Armūchos trimitininkas 2/4

Bičiuliai, sveiki sugrįžę. Užeikit, tik nesiaukit, pas mane čia ir taip pritrepsėta, nesiaukit sakau! Duokit kurtkę pakabinsiu, prašau į salioną eikit, įsipatoginkite. Na tai ką, atvykote antrai „Armūchos trimitininko“ daliai? Taip ir pamaniau, mieli bičiuliai. Aš nežinau, ar prisimenate, bet [praeitą kartą](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/qnwjhb/arm%C5%ABchos_trimitininkas_14/) jums papasakojau, kad mūsų sovietų armūchos daliniui prireikė trimitininko, bet šiam neatsiradus, buvome nusiųsti vykdyti kažkokių nesąmoningų darbų – valyti garažus, po to gražinti vidun techniką, viduje ją išvalyti ir po to vėl išvalyti tą patį garažą. Pirmąją dalį užbaigiau svajingai:

„Blecha, gal būtų nereikėję čia visiems dirbti, jeigu būčiau anądien pasakęs, kad esu grojęs akordeonu per vestuves?“ pamaniau besileidžiant kaitriai Ferganos saulei besikasydamas guminės dujokaukės nutrintu ir jau pradėjusiu pūliuoti smakru.

Sekantį rytą buvome pažadinti penktą ryto ir vėl su dujokaukėmis nuvesti į technikos parką, tiesa, šį kartą žąsele eiti nebereikėjo, nes bėgome. Tradiciškai pažiaukčioję šiek tiek pravėrėme dujokaukes grynam orui patekti ir čiupome švabras mazgoti neišmazgojamų grindų, paskutinį kartą buvusių švarių gal kokiais septympirmais. Iš pradžių nušluodavome tirštą dulkių ir molio sluoksnį laukan, tada atėjus pietų metui nešvariomis mazgotėmis šveitėm grindis, tik va bėdelė tame, kad klastingas Uzbekijos vėjas visas dulkes nemačiomis grąžindavo atgal, todėl buvo ketvirta diena kaip dirbome tam, kad dirbtume. Viskas gal ir būtų nieko, jeigu ne tos dujokaukės ir valgio trūkumas, mat Mironovas pasakė, jeigu neišluosime per dieną, ėst negausime visai.

– Draugas Mironovai, o kodėl tik mūsų kuopai reikėjo surasti trimitininką? – paklausė ukrainietis diedas Kovalčiukas nuo Sevastopolio.

Vietoje atsakymo gavome sportą, kuomet sportavo visi, tiek diedai tiek naujokai, kas tikrai buvo neįprasta visame sovietų armijos aparate, nes dirbdavo, sportuodavo ir būdavo drožiami tiktai dūchai, salagos ir slonai. Čia, kaip būtų keista, tai darė visi.

– Draugas Mironovai, – po sporto neatlyžo ukrainietis diedas Kovalčiukas nuo Sevastopolio, – o jeigu būtų atsiradęs trimitininkas, ar būtų tekę tvarkyti mūsų BMDškių garažus?

– Būtų, – atsakė jobanas Mironovas ir išrašė dar valandą sporto su dujokaukėmis, po kurio likome dar šlapesni, labiau prasmirdę ir, su pulsuojančiomis pūslėmis nuo dujokaukių gumos.

– Kęstuti, kaip manai, kas būtų, jeigu pasakyčiau, kad anksčiau vestuvėse grojau akordeonu? – kreipiausi per vieną slaptą parūkymą į Kęstutį Petkų, armijos laikų draugą.

– Na manau būtum sudaužytas ne tiktai diedų, Mironovo, bet ir salagų, – užsimaukšlinęs ant kaktos dujokaukę, kad galėtų parūkyti, atsakė Kęstutis.

– Gal dirbti nereikėtų?

– Tau gal ir nereikėtų, bet mums… – taręs Kęstutis įsižiūrėjo į dulkių kamuolį grįžtantį į garažus ir užsitraukę cigaretę, – teks dirbti iki pat pergalės dienos. Spręsti tau, bičiuli.

