Kaip sakoma, Dievas neleis sumeluoti, pasiilgau jūsų mielas jaunimėli ir nekantrauju pratęsti pasakojimo „Armūchos trimitininkas“. Jeigu užmiršote, [pirmoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/qnwjhb/arm%C5%ABchos_trimitininkas_14/) jums šiek tiek papasakojau apie tai kaip prisizaliotinome – paskelbus trimitininko paiešką, jis neatsirado, todėl buvome nusiųsti dirbti. [Antroje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/qswunn/arm%C5%ABchos_trimitininkas_24/) papasakojau, kad mane, atsiprašant, dapiso dirbti kvailus darbus ir nusprendžiau prisipažinti grojęs akordeonu, nors tai aišku ne tas pats kas trimitas. Po to, jeigu prisimenate, atsirado naujokas baigęs konservatoriją Leningrade, trimito specialybę, bet iš keršto buvo, švelniai tarus, atpyzdintas. Šį leisgyvį pristačius į medicinos punktą kaip ir atsirado laisva trimitininko vieta, kurią ir planavau užimti. Kaip ten viskas pasisekė ar nepasisekė tuojau ir sužinosite. Na ką, pratęskime gal?
Atgubilinęs naujoką ir dantų išmušimu užtikrinęs jo muzikanto karjeros pabaigą, susijaudinęs iš džiaugsmo grįžau į savo kambarį, kuriame be manęs, gyveno keli diedai, trys slonai (pusę metų tarnaujantys) ir trys salagos–naujokai.
– Tai kaip suprantu išeisi į trimitininkus, kalės šmote? – paklausė diedas Rubilovas nuo Sverdlovsko.
Aš, aišku jau žinojau, ko laukti, todėl nieko neatsakiau. Išsigandusiomis akimis, bet džiaugsminga širdimi linktelėjau ir laukiau kas bus toliau.
– Nu tai ką, – įsiterpė diedas Gankovas nuo Pskovo, – gal metas atsisveikinimui? Kažko kaklas niežti, norėčiau išgerti, – užmetė mintį senis pagal statusą ir prasisegė kelnes. Supratę kuo tai gali baigtis, movėme iš kambario lauk ieškodami kur būtų galima suveikti alkoholio. Aišku, kad ne sau.
Palakstę tai vienur, tai kitur, suradome pusbonkį degtinės, tiksliau pasakius, surado kažkoks salaga. Kojomis kabino link kambario kaip torpeda, nes norėjo būti tuo maladėc salaga, kurio gal šiąnakt per daug neskriaus. Aš tą naujokėlį, blecha, sugavau visai prie pat durų ir būdamas vienu hierarchijos laipteliu aukščiau turėjau teisę į butelį. Salaga dar kažką pasispyriojo, bet pavaišintas antausiais butelį atidavė.
– Štai jums vaišės mano atsisveikinimo proga, – tariau dviems diedams ir pastačiau butelį ant taburetės. Prieš atimant bonkelę, iš kito salagos buvau atkirtęs rūkytos dešros guzą, jį padėjau prie bonkelės neprašytas.
– Nu tu duodi, labusas, – stebėjosi Rubilovas su Gankovu, – gali eiti miegoti. Jūs, – kreipėsi į dūstančius naujokus tuščiomis rankomis, – dabar tai atidirbsite, kad negerbiate vyresniųjų.
Aš, kaip tame sovietiniame aparate buvo įprasta, užsimerkiau ir nusisukau nematydamas problemų. Greitai užmigau negirdėjęs jokių jaunų vyrų skausmo ir pažeminimo aimanų. Svarbu manęs nelietė, todėl, kaip ruskiai sako, man buvo pachujų.
Po rytinės rikiuotės buvau nuvestas į sporto salę pas orkestro vadovą Lavrentjevą, klausiamu žvilgsniu žiūrintį ką gi aš čia veikiu.
– Tas tavo salaga trimitininkas vakar apturėjo problemų, – kreipėsi Mironovas į nusigandusį Lavrentjevą, – iškrito iš lovos ir išsimušė dantis.
– Ajibat… – net atšoko Lavrentjevas ir automatiškai susiėmė savo dantis, – gi čia vsio basta, karjera pasibaigę. Mat tvaju…
– Jeigu dar nori laiku suspėti pergalės dienos paradui, pasiimk šitą suskį, – stumtelėjo mane priekin Mironovas.
