Jūs dar čia, mielieji? Maniau pro praeito karto negrįšite pabaigti istorijos „Armūchos trimitininkas“, kurioje visko buvo tiek daug, kad norint viską papasakoti reikėtų užimti pusę man šiandienai skirto eterio. Su visa derama pagarba, gal pasiskaitykite praeitas dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/qnwjhb/arm%C5%ABchos_trimitininkas_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/qswunn/arm%C5%ABchos_trimitininkas_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/qy19dk/arm%C5%ABchos_trimitininkas_34/)) patys ir pratęskime, a?
– Trū tRū rŪū pfriūū, – nuskambėjo lūžinėjantis propagandinio trimito griausmas turėjęs pagerbti žuvusius sovietų karius. – phrūŪū turuŪru, – tęsė trimitas per visą rikiuotės aikštę, kurio garsas atsimušęs nuo kareivinių priminė susirinkusiems svečiams ką reiškia neintonuojantis ir nešvarus garsas. „Blet“ sumurmėjo trimitininkas ir keliais netikusiais pūstelėjimais pabaigė pagerbimą, kėlusį agoniją ir skausmą ne dėl žuvusių karių, o dėl pačios melodijos šlykštumo.
– Kas tau čia buvo, jobani tu vrot, – per dantis iškošė geraveidis VDV pučiamųjų orkestro vadovas Lavrentjevas, – šitiek kartų repetavome, – garsiai, bet iš šono nepastebimai šnypštė dirigentas taip, kad net rodėsi pames ūsus.
Rikiuotės aikštė, pilna žydromis beretėmis padabintų karių, buvo įsitempusi. Visų sovietų armijos šauktinių kastų nariai stovėjo petys petin ir klausėsi ką tik įvykusios trimito aimanos. Nei vienas neprunkštelėjo, nei vienas nesusiraukė, stojo mirtina tyla.
Rikiuotės aikštės šone, ant pakylos, stovėjo pilvoti sovietų generolai, atiduodantys pagarbą žuvusiems kariams. Komunistų partijos nariai, klebantys diedukai, iš pagarbos nusiėmė skrybėles. Anei generolai, anei partiniai nebuvo muzikalūs, bet suprato, kad su tuo trimitu čia kažkas ne taip. Pergalės dienos paradas prasidėjo iš ties nekaip. Net žalia spalva nudažyta pilkosios Uzbekijos žolė negelbėjo situacijos. Iš garažų atitempta išlaižyta karinė technika ir ta rodėsi pastebėjo trimito fiasko, nes paleido tepalus. Jauni kareivukai, generolams ir svečiams nematant, palindo po vikšrais ir visokiais skuduriais kimšo ką tik prasivėrusias skyles. Akių kampučiu mačiau kaip armijos mechanikai uniformomis valo ant rikiuotės aikštės atsiradusias tepalų dėmes. Jas išvalę gauna nuo vadų įsakymą dingti iš čia kuo toliau, kad tik generolai jų nepamatytų.
– Kostai, jeigu dar susikirsi, atrašysiu pizdako prieš pačius generolus, – šnypštė Lavrentjevas atsisukęs į mūsų mažą pučiamųjų ansamblį, formaliai buvusį po VDV vėliava. – Prakeiktas Antonovas, matvaju. Jeigu ne jis, nebūtų tekę raudonuoti.
O va kas pasidarė Antonovui – nei Lavrentjevas, nei zampolitas Veselovas, nei tu, mielas skaitytojau nežinot. Po šlykščios egzekucijos, kuomet Antonovas gavo zampolito klarnetą į rūrą, šis aišku praverkė kelias valandas pajuokiamas kambaryje buvusių diedų ir, laikrodžiui išmušus penktą ryto, tekinas, aišku kiek šlubas, nuskubėjo pas orkestro vadovą Lavrentjevą ir atsisakė groti orkestre, nors nušauk. Įsikišo net zampolitas Veselovas, atseit, ką tu čia dabar sumąstei, bet Antonovas buvo nepajudinamas kaip ant sofos nusmigęs girtas patėvis, kurį reikia pernešti į lovą, nes ant to trupiniuoto baldo miegate judu su broliuku, o šiam banginiui užėmus visą plotą jūs nebeturite kur miegoti.
