– Gerbiamas arkivyskupe, mūsų šventinį pokalbį norėčiau pradėti nuo esminio klausimo – kokią pagrindinę žinią neša Kalėdos?
– Kalėdomis mes švenčiame Jėzaus įsikūnijimą, jo atėjimą apsigyventi tarp mūsų. Tas artumas, kurį jis nori mums duoti, yra esminė šios šventės tema. Kad mes sugebėtume pajusti tą artumą ir kad mes galėtume juo dalintis su kitais.
Labai dažnai, kaip ir minėjote, susifokusuojame į materialinius dalykus: dovanas, daiktus, šventes, šventinį stalą, o svarbiausia yra matyti žmogų. Pirmiausia patį Jėzų, kuris ateina, ir pajusti jo artumą, bet taip pat ir aplinkinius žmones, ir dalintis tuo gerumu.
– Šiandienis mūsų gyvenimas kupinas skubos, įtampos, o visa tai dar labiau paaštrėja gruodį. Kaip jūs matote šitą ypač prieš šventes skubantį pasaulį, tai, kad iš tiesų didelį dėmesį, kaip ir jūs, ir aš jau paminėjome, skiriame materialiems dalykams, ir kaip manote, ar tame šurmulyje nepasimeta pati šventės esmė, ar visa tai galima suderinti su dvasingumu?
– Manau, kad tai yra tikrai suderinama, nes svarbu ne tai, ką darome, o kur yra mūsų širdis. Nereikia pasitraukti iš pasaulio ir jo sūkurio, kad susitiktum su Dievu, ateinančiu pas mus. Reikia truputį tylos ir paskirti sau šiek tiek laiko, klausyti, ką mums kalba Dievas, mūsų širdis, ir į tai atsiliepti. Ir, jei mes galime nustatyti savo širdies kryptį teisingai, tai net visuose šventiniuose ir nešventiniuose sūkuriuose mes nepamesime kelio, tos šiaurinės žvaigždės, lig kurios esame traukiami.
– Gyvename neramiame, karo, nerimo, nesaugumo jausmo kupiname pasaulyje. Atrodytų, žmogui ne taip jau retai reikia vilties, tikėjimo, kad viskas bus gerai. Kaip šiame kontekste turėtume suprasti Kalėdų skelbiamą viltį? Ar ji gali būti atrama, galbūt net paskata žmogui, o gal rizikuoja skambėti kaip gražus, bet naivus ir nuo realybės atitrūkęs idealas?
– Bažnyčia yra beužbaigianti Jubiliejinius vilties metus. Visi šiais metais buvome vilties piligrimai. Ir žinia, kuri pasikartoja, kai kalbėjome apie Vilties metus, yra, kad viltis ne tik neapgauna, bet kad ji tikrai nėra iliuzinė. Viltis nėra kažkoks galvojimas, kad viskas bus gerai. Viltis yra pasitikėjimas Dievu, kad jis viską sutvarkys.
Viltis ir nugali baimę todėl, kad tai nepriklauso nuo mūsų pastangų, mūsų pajėgų. Bet priklauso, pirmiausia, nuo to, kad Dievas nugali, ir tas pasitikėjimas, kad jis viską sutvarko, leidžia mums daug lengviau pakelti kasdienius sunkumus.
Labai dažnai susifokusuojame į materialinius dalykus: dovanas, daiktus, šventes, šventinį stalą, o svarbiausia yra matyti žmogų.
Net ir karas, apie kurį užsiminėte, reikia prisiminti, kad pats Jėzus gimė romėnų okupuotoje teritorijoje. Karas vyko tuo metu, vyksta ir šiandien, bet Dievo pergalė mums jau yra pažadėta, garantuota, mes tik turime eiti kartu su juo tiek per visus gyvenimo sunkumus, tiek per visus džiaugsmus.
– O ką patartumėte žmogui, kuriam galbūt trūksta to tikėjimo, jis neranda vilties? Kur viso to pasisemti?