– Bet jis ne trimitininkas, – atsakė Lavrentjevas.
– Bet daugiau nieko ir nelieka, – atšovė Mironovas ir išeidamas dar tarstelėjo: – man šito pridurko irgi nereikia, pasiimk jį.
– Na ką, reiškiasi turim mėnesį tave išmokyti groti trimitu, – atsakė Lavrentjevas užsidarius sporto salės durims. – Kitaip pizdauskas tiek orkestrui, tiek man.
Lavrentjevas patrypčiojo vietoje kaip arklys, vidury sporto salės užsirūkė ir nusivedė mane i pagalbines patalpas – būsimą gyvenamąją vietą. Atsimenu diedai pasakojo, kad kai jie patys buvo tokie niekam tikę kaip mes, jiems patiems seniai tvirtino, kad nėra girdėję, jog kas nors būtų sportavę sporto salėje. Tokių privilegijų neturėjo net link dembelio artėjantys kareiviai. Kaip sakydavo patys „nori sportuoti – eik su naujoku palakstyt“ arba „seniui sportuoti nepriklauso“. Nenuostabu, kad sporto salėje buvo įsikūręs VDV karinis pučiamųjų orkestras ne tik repeticijoms, bet tai buvo ir jų gyvenamoji vieta.
– Vyručiai, turim trimitininką, tiesa, ne Antonovą. Kelkitės, jau po devynių, – prie kambarių, kurie šiaip jau buvo suprojektuoti kaip persirengimo patalpos, šūktelėjo Lavrentjevas.
Sutinę nuo nevėdinamų patalpų ir alkoholio, išlindo muzikantai kariai. Atsainiai rikiuotėn rinkosi vyrai. Vieni su telniaškomis, kurios nesugebėjo pridengti išpampusio per metus pilvo, kiti ploni su prasegtomis kelnėmis, dar kiti atėjo su instrumentais, balažin kodėl. Visi sustojo kaip kas norėjo, nesimatė, kad būtų kokių tai dedovščinos apraiškų, bent jau rikiuotėje.
– Klausykite, vyriukai, ar paruošėte trimitininkui vietelę? – paklausė orkestro vadovas. Vyrai nuo vakar užpiltomis akimis linksėjo. – Turėjo būti Antonovas, bet atsitiko didelė bėda – išsimušė vaikis dantis, – vyrai susiraukė ir užsiėmė burnas. – Taip, kad turime kitą trimitininką, tiesa, šį reikės paruošti iki parado, nes jis negrojęs visai, tiesa?
–Tiesa, tiktai armonika, – atsakiau išsitiesęs.
– O zajabys, bus pats tas prie čerkos, – dalinosi vyrai rikiuotėje.
– Gerai, kuo sakei tu vardu?
– Aš Kostas Dumauskas iš Lietuvos, – prisistačiau. – Kilęs nuo Kulautuvos.
„O, labusas, nu maladėc“ rikiuotė šiltai pasitiko.
Lavrentjevas davė nurodymus vyrams šiandien nueiti bent į pietus ir susirinkti į repeticiją 18 valandą, sakė dalyvaus ir zampolitas Veselovas.
„Nu ir kokio chren jam ten reikia“ bruzdėjo rikiuotė.
– Kaip tai kokio chren? – nesuprato Lavrentjevas ir pasisuko į mane. – Zampolitas Veselovas pas mus groja klarnetu, muzikantai labai nepatenkinti, nes reikia groti, – nusijuokė Lavrentjevas kol rikiuotė išsiskirstė. Kas miegoti, kas kortuoti. Apie jokią muziką nebuvo nė žodžio.
Buvau nuvestas į rūbines–kambarius, parodyta mano vieta kur gyvensiu. Kaip ir visi, turėsiu savo nuosavą dviaukštę lovą ir spintelę, kurios nereikės su niekuo dalintis. Kambaryje muzikantai paaiškino, kad galioja „širmos taisyklė“. Jeigu nuo dviaukštės lovos antro aukšto kraštų nuleisti čecholai, kad pridengtų pirmąjį aukštą – muzikanto nevalia trukdyti, dėl savaime suprantamų priežasčių, visai kaip zonoje. Kambariuose buvo keli stalai, nesuskaičiuojama galybė kortų kaladžių, sienas puošė plakatai ir, nepabijosiu sakydamas, kad tuščia alkoholio tara nebuvo taip slepiama.