Supešę dar po vieną cigarką, užsismaukėme dujokaukes ir dusdami švabrinome grindis toliau. Ką ten švabrinome, greičiau sklaidėme purvą į šalis Mironovui tūžtant, kad esame niekam tikę šūdo gabalai. Ketvirtai darbo parai baigiantis grįžome į kareivines nevalgę pietų ir vakarienės.

– Draugas Mironovai, – dienai pasibaigus kreipiausi į kuopos karininką Mironovą, kol aplink nebuvo nei vieno kareivuko galėjusio išgirsti mūsų pokalbį, – manau galėčiau būti tuo trimitininku.

Mironovas išsprogdino savo gyvuliškas akis ir sugniaužė kumštį. Iš pykčio buvo išraudęs kaip dėdė Ženka geriantis kokius penkioliką metų ir va šį rytą nepadaręs pachmo. Žinot tuos raudonuosius vėžiukus? Tai va apie tokio raudonumo veidą šneku, gal net reikėtų įvesti atspalvį „ilgamečio pachmo raudonumo“

– Kur tu buvai, blet keturias dienas? – lakstančiomis akimis kur trenkti, paklausė karininkas.

– Na, buvau visai pamiršęs, kad moku groti trimitu, – sumelavau, nes trimito negalėjau atskirti nuo trombono ar ko ten.

– Pavėlavai, atranka pasibaigė, – tarė Mironovas ir kumščiu išrašė tiek smūgių, kiek dienų pavėlavau į atranką – keturis. Kojų spyriais buvau nuvytas į miegamąją patalpą, kurioje dar patarnavau diedams, turėjusiems jėgų pasityčioti iš mūsų, naujokų ir pusmetį tarnaujančių.

Penktos dienos rytas niekuo nesiskyrė nuo praeitų – buvome pažadinti įkyria, išrėkta komanda keltis ir rikiuotis. Su vienomis glaudėmis keikiau save už pavėluotą reakciją dėl atrankos, galėjau iš karto pameluoti, jog esu trimitininkas, bet žinote, kažkaip nesinorėjo išsiskirti iš minios, kas reiškė, kad esu kitoks ir būsiu atpyzdintas. Taip pat neapleido mintis, kad čia vėl bus išsityčiojimas. Kol apdujęs nuo kelių valandų miego budinausi, prieš rikiuotę atsistojo Mironovas ir davė komandą „ramiai“. Iš paskos, apsnūdęs atėjo ir orkestro vadovas Lavrentjevas, šį kartą be zampolito Veselovo.

– Gerai, kalių ir pederastų vaikai, – kreipėsi Mironovas, – paskutinis šansas išnešti sveiką kailį. Ar bus tarp mūsų trimitininkas?

– Aš, drauge Mironovai, – automatu atsakiau, net nepagalvojęs. Diedai ir čerpakai (abu luomai aukščiau už mane) pradėjo bruzdėti. Tik salagos nebruzdėjo, nes neturėjo nei teisės, nei suprato kas čia darosi.

– Tai kodėl nachui anksčiau nesakei? – subaubė Mironovas.

– Buvau pamiršęs, drauge Mironovai, – atsakiau jau kiek prabudęs.

– Pamiršęs jis mat… Ką galvoji, Lavrentjevai? Meluoja, nes nori išsisukti nuo darbo, ar iš tikrųjų dūdorius?

– Na vienas būdas išsiaiškinti, – tarė Lavrentjevas ir priėjo arčiau manęs. Salagos stovėję priekyje prasiskyrė. – Kokiu raktu grojama trimitu? – paklausė kažkokio klausimo, kuris garantuoju šiais laikais yra protmušyje.

– Kryžminiu? – atsakiau.

– Kokiu dar kryžminiu, idiote… – Lavrentjevas susiėmė veidą rankomis, – kokiame rakte pasakyk, smuiko rakte, boso rakte, alto rakte?

„Blet, bybižin“ pamaniau ir šoviau: – smuiko rakte.

