Klapčiukas 3/4

„Garbė Jėzui Kristui, kažkaip negavau jūsų pavedimo, nors jau praėjo savaitė laiko“ kaip pasakytų vienas kunigėlis su barzda, kuris leidžia knygas ir atrodo taip, kad net vienuolė išsižadėtų savo įžadų, kad tik gautų progą atsisėsti ant kunigėlio veido. Na, gal čia per žiauriai nuskambėjo, ne? Sveiki, mano mielieji skaitytojai, atėjo laikas pratęsti istoriją „Klapčiukas“, kurios praeitose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/vahubh/klap%C4%8Diukas_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/vf0ujm/klap%C4%8Diukas_24/)) pasakojau apie tai, kaip papuoliau į bažnyčią, priverstinai buvau panardintas į komą, laikomas nelaisvėje ir verčiamas atlikti klapčiuko pareigas mišiose, antraip būsiu priduotas policijai už sunkų sveikatos sutrikdymą vienam pensininkui ir bažnyčios turto suniokojimą. Priminsiu, kad pačios mišios praėjo nekaip, mat nervams neišlaikius, teko paskaldyti antausių dešimties metų našlaičiui Dariukui, na, bet patys prisimenate, kad jis prisiprašė. Pratęskime tą mano pasakojimą!

Mano celės draugas, pacukas Dariukas, pririnko tiek pinigų iš bobulių, kad viskas virto net per šiaudinio krepšio viršų. Jeigu gerai prisimenu, lito dar neturėjome, tad aukos Dievuliui buvo duodamos vagnorkėmis, rubliais, vokiečių markėmis. Mano tuščias kapšelis atrodė liūdnai prieš to vaikio išpampusį kapšą. Nors abu buvome užsidėję klapčiuko žiurstus, iš po jo matėsi, kad Dariukas į savo kišenes prisikišęs pinigų. Visas žvangėjo kaip bomžas į tašę prisikrovęs tuščios stiklo taros.

Kol būsimieji naftaliniu dvokiantys laidojimo namų klientai iš lėto slinko iš bažnyčios, kunigas iš mandagumo pasiliko pakalbėti su keliais iš jų. Puse ausies girdėjau, kaip bobulės mane skundžia kunigui ir vikarui, kad mušiau vaiką. Šie iš gėdos raudonavo ir tikino „susitvarkysime“. Perkreiptas vikaro žvilgsnis nuvijo klapčiukus tvarkyti sekmadieninio tikinčiųjų festo. Greitai išvalėme nelaikomu šlapimu trenkiančius suolus, išmėtytas maldaknyges. Savaitgaliniai klapčiukai mėgėjai slapčia ištuštino vyną su skrepliu. Dariukas kažkur buvo dingęs.

Paskutiniam dinozaurui išėjus, vikaras liepė klapčiukams išsirikiuoti ir palaukti jo, kol pašnekės su kunigu. Pabaigėme tvarkymąsi ir sustojome už altoriaus laukdami kol grįš dvasininkai. Dariuko pyzduko nebuvo matyt. Kol tą pusvalandį stovėjome, dvasininkai matyt tarėsi ką daryti su manimi. Grįžus kunigui ir vikarui, buvo liepta išversti aukų krepšelių turinį prieš juos ir suskaičiavus atraportuoti.

– Beveik penki šimtai talonų, – sakė vienas aštuoniolikametis klapčiukas jau nusiėmęs mantiją.

– Dvidešimt markių, – atsakė dar kažkoks spuoguotas nerdas su civiliais rūbais.

Kažkas dar atraportavo surinktą pinigų kiekį ir kunigas šiems padėkojo paleisdamas juos namo. Prieš vikarą ir kunigą likau vienas.

– Kur Dariukas? – paklausė kunigėlis.

– Nežinau, pasibaigus mišioms taip ir nemačiau, – atsakiau.

– Neduok Dieve būsi jį nužudęs kaip ir tą senolį, – susirūpinęs pasakė vikaras.

– Taigi nenužudžiau aš to senolio, ką jūs čia dabar, – gyniausi.

– Buvo atėjusi pensininko kaimynė, pranešė, kad senolis pas šventą Petrą. Numirė. – persižegnojo kunigėlis. Padariau tą patį ir aš. – Prašė perduoti artimųjų žodį, jog šie netiki, kad senolis tiesiog susmuko, jis gi nebuvo širdininkas. Artimieji reikalauja teisingumo, nes smurto žymių širdies smūgis nesukelia.