Kartu tarnaudamas su tais VDV zekais, naujokas turėjo ne tiktai diedams surasti alkoholio, bet ir sunaikinti tuščius alkoholio butelius. Daug kas tarp kaldrų sudaužydavo butelį ir šukes pasidalindavo tarp naujokų. Rikiuotės metu į valgyklą stiklo šukės iš kišenių buvo ištuštinamos. Vargas tam, ką sugaudavo kišantį rankas į kišenes, nes šias tekdavo prie vietos užsisiūti, aišku ir pasportuoti. Stiklo šukės braižydavo šlaunis, o naujokas dar gaudavo sporto taip sudraskydamas savo kojas iki kraujų. Čia buvo kitaip. Čia jie, na dabar jau turėčiau sakyti mes, buvome po VDV vėliava, bet nieko panašaus nebuvo, jokių patyčių, tik išgertuvės.
Visą likusią dienos dalį iki repeticijos buvau sugrūdęs burną į varinį instrumentą ir atlikinėjau įvairius pūtimo pratimus, plerpimus, klausiausi sovietskų maršų kuriuos grosime per paradą. Pats zampolitas sudėliojo programą ką atliksime – sovietų himną, maršą „den pobedy“ kuriame teks ir padainuoti, aviatorių maršą ir dar kažkokį šlamštą, kurio natos, man jų taip gerai nepažįstant atrodė vienodai.
– Tau nereikės per daug reikštis, gal tik poroje vietų, bet visur kitur galėsi palaikyti kelias pagrindines tonacines natas, vis tiek gi nei arpedį grosi nei ten kažkur moduliacijos yra tuose maršuose. Svarbiausia nepamiršk tonacijos ir viskas bus gerai, – ramino Lavrentjevas, bet tie neaiškūs žodžiai prieš pat repeticiją atrodė kraupiai. Po truputį rinkose kariai. Žinodami, jog apsilankys ir zampolitas Veselovas, kariai išsiblaivė, atrodė šiek tiek pasitempę. Prieš šiam įeinant buvo paduota komanda visiems atsistoti.
– Sveiki vyručiai, ačiū už pagarbą, – išsišiepęs dėkojo zampolitas Veselovas, kurio visi čia esantys nekentė, tarp jų ir aš, nes norėjau pritapti prie chebros. – O kur Antonovas? – lyg žinodamas, į mane atsisuko zampolitas. – Tu tikrai turėtum žinoti.
– Nukrito nuo antro aukšto lovos ir išsimušė dantis, drauge Veselovai, – atraportavau atsistojęs ir išsitiesęs kaip styga.
– Kažkaip labai abejoju, kad gabus trimitininkas taip paprastai imtų ir iškristų, – žiūrėjo lyg kažką žinodamas zampolitas Veselovas. – Girdėjau kareivukai sakėsi, kad prieš išnešant kartojo tavo vardą, žinai gal kažką apie tai?
– Na aš pats mačiau kaip jis iškrito, draugas Veselovai, – melavau, nes prieš akis šmėkštelėjo scena, kai išspyriau zūbus. – Kartojo mano vardą matyt dėl to, kad norėjo, jog jį pakeisčiau.
– Kažkaip netikiu, – tarė zampolitas Veselovas ir nors nebuvo orkestro vadovas, liepė mums pradėti groti. Orkestro muzikantai nebuvo kažkokie muzikos Dievai, grojo šiaip sau. – Kostai, neprisijungsi? – įsikišo propagandistas zampolitas.
– Draugas, Veselovai, prašau netrukdykite repeticijai, Kostas tik šiandien pradėjo mokytis groti, – atkirto Lavrentjevas, nes formaliai buvo vadovas ir viskas vykdavo pagal jo komandą.
– Na gal paklausom kaip jis įsilieja į grupę, galbūt geriau būtų priimti bedantį trimitininką negu šitą nemokšą? – neatlyžo Veselovas.
