Na tai kaip, jaunimėli, spėju jau buvot pamiršę pasakorių Kostą Dumauską, ne? Nesijaudinkite, bičiuliai, ne pirmas kartas, kai mane kažkas pamiršta. Aš jau įpratęs. Vaikystėje ne kartą tėvai yra pamiršę mane pasikviesti namo vakarais, tad gastroliuodavau visą savaitgalį po gimtąją Kulautuvą. Jaunystėje būdavo, kad merginos pamiršdavo ateiti į suplanuotą pasimatymą, kurį sustojusios ratelyje besijuokdamos žadėjo, jog ateis. Taip pat spėju ir jūs, mielieji. Vos mėnesį nepasirodyk eteryje ir viskas, Dumausko kaip nebūta.
Blecha, gal jau man atėjo amželis šnekėti apie Dievulį, bet turiu tokią nuojautą, kad vienintelis manęs nepamiršęs yra būtent Jis… Kiek gi blet progų išvengta gauti į snukį už ne vietoje pasakytus juokelius ir laidytą liežuvį į visas puses, kiek kartų išvengiau verslo konkurentų susidorojimo devyniasdešimtaisiais, kiek kartų vos nenumiriau po išgertuvių nepadaręs pachmielo ir ėjęs dirbti fizinį darbą? Atrodo, jog mane vis kažkas sergi, kažkokia Dievo apvaizda. Tai aš pradėjau suprasti tik atšventęs savo penkiasdešimtą jubiliejų – pasenęs. Žinot, kai jau tau virš pidisoko, koks vienintelis dalykas vyro gyvenime yra kietas ir išlieka tvirtas visą naktį?
Tikėjimas Jėzumi Kristumi, bičiuliai.
Tik prašau nepagalvokite, kad esu kaip tie kunigo-verslininkai Toliatai ar Doveikos, leidžiantys knygas dažniau nei aš įkeliu čionai kokią nors istoriją. Nerašysiu aš čia apie Dievą ir kažkokio teisingo kelio ieškojimą, tikrai ne. Neplausiu smegenų, kodėl negalima žaisti su savimi ir nebandysiu atsakyti kodėl delnai nuo to pradeda želti, oi ne.
„Prie ko čia tas Dievulis“ klausiate manęs apstulbę. Ogi prie to, jog būdamas pačio Dievulio namuose gan smarkiai apsišiukšlinau, todėl norėčiau prieš jus, prieš visą internetą, atlikti išpažintį ką gi čia aš pridariau savo gražiausiais jaunystės metais.
Taigi, Kostas Dumauskas grįžta į jūsų smegenis lyg gaižus, pachmu ir dantų kariesu daužantis burnos dvokas iš tos puskurvės kurią parsivedei iš klubo paryčiais ir atšliopinęs užmigai, o dabar galvoji kaip ją čia gražiai išprašius iš namų kol neapsigyveno visam laikui kartu su savo benkartais vaikais, kuriuos paliko pas savo motiną, išėjusi į miestą paieškoti su kuo pergulėt šįkart. Taip pat ir su manimi, kai nekviestas atsiboginau čionai ir užėmiau jūsų laiką, bet meldžiu, duokite man šansą ir neišvykite – papasakosiu jums istoriją pavadinimu „Klapčiukas“, po kurios galėsite nuspręsti, ar pasiųsti mane chujum, ar visgi suteikti antrą šansą pavaišinant antrojo pasimatymo pusryčiais.
Jeigu jau prakalbome apie alkoholį ir išėjimą į miestą paieškoti su kuo pergulėt, prisimenu ir aš vieną devyniasdešimtkažkelintųjų vasaros naktį. Tradiciškai, su draugeliu Kęstučiu nuėjome į miestą susileisti po vieną alaus bokaliuką. Buvo šeštadienis, liaudies Laisvės alėjoje netrūko. Atsisėdę prie bevardžio larioko užsisakėme keptos duonos su česnaku ir po porą bokaliukų Ragučio alaus, nors mirktelėję vienas kitam pažadėjome, kad šituos padarysime ir užteks.
