Buvo tikrai geras, jaukus ir šiltas kritusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas. Bent jau toks jis buvo Vilniuje, ir tikiu, kad kituose miestuose jis buvo ne ką prastesnis. Ir, aišku, dar labiau tikiu, kad Sausio 13-osios aukos nebuvo beprasmės.
Žinojau, kad sovietinės pajėgos brutalia agresija laisvės demonstracijas malšino ir broliškoje Latvijoje (5 žuvusieji), ir pusbroliškoje (dabar nebesu tikras, ar su šia tauta mes esame bent kiek artimi) Gruzijoje („Kastuvėlių naktis“, oficialiais duomenimis – 21 žuvusysis) ir tolimajame bei jokio giminystės ryšio su Lietuva neturinčiame Azerbaidžane („Juodasis sausis“, oficialiais duomenimis – 134 žuvusieji, neoficialiais – daugiau nei 300).
Tačiau nežinojau ir buvau ganėtinai nustebęs, kad tautiškumo demonstracijas sovietai jėga malšino ir dar tolimesniame Kazachstane. Ir tai įvyko gerokai anksčiau nei pas mus, tai yra 1986-aisiais, kai Gorbačiovo „perestroika“ dar buvo pradinėje stadijoje, o Lietuvoje nepriklausomybės judėjimo daigeliai tik kalėsi.
Suvažiavusios masės rusakalbių į vietinius žiūrėjo su pasibjaurėjimu ir panieka.
Kodėl nustebau? Nes man Kazachstanas niekad nesisiejo su kažkokiomis tautiškumo apraiškomis. Man jis visada atrodė perdėm rusifikuotas ir toks, kuriam nepriklausomybės net ir nereikėjo. Bet štai jums ir prašom, mano didžiuliam netikėtumui, kazachai nuo sovietinės agresijos nukentėjo pirmieji.