Lavrentjevas gūžtelėjo pečiais ir savo dirigavimo instrumentu, kažkokiu tai netikro aukso skeptru mostelėjo į mano pusę, kad ir aš turėsiu groti. Sumojavo ritmą, kažką ten pamakalavo ir mūsų ansamblis pradėjo groti kūrinį „Maskva gegužę“. Lavrentjevas maldaujančiomis akimis rodė skeptru kada man įstoti ir ką pūsti, aukščiau ar žemiau, bet sekėsi sunkiai. Trimitas švilpė, bumbsėjo ir ko tik nedarė. Garsas buvo toks, lyg būčiau grįžęs į paauglystę ir savo lūžinėjančiu balsu būčiau pakvietęs savo vaikystės meilę Angelę pašokti. Va panašiai ir skambėjo. Po kūrinio Lavrentjevas nutildė mane, grojantį trimitu ir zampolitą Veselovą, pradedantį kudakuoti koks aš netikęs trimitininkas. Orkestras pabaigė repeticiją po geros valandos.
– Ačiū, vyriukai už repeticiją, bet draugas Lavrentjevai, su tuo Kostu reikia kažką daryti. Atonalus, aritmiškas ir šiaip kažkoks pratyvnas, – tyliai orkestro vadovui pasakė zampolitas Veselovas. Pusbalsiu pasakė dėl to, jog nenorėjo demonstratyviai išreikšti savo nuomonės, priedo, turėjo kažkaip kelti karių dvasią, visgi buvo partinis šliužas, negalėjęs viešu menkinimu gadintis savo reputacijos.
– Drauge majore, – kreipėsi Lavrentjevas į tą patį laipsnį turintį zampolitą, bet šiuo atvejų pavaldinį klarnetistą, – kas groja ansamblyje nusprendžiu aš, ne kažkoks zampolitas.
– Drauge orkestro vadove, aš galiu padaryti taip, kad visi šitie muzikantėliai taps normaliais VDVšnykais ir turės tarnybą pradėti kartu su salagomis. Galite paklausti Kosto, garažuose veiksmo netrūksta.
– Na ką jūs, drauge majore, jeigu išformuosite mūsų ansamblį, tuomet neįvyks pergalės dienos paradas ir galėsite paaiškinti savo vadams, kad nėra su kuo groti, nes visi muzikantai šluoja garažus, – atkirto Lavrentjevas, gero veido chroniukas.
– Aš dar išsiaiškinsiu dėl to Kosto, – pirštu pagrūmojo zampolitas Veselovas ir išdūmė pro sporto salės duris. Bobrovas, barabančikas nuo Lvovo iš po būgno parodė nueinančiam zampolitui špygą. Tikrai drąsus poelgis.
Vakare persinešiau daiktus iš kareivinių į sporto salę, dar nespėjus grįžti kitiems kariams, juodai arusiems technikos parke. Įsikūriau pakankamai jaukiai, vakare aišku padarėme ta proga burnelę. Balandžio mėnesis buvo pakankamai intensyvus, mokiausi groti, daug repetavau ir kenčiau zampolito Veselovo priekabes. Dabar galėčiau drąsiai paskambinti į darbo inspekciją ir apkaltinti jį mobingu, bet tais laikais ožių niekas nemėgo ir kažin ar buvo kokios darbo inspekcijos. Okupacinėje sovietų armijoje tai jau tikrai nebuvo. Tarp trimito pamokų ir repeticijų, kartais išlysdavau į lauką parūkyti ir retsykiais užmatydavau savo buvusius tarnybos draugus vėl einančius į garažus. Įtariau, kad niekas nepasikeitė arba gavo daryti dar kokias nors nesąmones. Dujokaukės nuo jų veidų niekur nedingo. Retsykiais į kareivines atnešdavau bonkelę savo šaukimo draugams, kol Mironovas nematydavo. Atnešdavau zemliakui Kęstučiui Petkui, kartais normalesniems diedams irgi atitekdavo koks pusbonkis. Žodžiu, savų nepamiršau. Antonovas buvo grįžęs iš medpunkto, kartą norėjau atnešti atsiprašymo dovaną, bet taip ir neišdrįsau.
Atėjus gegužės mėnesiui pramokau pūsti trimitą, išmokau savo partijas propagandiniuose maršuose, kuriuos turėjome groti prieš generolus ir visą grietinėlę tą svarbią dieną. Viską rodos dariau kaip reikia, bet zampolitas Veselovas vis tiek, atsiprašant, prisipisinėjo. Klastinga šypsenėlė niekur nedingo nuo to propagandinio, iš pažiūros gero, veido.
– Kostai, kažkaip tu nešvariai groji, – likus vienai dienai iki parado, po generalinės repeticijos pasakė tas pats urodas.
– Nieko nepadarysi, draugas Veselovai, – atšoviau, nes nu rimtai, ką jis galėjo padaryti, kad gročiau geriau?