Aptarę bobų reikalus ir biznį, sumokėjome aptarnavusiai merginiai baksais, mat dolerių netrūko. Ši gašliai nusišypsojusi paprašė dar kiek pasilikti, bet mudu išpūtę krūtines nukeliavome kitur. Sekančiame larioke užsisakėme vėl po du bokalus su kepta duona, tąsyk priminusią čebatą (ne bulką, nuo kurio jaunimas tunka, o guminį batą). Jau linksmi vėl mirktelėjome vieni kitam, kad po šitų bokalų važiuosime namo, mat Kęstutis automobilį paliko prie pat Soboro. Išgėrę alų keliavome kitur.
Tour de Bar tęsėsi ligi pat paryčių. Nuotykių netrūko kaip visada – girti prie Kauno pilies užkalbinę kažkokias paleistuves pačiupinėjome jų tarpkojus be jų sutikimo, vos neapiplėšėme taksioro, grasinusio iškviesti mentus už mergų tvirkinimą. Taip pat, jau švintant, teko panaudoti primityvų karatistų spyrį mavašį prieš prisikabinusius pacukus urlaganus. Atbudusi saulelė išryškino druskos žymes ant mano juodų džinsų – galimai buvau apsimyžęs.
Girti blūdinome po bundantį miestą, ieškodami kur čia dar galima įkalti porą bokaliukų, bet šį kartą tikrai paskutinių. Vaizdas sukosi, akmeninės senamiesčio grindys vis kilnojosi prieš veidą. Kol Kęstutis atsirėmęs į Kauno Rotušę spjaudėsi sakydamas, kad jam jau užtenka, nusprendžiau jį palikti. Šis vemdamas meldė pasilikti ir verkė, neva aš jo vienintelis patikimas draugas tarp biznio dviveidžių. Aš pats, asmeniškai, nusprendžiau kažkur išsituštinti, bet padoriai, ne ant kokio nors kampo.
Nors jau kuris laikas buvau kavenskas, klaidžiojau po senamiesčio siauras gatveles raugėdamas ir žagsėdamas, mat buvau arti skrandžio turinio išliejimo ant kokio istorinio pastato, kuriame gyveno ir kūrė kažkoks žymus rašytojas, apie kurį niekas niekada negirdėjo. Kęstučio ašarų nebegirdėjau, paklydau senamiestyje.
Saulė jau buvo pakilusi ir švietė tiesiai į mano mordą kaip holivudo filmuose tardytojai apšviečia tardomą asmenį. Išvietės niekur nebuvo matyti, o noras tuštintis niekur nedingo. Žinot, būna, kad kuo arčiau esi tualeto, tuo sustiprėja noras tai padaryti. Mano žarnos tai pajuto stumdamos išmatas žiedinio raumens link, kai žengiau link kažkokio daugiaaukščio pastato, nuo kurio padavė senų žmonių kvapą. Girto žmogaus logika suveikė taip, jog jeigu yra pastatas, kažkur žmonės šika, tad atidaręs medines duris pajutau malonią vėsumą ir pusiau užmerktomis akimis pradėjau ieškoti tupyklos.
Viskas aplinkui sukosi, bet didelėje, nuo mano žagsulio aidinčioje patalpoje sugebėjau identifikuoti medinę būdelę, kuri buvo kaip iš akies traukta lauko išvietė. Iš noro žiaukčiodamas įėjau prie šoninių durelių ir tamsoje šiaip ne taip nusiėmęs kelnes paleidau drūžę per visą lauko būdelę, nepažiūrėjęs ar pataikau ar ne. Noras nusilengvinti privertė užmiršti visus bazinius padorumo veiksmus.
Kažkaip girtas net nesusimąsčiau ką lauko tualetas veikia didelėje salėje, bet kaip matot, fiziologinis poreikis užgožė sveiką protą. Nusišikęs išlindau iš budelės ir mane apėmė konfūzas dėl aplinkos kurioje esu. Pasirodo, didelėje salėje jau buvo žmonių. Nesupratau, gal aš geležinkelio stotyje?
