Žinote tą jausmą kai kažkas pradeda pasakoti istoriją ir nutraukią ją vos tik pradėjo? Na, jeigu skaitėte praeitą dalį turėjote tai jausti. O žinote tą jausmą kai kažką perskaitote ir ateina mintis į galvą „ką aš blet dabar perskaičiau“? Che, jeigu esate susidūrę su mano istorijomis, šis jausmas ne svetimas. Kviečiu dar kartą pajausti svetimą gėdą skaitant istoriją „Klapčiukas“, kurios pirmoje dalyje jums papasakojau kaip gerdamas Kauno centre patekau į bažnyčią ir joje apsišūdinau, tiesiogine ta žodžio prasme. Be to dar pridariau visokių negerų darbų, dėl ko buvau pargriautas žemėn ir kunigo chloroformu užmigdytas. Viską galite perskaityti ir patys [praeitoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/vahubh/klap%C4%8Diukas_14/). Na, o jeigu įdomu ką su manim nualpusiu darė kunigėlis ir kitas storas dėdė – kviečiu pratęsti istoriją.
Po vos ne teroro išpuolio Dievo namuose, buvau priverstinai užmigdytas. Net girtam galvoje kilo klausimas, kam kunigui reikalingas choloformas, kuris sugeba auką užmigdyti per akimirksnį. Jeigu šie įvykiai būtų perdaryti į kokį netflikso dokumentinį filmą, tolimesnė eigą demonstruotų aktoriai man apsišikusiam ir nualpusiam dėl visa ko dar daveržiant kojas ir modeliuojant mano išnešimą iš pagrindinių bažnyčios patalpų kažkur į pagalbines, kur visokios šluotos, kibirai, krapylos. Tame dokumentiniame filme šnekėtų ir liudininkai, viską matę iš šalies ir prisimenantys šį įvykį:
„Žiauru, net gyvenime nebūčiau pagalvojusi“ sakytų pensininkė Jadvyga.
„Va, ryte susirinkome ant mišių“ pradėtų Vaclovas „…o tas va įbėga į klausyklą rėkdamas, kad nori tuštintis, kad paleis išmatų tiradą!“
„Dun dun dun dun klausykloje dundėjo, kol meldžiausi dėl amžinatilsio vyro dūšios. Apsidergęs vaikinas išėjo, rankas nusivalė į kelnes ir mėšlinais batais pradėjo siautėti – viską išvartė, ant mūsų spjaudėsi, Dieve Dieve…“ dalinsis atsiminimais Kazimiera.
Dokumentinio filmo vedėjas, einantis per tą Kauno bažnytėlę sakytų:
„Drąsaus kunigo ir kolegos vikaro dėka, siautėjęs vyras buvo sulaikytas smūgiu į pakaušį ir girtas buvo surištas ir neutralizuotas. Tačiau kokią paslaptį slėpė ši šventoji porelė? Kas gi sekė po to? “ keltų klausimą vedėjas.
Na po to, kai mane užmigdė, buvau nuneštas į kažkokią celę su kryžiumi ir dvejom raskladuškėm iš kurių vieną užėmiau aš. Kita buvo armūchiškai paklota, iš pagalvės buvo išlankstytas trikampis. Patalpa, aišku, langų neturėjo. Po languotu kandančiu čecholu gulėjau nuogas, subinė šalo vėsiame kambaryje. Aplinka dvokė nevėdinamu kambariu, išmatomis ir pachmielu. Viskas panašėjo labiau į tardymo izoliatoriaus patalpą. Pachmielo nejutau, tik burnoje buvo kaip prišikta. Buvau praradęs laiko nuovoką.
Po kiek laiko, kol mėginau suvokti kur randuosi, medinės durys buvo atrakintos ir į patalpą įėjo kokių devynių–dešimties metų berniukas su našlaičio veidu. Apsimečiau miegąs, kol nuskriaustasis nešinas pintinę priėjo prie mano raskladuškės ir su kaži kokiu pykčiu pažiūrėjo į mane miegantį. Iš pintinės vaikas ištraukė mano sumyžtus ir sušiktus juodus džinsus ir sulankstęs padėjo ant taburetės gale kojų, Išpurtė padielkinę „Hugo Boss“ maikutę ir ją padėjęs ant džinsų, gražiai sulankstė alyvinį švarką. Sulankstytus rūbus jaunuolis padėjo į celėje buvusią spintą, o ant taburetės iš pintinės dabar padėjo drobines kelnes ir kažkokius pilkus nuskalbtus marškinius. Pasišlykštėjęs berniukas atkišo man vidurinį pirštą ir išėjęs iš patalpos, užrakino duris.