– Padarysiu, pyzduk, – tarė majoras prisislinkęs manęs artyn. – Žinau, tu supistas pribaltkos kaimieti, kad Antovoui išmušei dantis.
– Kažką painiojate, – gūžtelėjau pečiais. – Priedo, tai neturi nieko bendro su rytojaus paradu.
– Nichera nepainioju, viską pats Antonovas pasipasakojo.
– Na, tuomet nieko nepadarysi, paradas ryt, o dantys taip greitai neužauga, – tariau ir pravaliau trimitą su skuduru. Susirinkau natas ir įsidėjau į trimitui skirtą čemodanėlį. Zampolitas majoras Veselovas subliovė visiems „palaukite čia“ ir įtūžęs išbėgo iš sporto salės.
Tądien repetavome tris kartus – vieną kartą ryte, ant pachmielo, antrą kartą kartu su kariais ant placo, o trečią ką tik, pakoregavome klaideles. Nenorėjome kęsti zampolito kaprizų, bet Lavrentjevui paliepus, sėdėjome ir laukėme jo.
Zampolitas po gerų dešimties minučių įgriuvo į prirūkytą sporto salę su tuo pačiu salaga, naujoku Antonovu. Galva buvo užgijusi, susiūtos lūpos pasveikusios, mėlynės iš violetinių perėjo į rudą spalvą ir visai išnyko, o ir viršutiniai dantys atsirado. Tai pastebėjau Antonovui priėjus arčiau ir nusišypsojus. Aišku, dantys jam neišdygo, iš kažkur vaikinukas gavo protezus, net neabejojau, jog Veselovas prikišo nagus, kad kažkoks salaga iš VDV gautų protezus.
– Sveikas, Kostai, – netyčiom klaktelėjo protezais į apatinius dantis Antonovas ir ansamblis pratrūko kvatoti. – Galvojai, kad išmušęs dantis sustabdysi mane nuo grojimo? Suklydai. Sovietai turi tokį stebuklą kaip protezai, todėl net neabejoju, kad galiu groti ne prasčiau negu prieš tai. Jums leidus, draugas maestro, – dvigubu kreipiniu pasisuko Antonovas į Lavrentjevą, šis nustebęs linktelėjo.
Protezuotas Antonovas priglaudė pachmielu prigazuotą ir neišvėdinamą trimitą prie lūpų, pasistatė priešais save rytojaus programos natas ir įtraukė oro. Programoje buvo parašyta, kad koncertą pradės trimitas, pūsteldamas kažkokią melodiją pagerbti žuvusiems sovietams per karą. Per repeticijas man sekėsi gan neblogai, mano akimis žiūrint. Antonovo pirmieji pūstelėjimai buvo ne ką geresni, bet trimitui išsiperdus, net man nekilo jokių abejonių – Antonovas su protezais geresnis negu Kostas su pilna burna dantų. Orkestras Lavrentjevo neprašomas prisijungė ir atgrojo visą programą lyg iš natų, kaip sakoma. Muzikantai pradėjo ploti Antonovui, o tas pyzdukas zampolitas Veselovas šypsojo žiūrėdamas į mane, stovintį kaip bybį prieš orkestrą.
– Draugas, orkestro vadove, – kreipėsi zampolitas, – manau keičiam Antonovą su Dumausku vietomis?
Lavrentjevas, savaime suprantama, linktelėjo pritardamas ir tarstelėjo naujajam trimitininkui „iki rytojaus“. Kol vadovas kalbėjo su zampolitu, muzikantai įsakyti paspaudė rankas Antonovui, susidėjo instrumentus ir grįžo į miegamas vietas. Zampolitas praeidamas pečiu užkabino mane, kas bachūrų tarpe reiškė gana rimtą įžeidimą. Antonovas nusivalė trimitą, įsidėjo į čemodaną ir išbėgo lauk.
– Tai kaip dabar bus? – paklausiau orkestro vadovo, kai likome tik dviese.
– Kostai, manau pats viską supranti. Nors aš į tave nemažai laiko investavau, bet suprask tu ir mane. Negaliu aš nepaklusti Veselovui ir nepaimti Antonovo vietoje tavęs. Pats matei kaip jis groja, o kaip groji tu. Negaliu rizikuoti, – padėjo tėviškai ranką ant peties ir ją pamasažavo keliomis sekundėmis ilgiau negu derėjo. – Po parado grįši į savo kareivines, šiąnakt per daug atsisveikinimo proga neužbaliavok su kolegomis, – pasakė Lavrentjevas ir pasišalino.