– Kaip ir minėjau, pirmiausia reikia nutilti ir išgirsti, pamatyti Dievą, esantį šalia, reikia pasikviesti, atverti duris. Kaip Šventajame Rašte sakoma: „Stoviu prie durų ir beldžiuosi, kas atidarys duris, pas jį aš ateisiu ir vakarieniausiu.“ Mūsų tas lakstymas, apie kurį jau kalbėjome, dažnai neleidžia mums jo pastebėti, išgirsti jo mums kalbančio, ir, jei sugebame atverti savo ausis, savo širdį, jis ateis.
Mes tai ir minime, kad jis jau atėjo, jis yra šalia, jis nori būti su mumis, mums reikia atsigręžti į jį ir jis pripildys mūsų širdis ramybės, džiaugsmo ir meilės, kurios visi ilgisi. Jis yra įsikūnijęs Dievo gailestingumas, kuris nori, kad mes patirtume tai, kam buvome sukurti, mūsų giliausią troškimą – tai yra būti mylimiems ir išmokti mylėti. Tad, jeigu mes tik atsigręžiame į jį ir prašome, kad jis uždegtų tą meilę mumyse, – jis tai padarys, nes to ir atėjo.
– Jūs labai gerai sakote, kad mums reikia sustoti. Man atrodo, kad apskritai mums visiems labai trūksta gyvenime sugebėti sustoti, išgirsti save patį ir kitus dalykus. Gal turite kokį patarimą, kaip tam šiuolaikiniam žmogui tai padaryti?
– Yra tokia sportbačių reklama, kuri sako: „Just do it“ (liet. „Tiesiog tai daryk“) (juokiasi). Tad reikia imti tą žingsnį, skirti tam laiko ir daryti.
Jei pagalvojame, kaip mes švenčiame Kalėdas, kiek laiko ir jėgų skiriame stalui paruošti, dovanoms nupirkti, apvažinėti šen bei ten ir taip toliau, ir kiek mes laiko praleidžiame savo vidiniam žmogui paruošti. Daug kas prisimena prieiti išpažinties, ateiti į mišias. Kai kas tai daro iš įsibėgėjimo, iš tradicijos. Dievas iš tikrųjų beldžiasi į širdį ir sako: „Stok ir išgirsk, kad aš esu ir aš esu šalia.“ Tas buvimas iš tikrųjų yra pasirengimas ir, jei dalelę to laiko, kurį skiriame išoriškiems dalykams, skirtume pasirūpinti savo vidumi, mūsų Kalėdos būtų gerokai džiaugsmingesnės.
– Kalbant apie Kalėdas, kokiomis nuotaikomis jūs pats sutinkate šiųmetes šventes ir ar yra dalykų, dėl ko viduje skauda?
– Pirmiausia, turbūt skauda dėl susiskaldymo visuomenėje, susiskaldymo šeimose ir to susitaikymo poreikio. Ir tas susiskaldymas dabar vyksta visuose lygiuose. Iš tikrųjų reikia sugebėti vieniems kitus išklausyti ir išgirsti, siekti susitaikyti. Ir todėl tas išpažinties, susitaikymo, sakramentas taip pat svarbus, nes jame mes patiriame, kaip Dievas atleidžia mums už mūsų trūkumus, kaltes, nuodėmes, patiriame Dievo gailestingumą. Jį patyrus mums atsiveria didesnės galimybės būti gailestingiems kitiems. Ta patirtis labai svarbi mūsų gyvenime ir siekiant išgydyti tas visuomenės bei asmenines susiskaldymo žaizdas.
Antras dalykas – tas pats visuomenės susiskaldymas, tik pasauliniu mastu, tai karas Ukrainoje, karai Šventojoje Žemėje ir kitose vietose. Ten reikia ir maldos. Labai dažnai kartoju arkivyskupo Kulboko, kuris yra nuncijus Ukrainoje, žodžius, jis visus kviečia melstis dėl taikos stebuklo. Iš tikrųjų Dievas kviečia ir Marija Fatimoje kviečia į tą atsivertimą, į maldą, kad atsirastų taika. O taikos mums pasaulyje tikrai reikia.
