Klapčiukas 4/4

Sveiki, mano mielieji skaitovai! Kaip praėjo savaitėlė laukiant naujos istorijos? Ar prisimenate ką pasakojau visą praeitą mėnesį? Ne? Nu jūs geri čiortai, blecha. Dažnai gyvenime man pasitaikydavo, kad kažką pasakoju, perklausiu per naujo, o tas žmogus net neprisimena. Va, atsimenu prieš kokią savaitę buvau atsivedęs pas save į butą tokią jauniklę. Sakydamas jauniklę, tai atsižvelgus į mano metus. Pacankei buvo vos keturiasdešimt trys. Pamenu sėdim pas mane virtuvėje, geriam vyną iš puodelių, o ta klausia kramtydama lūpą „Kostai, tai kaip tau sekasi rašyti?“. Tuo metu kaip tik buvau nieko neįkėlęs ir sakau „chujovai“. Mergužėlė sako „tai kur tu savo tuos tekstus keli?“ tai aš jai ir papasakojau apie facebooką, redditą ir Contribee. Ta akimis tik mirkčioja, tik klausosi, bet matosi, kad galvoja apie vieną. „Matai, ten jaunimėlis remia mane pinigais, kad aš rašyčiau ir nenusižudyčiau iš skrudo“. Mergelei akys nušvito pasakius kiek turiu rėmėju. „Tai čia beveik kaip Tapinas?“ paklausė ji. „Che che, nu panašiai, panašiai“ glosčiau savo trijų dienų barzdą. Tada aš jai papasakojau apie jūsų siunčiamus laiškus, sveikinimus, komentarus ir panašiai. Perpasakojau ir kelias istorijas kurias čia buvau įkėlęs. Papasakojau kelias istorijas apie Šokius, Vestuves, Ubagų Ferrarį ir t.t. Mergužėlė visą laiką prakramtė lūpą ir vos man padarius pauzelę puolė į glėbį, na ir pasimylėjome. Ką jūs sau galvojate, ryte klausiu „tai ar norėsi paskaityti?“. Bobelė pachmielinga atsisuko į mane ir sako „ką paskaityti?“. Sakau aš jai „nu tuos tekstus kur rašau jaunimui“. Mergužėlė suraukė antakius lyg nieko nesuprasdama. Sakau „nu ten kur jaunimas komentuoja, kur facebookai chujeisbukai ir panašiai“. Trijų vaikų motina vis tiek purto galvą ir nieko nesupranta. Sakau „blet, gi vakar visą vakarą pasakojau. Rašytojas aš esu“. Ta užsidėjo lifaką ir sako „nieko aš neprisimenu ką tu man vakar pasakojai. Ūbagas esi, o ne rašytojas. Būtum rašytojas, tai bent pasistengtum moterį patenkinti ir gyventum ne chruščiovkei, o senamiestyje. Rašytojas mat“. Apie kilusį buitinį konfliktą ir išdaužtą sekcijos stiklą nepasakosiu. Visa šitos įžangos esmė yra ta, kad labai nemėgstu žmonių kurie neprisimena ką jiems pasakojau, tad neverskite manęs be reikalo nervuotis ir praeitas dalis perskaitykite patys ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/vahubh/klap%C4%8Diukas_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/vf0ujm/klap%C4%8Diukas_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/vkaiw3/klap%C4%8Diukas_34/)). Užbaikime istoriją „Klapčiukas“.

Įkalintas, virš savaitės nesiprausęs, valgęs dešimtmečio vaiko pavogtas išėdas, sutikau su kunigėlio pasiūlymu atpirkti žalą po netyčinės pensininko žmogžudystės. Kunigėlis pasiūlė mėnesį laiko pagyventi karceryje studijuojant Bibliją ir patarnaujant mišiose. Aš, aišku, nenorėjau sėsti į zoną, todėl sutikau.

Buvo ketvirtadienis, iki mišių ne tiek daug laiko. Pasikasiau iki kraujų pritrintą kaklą nuo to fetišistinio čaukerio su grandine. Kunigui išėjus, atsargiai celėn įėjo vikaras.