Grįžus į kambarį, manęs laukė paguodos stikliukai ir nutįsę muzikantų veidai.
– Blecha, Kostai, per mėnesį susidraugavome, o dabar net pagrajinti kartu negalėsime, – atsakė trombonininkas Glušajevas, nuo Riazanės ir mano garbei visi pakėlėme po vieną, po to dar vieną.
Vakare kaip reikalas pasismaginome. Išgėręs net pamiršau, kad grįšiu į kareivines pas VDVšnykus, bet teisybę pasakius, nelabai net ir rūpėjo. Iki parado su dujokaukėmis švabrinome garažus tiktai dėl pačios šventės, kurios metu galėjo užklysti koks žioplas generolas ir pamatyti betvarkę, o pasibaigus pergalės dienai, spėjau garažų valyti nebereikės. Vienintelis darbas bus išsisukinėti nuo diedų paniatkių ir išgyventi sovietų armūchos mėsmalę.
– Kurva, supistas Veselovas, – niršo Bobrovas, barabančikas nuo Lvovo, labiausia iš visų nekentęs zampolito. – Kostai, būtų mano valia, aš tam bledynai atsikeršyčiau, – bandė kurstyti Bobrovas, bet nesureagavau. – Jeigu mane šitaip suvarytų, kaip tave, nieku gyvu neatleisčiau anei Antonovui, anei Veselovui.
– Daugiausia ką galiu padaryti Antonovui, tai pavogti protezus, – atsakiau ir visi muzikantai pratrūkome juoktis.
– Ne, aš ne apie tai, – mosavo ranka Bobrovas išsklaidyti mūsų juokus ir cigarečių dūmus, kurių patalpoje buvo tiršta, – Veselovas pas mus laiko savo klarnetą, o tu žinai kur Antonovas miega ir žinai visus kareivinėse…
– Tai ką? – paklausiau. Bobrovas dėl visa ko nuėjo pažiūrėti ar prie durų niekas nesiklauso ir grįžęs prie stalo pakvietė visus orkestro narius atsisėsti arčiau ir klausyti įdėmiai. Papasakojo savo pačio sugalvotą keršto planą Antonovui ir Veselovui. Išklausę pasijuokėme ir paklausėme ar čia rimtai. Bobrovui patvirtinus pasiskirstėme vaidmenimis ir keliese puolėme vykdyti plano.
Lėtai ir tyliai, kaip katės, penki muzikantai išslinkome iš savo sporto salės ir patamsiu nuropojome link kareivinių, kur gyveno Antonovas, na aš pats ten irgi turėjau persikelti jau rytoj, po parado. Kiekvienas iš mūsų nešėmės po bonkelę, išskyrus mane. Aš po pažastimi buvau pasikišęs zampolito Veselovo klarnetą ir ėjau visų priekyje, rodydamas kelią. Ant kareivinių įėjimo stovėjusią sargybą papirkome buteliu ir gavome leidimą kilti aukštyn – į antrą aukšta, kur ir gyveno mano kuopa. Tyliai užlipus ir įėjus mus pasitiko to aukšto budėtojai. Dvejais buteliais papirkome budėtojus ir šiems greitai papasakojus ką padarysime gavome leidimą daryti jų aukšte ką pageidaujame. „Malačiai, darote gerą darbą“ pagyrė budėjęs čerpakas belarusas Gniutilinas iš Vitebsko.
– Čia, – mostelėjau į Antonovo kambarį ir tyliai pravėrėme duris. Viduje kortavo diedai.
– Ė, kas čia blet per muzikontai? – paklausė apgirtę diedai pamatę klarnetą.
– Vyrai, čia jums dovanos nuo orkestro, – pasakė muzikantai ir pastatė ant stalo likusius du butelius šnapso. – Atėjom salagos Antonovo.
– Blet, taigi jis jau nuo rytojaus pas jus, negalite palaukti? – į dovanas atsakė diedai. Antonovas matyt patyčių išvargintas miegojo ir negirdėjo pokalbio. Muzikantai paaiškino keršto planą regzta Antonovui ir Veselovui, taip pat kaip buvau aš nuskriaustas, paskutinę dieną išmestas iš orkestro. Senių pasitaikė supratingų ir, kaip sakoma, davė žalią šviesą egzekucijai.
