Audronė Surosas – 86-erių Venesuelos lietuvė, viena iš kelių senjorų, kurie dar per pandemiją iš Venesuelos grįžo į Lietuvą ir ne bet kur, o gimtąjį Kauną.
Vos 4-erių pabėgusi nuo karo, A. Surosas matė Venesuelą savo aukso amžiuje, o vėliau – politinį lūžį, nustekenusį šalį, kadaise turėjusią vieną stipriausių ekeonomikų.
Maždaug po 75 metų Venesueloje A. Surosas nusprendė grįžti į Lietuvą. Kartu su ja atvyko ir vienas iš jos sūnų su šeima. Nors pokalbio pradžioje Audronė atsiprašo, kad jos lietuvių kalba nėra puiki, dalį gyvenimo žurnaliste dirbusi moteris papasakoja ir apie save, ir apie Venesuelos kasdienybę.
Apie emigraciją, Venesuelos klestėjimą ir nuosmukį bei naujausius įvykius – naujienų portalo tv3.lt interviu su į Kauną sugrįžusia Venesuelos lietuve Audrone Sorosas.
Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę. Jūs gimėte Lietuvoje ar Venesueloje?
Aš gimiau Lietuvoje. Gimiau Kaune, Šančiuose. 1944 metais Lietuvą užėmė naciai, paskui sovietai. Buvo pavojinga.
Mano tėvai buvo labai aktyvūs, pasisakė ir prieš sovietus, ir prieš nacius. Mano tėvelis dirbo pogrindžio radijuje, skleisdavo naujienas, pranešdavo žinias partizanams.
Mano mama platino laikraščius. Nunešdavo juos į mišką ir palikdavo partizanams. Žodžiu, gyventi Lietuvoje jiems buvo pavojinga.
Kai man buvo ketveri metukai, rusai jau buvo užėmę Šančius. Galvojome, ką daryti, kas bus toliau. Tada nusprendėme išvažiuoti.
Iš pradžių atvažiavome į Vokietiją. Ten tėtis greitai gavo darbą, vėliau gavome butą. Pragyvenome ten trejus metus.
Bet Vokietijoje nebuvo gerai. Pamenu, susirinkdavo lietuvių grupė ir galvodavo – kur toliau važiuoti? Visi norėjo į JAV, bet JAV galėjo priimti tik 3 milijonus žmonių. pirmenybę teikė jaunoms šeimom su mažais vaikais.
O mūsų buvo trys vaikai, kartu su mumis gyveno ir mano bobutė. Reikėjo rinktis kitą šalį. Galvojome, ar Australiją, ar Venesuelą, ir pasirinkome Venesuelą. Tuo metu ten buvo geras gyvenimas, aukšta ekonomika.
Kaip sekėsi įsikurti? Nuo ko pradėjote gyvenimą Venesueloje?
Mano tėtis labai greitai gavo darbą, jis su visais mokėjo bendrauti. Venesueloje baigiau mokyklą, studijas.
Aš ir dvi mano seserys greitai ištekėjome. Amžiaus skirtumas tarp mūsų buvo po dvejus metus: aš ištekėjau 20-ies, vienai seseriai tada buvo 18-a, kitai – 16-a.
Venesueloje gimė trys mano sūnūs. Taip visi ir gyvenome ten. Venesueloje buvo labai smagu.
O kas smagaus?
Nieko netrūko, galėjai ramiai vaikščioti gatvėmis ir žinoti, kad niekas tavęs nesustabdys, galėjai išeiti į lauką vienas. Gyvenimas buvo labai geras.
Venesuela turi daugiausiai naftos pasaulyje. Tuo metu Venesuela ir JAV per pusę pasidalindavo pinigus, gautus už naftą. Visiems visko užteko.
Bet į valdžią atėjo Hugo Chavezas ir pradėjo naftą dovanoti visiems iš eilės: Kubai, Rusijai, kitiems komunistiniams režimams. Pinigų už tai niekas nematė, juos valdžia pasivogė.
Viskas pradėjo blogėti, žmonės ėmė bijoti. Pasidarė baisu išeiti iš namų, nes jei sutiksi vagis ar policininkus, abu atims pinigus. <…>
Gatvėse žmones ėmė stabdyti colectivos – gerai ginkluoti civiliai, kurie ėmė daryti savo tvarką. Jie galėjo daryti ką nori: sustabdyti tave gatvėje, patikrinti, atimti daiktus ir pinigus, bet kuo apkaltinti, nuvežti į kalėjimą.
Tada aš susilaužiau koją, reikėjo daryti operaciją. Patekti į ligoninę reiškė, kad iš jos nebeišeisi, o privačioje klinikoje labai brangu. Teko parduoti namą, kad sumokėtume už operaciją.
Kasdien darėsi vis blogiau, o mes galvojome, ką daryti, kur viskas ritasi.
O apie Lietuvą aš visada galvojau, sakiau, kad čia kada nors grįšiu. Tuomet atsirado programa, per kurią lietuviai ir lietuvių kilmės asmenys galėjo persikelti iš Venesuelos į Lietuvą. Aš, mano sūnus su žmona ir anūkai grįžome čia.
Dabar džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuosi Lietuva ir visiems sakau, kad niekur kitur geriau nėra.
Kas iš jūsų šeimos liko Venesueloje?
Liko mano seserys, jų vaikai. Jie neišvyko, nes viena mano sesuo jau silpnos sveikatos, o vienas sūnėnas, netikėta, turi gerą darbą. Kitas sūnėnas tarnauja Venesuelos kariuomenėje, yra pulkininkas.