– Ėsi? – paklausė grubiai, bet visai bachurskai.

– Visai paėsiu, – atsakiau.

– Duokš tada puodą, įpilsiu troškinio, – paliepė šis pirštu dūręs po raskladuškę stovėjusį šlapimu užpildytą puodą.

– Aš ten myžau, negaliu iš ten pat valgyti. – atsakiau.

– Ai bliat… – už galvos susiėmė vikaras ir galvą kištelėjo į koridorių. – Dariukai, o tu jam buvai atnešęs šikpuodį? Ne? Tai kur tu galvoji jis primyžo? Neatsikalbinėk, blede, – bendravo vikaras su koridoriuje buvusiu vaiku. – Dabar ateini čia, išpili iš maistinio puodo jo myžalus. Atleisk, vaikiui biški reikia kontrolės.

– Nieko tokio, aš galiu ir pats išsipilti, – patikinau vikarą. Įkalinimo įstaigoje kito asmens šlapimą išpilti reiškė tapimą gaidžiu.

– Ne ne, yra jaunimas, tegul dirba. Priedo, nelabai jis nori Dievo žodžio, o tu matau jau kažką pradėsi nagrinėti, – taręs vikaras žvilgtelėjo į atverstą Bibliją.

Dariukui atėjus jam buvo paliepta išnešti mano myžalų puodą. Išėjo dviese, durų vikaras neužrakino. Grįžo taip pat kartu – vikaras lydėjo Dariuką su tokiu pat puodu tiršto troškinio, panašaus į guliašą. Aš dėl apsidraudimo pauosčiau ar tas puodas nebus tas pats. Nebuvo, šis buvo švarus. Tuo pačiu man buvo atneštas ir normalus šikpuodis. Ilgą laiką nevalgęs labai greitai pasisotinau, tačiau maisto išnešti neleidau. Man pažadėjo, kad būsiu maitinamas, tad atvėsusį maistą išnešė.

Likusias dienas skaičiau Bibliją. Dažnai ateidavo vikaras patikrinti ar aš tikrai užsiiminėju Biblijos studijomis, klausinėdavo. Atimta laisvė man dovanojo religinį nušvitimą. Jau tą patį vakarą atleidau Dariukui, kad šis pavogė iš manęs cigarkas ir pidisoką dolerių. Atleidau, kad išsityčiojo iš mano motinos ir pavadino mane boba. Kaip buvo sakoma Patarlių knygoje – neapykanta sukelia vaidus, o meilė padengia visas nuodėmes. Visą vakarą meldžiau Dariuko atleidimo, kad jį apkaltinau vagyste. Penktadienį nuoširdžiai klausiau jo gyvenimo istorijos, o šeštadienį, vakare prieš sekmadienio mišias, nuploviau jam kojas. Apsiprausiau ir aš pats. Įkalinimo savaitė prabėgo miglotai, žinau tik tiek, kad buvau religinėje ekstazėje. Neduokdie tada būtų į rankas davė rožančių, būčiau sudrožęs taip greit, kaip paauglys savaitgaliui paliktas vienas namuose sudrožia ruloną tualetinio popieriaus. Vikaro paprašiau neišjungti naktį šviesos, mat norėsiu pastudijuoti Biblijos. Tas iškvietė kunigėlį ir papasakojau kaip jaučiuosi, kokį nušvitimą patyriau. Dariukas, sėdėjęs šalia, taip pat negalėjo patikėti mano nušvitimu, vos prieš savaitę norėjau jį nužudyti.

Bendrai iš celės mane išleido po savaitės, kažkurį birželio sekmadienį. Pirmieji žengti žingsniai iš kameros buvo baisūs. Nesupratau kaip reikės apsieiti tame dideliame pasaulyje. Pavedžiotas drėgnio rūsio koridoriais jaudinausi dėl šios dienos klapčiukavimo, jutau milžinišką atsakomybę.

– Blet, neprakaituok, – tyliai burbtelėjo Dariukas prieš kylant į bažnyčios salę.