– Nu blet, muzikantai, jūs ir duodat, – kikeno dviese ir mostelėjo į miegančio Antonovo pusę, – jis visas jūsų, che che…
Vienas muzikantas išėjo į koridorių ir atsistojo, kaip sakoma, ant šucherio, ar niekas neateina. Būgnininkas Bobrovas prislinko prie miegančio būsimo trimitininko ir jį pažadino. Antonovas prabudo, išgąsčio pilnomis akimis nesuvokė kas darosi aplink jį. Bobrovas jį pražiodė ir burnon sukišo medžiaginį guzą. Antonovas šaukė, bet skuduras suveikė kaip surdina trimitui. Na, čia gal labiau grojantys supras šitą (surdina užslopiną garsą).
– Klausyk, čmeryna, nuskriaudei mūsų Kostą, dabar mes nuskriausime tave, – dėstė Bobrovas ir davė ženklą pradėti.
Prislinkome ir mes, bandėme nutraukti antklodę, bet šis klykdamas į medžiaginį gerklėje esantį guzą nesileido. Smūgiais atkirtome rankas, nuplėšėme kaldrą. Antonovo smarkiai nemušėme, nenorėjome, kad liktų mėlynės.
– Kuo daugiau priešinsies, tuo labiau skaudės, – laikė už gerklės Bobrovas Antonovą, – numaukit kelnes.
Viską žinojome ką daryti, Bobrovas tiesiog priminė. Numovėme kaukiančiam Antonovui kelnes ir pastatėme rakėmis, šuniuku, jeigu kas nesupranta. Antonovo akys meldė pasigailėjimo.
– Niekas tavęs nepis, nebijok, – nuramino Bobrovas, – dabar, vyriukai! – davė signalą barabančikas.
Aš jums prisipažinsiu, aš pats to nedariau, aš tik laikiau apnuogintą Antonovą, kad nesimuistytų. Visą tą, atsiprašant, šūdiną darbą atliko Nikolajevičius iš Omsko, saksofonistas. Iš pradžių nedrąsiai, bet po kelių papildomų dūrių visai įsismagino.
– Žinai kas tau lenda rūron, salaga jobana? – paklausė Bobrovas. – Tai tavo mylimo zampolito klarnetas. Vyrai davai giliau, negirdžiu kaip Antonovas klykia.
Negalėjau daugiau tverti egzekucijos ir pasakiau, kad gal jau užtenka. Įsismaginę muzikantai ištraukė Veselovo instrumentą iš stimuliuojamos Antonovo išangės. Negalvokite, kad ten labai jau daug sugrūdo, iki liežuvėlio, gal kokie penki centimetrai. Na, penkiais centimetrais daugiau negu reikėtų.
– Tik pabandyk iškaziolinti, likusį tarnybos laiką būsi tenkinamas klarneto, – perspėjo verkiantį Antonovą būgnininkas Bobrovas.
– Nu jūs ir nesveiki, – tarė juokdamiesi diedai.
Ištraukėme Antonovui iš burnos kamštį ir palikome nusmauktomis kelnėmis kukčioti ant lovos. Su diedais muzikantai pakėlė po čerką. Aš negėriau, nes pagal stažą man dar nebuvo galima to daryti. Taip, minėjau, kad tarp muzikantų nebuvo hierarchijos, bet VDVšnykų kambaryje buvome svečiai ir turėjome elgtis pagal jų taisykles. Palinkėjome vieni kitiems gero parado rytoj ir išbėgome iš kareivinių su ekskrementais prasmirdusiu zampolito Veselovo klarnetu. Buvo gili naktis, iki parado likus penkioms valandoms grįžome į kareivines ir sukritome miegoti.
Kaip ir pastebėjote, prieš pat baigimą mėgstu nutraukti. Na, gal čia mano pirmoji žmona labiau šitą pastebėdavo. Gerai, ne tame esmė, noriu sustabdyti istoriją ir pažadėti susitikti ten pat kitą savaitę, kur užbaigsime „Armūchos trimitininko“ istoriją. Jeigu nenorite laukti, kviečiu tapti kontribiečiais ar patreonais ir skaityti visą istoriją iš karto, nelaukiant kas savaitę. Aišku, jeigu norite galite ir šiaip paremti, būsiu labai dėkingas.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/359448729336965)