprantama, nes būtent Lietuvoje tarpukaris – nepriklausomybės laikotarpio padarinys). Šis metas, taip pat kaip ir patriotiškų lietuvių pripildytas vėliausias Lietuvos buvimas Rusijos imperijoje (XIX a. pab. – XX a. pr.) gimdė daugiausia vertinamų Lietuvos rašytojų (Žemaitė, Jonas Biliūnas, Maironis | Vytautas Mačernis, Vincas Krėvė – Mickevičius, Vincas Mykolaitis – Putinas ir kita), dailininkų (Antanas Žmuidzinavičius, Juozas Zikaras ir kita), kiek sunkiau rasti mokslininkų. Pažvelgus į kitas valstybes, kuriose pastebimas aukštas patriotiškumas ([skaitalas 2](https://nypost.com/2017/12/12/america-could-learn-from-israels-proud-patriotism/)), jose aiškus ir ekonominis augimas – Izraelis ar štai mūsų kaimynė Estija yra vieni pirmųjų, kurie turi aukščiausią startup’ų kiekį vienam žmogui ([šaltinis](https://news.crunchbase.com/news/countries-most-startup-investment/)).

Galima sakyti, kad, išties, iš tautiškumo ir patriotizmo jausmų bei atsidavimo savo tautiečių gerovei ar šiaip užtikrintumu sava šalimi auga valstybės ekonomika ir tiesiog pati visuomenė jaučiasi „sveikiau ir labiau pasitikėdama savimi“.

Kad ir kaip tai įgrystančiai ir nuvalkiotai nuskambėtų, tačiau **kviečiu kurti ir veikti Lietuvos labui!**