– Na gerai, šitą pats pasufleravau. Koks trimito diapazonas? – paklausė Lavrentjevas.

– Turite mintyje prie prijungiamus garsiakalbius, jų bangų ilgį ar ką? – atsakiau, nes nuoširdžiai nesupratau klausimo.

– Varyk tu jį į garažus, nieko jis nesupranta, – tarė Lavrentjevas Mironovui artėjančiam prie manęs kumščiais patikrinti mano inkštimo diapazoną.

– Kodėl meluoji, jobanas boice? – kumščiuodamas bliovė Mironovas.

– Aš grojęs akordeonu… Prašau… – išinkščiau dengdamasis rankomis kepenis, tarpkojį ir veidą.

– Akordeonu, sakai? – susimąstė Lavrentjevas, – Mirka, palik jį ramybėje, – tarė Lavrentjevas ir nusivedė Mironovą kiek į šalį. – Reikia tau šito kaimiečio?

– Nachera man jo? Ir taip yra kam dirbti. Jeigu tikrai jis gali groti, tai pasiimk. Pats žinai kas bus, jeigu nebus pilno orkestro per pergalės dieną, – atsakė Mironovas numojęs į mane, kaip asmenybę, ranką.

– Gerai tuomet, aš jį pasiimsiu. Patikrinsime ar sugebėsi kažką padaryti su tuo trimitu, – tarė Lavrentjevas ir paliepė bėgti į kambarį apsirengti. Užsidėjęs keturias dienas neišdžiūvančią uniformą prisistačiau Lavrentjevui, parodžiusiam į duris, suprask, einam.

– O jūs, nuograužos, marš rengtis ir pasiimat dujokaukes. Eisime vėl padirbėti, dėl ko galite dėkoti labusui Kostui, – nusivaipė Mironovas.

– Kostai, – kreipėsi kažkuris diedas, – padūduok, sakyk du du du.

– Du du du, – atsakiau, nes buvau pavaldus ir diedams.

– Pašol v pizdu, urod, – rusiškai atsakė diedas ir visa VDVšnyku kuopa prapliupo juoktis.

Su pučiamųjų orkestro vadovu, tuo pačiu ir buvusiam to ansamblio dirigentu, nuėjome į sporto salę, kurioje buvo įsikūrusios orkestro patalpos.

– Nežinojau, kad VDV turi ir orkestrą, – pasakiau Lavrentjevui, – niekur nemačiau jūsų.

– Oi, kiek tu dar nežinai, – šyptelėjo Lavrentjevas, – mūsų orkestrantai gyvena atskirai nuo jūsų, beždžionių, taip pat muštro mažiau, tik reikia labai geras kepenis turėti. Mėgstam tarp repeticijų retsykiais burnelę padaryti, – atsakė Lavrentjevas, – na ir svarbu saugoti dantis, nes jų netekęs apie grojimą gali visai pamiršti.

Lavrentjevas padavė į rankas varinį trimitą, vos atsiduodantį spiritu. Būtų dabartiniai laikai, tai sakyčiau, kad dezinfekuotas, bet 1984 metais nebuvo jokio koronaviruso, tad smirdėjo jis nuo alkoholio. Na, irgi savotiškai buvo dezinfekuotas. Palieptas papūsti jokio garso neišskleidžiau, tik prapūčiau ir viskas.

– Kostai, sudėk lūpas štai taip, – Lavrentjevas atkišo lūpas lyg būtų ančiukas, kuris bučiuotųsi, – ir pūsk.

Pabandžius, iš trimito išėjo kažkoks plerpiantis garsas. Pabandžius paspaudinėti tuos tris mygtukus viršuje, pasikeitė natos.

– Nu vot, jau panašiau! – pagyrė Lavrentjevas. – Manau galėsi groti.