– Ne, draugas Veselovai, negrosiu, – paryčiais mojavo rankomis Antonovas ir pačio zampolito buvo pasiųstas nachui.
– Kostai, neduokdie būsi prikišęs savo pajuodusius nagus, – grūmojo pirštu Veselovas.
Antonovas laikėsi kariškiai stipriai ir pasakė, kad aš čia niekuo dėtas. Veselovas nematė, kad Bobrovas už nugaros padarė tikrą pirštų spektaklį, Antonovui pavaizduodamas Veselovo klarnetą einantį į išangę kiekvieną vakarą. Nepykite, bet tikrai nenupasakosiu nei kokius gestus rodė, nei kaip pirštais pavaizdavo „kiekvieną vakarą“, bet Antonovas tylėjo kaip žemė ir neigė mus prikišusius nagus, ar, konkrečiai šiuo atveju sugrūdusius zampolito klarnetą.
– Nu tu supistas čiortas, tik tiek galiu pasakyti, – iškošė Veselovas, – sėkmės daužant apkasus durneli, – taręs iš pykčio įspyrė Antonovui į užpakalį, kas buvo labai keistas poelgis iš tokio propagandisto zampolito, turėjusio kelti kovinę karių dvasią, o ne ją smukdyti žemyn.
– Na ką, Kostai, – tarė kiek nusiminęs orkestro vadovas Lavrentjevas, – esi priimamas atgal į orkestrą, jau chren znajet kelintą kartą.
Na ką, štai aš ir čia, stoviu ką tik supisęs pagarbos melodiją žuvusiems sovietų kariams, sugeriantis visus žaibus iš muzikantų. Jų akyse mačiau apmaudą, kad gal nereikėjo taip nuskriausti Antonovo, bent būtų nesugadinęs orkestro vardo. Dirigentas Lavrentjevas užduodamas taktą pamosikavo ore savo skeptrą ir mes, orkestro nariai, pasiruošėme groti okupantų himną. Lazda švystelėjo į orą ir visi pirmąsyk šiandien apžiojo savo pučiamuosius instrumentus. Ryte repetuoti nebuvo laiko, nes vakar buvom kiek užgazavę. Konspiracijos dalyviai, tie kurie buvo šalia, stebėjo zampolitą Veselovą, lūpomis apžiojusį klarneto liežuvėlį, ne taip jau senai buvusį išangėje. Šis klausiama, kiek nustebusia išraiška susiraukė, bet nesuprato. Skeptrui nusileidus pradėjome sovietų himną, kurio, teisybę pasakius tyčia negrojau. Tai buvo tylioji mano protesto forma. Iš muzikalios pusės, viskas suskambėjo visai neblogai.
– Labusas protestuoja, – šnypštė lūpas besilaižantis zampolitas Veselovas. Muzikantai pradėjo krizenti ne iš juokelio, o iš to, kad šio lūpas padengtos išangės skoniu.
– Cit! – sudrausmino Lavrentjevas.
Toliau paradą lydėjo generolų ir partinių šliužų kalbos, trukusios, nesumelavus, kokią valandą. Mačiau kaip keli salagos atkrito iš rikiuotės ir buvo nutempti kaži kur. Klausėmės kalbų apie pergalę prie fašizmą, sovietų vienybę ir rikiuotėje stebėjome kaip zampolitas Veselovas varto šūdiną klarnetą ir nesupranta kas darosi.
– Draugas Veselovai, ar nutiko kas? – taip pat nesuprato Lavrentjevas.
– Kažkoks keistas skonis klarneto, – atsakė Veselovas.
– Daugiau gal gerti reikia, – mirktelėjo Lavrentjevas ir mes pratrūkome, pagaliau gavę progą išsižvengti. – Cit, jobanivrot! – mostelėjo skeptru dirigentas Lavrentjevas, nes juokėmės kaip tik toje vietoje, kai sakė, jog sovietų armija nenugalima, kaip ir pati sąjunga.
Rikiuotės vadovas pasveikino karius su švente. Visi kaip kumelės pradėjome baubti tris kartus „Ura“. VDV rikiuotės vadas davė komandą ir su maršu pradėjome žygiuoti. Grojome viską pagal programą, bet net ir tas negelbėjo, viskas skambėjo klaikiai.