Vikaras su kunigu susižvalgė. Kunigas linktelėjo vikarui, kuris šiaip buvo storas ir senas marozas. Akimis atsainiai permetė kelias monetas ir smulkios kupiūros rublių banknotą aukų krepšelyje.

– Žiūrėk, gal ir būtume tave ištraukę, bet po šiandienos įvykių su Dariuku, kažkaip tau kaltę atpirkinėti reikės kur kas ilgiau, – dėstė būsimo įkalinimo priežastis vikaras. – Priedo, tikinčiųjų bendruomenė labai nepatenkinta tokiu neatsakingu klapčiuku kaip tu. Štai kur tas nenaudėlis!

Dariukas atbėgo uždusęs. Pamatęs, jog jau metas skaičiuoti surinktus pinigus, iš po altoriaus ištraukė savo paslėptą aukų krepšelį ir sužėrė turinį ant šalia stovėjusio stalo. Tą kartą nutylėjau, kad krepšelio turinys buvo vos viena trečioji to ką jis buvo pririnkęs iš bobučių. Nesuprantantiems matematikos tai čia būtų matematinis atitikmuo tų jaunimo istorijų kiek daug jie yra išgėrę ir išpisę per vakarą ir atmetus sukurtą dalį liktų maždaug trečdalis.

– Koks Dariukas šaunuolis, bendrai beveik penki tūkstančiai rublių! – perskaičiavęs nudžiugo vikaras. Čia maždaug gautųsi penki doleriai pagal tų laikų kursą arba apie dvidešimt litų devyniasdešimtaisiais. Žodžiu, šlamštas, bet skurdžiai bažnyčiai tai prilygo vos ne antram Jėzusėlio atėjimui.

– Tu mūsų šaunuolis, Dariuk, – mielu balsu tarė kunigėlis, lygtai kalbėtų su kačiuku, o ne su čefyrą ir cigaretes jobinančiu būsimu nusikaltėliu. – Sakyk, o kur buvai dingęs, kodėl nestovėjai pasirikiavęs čia su kitais klapčiukais? – vos ne kaip su lėliuku šnekėjo kunigėlis.

– Buvo atėjęs mano senelis iš mamos pusės, – užsikosėjęs tarė Dariukas ir nusuko žvilgsnį nuo pasilenkusio kunigėlio, švelniai laikančio jį už rankytės.

– Tai galėjo tave pasiimti iš čia, nebūtų tekę vergauti kažkokioje skylėje su šitais iškrypusiais senukais, – kažkaip išsprūdo prisiminus, kad jis įžeidė mano motiną su ta Mergele Marija, kaip praeitoje dalyje rašiau. Supratęs, kad nepagrįstai dvasininką apkaltinau seksualiu išnaudojimu, užsičiaupiau.

– Kaip tu drįsti mūsų kunigą taip vadinti?! – užsivedė vikaras. Palojęs neveiksmingus įžeidimus, užmetė tokią mintį: – Kunige, gal tiesiog priduodame šį pašlemėką policijai ir baigta, kam čia terliotis?

– Ne ne, vikare, – pagrūmojo pirštu kunigas. – Šioje paklydusioje sieloje aš matau gerą žmogų. Na, naudos irgi matyti. Kiekvienas žmogus yra vertas atleidimo tik tuo atveju, jeigu pakankamai atgailauja, bet šis gatvės sūnus linkęs tiktai į savidestrukciją. Tarp kitko, norėčiau pagirti tave, Dariuk, esi šaunuolis, kad surinkai šitokį kiekį pinigų mūsų bažnyčiai. Dabar esi laisvas, gali grįžti į savo kambarį.

Dariukas išsigandęs linktelėjo ir nubėgo į savo kambarį. Na, koks ten kambarys su pelėsio ir depresijos draugija. Pasilikęs stovėjau ir buvau pasiruošęs jobinti į dantis vienam iš dvasininkų, gal net ir abiem. Vikaras stojo prieš mane, kunigas atsitraukė ir dingo iš mano matomojo lauko. Vikaras priėjo arčiau.

– Klausyk, tu… Tu žmogų užmušei! – sukaupęs drąsą ištarė vikaras.

