Karaliaučius. Katedros sala ir senasis universitetas 1933–1934 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Spalio 31-ąją švęsdami Reformacijos dieną šiemet kartu minime ir pirmosios pasaulyje liuteroniškos valstybės – Prūsijos kunigaikštystės – penkių šimtų metų jubiliejų.
Apie tai pokalbis su žurnaliste, gide, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos nare, Stanislovo Rapolionio dvyliktosios premijos laureate AURELIJA ARLAUSKIENE ir fotomenininku, interneto svetainės Mazojilietuva.lt redaktoriumi, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos kolegijos nariu VALENTINU JURAIČIU.
Šia proga ypač tinka prisiminti vieną iš lietuviškosios raštijos kūrėjų, lietuviškų protestantiškų giesmių autorių ir vertėją Stanislovą Rapolionį (Rapailionį), kuris gimė apie 1485–1500 m. netoli Eišiškių (dab. Šalčininkų r.). Manoma, jis buvo pranciškonas vienuolis Vilniuje. Paveiktas Reformacijos, metė vienuolystę; darbavosi Vilniuje Abraomo Kulviečio įkurtoje protestantiškoje kolegijoje.
Po 1542 m. Žygimanto Senojo potvarkio, varžančio Reformacijos plitimą Lietuvoje, S. Rapolionis su savo bendražygiais pasitraukė į Prūsiją. Teologijos daktaro laipsnį apgynė Vitenbergo universitete, dalyvaujant Martinui Lutheriui. Buvo vienas iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų, pirmasis universiteto teologijos profesorius.
1545 m. Karaliaučiuje S. Rapalionis lotynų kalba išleido Liuteronų Bažnyčios sampratą išsamiai pateikiantį veikalą „Dėl Bažnyčios ir jos požymių“. Prisidėjo rengiant Martyno Mažvydo „Katekizmą“.
Stanislovas Rapolionis mirė 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje, jo antkapio epitafijoje įrašyta: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė.“
Kaip susidomėjote Stanislovu Rapolioniu? Kaip jo atminimas puoselėjamas gimtinėje?
Aurelija Arlauskienė: Su mokslo didžiavyriu Stanislovu Rapolioniu neakivaizdžiai susipažinau per ekskursijas. Prieš 10–15 metų suplanavau ekskursiją po Šalčininkų rajoną. Taip sužinojau, kad Gornostajiškių dvare buvo įsikūręs „Lenino priesakų“ kolūkis, kuriam vadovavo drąsus reformatas, tremtinys Bronius Skiauterė, kilęs nuo Biržų.
1986 m. jis sugalvojo pastatyti Rapolioniui paminklą (skulptorius – Konstantinas Bogdanas, architektai – Rimantas Buivydas ir Juras Balkevičius). Paminklą sudarė bronzinis biustas ir laiptuotas granito postamentas. Prasidėjus Atgimimui paminklas buvo suniokotas. Baiminantis metalų vagių, biustas perkeltas į Rapolionio gimnaziją, o postamentas liko prie Gornostajiškių dvaro.
Kartu su amžinatilsį Antanu Žukausku, žymiuoju mūsų architektu, dailininku, kuris vadintas ir lito tėvu, darėme žygius paminklui atstatyti. Tačiau Kultūros paveldo departamentas neleido iškelti postamento prie gimnazijos, o Gornostajiškių dvaras dabar yra privati nuosavybė. Tad kai su turistais nuvykstu į tą vietą, atiduodame žodinę pagarbą Rapolioniui ir drąsiam žmogui Skiauterei.
Eišiškių apylinkės yra Rapolionių giminės gimtinė. Valentinai, tyrinėjote kapinaites ir šią vietovę. Ką pavyko rasti?
Valentinas Juraitis: Kai leido Šalčininkų rajono turizmo fotoalbumą, mane pakvietė bendradarbiauti. Teko važiuoti ir fotografuoti turistinius maršrutus. Supratau, kad ne tiek daug vietiniai ir žino apie Rapolionį.
Šalčininkų krašte gyvena 10 procentų lietuvių, kiti daugiausia yra gudų, lenkų tautybės. O Rapolionio laikais svarbiau nei tautybė buvo tikėjimo klausimas: jei esi katalikas, tai viena, jei liuteronas – visai kas kita. Susipriešinimas buvo sudėtingas, ir Rapolioniui dėl to teko atkentėti. Jis buvo priverstas palikti šviečiamąjį darbą ir įsikurti svetimoje šalyje – Prūsijos hercogystėje.
