Kas atsitiko Lietuvai, kad ją atstovaujantiems politikams taip mažai rūpi tai, jog tauta tiesiog išmiršta? Tai klausimas, kurį šiandien privalome užduoti atvirai ir be užuolankų. Kaip turėtų elgtis atsakingi Lietuvos visuomenės piliečiai ir politikai, žinodami, kad demografinė padėtis šalyje sparčiai blogėja?
Nuo 1995 metų Lietuvoje daugiau žmonių mirė nei gimė – gyventojų sumažėjo (išmirė) apie 340 tūkstančių. Jei niekas nesikeis prognozuojama, kad iki 2050 metų Lietuva neteks dar daugiau nei 630 tūkstančių gyventojų. Tai reiškia, kad per kelis dešimtmečius galime prarasti beveik 1 milijoną žmonių. Tai ne tik statistika – tai tautos nykimas.
Karo ekspertai kalba, kad įvairias duomenimis Ukrainos fronte žuvo ar dingo be žinios apie nuo 80 -180 tūkstančius Ukrainos gynėjų ir apie 150 tūkstančių civilių. Tai milžiniška tragedija. Tačiau tuo pat metu Lietuvai, būnant taikos sąlygomis, be karo, išmirė apie 80 tūkstančių savo žmonių… Šiandien kasdien netenkame vidutiniškai apie 54 gyventojus. Net ir skaičiuojant galimą imigraciją, prognozuojama, kad 2050 metais Lietuvoje galimai gyvens tik apie 2,2 milijono žmonių.
Tokios tendencijos neišvengiamai turės labai rimtų pasekmių. Pavyzdžiui, siekiant išlaikyti dabartinį pensijų santykį su vidutiniu atlyginimu ir neįsileidžiant papildomų imigrantų, iki 2050 metų tektų ilginti pensinį amžių dar 7–10 metų. Tai reikštų, kad lietuviai į pensiją galėtų išeiti tik sulaukę 72–75 metų.
Dažnai pamirštama, kad silpnėjanti, nykstanti ir susiskaldžiusi Lietuva yra būtent tai, ko siekia mums priešiškos jėgos.
Kai kas sako, kad pensijų problemą būtų galima spręsti didinant imigraciją. Tačiau tam kasmet reikėtų įsileisti apie 45 tūkstančius imigrantų, daugiausia ne iš Europos Sąjungos valstybių.. Iki 2050 metų tai sudarytų virš 1,1 milijono papildomai iš kitur atvykusių žmonių. Turime savęs paklausti – kaip atrodys Lietuva su tokiu imigrantų skaičiumi? Koks bus poveikis kalbai, kultūrai, tautiškumui ir šalies stabilumui?
Visa tai turėtų būti svarbiausias valstybės darbotvarkės klausimas, kaip ir krašto gynyba. Tačiau šiandien matome visai ką kita. Lietuvos Respublikos Seimas neretai įsivelia į antraeiles diskusijas, menkinančias paties parlamento prestižą, „ant juoko“ registruojami šimtai pataisų dėl Nacionalinio transliuotojo, „ant juoko“ suteikiami simboliniai, bet daug triukšmo keliantys įgaliojimai net katinukui Nuodėguliui.
Tuo pačiu visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai įtraukiama į triukšmingus ginčus ir beveik visai nekalbama apie šią tikrąją, egzistencinę grėsmę pačiai Lietuvai. Gal būt todėl, kad sprendžiantieji neturi ką pasakyti, ką daryti? Dažnai pamirštama, kad silpnėjanti, nykstanti ir susiskaldžiusi Lietuva yra būtent tai, ko siekia mums priešiškos jėgos.
Tačiau niūrus scenarijus nėra neišvengiamas. Jį dar galime pakeisti, jeigu nustotume skaldytis ir rimtai imtumėmės spręsti demografinę krizę. Tai reiškia visų pirma pagarbos šeimai, grindžiamai vyro ir moters tarpusavio įsipareigojimu, atkūrimą, tvirtų ir atsakingų šeimų rodymą kaip pavyzdį jaunajai kartai.
Tai būtų nelengvas ir ilgas darbas. Šeimos ir demografinė politika negali būti pavienių priemonių rinkinys ar atskirų institucijų sprendimų visuma. Ji turi būti vientisa, koordinuota ir integruota, apimanti mokesčių, švietimo, sveikatos, būsto, užimtumo, regioninės plėtros ir socialinės apsaugos sritis. Iš bendros strategijos turi nuosekliai kilti konkretūs veiksmai.
Todėl visiems atsakingiems Lietuvos piliečiams išlieka paprastas klausimas: ar kaip stručiai, slėpsime galvas smėlyje ir stengsimės nematyti šio egzistencinio iššūkio, ar vis dėlto imsimės atsakomybės, kad Lietuva turėtų ateitį?