– Ne aš jį užmušiau, o amžius. Kaip jūs sakote, Dievulis sumąstė anksčiau pasiimti, – pasiteisinau permesdamas atsakomybę Dievui.

– Koks dar amžius, jam buvo vos šešiasdešimt septyneri.

– Nieko nepadarysi, – skėstelėjau rankomis.

– Padarysi. Oi, kaip padarysi. Turėsi per mišias atidirbti už šio vyro laidojimo išlaidas, – patenkintas glostė pilvą vikaras.

– Kaip aš jums atidirbsiu, jeigu pinigų negaunu? – paklausiau.

– Kiek per mišias surinksi, tiek ir atidėsime laidojimo išlaidoms padengti, – besišypsodamas paaiškino storas vaflis.

– Blet, kaip man tiek surinkti? Juk matėte, kiek pavyko šiandien gauti.

– Va čia tau teks pasukti galvelę. Bobulės mėgsta tuos, kurie paskolina ausį ir patarnauja ne tik Dievui, bet ir joms.

– Geriau patikrinkite kiek Dariukas nuvagia kaskart po mišių, – pastukalinau Dariuką, nors nebuvau tikras ar tikrai jis vagia.

– Oi, ožių mums čia bažnyčioje tikrai nereikia, – zekų paniatkėm prabilo vikaras.

– Prie ko čia ožių, patikrinkite kiek iš tikrųjų buvo surinkta iš karto po mišių ir kiek Dariukas jums duoda, – paaiškinau.

– Tylėk, žmogžudy, – nutildė vikaras.

– Pisk nachui, – atsikirtau ir užsivedžiau. – Vietoje pinigų aš tave sukalsiu taip pat kaip supisau tą dinozaurą, – jau buvo šokantis ant vikaro, garantuotai nesuspėsiančio apsiginti veido srities nuo smūgių.

– Nieko tu nesupisi, – pasakė ramus kunigėlio balsas už nugaros ir užuodės salsvą chloroformą ant servetėlės prikištos po nosimi, nugrimzdau į sapną.

\*\*\*\*\*

Ką jūs sau galvojate, prabudau savo celėje. Šį kartą jutau, kad miegojau trumpai, ne keturias dienas kaip prieš tai. Ant šalia buvusios lovos gulėjo Dariukas. Buvo lyg ir apsiverkęs.

– Kiek aš čia guliu laiko, piemengaly? – pasiteiravau vis dar apsnūdęs.

– Nepakankamai, – protingai atsakė vaikas.

– Sakyk, blet, kiek valandų, nes kailį iškaršiu, – tariau besibudinantis.

– Neišdrįsi, nes esi boba, – testavo mane Dariukas. – Ir supistas ožys, žinojai?

Kadangi anuomet vyrą pavadinti boba buvo didelis įžeidimas, instinktyviai šokau iš lovos pagriebti dešimties metų pacuką už kaklo. Vos šokęs iš lovos pajutau, kad dešimtmečiui pyzdako neduosiu, nes kaži kas mane sustabdė. Ne Dievulis ar įstatymai, kad vaikų mušti negalima, oi ne. Mane sustabdė kunigėlio ir vikaro uždėta apykaklė ant mano kaklo, grandine pririšta prie kablio, kuris nuo seno buvo įmūrytas sienoje. Karvinė grandinė sužvangėjo ir kaklas truktelėjo atgal, maždaug du žingsniai nuo lovos. Iki Dariuko buvo likę gal kokie penki.

Prunkšdamas ir springdamas iš pykčio tempiau grandę, tačiau jos išlupti nepajėgiau. Su nervinėm ašarom akyse, plėšiau lauk odinį antkaklį, panašų į dabartinius čaukerius, kur bobos dedasi. Dariukas pamatęs kaip ar širstu kiek pralinksėjo ir nusijuokė. Tas jo nudžiugimas buvo ne tas nekaltas, kad dėdė Kostas daro juokingus veidus, jis džiaugėsi ir juokėsi dėl to, kad man blogai. Vaikis pradėjo kikenti kol aš apsisnarglėjęs mėginau ištrūkti iš grandinių. Atsistojęs gal du žingsnius nuo mano maksimalaus pasiekiamo ploto, vaikis atkišo vidurinį pirštą, kurį papildė špyga. Ištiesiau rankas į Dariuką ir rėkdamas žadėjau sudraskyti jį į gabalus, bet matyt išgirdęs triukšmą prisistatė vikaras.