– Dumauskai, blet grok normaliai, – leido prakeiksmus Lavrentjevas.
– Negaliu, – tariau kikendamas iš zampolito Veselovo veido grimasų ir vos ne žiaukčiojimų.
– Kaip tai, blet, negali? – orkestrui grojant diriguodamas paklausė Lavrentjevas.
– Instrumentas kažkokio keisto skonio, – mestelėjau ir mūsų ansamblis sugriuvo.
Nutilo muzika, tik vienas klarnetas kažką bandė ūbauti, visi kiti nesugebėjo nulaikyti šypsenų. Lavrentjevo nurodyti bandėme įstoti atgal į kurinį, bet vieniems pradėjus groti vieną, o kitiems kitą visai susibalamutinome ir maršas „Šlovė tėvynei“ vos prasidėjęs sugriuvo taip kaip tas draugelis baliuje kur giriasi galįs išgerti „nolpetkę vienu užsivertimu“.
Pamojus Lavrentjevui pradėjome groti kitą kūrinį šiek tiek švariau ir galop įsivažiavome. Rodėsi, kad kaip ansamblis išsisukome nuo pasmerkimo. Žygiuojant pro generolų pakylą, zampolito prieš renginį priminti, nutaisėme propagandinius veidus, tik pats zampolitas Veselovas jo nenutaisė, nes veidą buvo perkreipus visiško konfūzo grimasa. Pamačius banguojančius iš nesupratimo zampolito antakius susijuokiau ir trimitas vėl pradėjo skleisti prakiurusio antro golfo duslintuvo garsus lyg tyčia einant pro generolus. Šie įsidėmėjo mano veidą mums nužygiuojant.
– Blet, Kostai… – sukinėjo Lavrentjevas galvą į šonus pagal taktą.
Kol visas VDV padalinys žygiavo, mes atsistojome šiek tiek tolėliau nuo rikiuotės aikštės ir tęsėme savo orkestrinę agoniją. Jeigu taip atvirai pasakius, ne tiktai trimitas varė pro šoną, bet ir klarnetas. Aš variau pro šoną, nes buvo be galo juokinga ir šiaip buvau muzikinis analfabetas, o zampolito Veselovo klarnetas dėl kitų priežasčių. Atlikus programą stovėjome išraudę iš gėdos ir vos nulaikydami juoką.
– Žinokite net ant pachmielo geriau sugročiau, – barė Lavrentjevas pasibaigus muzikiniam pasirodymui. – Ko čia, kurva, krizenate? – nesuprato orkestro vadovas.
Meldėmės, kad pergalės dienos paradą išgelbės VDVšnykų pakazūcha, kaip ir visose kitose šventėse Rusijoje iki pat dabar. Į rikiuotės aikštę išbėgo būrys plačiapečių, plikai skustų bernų be uniforminių švarkų, tiktai su žydrai baltai dryžuotomis telniaškomis. Jų būriui vadovavo pilvūzas fizrukas Kaselovas, nuožmiai drožęs naujokus su savo pačio sugalvotais fiziniais pratimais –kankinimais. Ačiū Dievui, jis rurino šauktinius kitame aukšte, todėl susidurti su šiuo vyru, išgyvenusiu savo geriausią fizinę formą prieš dešimt metų, neteko. Pavaldiniai klykaudami „ura“ daužė visokias plytas, pagalius. VDV fizrukas, žemaūgis Kaselovas, liepė visiems sugulti ant kažkokių spyglių ir pats tuomet su kliuksinčiu pilvu prabėgo per VDVšnykų pilvo presus, po trumpo spurto kvėpuodamas giliau negu patys parodomosios programos dalyviai.