Vos jam išėjus šokau iš lovos prie savo rūbų. Chren znajet kiek pragulėjau lovoje, nes vos iššokus galva susisuko ir suklupau ant šaltų grindų. Atsikvošėjęs atidariau spintelę ir nosin tvoskė ūkiško muilo pachas – rūbai buvo išplauti. Pačiupinėjau savąjį švarką, kuriame turėjo būti importinės cigaretės ir kokie penkiasdešimt baksų po vieną dolerį. Neradęs turto, griebiau kraustyti džinsus, bet ir ten nieko nesuradau. Kitoje durų pusėje pradėjo kažkas krebždėti, todėl teko sukišti rūbus atgal ir griūti į lovą panašia poza, kokia buvau prieš tai.
Įėjęs vaikis ant kėdės numetė kažkokius apiplyšusius bespalvius triusikus, kurių net jūsų senelis nenešiotų. Suraukęs gailų veidelį dar kurį laiką pastovėjo žiūrėdamas į mane ir iš gelmių į burną pradėjo traukti gilų, charchaluotą snarglį. Sutraukęs viską vidun, burnoje jį surinko iš tarpdančių į vieną žalią gniutulą ir atsitraukė pasiruošęs spjūviui į mane. Pamaniau, kad tikrai nesileisiu apspjaunamas vaiko, be to, įtariau vaiką apvogusį mane ant pidisoko dolerių ir puspilnio cizų pačioko.
– Net nedrįsk, suka mažas, – šoviau iš lovos kaip kulka link spjauti pasiruošusio vaiko. Nesitikėjęs kontrpuolimo vaikis iš išgąsčio nurijo savo skreplį ir buvo pačiuptas už gerklės. – Kur doleriai, gandone?
– Paleisk pederaste, – prarūkyto senio balsu kriokė vaikas. Kakliuką atleidau, bet vaikio balsas nesikeitė, skambėjo kaip visą gyvenimą rūkantį moteris. – Tu kurva, mane išpisti nori ar kas tau yra, padėkit! – pradėjo baritonu bliauti vaikas.
Į patalpą greitai įbėgo kunigėlis ir pakraupo pamatęs, jog esu nuogas užgulęs vaiką.
– Viešpatie, kur vikaras? Dieve Švenčiausiasis, – nesugalvojo kunigėlis kuo imtis pamatęs šią sceną. Supratęs kaip viskas atrodo iš šono, atšokau nuo vaiko ir prisidengęs varpą su čecholu atsistojau tolėliau.
– Kodėl šitas benkartas mane apvogė?
– Apie ką tu šneki? – atsargiai artėjo žilstantis kunigėlis.
– Blecha, švarke buvo pidisokas baksų ir cizų pačiokas, kur jie?
– Dariukai, – kreipėsi kunigėlis į vaiką, – vėl pradėjai rūkyti?
– Nia… aš… – išsigandęs, akivaizdžiai prigautas, gynėsi vaikas, vardu Dariukas.
– Pabūk čia, – tarstelėjo kunigėlis ir nusivedė Dariuką į kitą patalpą, kurioje, kaip spėjau, atpyzdino vaiką diržu. Vaikas vaitojo ir verkė. Grįžęs pacukas atsiprašė, kad pavogė cigaretes.
– O tai kur doleriai? – vis dar nuogas klausiau.
– Dolerių sakė nerado, turbūt pats prisigalvojai, – atšovė kunigas. – Priedo, pridarei labai daug žalos mūsų bažnyčiai.
– Che, nu atleiskit, buvau biški išgėręs, – skaisčiai nuraudau.