Rapolionis buvo įvairialypė, galima sakyti, dramatiška asmenybė, nuėjusi ilgą, labai sudėtingą ir spalvingą kelią. Maža to, kad neaukštas, silpnos sveikatos, turėjo ir fizinę negalę – kuprelę. Tačiau buvo skvarbaus proto ir geros iškalbos. Apskritai buvo atsidavęs tikėjimui žmogus. Rapalionis – vienas iš Karaliaučiaus universiteto kūrėjų. Didžiulė asmenybė.
Iš kairės: Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narė Aurelija Arlauskienė, fotomenininkas Valentinas Juraitis. XFM radijo nuotrauka Valentinai, esate ir Kristijono Donelaičio draugijos Vilniaus skyriaus vadovas. Sudarėte kūrėjo giminės medį, parengėte plakatą. Papasakokite apie tai plačiau.
V. Juraitis: Donelaičių medžio eskizą padarė kūrėjo tolimas giminaitis Lutzas Wenau ir perdavė dr. Napaleonui Kitkauskui į archyvą. Taigi gavęs šią medžiagą pasikviečiau į pagalbą Mažosios Lietuvos tyrėją dr. Algirdą Matulevičių, vykau į Berlyną, Prūsijos archyvą. Čia radau daug medžiagos – skrupulingi vokiečiai surašė Tolminkiemio apylinkių gyventojų pavardes, Hamburge išleido knygą apie Donelaičius. Tai labai padėjo.
Įdomu, kad visa giminė laikėsi kieto moralinio požiūrio. Ir pats Donelaitis labai nemėgo girtuoklių, palaidūnų, buvo tiesmukas, griežtas. Štai, pavyzdžiui, net bažnyčios knygose prie vienišų moterų nurodydavo: „paklydėlė, pasileidėlė“.
Neseniai parengėte fotografijų parodą „Lietuvininkų paveldas Karaliaučiaus krašte“. Ką ji apima?
V. Juraitis: Gal penkiolika metų fotografavau žurnalui „Vyzdys“, paskui mano rengta rubrika „Mažoji Lietuva“ išaugo į svetainę. Dalyvavau tarptautinėse bienalėse, kai kuriose Karaliaučiaus galerijose surengiau fotoparodas. Tiesiog dokumentavau tą kraštą, kur buvo puoselėjamas lietuviškas žodis ir raštas, fiksavau lietuviškumo ženklus. Šiame krašte ryškų pėdsaką paliko Rapolionis, Bretkūnas, Donelaitis, Rėza ir kiti.
Per Antrąjį pasaulinį karą daug vietinių, tarp jų ir lietuvininkų, gyventojų žuvo ir buvo išžudyta, daug išvežta į Sibirą ar Vokietiją. Juos pakeitė naujieji gyventojai: rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kiti, čia pradėję keltis iš labiausiai karo nuniokotų regionų.
Iš to palikimo maža kas liko. O jei ir liko, tai stovi be stogo ar kaip ūkiniai sandėliai. Širdį skauda. Kad bent Gerviškėnuose (Prioziornoje) tarnavusio kunigo Johanno Friedricho Hohlfeldto atminimą pavyktų išsaugoti… Juk jei ne jis, neturėtume dabar visų Donelaičio „Metų“ – pas jį buvo rastas dingusio rankraščio nuorašas.
Kristijono Donelaičio skulptūra Vilniaus universiteto kieme. Edgaro Kurausko nuotrauka Gerai, kad jūsų fotografijose, darytose prieš keliolika metų, liko objektai, kurių jau nebėra. Juk iki karo Ukrainoje dar vykdavo ekskursijos į šį kraštą, tiesa? Į Karaliaučių, Donelaičio muziejų Tolminkiemyje…
A. Arlauskienė: Liko labai gražūs, tiesiog įspūdingi prisiminimai. Su gidu Deimantu Karveliu lankydavome Mažvydo, Donelaičio, Vydūno vietas. Labai gerai prisimenu Tolminkiemio bažnytėlėje ir prie Mažvydo gyvenamosios vietos moterų giedamas giesmes. Lankydavome visus lietuviškus akcentus.
V. Juraitis: Aš ten paskutinį kartą buvau 2019-aisiais su viena Žemaitijos kaimo bendruomene. Apskritai, kai nuvykdavome, žmonės sakydavo: „Gėda, aplink pasaulį keliaujame, egiptus išmaišėme, o pas Donelaitį nebuvome.“
Dabar labai skaudu, kad patekome į tokią mėsmalę tarp girnų: Mažoji Lietuva ir svarbieji jos kultūros objektai liko Rusijos administracinėje valdoje. Klaipėdos kraštas yra viena, o pagrindiniai veikėjai, paminklai ir ženklai yra kitame krašte. Reikia galvoti, kaip karui pasibaigus tai išsaugoti. O kol kas kviečiu į savo parodą.
Valentino Juraičio fotografijų paroda „Lietuvininkų paveldas Karaliaučiaus krašte“ eksponuojama Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius).
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!