Po pagyrų pasijutau lyg ant sparnų, bandžiau dar kažkokius garsus skleisti, bet lūpos nebuvo pratusios prie tokių iškrypimų, todėl greitai ištino. Kaip Lavrentjevas patikino, normalu naujokui, greitai įprasiu. Sekančią valandėlę papasakojau apie save, kiek turėjau chaltūrų su akordeonu, biški parodžiau, kad moku pasakyti kur kokia nata ant penklinės ar ko ten. Su Lavrentjevu išgėrus, net uždainavau „Ant kalno mūrai“.

– Blet, Kostai, man jūs, lietuviai, patinkat. Manau priimsiu aš tave į orkestrą, galėsi nebedirbti tų kvailų darbų garažuose. Palauk kol atsikels kiti orkestro nariai, galėsime pamuzikuoti, išgerti, na kitaip tariant, likusią tarnybą praleisi šiltai ir muzikaliai, – atkišo ranką Lavrentjevas, kaip oficialią sutartį dėl priėmimo į pučiamųjų orkestrą, bet jį nutraukė sporto salės durų trinktelėjimas.

– Lavrentjevai, – nuaidėjo to nuožmaus karininko Mironovas balsas per visą sporto salę, – atvedžiau tau dar vieną dūdorių.

– Tai, kad nereikia, jau kaip ir turiu, – atsakė Lavrentjevas laikydamas ore ranką.

– Šitas sakė baigęs konservatoriją Leningrade, – tarė artėjantis balsas kartu su vos šlepsinčiu naujoku, aprišta galva.

– Konservatoriją? Kokia specialybe? – paklausė Lavrentjevas.

– Trimito, draugas orkestro vadove, – atsakė naujokas. Tas pizdukas naujokas buvo tas pats salaga, kurį „volga volga“ išmetė iš kubriko ir kuris susitrenkė galvą. Čia tas pats naujokėlis, kurį, blet, teko nešti iki medpunkto su dujokaukėmis.

– Na, nieko sau! – nudžiugo Lavrentjevas, – Kostai, eee… – orkestro vadovas ištiestą ranką patraukė atgal ir kariškai prisidėjo prie šono.

– Bybį tu ant savo snukio pabaigęs, o ne konservatorija! – tariau išsigandęs.

Naujokas, subintuota galva, buvo biški apdujęs, bet iš rankų sugebėjo ištraukti laikomą trimitą. Priglaudęs prie lūpų putimo puodelį, ar kaip jis ten, išgavo tokias gražias ir švarias natas, kad aš chujėjau. Salaga pūtė kažkokį karinį maršą, nuo kurio net Mironovas trepsėjo koja. Pasirodo tikrai buvo kažką baigęs su muzika.

– Einam, Kostai, dirbti, – įsakė Mironovas, kol naujokas grojo maršus, o ūsuotas gerietis Lavrentjevas spragsėjo pirštais į ritmą.

– Bet, bet… Gi sakė, kad aš grosiu orkestre, – dar bandžiau nuginčyti karininką.

– Ne, Kostai, gali eiti, – besiklausydamas naujoko Lavrentjevas net nežvilgtelėjęs atsakė.

Prie pat sporto salės durų girdėjosi dvi emocijos, mano liūdesio kukčiojimas ir Mironovo juokas. Bėgte turėjau nubėgti į kareivines pasiimti dujokaukę. Mironovas bėgo iš paskos, kadangi buvo atletiškas vyras, bet man užsidėjus dujokaukę kartu iki technikos parko nebėgo. Nebėgau ir aš, nes tekio krypuoti žąsele iki pat garažų. Jeigu nežinote kas yra ėjimas žąsele, tuomet esate labai laimingi žmonės.

– Galėjai iš karto pasisakyti, kad esi muzikontas, – juokėsi Mironovas, kol aš vaitojau iš skausmo iš po dujokaukės.