– Kas jums pačiam yra svarbiausia per Kalėdas ir gal galite papasakoti, kaip atrodo jūsų šventės?
– Kūčios prasideda prie Kūčių stalo čia, namuose, dviese su vyskupu Arūnu. Pavalgę einame į arkikatedrą į Piemenėlių mišias. Grįžę dar trumpam susėdame prie stalo. Kalėdų dieną antras savo Kalėdų mišias aukoju Šv. Ignoto bažnyčioje su kariuomene. Po pietų lankausi kasmet kur nors kitur – šiais metais eisiu pas Motinos Teresės seseris, turėsime mišias ir jų valgykloje kartu maitinsime vargstančius. Tai tokios ir Kalėdos – smagios, darbingos.
Beje, turiu priminti, kad yra Kalėdų oktava (aštuonios dienos po Kalėdų – aut. past.) ir Kalėdų laikas yra ilgesnis – švenčiama visą savaitę: vyksta mišios, „Betanijos“ valgykloje, kitose vietose, kad daugelis patirtų tą kalėdinį džiaugsmą, su nepasiturinčiais pasidaliname tuo, ką turime ir ką žmonės aukoja.
– Gal turite, kokį širdžiai artimą prisiminimą iš savo vaikystės Kalėdų, kuriuo sutiktumėte pasidalinti?
– Turbūt buvo labai panašios į visų kitų Kalėdas, išskyrus, kad aš augau Amerikoje. Eglutę puošdavome prieš pat Kūčias, ne advento pradžioje. Būdavo tradicinis lietuviškas Kūčių stalas. Po Kūčių važiuodavome į Bernelių mišias. Bet nebūdavo taip, kad tik gatvę reikia pereiti – lietuvių parapija kartais būdavo už 20 km, kartais – už 50 km nuo vietos, kur gyvenome. Tad būdavo ilga kelionė. O sugrįžęs džiaugdavausi, nes jau Kalėdų Senelis būdavo aplankęs ir daug dovanų palikęs.
– Kalbant apie mišias, yra žmonių, kurie nelaiko savęs tikinčiais, o ir kai kurie tų, kurie yra tikintys, į bažnyčią retai teužsuka. Ką pasakytumėte ir vieniems, ir kitiems – kodėl svarbu būtų ateiti į bažnyčią Kalėdų išvakarėse ar per pačias Kalėdas?
– Svarbu, kaip ir sakiau, pirmiausia susitikti su Dievu. Tas susitikimas, šios šventės prasmės prisiminimas yra tai, kas duoda mums viltį. Labai raginčiau žmones ateiti į Bernelių mišias, ateiti į mišias per Kalėdas, patirti tą susitaikymą ir džiaugsmą, bet tuo pačiu kviesčiau tai daryti labai sąmoningai – ne iš inercijos, ne iš tradicijos, kad reikia. O permąstyti, kad iš tikrųjų Dievas beldžiasi, kviečia ir nori to artumo su žmogumi.
Kai vyksta karai, jaučiama įtampa, labai dažnai žmonėms reikia tvirtumo ir tada jie pradeda ieškoti. Kur kas geriau, kai tam pradedame ruoštis iš anksto, tiek kalbant apie fizinę, tiek apie dvasinę sveikatą. Reikia ruoštis iš anksto, turėti tą patirtį, kad, kai užklups sunkumai, turėtume tą ramstį, pamatą po kojomis.
– Sakote, kad labai svarbu yra sustoti, išgirsti ir pajusti. Bet ar būtinai tam reikia bažnyčios, gal žmogus Dievą, dieviškumą gali pajusti ir būdamas namie ar savo artimų žmonių aplinkoje?