– Kas čia dabar darosi, blet? – subaubė storulis baritonu.

– Nuimk tą supistą antkaklį, Jėzaus bybčiulpį! – staugiau ne savo balsu.

– Che, matau veikia. Negausi ėst kelias dienas, apsiraminsi manau, – šypsojosi ir gerėjosi mano kančia gyvulys vikaras. – Einam, Dariuk, kunigėlis kviečia.

– Nenoriu, – atkirto Dariukas išsigandęs.

– Man pajebat nori ar nenori. Jeigu kunigas kviečia, reiškia reikalas svarbus, – įsakė vikaras.

– Neisiu, prašau…

– Tylėk, snargliau, – pasakė vikaras ir griebęs už kaklo Dariuką nusitempė anapus durų. Jeigu būčiau pasakęs, kad gailėjau jo, būčiau melavęs.

Vienas pragulėjau kokias geras tris valandas. Norėjau valgyt ir gert, tačiau kaip supratau vikaro žodžius, šios prabangos negausiu. Norėjosi ir pamyžti. Po raskladuške radau kaži kokį bliudą, į kurį ir suvariau pro organizmą pravarytus visos dienos skysčius. Neturėjau kur išpilti, todėl myžalo privarytą indą palikau po raskladuške. Ne ilgai trukus grįžo Dariukas. Nors tiksliau būtų pasakyti, kad grįžo Darius, ne Dariukas. Bernužėlis nieko nesakė, manęs neerzino. Su rūbais atsargiai atsigulė ant kairio šono nusisukęs į sieną ir rodėsi, kad užmigo. Greitai kameros prižiūrėtojas vikaras nuotoliniu būdu atjungė elektrą mūsų celėje ir tada išgirdau kaip Dariukas pravirko. Matyt pasiilgo nužudytos motinos arba, kad tyčiojosi iš vyresnio (manęs). Na gal dar kunigas nuskriaudė kaip nors. Dariukas praverkė visą naktį. Kaip supratau, diena persivertė iš sekmadienio į pirmadienį ir kažkuriuo nakties metu teko Dariuką užtildyti rusiškais keiksmažodžiais, mat kukčiojimas trukdė miegoti.

Rytinį gaidžio giedojimą atstojo šviesos įjungimas celėje ir noras nusimyžti. Dariukas dar miegojo, tad atsargiai, stengdamasis nežvanginti grandine, iš po raskladuškės ištraukiau myžalų puodą ir vidun privariau rytinę šlapimo porciją. Atsargiai padėjęs myžpuodį prabilau:

– Kelkis, nes armijoje reikės keltis vos šviesai užsidegus.

– Netarnausiu aš jokioje armijoje, dabar laisva Lietuva, – man atšovė neužsimiegojusiu balsu Dariukas, nesusipažinęs su karo prievolės įstatymu.

Atsistojęs vaikas pabeldė į duris ir išėjo, kai kažkas jas atrakino iš lauko pusės. O ką aš? Pragulėjau visą dieną raskladuškėje ir ilsėjausi. Prie antkaklio nepripratau, bet nerimas dėl likimo čia vertė sumenkinti šį diskomfortą. Pagal kvapus sklindančius iš po durų apačia, supratau, kad pietų metas. Prasivarčius dar keturias valandas užuodžiau vakarienę ir vėl grįžo noras kažką nužudyti.

Manęs nieko neatėjo nei aplankyti, nei pasižiūrėti ar esu gyvas. Buvau įkalintas ir visų pamirštas. Galvojau kaip čia prastumti tą laiką, tai porą sykių padariau po dvidešimt atsispaudimų, bet nusprendęs, jog tai laiko gaišimas, atsiguliau vėl į lovą.

Vakare grįžo Dariukas ir atsargiai padavė akivaizdžiai pavogtų meduolių ir duonos su Biblija.

– Kas aš tau toks, kad knygą skaityčiau? – šiek tiek pyktelėjau, bet pamatęs, kad išvargęs Dariukas griūna į lovą, nusprendžiau šiek tiek pagirti vaiką. – Ačiū už maistą.