– Ko žiūri, blede? – standartiniu savo džentelmenišku užklausimu kreipiausi į vyresnio amžiaus moterį, pernelyg ilgai spoksojusią į mane. Ši nusigandusi krūptelėjo ir persižegnojusi atsisėdo ant vieno iš medinių suolų, išrikiuotų ir sustatytų keliomis eilėmis.
„Jėzus Marija, apsišikęs“ lingavo bobelės pačių siūtomis nosinėmis besidengdamos veidus.
– Ko jūs visi žiūrit? – užblioviau ant pensininkų spoksančių į mane. – Žiūrit… žiūrit… žiūrit…- nuvilnijo garsas.
– Jaunuoli, aš buvęs politechnikumo prorektorius, ir… – žiojosi kažkoks dinozauras.
– Tylėk, supistas seni, – nutildžiau jį ir spyriu nuvijau užmovęs megztą beretę ant jo ilgos nosies.
Visi turbūt turite tą vieną draugelį ar giminaitį kuris vos paragauja alkoholio ir tampa lyg laukinis žvėris, galintis užvažiuoti net motinai per ausį giminių suvažiavimo baliuje. Tai va toks draugelis aš ir esu. Kivirčui tąsyk daug nereikėjo, vos kibirkštėlės, kurią įžiebė senis su tamsiai raudonos spalvos berete. Senis dar bandė kažką man girtam aiškinti, bet lengvas kumščio stuktelėjimas į torsą jį galutinai apramino.
Bobelės, su šlykščiais ruskių gamybos ploščiais, pakilo nuo medinių suolų gaudyti ant kelių parkritusio Pensininkozauro. Kitos, mačiau, griebėsi maldos ir sukiojo tarp pirštų rožančių, lyg šėtoną Dumauską sutramdys kažkokie mėlyni karoliukai.
Kas man atsitiko, dabar tiksliai nepasakysiu, bet kažkodėl pasiutau. Supykęs ant bijančių priartėti pensininkų, nuo kažkokio staliuko paėmęs žvakes svaidžiau jų pusėn. Ant medinių suolų sukrautas knygas pradėjau mėtyti į visus šonus, net plėšyti.
– Šėtonas, šėtonas! – baubė pensininkai besiartinantys prie manęs. Mačiau kažkas bandė flanguoti, bet tą stipruolį nuraminau paleidęs pailgą žvakę lyg smiginio strėlytę.
Nesumeluosiu, toje didelėje salėje, kaip tada galvojau, geležinkelio stotyje, siuntinėjau chujum senukus ir varčiau viską kas pakliuvo po ranka – medinius suolus, stalus, pinigų dėžutes, kažkokias geltonas žvakides. Ne ilgai trukus pastebėjau, kad šį performansą atlikinėju ne kur kitur, o Dievo namuose, bažnyčioje. Tai supratau pamatęs didelį medinį pliusą ir ant jo prisabačintą rokerį su barzda ir ilgais plaukais, kuris kaip supratau buvo pats Jėzus Kristus. Patyriau keistą jausmą, dar žinomą kaip gėdos jausmą.
– Oi bliat, – pralemenau ir pamačiau, kad esu užsiropštęs ne ant kažkokios medinės tumbačkos, o ant pačio altoriaus.
– Lipk žemyn, prakeiktas nevidone! – iš balkoniuko, ten kur vargonai, šaukė kunigėlis.
Susigėdęs nulipau nuo altoriaus, ant kurio atnešiau kažkokio molio, turbūt nuo batų. Apsidairiau kur esu ir akurat, kaip sako ruskiai, buvau bažnyčioje. Vaikiški piešiniai ant vitražinių langų vaizdavo Biblijoje aprašomas istorijas, kaip ten kažkoks krūmas kažką Jėzui prikalbėjo, kažkas kažką apsuko už pinigus, nuteisė ir prikalė prie kryžiaus. Greitai akimis permetęs vaizdus supratau, kad laikai buvo panašūs, tik gal nužudymo metodai skyrėsi.