Atšliaužus į garažus nebuvau labai maloniai sutiktas, nes, tiesa pasakius, Mironovas kuriam laikui apsimetė nežiūrintis, kaip diedai ir čerpakai mane vanoja diržais už tai, jog šie turi dirbti, nors ne taip senai buvo įgavo teisę to nedaryti pagal tarnybos laikotarpį. Kol šie vanojo, Mironovui leidus, jie buvo nusiėmę dujokaukes, kad daugiau būtų jėgų. Nuplaktas po Linčo teismo, stojausi ir ėmiau šluotą – tarnybą toliau vykdžiau uoliai, sklaidžiau dulkėtas grindis ir stengiausi išvengti būsimų grumtynių su kitais.

– Tvajumat, jobanas labusas, – tarė diedas, – galėjai iš karto pasakyti, kad esi supistas muzikantas!

– O tai kodėl tas kitas nepasisakė, aš čia prie ko? – bandžiau ginčytis, nors to daryti pagal hierarchiją negalėjau.

– Jis mums iš karto pasisakė, kad yra dūdorius, todėl ir nebeieškojom nieko kito. Tik va, keli diedai sumąstė atsisveikinimo proga pasismaginti ir sutrenkė galvą debilui. Nebebuvo kam daugiau dūduoti, galėjai tu pasisakyti, kad esi muzikantas, nereikėtų čia dabar blet dirbti, – tarė diedas ir dabaigęs cigaretę, ją užgesino į mano uniformą.

Taip kartas nuo karto diržais pakapojamas ir užbaigiau dieną, svarstantis kaip išsisukti nuo šito debiliško darbo svilinant karščiui ir mušamas vyresnių karių. Mironovas dienos pabaigoje sumąstė pasilinksminti, liepė visiems paršliaužti į kareivines su dujokaukėmis. Mes, žinoma tą ir padarėme, raitydamiesi ant aštrių kaip skustuvai Uzbekistano akmenų. „Aš jį kūrva paimsiu dar“ su kiekvienu čiūžtelėjimu įsitikinėjau, kad atkeršysiu naujokui už prarastą šiltą vietelę. Kruvinomis alkūnėmis grįžome į kareivines, kuriose sutikome ant lovos gulintį naujoką subintuota galva, tą naująjį trimitininką.

– Ką darai, blet? – uždusę ir snarglėti paklausė diedai.

– Guliu, kaip tai ką? – atsakė gal du mėnesius tarnaujantis salaga.

– Stot! – įsakė diedai.

– Nesistosiu, man nepriklauso. Taip sakė orkestro vadovas Lavrentjevas. Aš galiu dar čia pabūti kelias naktis kol man paruoš kambarį, – kuo ramiausia atsakė naujokėlis, matosi nelabai supratęs visų sovietų armijos paniatkių.

– Nu tu kūrva, gyvulėli, – susižvalgė hierarchijos vierchai.

– Vyrai, čia tas dūdorius! – įsikišau, bet buvau nutildytas, jie ir patys tai žinojo.

Diedai spyriu išstūmė naujoką iš lovos ir pradėjo egzekuciją. Diržais šį muzikantą kapojo dar smarkiau negu mane. Vanojo taip, lyg nebūtų ką tik šliaužę nuo techparko iki kareivinių. Tarp budelių pasitaikė visų luomų kareivių, net man leido pasismaginti. Supraskite, mielas jaunimėli, sovietų armijoje reikėjo ant kažko išlieti savo pyktį. Kaip ir minėjau, galvoje rezgiau keršto planą naujokui, atėmusiam mano šiltą vietelę. Štai ir pareiškiau:

– Chebra, išmuškim šitam urodui priekinius dantis, kad nebegalėtų gyvenime groti, – viso smagumo įkarštyje pareiškiau.

– Nori atsikeršyti? – paklausė kažkuris diedas, matyt supratęs, jog aš buvau kerštingas bybis.

– Davai, tik duokit man jį! – sublioviau kunkuliuodamas pykčiu.

Du kareivukai parklupdė beveik be sąmonės esantį naujoką ir prilaikė. Aš, Kostas Dumauskas, atsistojau į kovinę stovėseną ir su užsivedimu spyriau vargšui pūtikui tiesiai į žabtus. Naujoko galva klaktelėjo atgal ir vos sąmoningas naujokas pradėjo spjaudytis kraujais. Iš burnos žemėn pabiro keletas dantų kaip kokios monetos kazinkėje (čia galėjo būti lošimų bendrovės reklama).