Atsargiai užlipau laiptais ir atsidūręs pagrindinėje salėje persižegnojau. Pro vitražinius langus švietė saulė ir Dievas man pakuždėjo, jog „Kostai, viskas bus zajabys, aš su tavimi“. Persižegnojau dar sykį. Vikaras iškvietė kunigėlį patikrinti ar man viskas gerai, aš neišprotėjau. Kunigėlis girdėjau, kad numetė „tiek jau to, tegul nesupisa mišių. Po visko grąžinsime į rūsį“.

Į sekmadieninį religijos išpardavimą vikaras atidarė duris iš anksto, žmonės rinkosi palengva. Savo noru pasisiūliau sveikintis su tikinčiaisiais prie durų, bet tą daryti leido tik su Dariuko palyda. Mat, bijojo, kad galiu pabėgti. Prie durų kiekvienam užėjusiam su plačia šypsena tardavau „Garbė Jėzui Kristui“ ir „Gerų mišių“.

– Čia gal šitas vaikinas yra tavo debilas brolis? – nuoširdžiai klausė Dariuko drąsesni. Šiam linktelėjus, jog taip, delnan pensionieriai įkišdavo po kapeiką ar rublį.

Pro praviras bažnyčios duris kvepėjo laisve, o situacijos negerino dosniai arbatpinigiais apdovanojamas Dariukas. Blet, kur jis dės tuos pinigus, pamaniau, juk bent aštuonis metus dar niekur nebus paleistas iš čia.

Buvo nemažai žmonių prisiminę mano išdaigą prieš dvi savaites (prišiktą klausyklą ir užmuštą senį), tad visi žiūrėjo atsargiai. Susirinkus žmonėms, buvau nuvestas patarnauti kaip ir praeitą kartą. Kiek mačiau, tai Dariukas ir toliau maivėsi ir vaipėsi kunigui už nugaros, tačiau stengiausi į tai nežiūrėti. Kikenęs su savaitgaliniais klapčiukais Dariukas atkreipė į save kunigėlio ir vikaro dėmesį. Vikaras pamatęs, jog šlakstyklės kibire myžalai, pakvietė mane su Dariuku prieiti ir pasilenkęs tyliai tarė:

– Jūs du, pyzdabolai, sugalvojote pajuokauti supylę myžalus į kibirą, a? – tik dabar išrišo vikaras, nors praeitą savaitę visi buvo nušlakstyti myžalais. – Turite lygiai vieną Sveiką Mariją pakeisti kibirui ir į švarų supilti šventinto vandens iš Šiluvos Atlaidų. Bėgte! – įsakė vikaras.

– Vėl, blet, tavo nesąmonės? – bėgdamas paklausiau.

– Tik dabar pamatė. Du metus jau myžu ir tik dabar pamatė, – žvengė Dariukas iš atsarginės patalpos į kibirą paėmęs ne šventinto vandens nuo Šiluvos Atlaidų, o tą maniškių myžalų uzboną, kurį turėjo išpilti man patyrus nušvitimą. – Nieko, dabar tu garbės turėsi.

– Žinok viską pasakysiu kunigėliui, prisiekiu, – pažadinau vis dar apšviestas religinės dorovės kelio.

Prie altoriaus grįžome uždusę ir pakišome supykusiam kunigėliui ir vikarui myžalų kibiriuką. Kai kurios bobelės net išsižiojusios laukė šventinto vandenėlio. Visi klapčiukai žinojo kas vyksta, todėl prunkštė vos ne susiriesdami.

– Matyt tas debilas kažką bus supainiojęs ir pamiršęs įpilti vandens, – kuždėjosi bobelės. – Net kiti klapčiukai juokiasi, Dieve Dieve…

Aišku aš mačiau kaip Dariukas prieš tai charchino į vyno butelį, bet niekam nieko nesakiau, apsimečiau nematąs. Pamokslas buvo apie atleidimą kitam, pavyduliavimą ir atsivertimą. Grynai viskas buvo nutaikyta mano situacijai ir subtiliai adresuota man. Kunigėlis skaitydamas pamokslą buvo sakęs „atleiskite žmogžudystę net ir silpnapročiams, kurie irgi turi teisę atsiversti į Dievą“ ir kažkaip atsisuko į mane. Bobulės linksėjo galvą. Pamenu dar sakė kažką panašaus į „Dievas atleidžia net ir pusvyriams, leisdamas jiems pasinerti į Dievą“ pasisukdamas vėl į mane.