– Dievas tau atleis, – linktelėjo kunigas. Jau kaip ir ruošiausi eiti iš čia, bet šis pratęsė mintį: – po to kai išpirksi kaltę.
– Kokią dar kaltę?
– Tu suteršei visą bažnyčią, panardinai į komą vieną pensininką, padarei žalos Dievo namams daugiau negu tavo tie penkiasdešimt dolerių verti. Turėsi patarnauti mišiose, kitaip būsi priduotas policijai, gerbiamasis.
– O jeigu pasiųsiu tave chujum ir išeisiu? – šiek tiek apstulbau išgirdęs.
– Tada komoje gulinčio pensininko giminaičiams pasakysiu, kad būtent tu jį primušei. Diedukas buvo politechnikumo prorektorius, jo žentas nepaperkamas teisėjas, o sūnus – nepaperkamas policininkas. Pats supranti ką šiais laikais tai reiškia.
– Bled, – palingavau galva susitaikęs su lemtimi. Anuomet papuolęs ant tokių tipų tikrai galėjau gauti sroko ilgam. – Ką reikės daryti?
– Būsi klapčiuku, kaip ir Dariukas, – mostelėjo kunigas į mano cigaretes ir dolerius pavogusį vaiką.
– Kiek laiko? – paklausiau.
– Pradžioje vienas mišias, o po to žiūrėsime, – įsakė žilstantis kunigas. Į celę atėjo storulis. – Štai ir vikaras.
– Apsirenk, jobani vrot, – sumurmėjo žirnas, kuris tą sekmadienį mane užgulė visu svoriu. – Kai apsirengsi, eisi su šituo buožgalviu man padėti.
– Negaliu, man į turgelį reikia, – tariau ir pasičiupau savo civilinius rūbus. – Aš ten dirbu, – patikslinau.
– Padirbėsi atitarnavęs mišiose. Dabar imk šituos rūbus, – taręs kunigas pakišo tą bulvių maišą, kurį pirmai atnešė Dariukas. – Pagyvensi čia kurį laiką.
Tai taręs kunigas išėjo, iš paskos vesdamasis savo sėbrą vikarą. Apsirengęs tremtinio rūbus pasisukau į Dariuką:
– Kelintadienis dabar, snargly?
– Ketvirtadienis. Nuo tada kai pripisęs smigai, tave vis migdėme vaistais, kad neatsikeltum. Myžalus ir šūdus nešiojau kasdien. Va, net rūbus išploviau, – žemu, prarūkytu balsu tarė Dariukas.
– Blet, įmanoma pabėgti? – paklausiau veterano.
– Nea. Pats čia gyvenu jau tris metus. Pasiėmė kunigas.
– Kodėl tada tavęs koks tėvas iš to kunigo negali pasiimti?
– Negali, sėdi kalėjime, – kasdieniškai atsakė vaikis.
– O motina?
– Motiną tėvas papjovė girtas, – pasakęs Dariukas nustatė bomžiškai gailias akis, tokias, kokias tik bomžai moka nustatyti, kai po savo gyvenimo istorijos paprašo parūkyti ir pinigų. – Sakė, kad kai grįš, nusiveš mane į disneilendą arba legolendą.
– Net neabejoju, kad nusiveš, – sarkastiškai mestelėjau. – Cigarkas ir baksus vis tiek turėsi grąžinti, man pajebat kaip, bet blet, aš juos dar atsiimsiu. Gerai, einam pas tą storą vaflį.
Dariukas pradėjo kikenti, bet gavo griušę (ten, kur su nagu smarkiai perbrauki nuo sprando ligi pat pakaušio) ir apsiramino. Nuėjome patarnauti vikarui, dažėme kažkokią patalpą ir atlikinėjome kitokius šūdinus darbus.
Taigi, supratote teisingai, bendrai bažnyčioje atlikau savaitės laiko laisvės atėmimo bausmę ir priverstinai buvau panardintas į dirbtinę komą. Iš manęs kunigas su vikaru tyčiojosi kaip tik galėjo, davė visokius debiliškus darbus, vaikė kaip naujoką armūchoje. Bažnytinės dedovščinos nebijojau, gi sovietų armūchoje sėdėjau du metus, tad tos dienelės su šitais buožgalviais praėjo gana greitai. Laisvu laiku buvau mokinamas kaip patarnauti mišiose atliekant klapčiuko pareigas.