– Nesuvalgyk visko iš kart, jie tau ėst neduos iki trečiadienio, – pasakė Dariukas ir šviesa kameroje užgeso.

Manau savaime suprantama, jog išjungus šviesas miegoti nenorėjau, gi pramiegojau visą dieną. Naktį suėdęs meduolius rezgiau pabėgimo ir keršto planus. Vos užmigus įsijungė šviesos ir prasidėjo ramus antradienis. Valgyti niekas nenešė, tik Dariukas vakare atnešė kepaliuką duonos ir į maišelį pripilto kompoto. Trečiadienį vakare pasilepinau batonu su smėliu aplipusia sasyska, kurią sukišau skrandin nekramtęs. Be to, kad buvau prievarta laikomas badu, pridursiu ir tiek, kad šlapimo indas jau buvo sklidinas bene raudono myžalo.

Ketvirtadienį pamaniau, kad prasidėjo haliucinacijos – į kamerą atėjo kunigas.

– Na ir kvapas, – surietė nosį jis ir pravėrė duris.

– Pats mane kalinat, – atsakiau jau iš anksto paruoštą frazę. Per tas dienas aptūrėjau begalę dialogų ir galimų atsakymų galvoje, tad atsakinėjau žaibiškai.

– Žinai, Jobo knygoje yra tokia citata „Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo”, – tarė artyn bijantis eiti kunigas.

– Čia ne pavydas, tas vaikas yra vagis ir šėtono išpera. Net Jėzui mačius, ką Dariukas išdarinėja per mišias, nuliptų nuo kryžiaus ir pats prikaltų jį ten.

– Ar pagavai už rankos jį vagiantį? – nesiklausė mano sąmojo kunigėlis.

– Ne, – atsakiau bukai.

– Žinai, Kostai, Evangelijoje pagal Matą buvo klausta „kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje“? – fleksino kunigėlis žinodamas Biblijos citatas. Aplamai, dar yra žmonių kurie didžiuojasi, kad moka mintinai Biblijos citatas?

– Kunigėli, o nebuvo citatos apie proto pisimą? – pavargęs nuo nesąmonių paklausiau.

– Nebuvo, – atkirto nepatenkintas kunigas ir išėjo.

Porą kartų isterijos priepuolio apimtas pasmūgiavau į sieną ir kunigas sugrįžo.

– Tau duotas šansas pasitaisyti. Ar priimi Jėzaus mokymą? – paklausė kunigas.

– Man duotas šansas atidirbti pensininko grabo ir pakasynų kainą, kitaip sėsiu kalėjiman? – paklausiau.

– Taip.

– Nachui, geriau priduokite mane mentams, bent jau zonoje geresnės sąlygos.

– Man Dievas pasakė, kad pabuvęs čia mėnesį išpirksi savo kaltę. Taigi, rinkis: mėnesis patarnaujant sekmadienio mišiose ir Dievo žodžio mokymasis ar ilgi metai su kaliniais ir tatuiruotėmis pagamintomis iš savadarbių mašinėlių?

Apsvarsčiau kunigėlio pasiūlymą ir būdamas vienu žingsniu priekyje priėmiau pasiūlymą.

– Garbė Jėzui Kristui ir visai kunigijai, – tariau sektanto šypsena, – tebūna šventas Dievo žodis, aš pasiruošęs išpirkti savo nuodėmę nužudžius garbaus amžiaus senolį. Atsiduodu visas į tave Dieve.

Kunigėlis patenkintas šyptelėjo ir nuėmė antkaklį parištą grandine.

\*\*\*\*\*

Va šitoks posūkis ką tik įvyko, mielas jaunime. Davai susiskaitome kitą savaitėlę, kurioje papasakosiu ką aš ten buvau sugalvojęs su tuo Dievuliu ir kodėl gyvenime taip ir netapau kunigu. Aišku, galite visada mane paremti ir visą istoriją susileisti į savo nuodėmingus kūnus iš karto. Prenumeratoriams visada tekstas pateikiamas vienu kartu, nereikia jiems trypčioti kas savaite ir laukti kaip ten viskas pasibaigs. Aišku, paremkite ir jeigu patinka tai ką darau.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0xwpXF8WFPzTnVdeNinkaqP9AbvwBDQfMZsurm7JGgU1TELuGMa2gQcv3HD6e1DQvl)