Pasibaigus mišioms pensininkai palinkėjo vieni kitiems ramybės ir prasidėjo pagrindinė dalis – aukų rinkimas. Dariukas pinigus rinko kaip pasiutęs – bobulės stovėjo eilėje, kad duotų būtent jam, mat ne tik praeitą kartą buvo smaugiamas, bet ir turi brolį debilą (mane). Šūdas jau buvo pasiekęs virimo temperatūrą. Religinė migla galutinai išsisklaidė ir norėjau visus pensininkus sukulti čia pat, išguldyti po vieną. Taip gavosi, kad Dariukas sukdamasis į šoną paimti pinigų, pamatė mano įtūžusias akis.

Mišioms pasibaigus kunigėlis su vikaru dar liko iš mandagumo pasišnekučiuoti su bobulėmis fanatikėmis kol mes tvarkėme visą jovalą paliktą pensininkų. Dariukas tradiciškai buvo dingęs. Išėjus pensininkams buvome išrikiuoti ir šį kartą Dariukas atsirado iš chren znajet kur. Paskaičiavę klapčiukų mėgėjų uždarbi juos paleido ir vėl paliko mus du. Dariuko kapšas buvo dar mažesnis nei praeitą kartą, nors turėjo būti atvirkščiai, juk pinigų jis gavo tiek, kad bažnyčia būtų leidusi sau ne tik perdažyti Jėzaus Kristaus statulėlę ant kryžiaus, bet ir nuvaškuoti.

– Kieno sumanymas buvo primyžti į šlakstyklės kibirą? – griežtai paklausė vikaras įsitikinęs, kad bažnyčioje nieko nebeliko. – Tavo, Dariuk?

– Ne mano, čia jo, – taręs Dariukas parodė pirštu į mane.

– Taip aš ir pamaniau. Visa laimė, kad pastebėjome anksčiau laiko. – pasakė kunigėlis.

– Žinokite, Dariukas vis tiek ten supylė myžalus, – paskundžiau vaiką.

– Bet ten jo myžalai buvo, jis mane privertė! – gynėsi Dariukas.

– O jis vagia surinktas aukas, einam į mūsų kambarį, pamatysite patys, – vaikiškai įskundžiau dar sykį.

Vikaras su kunigėliu piktai atsiduso. Visi nusileidome į katakombas, kuriose buvo mūsų gyvenamoji patalpa. Einant Dariukas siuntinėjo mane chujum, už ką vikaras jį vedė užsukta ausimi. Vien dėl to, kad paskundžiau jį vagiant pinigus, pamaniau, manęs nemuš.

– Dariuk, dabar atsakyk, ar tu prisipažinsi pats vogęs ar mums reikės kuistis po tavo daiktus? – paklausė kunigėlis.

– Nieko aš nevogiau, prisiekiu, – melavo drebančiu balsu vaikas. – Čia šitas balvonas vagis, – rodė į mane vaikas.

– Blet, ką čia dabar nusišneki? – šaukiau ant jo.

– Patikrinkite jo daiktus, – dabar paprašė Dariukas. – Pažiūrėkite tarp jo rūbų.

– Tikrinkite, tikrai žinau, kad ten nieko nėra, – prunkštelėjau.

Vikaras atidarė suklypusią spintelę, kurioje gulėjo mano civiliai rūbai – seniau apmyžti džinsai ir švarkas. Kilstelėjęs švarką kunigo padėjėjas nusikeikė.

– Jobani tu vrot… Pažiūrėkit, kunige, kiek čia visko… – iš nuostabos išpūtusių akių nepatraukė vikaras.