Šeštadienį, mišių išvakarėse, kai vikaras su kunigu jau miegojo, Dariukas užtaisė po stiklą čefyro. Gyrėsi tai išmokęs daryti vaikų namuose. Prie zekų gėrimo Dariukas pavaišino ir cigarete, visa laimė buvo, kad toji cigaretė buvo ne mano.
– Lietuviškas Kastytis, – tarė Dariukas, meistriškai kačiagarindamas cigaretę, kad sekantis dūmas būtų stipresnis. – Nupisau iš vieno diedo.
Buvau nerūkęs nuo išėjimo į miestą su Kęstučiu, tad čefyro ir cigaretės mišinys susuko galvą. Apsvaigusiam Dariukui atsirišo liežuvis. Pradėjo pasakoti kaip tėvai gerdavo kaime, kaip buvo atimtas iš tėvų, kaip tėvas motiną nužudė. Žinokite dabar tikrai jums nepasakysiu, nes tuomet man buvo pochui ir nesiklausiau, be to, viduryje jo pasakojimo apie vyresnę sesę prostitutką pagavau stajaką ir užmigau.
Išaušus mišių dienai, kaip kokioje armūchoje, vikaro pažadinti komanda „kelk“ šokome iš lovų. Apsirengę likimo nuskriaustųjų rūbais ant viršaus užsidėjome kažkokias baltas užuolaidas–žiurstus. Be mūsų, atėjo dar kažkokie klapčiukai, bet kaip Dariukas tvirtino, jie savanoriai, patarnauja tik savaitgaliais ir mums grėsmės nekelia ir dėmesio į juos kreipti nereikės. Jokios konkrečios funkcijos jie neatlieka, stovi kaip sargyba ir viskas.
Vikaras su Dariuku nuėjo į atskirą patalpą patampyti varpo. To, kur skamba ir kviečia tikinčiuosius melstis, o ne to ką jūs pagalvojote. Prieš mišias buvo įvesta taisyklė laikyti bažnyčią užrakintą, kad neatklystų tokie kaip aš. Grįžęs vikaras atidarė medines duris ir bobulės palengva, bet užtikrintai plūdo į salę. Panašiai kaip per kokį „Black Friday“, tik lėtesniais tempais. Man durų atidaryti neleido, mat sakė, dauguma bobučių negyvai mane uždraskys ir nebus kam atpirkti nuodėmių.
– Blet, Kostai, per tave man teko valyti klausyklą, kurią prišikai, – grįžęs iš tampymo susinervavo Dariukas.
– Jeigu neužsičiaupsi, šiandien valysi šūdą nuo savo lovos, – subariau vaiką. Che, pamenu kai turėjau savo vaikų esu porą kartų ir jiems taip pasakęs pusiau juokais. Nieko keisto, kad neskambina ir nenori matyti tėvo.
Dariukas akivaizdžiai supykęs nuėjo ruoštis klapčiukavimui. Prasidėjus mišioms kunigas pradėjo giedoti kažkokius žodžius lotiniškai, kurių niekas nesuprato ir šis galėjo sakyti bet ką. Bobulių dėmesys buvo nukreiptos ne į pamokslą, o į mane.
„Oi gerai, tegul tarnauja Dievui“ karksėjo bobos.
Dariukas, tuo tarpu, visai pasiuto. Kai atnešiau knygą ir pastačiau priešais kunigėlį, jis atvertė reikiamą puslapį. Kol stovėjome už kunigo, tas mažas bybelis paleido čiurkšlę seilių tarp savo išpuvusių dantų šiam ant nugaros.
– Blet, ką darai? – tyliai paklausiau.
– Žiūrėk į krapylos kibirą, – vos prasižiojęs pasakė vaikas.
Pasižiūrėjau indą į kurį buvo įmerktą šlakstyklė. Skystis buvo tamsiai geltonas, grynai kaip koks rytinis myžalas.