– Be abejo, Dievas yra visur ir jis tikrai bando prisibelsti iki mūsų įvairiais būdais: per kitų žmonių gerumą, kitų žmonių žodžius, per mūsų artimuosius. Bet pačios mišios, ir ne tik Kalėdų, yra padėka Dievui už tai, ką jis mums duoda. Ir taip yra, kad, kai mes norime kam nors padėkoti, mes dėkojame taip, kaip tas žmogus nori gauti. Yra sena istorija, kaip vyras ir žmona apsikeičia dovanomis ir padovanoja vienas kitam jiems brangiausių dalykų: moteris vyrui – parfumo, o vyras žmonai – bonką viskio. Žmonės tai supranta, bet ir Dievas nori, kad mes jam padėkotume taip, kaip jis nori.
Labai dažnai mes pamirštame dėkoti. Ir, kai mes nedėkojame, mes nebematome, kiek Dievas mums yra dovanojęs, kiek yra mums davęs. Ir mes einame į bažnyčią ne todėl, kad yra įstatymas, kuris sako šventą dieną švęsti, bet ir iš dėkingumo, kad matome, ką Dievas mums yra davęs, pradedant mūsų gyvybe, šeima. Ir kuo daugiau mes už tai dėkojame, tuo daugiau matome, kiek esame apdovanoti. Kuo daugiau tai matome, tuo daugiau mes džiaugiamės.
– Užsiminėte apie bendrystę, artumą, apskritai Kalėdas vadiname šeimos švente, tačiau ne visi turi artimųjų, kai kuriems tai – ir vienatvės, ir netekties laikas. Ką pasakytumėte tiems, kurie šiandien jaučiasi vieniši, kurių širdyje daugiau skausmo nei šventės jausmo?
– Dievas ateina pas juos ten, kur jie yra. Net ir tame liūdesy, vienatvėje, jis ateina būti su jais. Ir, jeigu jie sugebės atpažinti, kad jis yra šalia, kad jis ateina jiems duoti savo meilę, ta vienatvė taps lengvesnė.
Jeigu jie pamatys, kad gali padėti kitiems net toje vienatvėje, pasidalinti meile, kurią jie gauna, jeigu supras, kad gali padėti savo maldomis, o maldos gali padaryti labai daug – komandoje su Jėzumi jie gali kalnus nugriauti, gali išmelsti taiką visuomenei ir pasauliui, tai turės ir misiją. Nes, jei esame gyvi, mūsų misija dar neužbaigta. Tik reikia pamatyti, atpažinti, kad Dievas su jų maldomis gali tikrai didelių dalykų padaryti.
– Apibendrinant mūsų pokalbį, kaip turėtume švęsti Kalėdas, kam skirti laiko ir dėmesio, kad jos išties būtų prasmingos?
– Pirmiausia skirti laiko pasiruošti. Susitaikyti su Dievu, vieniems su kitais ir nebūtinai laukti Kūčių vakaro tam padaryti. Tada švęsti. Bet ne vienam, kartu su Jėzumi – jo gimtadienis, kartu su artimaisiais, toje bendrystėje. Ir sugebėti dalintis tuo, ką pastebėjome, kad esame gavę.
Ir tuomet neapsiriboti tik Kalėdų diena, naktimi, Kalėdų oktava, bet siekti, kad tas įsibėgėjimas į tokį pasidalinimą puoštų visus metus.
Ateinančiais metais mes čia, Vilniuje, turėsime Pasaulinį apaštalinį gailestingumo kongresą, advento pradžioje išleidau laišką tikintiesiems tuo pačiu pavadinimu kaip kongreso tema – „Statome gailestingumo miestą“. Raginu, ir man atrodo, kad tai būtų tikrai puikiausias būdas švęsti Kalėdas, vykdyti, dalintis gailestingumo darbais: ar tai būtų darbai, ar žodžiai, ar malda, ir atstatyti tuos tarpusavio santykius su Dievu, bet taip pat ir vieniems su kitais.
Tų santykių atstatymas, dalinimas kitiems to, ką turime, neturėtų apsiriboti kalėdiniu laikotarpiu, tuomet tai tikrai padėtų mums keisti mūsų visuomenę ir, manau, būtų tobulas ir pasirengimas, ir Kalėdų šventimas visus metus.
– Labai ačiū jums už skirtą laiką ir už šį pokalbį.