Ir man buvo smalsu, nejaugi nauji džinsai taip nustebino vikarą. Pasirodo ne, tarp rūbų Dariukas buvo prikišęs visas savo santaupas. Banknotų krūvos įvairiomis užsienio valiutomis! Viešpatie, kiek ten buvo pinigų…

– Tai tu ne tik vagis, bet ir melagis! – sušaukė vikaras.

– Dariukas pats įdėjo, prisiekiu, – paaiškinau.

– Oi, užteko mums tavo priesaikų ir pasiteisinimų, – tarė kunigas. – Sėdėsi šitoje celėje kol pats supūsi. Vikare, o gal tiesiog iškviečiam policiją?

– Gal taip ir padarykime, – sutiko vikaras, bet įvykdyti įsakymo nespėjo.

Pagriebęs vikaro galvą ją staigiais stipriais judesiais pradėjau talžyti į šaltą mūrinę sieną, sukeldamas vikarui trumpalaikį nokdauną. Kunigėlis atrodo buvo lankęs kaži kokių kovos menų ir užšoko man ant nugaros ir sunėrė rankas aplink kaklą, bandydamas mane užmigdyti. Visu pajėgumu jobinausi nugara į tą spintelę, kuri kaip sykis ir sugriuvo, numetant kunigą man nuo kupros. Kunigėlis dar bandė stotis, bet užtikrinti spyriai į padichą jį privertė šio plano atsisakyti.

Gatvėje yra tokia taisyklė, gulinčio niekas nemuša, bet šiems vergvaldžiams padariau išimtį ir su likusiais balkiais nuo spintelės juos apšėriau it rykštės smūgiais. Nesumeluosiu, veidus sudarkiau abiem, tiek vikarui, tiek kunigėliui. Kunkuliavau pyktyje ir pasisukau į Dariuką, apsimyžusį iš baimės. Pagaliau pastvėriau jį, pamaniau.

– Ne, ne, ne. Meldžiu, ne, nenoriu, – nuoširdžiai verkė Dariukas.

– Tu, blet, pyzdos vaike, per tave aš čia blet ir papuoliau į tokią situaciją, – norėjau purtyti iš baimės vos orą gaudantį vaiką, bet smurto nesigriebiau, jį iš gailesčio paleidau. Šį kartą vėl atėjo kažkoks nušvitimas. Vaikas iš streso nualpo.

„Nu nachui, viskas, tiek to smurto“ pamaniau ir tarp vaitojančių dvasininkų apsirengiau savo senais civiliais rūbais. Pasikuičiau tarp pinigėlių ir atskaičiavau savuosius penkiasdešimt dolerių, kuriuos buvo pavogęs Dariukas. Nusprendžiau, kad moralinę žalą ir neteisėtą įkalinimą atpirks visų pinigų pasisavinimas, ką aš ir padariau. Pilnomis kišenėmis užlipau į pagrindinę bažnyčios salę, kurioje dar buvo žmonių.

Iš smalsumo įlindau į klausyklą. Joje vis dar vanelino išmatomis.

Žinokite savaitė smegenų plovimo neišmušė vieno – giliai savyje buvimo savimi. Iš pykčio religijai nuėjau prie pastatyto kryžiaus ir jį kažkodėl nusprendžiau nuversti.

– Ką darai, nevidone? – tai pamačiusi persigando moterėlė.

– Pašol nachui, – numečiau jai ir pirmą kartą per dvi savaites išėjau iš bažnyčios.

Na ką, taip ir gyvenau iki pat šiol apsėstas šėtono, turbūt kaip ir visi skaitantys šią istoriją. Kai iš tikrųjų gyvenime pasidaro chujova, va tada tampu uoliu krikščioniu. Nesididžiuoju ką buvau padaręs, bet per didelės kaltės ir nejaučiu, nes buvau visai be reikalo įkalintas. Žinoma, galėjau pabėgti ir nemušti dvasininkų, na bet ką jau dabar.

„Dėde, blet, kodėl pas jus tiek smurto?“ klausia skaitytojai. Tiek smurto todėl, nes buvo toks laikmetis. Dabar gyvename kažkokiuose laikuose, kai vienas kitam sakome jūs ir kivirčus sprendžiame taikiai. Kas per laikai atėjo?