– Čia tavo darbas? – apstulbęs paklausiau Dariuko, vos tramdančio šypseną. Kunigas viduryje skaitymo manieringai kostelėjo ir pasisuko už nugaros į mane. Jaučiu kaip nukaistu iš gėdos ir pykčio.
Toliau Dariukas elgėsi kaip sužvėrėjęs. Vaipėsi už kunigo nugaros, rodė nepadorius gestus, spjaudė ant šio nugaros ir elgėsi kaip gyvulys. Niekas nieko nematė, visi buvo susikaupę maldai. Atėjus laikui, nuėjome su juo ruošti vyno. Kumštelėjęs Dariukas parodė, kad palaikyčiau vyno butelį. Į šį vaikis meistriškai įleido žalią skreplį ir iš karto pasitraukė taip, kad visi jį matytų. Nieko negalėjau pasakyti, tik tūžau iš pykčio. Kitiems klapčiukams atėjo garbė padėti kunigui dalinti Dievo pyragą (tuos seno laikraščio lapus kur deda į burną). Kai kas padėjo pilstyti skrepliu paskanintą Kristaus kraują. Mudu stovėjome nuošaliau. Dariukas rankoje laikė žvakę ir akivaizdžiai lašino vašką ant kažkokios statulėlės.
– Žiūrėk, atrodo kaip tavo motina, kai buvo jauna, – tarė Dariukas ir pakėlęs parodė mergelės Marijos statulėlę su nubėgusiu baltu permatomu skysčiu (vašku) ant veido, duodamas užuominą į moterį ant kurios veido kažkas ejakuliavo.
Va čia aš ir neatlaikiau. Pačiupau Dariuką už kaklo ir šėriau kelias broliškas pliauskas šiam per veidą lyg jis būtų suaugęs, o ne devynių metų vaikas. Šis garsiai pravirko norėdamas atkreipti visos bažnyčios dėmesį, nors mačiau, kad juokiasi ir mėgaujasi mano nesėkme. Visa bažnyčia suktelėjo galvas pažiūrėti kaip aš laikau vaiką už kaklo. Greitai jį pastačiau į vietą, kol bobulės kudakavo ir skundė mane iš gėdos nuraudusiam vikarui ir kunigėliui.
Mišioms baigiantis, kai kunigas myžalais nušlakstė tikinčiuosius, prasidėjo svarbiausia mišių dalis. Pensininkai vieni kitiems palinkėjo ramybės ir iš kojinių pradėjo traukti pinigus. Atėjęs vikaras įdavė krepšelį pinigams ir perspėjo:
– Pabandyk, blet, nesurinkti pinigų arba nupisti. Sėdėsi su zekais ir būsi rurinamas iki gyvenimo galo, – košė per dantis storulis dvasininkas. – Pas mus jeigu ką nors pagaunam pavogusį paaukotus pinigus, užkapojam rykštėmis.
Nuėjau rinkti iš pensininkių pinigėlių, bet vietoje to gavau tik priekaištus ir palinkėjimus susirgti vėžiu arba rože. Bobulės akivaizdžiai ėjo dėti pinigų į Dariuko krepšiuką, mat matė manąjį smurto protrūkį. Man pinigų įdėjo tik tie, kas nežinojo mano praeitų mišių nuodėmių arba nepažino.
Pasibaigus mišioms Dariukas vos nešė pilną kapšą pinigų, mačiau, kad prisikišo ir į kišenes bažnytėlei skirtų pinigų. Šūdas pradėjo virti dar smarkiau.
\*\*\*\*\*
Viskas, perkopėme dviejų tūkstančių žodžių ribą, stabdome šiam karteliui. Jeigu norite sužinoti kas įvyko pasibaigus mišioms, kviečiu susitikti čia pat už savaitės. Na, o jeigu nenorite laukti arba patinka tai ką darau, prašau tapti rėmėjais Contribee kur rėmėjai visą istoriją gauną paskaityti anksčiau už visus ir iš karto. Taigi, dabar kaip klapčiukas su užuolaida vietoje rūbo prieinu prie jūsų su pintu krepšiuku ir gailiai pažiūriu į jūsų dosnias akis ir tariu frazę „Prašau paremkite“.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/509332764348560)