Po to pakazūchininkai Kaselovo liepiami atlikinėjo visokius šuoliukus, atsispaudimus ir saltus, VDV rikiuotės vadovui aiškinant kas čia per keisti judesiai ir kam jie skirti. „Čia šitas smūgis skirtas kai priešas apspietęs iš abiejų pusių“ aiškindavo per mikrofoną vadovas kažkokį suktuką primenantį geriausiu atveju Gulbių ežerą ar dar kažką labiau gėjiško, su visa derama pagarba. Kaselovas tik šūkčiojo komandas ir išraudęs krenkštė į kumštį. VDVšnykai pasivolioję ant žemės greitai sustojo ratu ir apglėbė vienas kitą pečiu. Iš penkių vyrų ratelio vidurio išlindo trys kareivukai ir užlipo tiems penkiems ant sprando. Kažkaip iš vidurio atsirado dar vienas ir užsilipęs ant tų trijų vyrų pečių sukūrė triaukštę VDV chruščiovkę. Iš triaukščio vyrų pastato vidaus pakilo mėlynai žalia vėliava su baltu parašiutu viduryje ir dvejais lėktuvais šiam iš šonų – VDV vėliava. Ant viršaus stovėjęs vyrukas pamojavęs vėliava pašūkavo kažkokius bukus sovietinius lozungus ir su vėliava padarė atbulinį salto atgal.
Aišku, kažkas atsitiko ir salto iki galo padaryti nepavyko. Jaunojo VDVšnyko galva bumbtelėjo į rikiuotės aikštę su garsu, lyg kažkas būtų prekybos centre numetęs arbūzą. Kareivukas gyvas, vis dar mosikuojantis vėliavą buvo nuvestas kaži kur. Nenustebčiau, jeigu po tokio smūgio jo visas likęs gyvenimas ir buvo sustojęs toje akimirkoje kai jis gavo progą stovėti ant vyrų pečių ir mojuoti vėliavą. Ką gali žinoti, gal dar dabar kur nors Čeliabinske jis prie prekybcentrio guli apsimyžęs ir įsivaizduoja, kad tuoj turės daryti atgalinį saltą, ką jis puikiai ir daro savo gyvenime – ritasi žemyn. Gerai, ne filosofuoti susirinkome.
Išvedus kareivuką su vėliava, VDV daugiabutis tvarkingai suiro ir nuo rikiuotės aikštės galo pasigirdo tentu aptraukto karinio gruzoviko ZIL gazavimas. VDVšnykai vora po du atsistojo į kovinę padėtį priešais tolumoje esantį gruzoviką ir vėl rėkavo lozungus kaip debilai. ZILas gazuodamas metė juodus dūmus ir artėjo prie kareivių. Likus dešimčiai metrų iki kareivių poros šie krito ant žemės ir atsidūrė po sunkvežimiu. Taip visi gražiai vienas po kito sugulė ir pabuvę po dugnu, kai pravažiavo gruzovikas, greitai stodamiesi ant kojų šoko į sunkvežimio vidų. Taip kiekvienas pakazūchos dalyvis pabuvęs po mašinos dugnu sulipo į važiuojantį gruzoviką. Tuo šventė ir pasibaigę, kai visi sulipę važiavo pro generolus ir kitus svečius mojuodami ir atiduodami pagarbas.
– Ura, slava VDV! – šaukė vėliavą mojavęs ir ant galvos nukritęs jaunuolis jau vedamas į medpunktą.
Generolai ir svečiai plojo išsijuosę, kareiviai dar kartą pašūkavo „Ura“ ir buvo duota komanda išsiskirstyti. Kareiviai džiaugėsi pergalės dienos parado ir kvailų darbų pabaiga, vaišino vienas kitą cigarete ir linksminosi. Blecha, dar pats girdėjau kaip buvo įsakyta apsimesti linksmiems. Mūsų orkestras nejudėjo, nes būdavo įprasta, kad Lavrentjevą aplankydavo generolų delegacija ir duodavo kokį žodį. Keturių ir trijų žvaigždžių generolai, kartu su komunistų partijos nariais, kažkokiomis bufetavomis bobelėmis ir VDV vadais vaikštinėjo po placą ir klausėsi pasakojimų apie demonstruojamą karinę techniką.
– Blet, nu ir suvarėt judu viską, – tarė Lavrentjevas man ir zampolitui Veselovui. Kiti muzikantai kikeno. – Tu, Kostai, tai suprantu, esi niuchas ir nieko nemoki, bet jūs, drauge Veselovai, mane nustebinote.
