Su VILNIUS TECH tarptautinės makroekonomikos dėstytoja, Ternopilio nacionalinės ekonomikos akademijos profesore Lesya Kolinets parengėme mokslinės publikacijos rankraštį: https://arxiv.org/pdf/2510.04211 apie Centrinės ir Rytų Europos (CRE) ekonominę raidą 1995-2024 metals. Šio tyrimo rezultatas gali sudominti platų ratą skaitytojų, norinčių giliau suprasti Lietuvos ekonominės sėkmės priežastis po nepriklausomybės atgavimo. Nesudėtingomis ekonometrinėmis priemonėmis stengiamės išskirti svarbiausias CRE ekonomikos augimo makroekonomines ir finansines koponentes, tarp kurių išskirtinai svarbia tampa šalių sukaupta privati skola.
Nors straipsnis dar nėra paskelbtas jokiame ekonomikos mokslo žurnale, norime pasidalinti jo išvadomis su specialistais Lietuvoje. Jūsų mintys, kritika ir pastebėjimai gali būti naudingi straipsnį tobulinant ir tęsiant tyrimą dar platesniame kontekste.
Šį trumpą, skirtą jus sudominti aprašymą pateikiame iliustruodami rezultatus keletu grafikų. Straipsnio motyvacija kyla iš noro suprasti, kaip Lietuva per laikotarpį nuo 1995 m. iki 2030 m. gali pakilti iš dešimtos vietos į pirmą tarp 11 CRE valstybių. Tokią prognozę pateikia Tarptautinis valiutos fondas savo Pasaulio ekonomikos apžvalgoje, žr 1 pav.
1 pav. Tarptautinio valiutos fondo duomenys. CRE valstybių reitingas pagal BVP gyventojui Perkamosios galios pariteto (PGP) metodu laikotarpiu 1995-2030.
Prognozė tikrai nėra laužta iš piršto, nes ir pagal 2024 m. pasiektą BVP lygį Lietuva tik neženkliai atsilieka nuo Čekijos ir Slovėnijos. Lyginimas su Latvija ir Estija taip pat yra svarbus, kadangi visos trys Baltijos valstybės savo raidos kelią pradėjo nuo labai panašių istorinių politinių bei ekonominių sąlygų.
2 pav. Baltijos valstybių palyginimas. Pirmoje dalyje lyginamas BVP/gyventojui PGP; antroje, privačių įmonių ir namų ūkių susikaupusi skola bankams.
Antrame paveikslėlyje galime nesunkiai pastebėti, kad Lietuvos ekonominė lyderystė tarp Baltijos valstybių susiformavo po 2008 m ekonominės krizės, nes laikotarpyje iki jos ji sukaupė mažiausią privatų įsiskolinimą bankams. Tai nėra atsitiktinis sutapimas, nes mūsų analizė faktą patvirtina bendrame SRE valstybių analizės kontekste. Tam naudojame BVP pokyčio tiesinę regresiją su laike kintančiais koeficientais pasiektų kainų lygio, Tiesioginių užsienio investicijų (TUI), užsienio prekybos, vidaus kapitalo investicijų, valstybės skolos, privačios skolos ir BVP lygio atžvilgiu. Šios komponentės formuoja BVP pokyčius visoms valstybėms labai panašiu būdu, skiriasi tik kiekybinė tų pokyčių išraiška. Kaip komponentės suformuoja bendrą rezultatą Baltijos valstybėms demonstruojame 3 pav.
3 pav. Baltijos valstybių komponenčių indėlis į BVP gyventojui. Total reiškia sumą visų komponenčių indėlio ir sutampa su empiriniu BVP lygiu kiekvienai valstybei.
Rezultatas ir kitoms CRE valstybėms yra labai panašus: po 2008 metų krizės ženkliai išauga absoliutus kainų lygio, BVP ir privačios skolos indėlis. Neigiamas indėlio ženklas reiškia, kad komponentė stabdo BVP augimą. Ypatingai didelis, teigiamas ir svarbus kainų lygio vaidmuo atitinka Penn efektą, paaiškinamą Balassa-Samuelson‘o hipoteze. Neigiamas pasiekto BVP lygio vaidmuo atitinka klasikinės ekonominio augimo teorijos išvadas. Kitų komponenčių indėlis taip pat dera su ankstesniais ekonomistų tyrimais. Ypatingas ir ženklus privačios skolos vaidmuo yra originalus šio tyrimo pastebėjimas, kuriam verta skirti ypatingą dėmesį ir praktikoje ir teorijoje.
Akcentuodami ypatingą privačios skolos indėlį į CRE valstybių ekonominį augimą, nubraižėme ir santykinį to indėlio palyginimą su kitomis komponentėmis, žr. 4 pav.
4 pav. Santykinis privačios skolos indėlis į CRE valstybių ekonominį augimą, metodo detalizavimą žiūrėkite mokslinio straipsnio rankraštyje.
Iliustracija aiškiai demonstruoja, kad CRE valstybių ekonominis augimas po 2008 m. krizės žymia dalimi yra nulemtas sukauptos privačios skolos. Tai tikrai prisideda prie makroekonominio Lietuvos sėkmės aiškinimo ir gali būti panaudota tolimesnei ekonominio augimo teorijų plėtrai.