– Gal jau čia kiek per daug, – tarė diedas Karbonovas, kilęs nuo Smolensko, – einu atsivesiu Mironovą.

„Blet, tai dabar vietoje orkestro gausiu dezbatą (karių kalėjimo)“ pamaniau.

– Ko jūs norit, bledės? – paklausė atėjęs Mironovas.

– Žiūrėkite, dūdorius iškrito iš antro aukšto lovos, – pareiškė Karbonovas, – o galvą trenkė į taburetę, net dantys pabiro.

– Kodėl čia jūsų dvidešimt? – suraukęs kaktą paklausė karininkas.

– Ai, galvojam gal gaivinti reikės, – atsakė jam Karbonovas kraujais krenkščiančio naujoko fone.

– Tiesa, salaga? Iškritai? – pasilenkęs atsainiai klausinėjo Mironovas.

– K…Kostas… Kostas… – gargaliavo salaga.

– Jis nori pasakyti, kad Kostas turėtų būti naujas dūdorius, – išvertė Karbonovas, nors turbūt naujokas norėjo pasakyti, kad aš šiam dantis išspyriau.

– Nu Kostas, tai Kostas. Gerai, Kostai, imk tu tą nugeibelį ir nešk į medpunktą. Gal iš tos suplyšusios lūpos dar padarys kažką, gal dar gros. Girdi, dūchas? Sustatysim tau tuos dantis ir patys! – nusišaipė karininkas.

– Tai paimti man tuos dantis, draugas Mironovai? – apsimestinai susirūpinęs, bet su džiugesiu paklausiau.

– Daryk ką nori, net ir sau gali įsistatyti, jeigu tiktai pavyks geriau groti negu salagai, – juokais atsakė Mironovas ir visi buvę kubrike prapliupome juoktis iš sąmojo. Aš juokausi iš laimės, kadangi Lavrentjevui nebeliko nieko kito, kaip tiktai priimti mane į savo pučiamųjų orkestro sudėtį.

Greitai pasigavau Kęstutį Petkų ir gargaliuojantį naujoką per placą nešėme „volga volga“ metodu link medpunkto.

– Tu, blet, rimtai jam dantis išspyrei dėl to, kad galėtum orkestre groti? – perklausė puškuodamas Kęstutis išgirdęs mano keršto istoriją.

– Dantis už dantį! Šitas gandonas iš manęs buvo pavogęs šiltą vietą, – atsakiau laimingas, bet pavargęs nuo nešimo.

– Dantis už dantį reiškia, kad jis tau pačiam turi dantis išmušti, – pataisė mane Kęstutis. – Priedo, tu net nežinai, ar priims tave groti, kai šitas pasveiks.

– Priims, kur gi jis dėsis. Nei vienas pūtikas, kuris praranda dantis, nebegali groti pučiamuoju instrumentu, pasak Lavrentjevo, – atsakiau Kęstučiui Petkau ir padėjus aimanuojantį naujoko kūną prie medpunkto durų, atsainiai pabeldžiau ir įsikišęs cigaretę į besišypsančią pilnadantę burną patraukiau link kareivinių, kuriose praleisiu paskutinę naktį iki kol grąžins į VDV karinį pučiamųjų orkestrą groti trimitu. „Chren znajet ar pavyks išmokti groti“ sekundės dalį susvyravau, bet ramiai grįžau į kareivines.

Na ką, ar pavyks išmokti groti ar ne, sužinosite kitą savaitę! Keliu į jūsų pusę sklidiną fužerą Ararato brendžiuko ir kviečiu mane paremti per Contribee arba Patreon, kur galite visą istoriją skaityti iš karto, nereikės kas savaitę trypčioti prie virtualių durų ir laukti kada gi dėdė Kostas įkels naują istoriją. Būkite laimingi ir saugokite dantis!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/354240893191082)