Apsiraminęs pradėjau tvarkytis. Griūdamas ir linguodamas rinkau ant žemės išmėtytą Šventąjį Raštą. Suplėšytus plonus ir papigiaiskus lapus kišau atgal. Senukai ir kunigėlis stebėjo mano performansą, bet niekas dėl to nieko nedarė. Tvarkiau jovalą, kol neprisistatė vėl tas supistas senis su megztą berete.
– Aš tau pasakysiu dar kartą, jaunuoli, – grūmojo prieš mane pirštu paskutinių mišių atėjęs paklausyti diedukas, – aš buvęs politechnikumo prorektorius ir pas mane tokių niekšų revoliucionierių buvo ne vienas. Tučtuojau atsiprašyk manęs, tarnavusio pasauliniame kare už sovietus ir…
Už ką diedukas dar kovojo niekas neišgirdo. Vietoje to diedulė išleido aimaną po pakartotinų girtų smūgių į torsą ir girtų antausių per susiraukšlėjusią odą. Blecha, tvatinau smūgiais dieduką negailėdamas jėgų. Bobulės metė rožančius į šali ir tos kurios nealpo mėgino atplėšti mane, visą įsisiautėjusį, nuo to dinozauro.
Greitai pajutau stuktelėjimą per galvą ir vaizdas suktis pradėjo dar labiau. Palietęs pakaušį pajutau jį šlapiuojant, bėgo kraujas. Pasisukau dešinėn ir pamačiau kunigėlį rankoje laikantį žvakidę su mano krauju. Dumauskas nebūtų Dumauskas, jeigu nešoktų muštis su kunigu.
Lipdamas nuo senuko kažkaip kryptelėjau koją ir paslydęs išsitiesiau prieš kunigėlį visu ūgiu. Iš kažkur atsirado dar vienas vyriškis, storulis toks. Storulis užlaužė manąsias rankas man už nugaros ir visu svoriu mane užgulė. Buvau girtas, tad skausmo ir smarvės nuo paršo nejutau. Pradėjau kaukti ant visos bažnyčios kažkokius prakeiksmus, visus siuntinėjau į visas puses. Kunigėlis, matyt iš kažkur išmokęs, keliu prirėmė mano sprandą prie šaltų bažnytėlės grindų.
– Negaliu kvėpuoti… – žiopčiodamas kartojau pranašišką frazę, kuri nuskambėjo po nepilnų trisdešimties metų JAV viename konflikte. Skirtingai negu tuo žymiuoju atveju, buvau nenužudytas.
Kol dviese mane laikė, pensininkai iš kažkur ištraukė virvę ir pradėjo rišti manąsias kojas. Kunigo paliepta, viena bobulė nubėgo į jo kontorėlę ir atnešė kažkokį buteliuką. Pagal nurodymus, pensininkė užpylė buteliuko turinį ant servetėlės ir uždengė mano veidą. Kol nuo chloroformo alpau į svaigulingą komą, grimzdau į miegą palengva, šypsojausi. Dažnai būdavo, kad padauginęs nusmingu, bet šįkart migdė priverstinai, kaip kokį pasenusį sergantį šunį. Norėjau muistytis, bet nebeturėjau jėgų.
– Šventasis Tėve, – kreipėsi kita bobulė į kunigą. – Kažkas į klausyklą prišiko! – atskleidė mano netyčinę piktadarystę ji.
Taip, blecha, ir nusmigau iki galo nesupratęs kas ką tik įvyko.
\*\*\*\*\*
Jūs tik nepykite, bet negaliu visko papasakoti vienu kartu. Vos žodžių skaičius viršija dviejų tūkstančių ribą, žiūrėk, jau rašo kažkas „per ilgas“, che, nematėt tada kas kelnėse darosi (juokiasi dėdės Valiaus juoku, kuris primena inkšiantį šunį). Taigi, bičiuliai, šiam kartui gal užteks istorijų, sugrįšiu čia pat kitą savaitę. Jeigu nenorite laukti, visados mane galite paremti Contribee, kur rėmėjai gauna perskaityti visą istoriją iš karto ir iš anksto. Taip kad, prašau jūsų paremti mane, man tikrai man nepamoina prašyti pinigėlių.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/505080644773772)