Jeigu pratęsiant tą mintį, kad pagal šituos įvykius būtų sukurtas dokumentinis netflikso filmas, pabaiga atrodytų taip, kai istoriją užbaigtų vedėjas:

Chuliganui nuvertus kryžių, kažkas nubėgo iki taksofono ir iškvietė policiją. Pareigūnams atvykus, buvo laukiama kunigo, ar šis rašys pareiškimą dėl turto sunaikinimo, šiuo atveju Jėzaus Kristaus statulos perlūžusios per pusę.

Nesulaukus kunigo, buvo užeita į jo kabinetą ir dvasiškojo tėvelio stalčiuose buvęs turinys nustebino net viską mačiusius policijos pareigūnus. Ne užsienio valiuta stambiomis kupiūromis, pardavimui juodojoje rinkoje skirti auksiniai kryžiai, raudonakiai ir mėlynakiai pensininkių žiedai sukėlė pasišlykštėjimą. Žinot, apie per daug vaikus mylinčius kunigus sklandė gandai ne šiaip sau. Buvo rastas visas albumas vienuolių nuotraukų, kuriose šios galimai prieš savo valią santykiauja su stambiapilviu vikaru ir kunigu. Apylinkėje sklido gandas, kad tarp nuotraukų buvo rastos ir Dariuko nuotraukos…

Vikarą ir kunigėlį pasodino į tardymo izoliatorių, buvo ilgas tyrimas ir galop abu gavo nemažai metų kalėjimo. Vieni sako, kad už finansines machinacijas, kiti – nusikaltimo slėpimas dėl chuligano nužudyto pensininko. Dar kiti – dėl pedofilijos.

Dariukas buvo kaip įmanoma greičiau išlaisvintas iš vergovės ir kiek galėjo, tiek paliudijo apie tai, kas vyko bažnyčioje. Ne ilgai trukus, lyg sutapus, iš kalėjimo išleido jo tėvą, su kuriuo vaikas ir apsigyveno.

(Dokumentinis filmas baigiamas rodant kunigėlį ir vikarą vaikų apsuptyje ir nuotraukomis iš kalėjimo, kaip jie atrodo dabar, 2022 metais. Paskutinis šio netflikso filmo užrašas bus „Chuligano niekas nerado ligšiol“)

Beje, kiek girdėjau, tai po poros mėnesių Dariukas kartu su tėvu žuvo viename autoįvykių Lietuvos – Lenkijos pasienyje, tariama, kad vogtame automobilyje pakeliui į disneilendą, apie ką Dariukas ir svajojo…

Na gal baikime istoriją šiek tiek linksmiau.

Ar pasakys kas, kaip aš išlipau iš balos sausas, a? Prisimenu per televizorių rodė, kai policija tyrė šį nusikaltimų rinkinį, buvo užduotas klausimas „tai kas gi tas chuliganas kuris nužudė pensininką ir po to už tai buvo kalinamas bažnyčios rūsyje, po to pavogęs visus pinigus ir pabėgęs?“.

Che, jaunime, buvo vienas esminis dalykas – kunigėlis su vikaru mano vardo taip ir nepaklausė. Pasakė, kad viską padarė tiesiog trumpai kirptas (skustas) jaunuolis. Mentas turbūt užsirašęs duomenis palingavo ir pasakė:

„Blet, tai ką, man dabar visus Kauno bachūrus suimti?“

\*\*\*\*\*

Štai mano išpažintis ir baigta. Nesmerkite manęs, meldžiu Jūsų. Geriau užjauskite mane, kad gyvenime yra tekę per visokias bletsvas praeiti ir vis tiek eiti per gyvenimą tik pirmyn. Ačiū už jūsų dėmesį bičiuliai ir norėčiau pakviesti tapti rėmėjais Contribee platformoje, kur mano prenumeratoriai gauna paskaityti visą tekstą iš karto, vos tik šis pasirodo!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid028nLXvyzokmhTVTqogdhbqswHa4QWEKp1C6EjnVpyEpNnbYX96fPfES5LCTLi5YTJl)