Ką jie pasakojo apie JAV smūgius Karakase?
Kai amerikiečiai įsiveržė į Venesuelą, man iškart pranešė. Jie buvo laimingi, džiaugėsi, kad Nicolas Maduro nuverstas. Aišku, džiaugėsi ne viešai, nes viešai negalima.
Dabar daug kur rašo, kad venesueliečiai šventė, jog N. Maduro suėmė. Žinokite, švenčia tik tie, kurie negyvena Venesueloje. Viešai džiaugtis, kad išvežė N. Maduro, Venesueloje negalima. Nors jį ir suėmė, liko ta pati valdžia, policija ir kt. Jeigu švęsi, tave gali sulaikyti.
Taigi, iš pradžių (artimieji – red. past.) labai džiaugėsi, tikėjosi, kad amerikiečiai padarys tvarką, bet dabar jau nutilo, nieko nebesako.
Kiti Venesuelos lietuviai pasakojo apie kasdienį gyvenimą, kai nėra elektros, trūksta maisto. Kokia buvo kasdienybė?
Elektra dingdavo nuolat, dar iki JAV veiksmų. Matote, Venesueloje buvo pastatyta didžiulė ir moderni hidroelektrinė su bent 10 turbinų. Imdavo labai daug vandens iš Guri upės ir gamindavo elektrą visai Venesuelai.
Atėjus H. Cahvezui, sugedo viena turbina, antra ir t.t.
Niekas jų netvarkė?
Niekas jų netvarkė ir neprižiūrėjo. Kai ėmė trūkti elektros, valdžia vieną dieną elektrą išjungdavo viename rajone, kitą dieną – kitame, ir taip keisdavo. Ryte atsikėlęs nežinodavai, ar tą dieną turėsi elektros.
Su maistu irgi buvo sudėtinga. Pavyzdžiui, anksčiau parduotuvėse buvo įvairių rūšių aliejaus: ir alyvuogių, ir saulėgrąžų. Po to liko tik vienos rūšies.
Atsidarė naujos parduotuvės, labai elegantiškos, tik jos buvo skirtos ne paprastiems žmonėms, o valstybės tarnautojams. Paprasti žmonės ten nėjo apsipirkti, nes ten kainos buvo labai didelės.
O kokia situacija su pinigais?
Labai bloga. Kasmet atlyginimai vis mažėjo, žmonės vis mažiau ką nors įpirkdavo.
Įsivaizduokite, aš gaudavau 3 dolerius* pensijos. Ką už juos nusipirksi? Tris kilogramus miltų.
Anksčiau algą visi gaudavo doleriais. Dabar girdėjau, kad dolerių nebėra. <…>
Bolivarai labai greitai nuvertėja, su kiekviena diena. Šiandien nežinai, kiek viskas kainuos rytoj.
Vieną dieną paskambino mano sūnėnas karininkas, sako, teta, visą algą, kurią gaunu, išleidžiu šiandien, nes nežinia, kiek viskas kainuos rytoj. Jeigu šiandien viena prekė kainuos 100 bolivarų, rytoj ji gali kainuoti 150.
*Iki 2025 m. senatvės pensija Venesueloje siekė apie 1,5 JAV dolerio. Pernai N. Maduro pareiškė, kad pakels pensijas iki 50 dolerių asmeniui.
Jūs puikiai kalbate lietuviškai. Kaip pavyko išlaikyti lietuvių kalbą? Kokių tradicijų laikydavotės Venesueloje?
Kai išvykome į Venesuelą, kiekvieną sekmadienį visi lietuviai susirinkdavome į mišias. Po jų atsinešdavome maisto, gėrimų ir kalbėdavomės. <…>
Per laiką kai kurie primiršo lietuvių kalbą, bet aš visą laiką skaičiau knygas ir laikraščius lietuvių kalba. Jei tėtis klausdavo, ką parvežti iš užsienio, sakydavau: lietuviškų knygų ir žurnalų. Nenorėjau pamiršti kalbos.
Mano artimieji irgi mokosi lietuvių kalbos, vienas anūkas jau puikiai kalba. Jis netrukus pabaigs studijas, taps inžinieriumi. <…>
Aš visada norėjau grįžti į Lietuvą. Sakydavau, vieną dieną čia parvažiuosiu. Kai sužinojau, kad yra programa, per kurią galima grįžti į Lietuvą, pasakiau: „Negaliu patikėti!“ O kai nusileidau Lietuvoje ir atmerkiau akis, mano pirma mintis buvo: „Laisvė!“
Čia taip gera, taip saugu, tokie malonūs žmonės. Gali eiti gatve, neštis telefoną ir piniginę ir nebijoti, kad kažkas ją atims arba kad prieis karys ir įrėmęs šautuvą į krūtinę pareikalaus atiduoti pinigus, telefoną ar dar ką nors.
Kartais stoviu balkone ir matau troleibusus „Šilainiai“, „LSMU ligoninė“. Taip gera matyti tuos lietuviškus užrašus.
Aš visiems sakau, kad niekada gyvenime negrįšiu į Venesuelą. Net ir mano vaikai, ir anūkai nenori grįžti. Jie irgi sako, kad Lietuva – geriausia vieta gyventi.
Galbūt kada nors padėtis Venesueloje pagerės. Praeis ne 3 ir ne 4 metai, bet dabar nėra geresnės vietos nei Lietuva. Aš čia ir pabaigsiu gyvenimą.