– Draugas Lavrentjevai, – kreipėsi zampolitas Veselovas, – mano klarnetas kažkoks ne toks. Viduje kažkuo prigrūstas. Ar tai molio gabaliukais, ar tai plastilinu, nesuprantu iki galo. Ir pūsti lauk bandžiau ir traukti, bet nieko nepavyko, traukdamas tik prisitraukiau to brudo pilną burną, – skėsčiojo rankomis zampolitas Veselovas mums dūstantiems nuo juoko sulaikymo. – Prašau pažiūrėkite pats.
– Nu ir kas gi čia jam negerai? – paėmė Lavrentjevas į rankas Antonovo subinėn sugrūstą klarnetą ir prisimerkęs per akinių viršų žiūrėjo į rūdą liežuvėlį, – Nu panašu į kažkokį molį ar ką tai, – taręs Lavrerntjevas prikišo liežuvėlį prie nosies ir pauostęs nutirpo, – ajebat…
– O štai čia mūsų VDV orkestras, kurio vadovas majoras Lavrentjevas, – tarė ekskursiją vedęs karininkas. Lavrentjevas gražino klarnetą zampolitui Veselovui.
– Kas gi čia jums taip dieną sugadino, a? – griežtai paklausė keturių žvaigždučių generolas.
– Na…Mes… – mikčiojo Lavrentjevas neatsigaunantis kvapo nuo Veselovo klarneto.
– Blecha, trimitininkui karo lauko teismą reikėtų surengti už tokį žuvusių karių išniekinimą, – pyktelėjo generolas.
– Matote, jis prieš mėnesį pirmą kartą paėmė trimitą į rankas, – Lavrentjevas bandė užstoti ne kiek mane, o visą orkestrą. – Gal jaudulys, gal dar kas.
– Che, jaudulys… – šyptelėjo generolas.
– Šis VDV pučiamųjų orkestras yra laimėjęs begalę apdovanojimų, drauge generole, – pradėjo taisyti padėtį ekskursijos gidas, – Vitebsko čempionai, Volgogrado muzikos festivalio daugkartiniai laureatai, Sevastopolyje kartą…
– Gerai gerai, užteks. Nereikia čia man tų titulų. Gal ir ne jų diena pasitaikė. Matote, aš pats praktikuoju retsykiais muziką, tad žinau ką tai reiškia. Jaunystėje grojau klarnetu, tad žinau šitą instrumentą kaip visą sąjungą.
– Taip, draugas generole, klarnetu mūsų VDV orkestre pučia zampolitas majoras Veselovas, – saldžialiežuvavo gidas. – Laisvas nuo partinių reikalų atvyksta repetuoti kartu su šauktiniais muzikantais, tikrai gabus muzikantas.
– Na grojo tai ne kaip šiandien. Duok, Veselovai, tą klarnetą, gal atsiminsiu kokią melodiją, – tiesė ranką generolas paimti instrumento, – duok, ko stovi kaip įkaltas.
Mes, žinoję kuriose ertmėse pabuvojo Veselovo klarnetas, sustingome. Zampolitas paslaugiai padavė instrumentą. Generolas jį pavartė rankose, kiek prisimerkęs pažiūrėjo į keistą liežuvėlį ir kažką paburbėjo po nosimi. Įtraukęs oro į plaučius, lyg tuoj gros, generolas godžiai apžiojo klarnetą, po sekundės išsprogdino akis išsigandęs ir neišleidęs nei garso, gražino instrumentą atgal Veselovui. Nusikrenkštęs nusispjovė ir pažiūrėjo zampolitui Veselovui į akis.
– Nu pizdėc, – teištarė ir nuėjo, vesdamas nieko nesupratusį pulką iš paskos.
– Kaip čia suprasti? – paklausė mūsų Lavrentjevas, – Kas jums dabar, ko tokie išsigandę?
*****
Praėjus kelioms dienoms po pergalės dienos parado, orkestrą specialiuoju generolo įsakymu išformavo, kaip buvo rašoma „už propaguojamas vertybes nederančiomis su sovietų sąjungos ideologija“ ir „moralinių normų nuokrypiu“, Lavrentjevas ir Veselovas nesuprato kas atsitiko, bet mes, likę muzikantai taip ir neprabilome.
Išformavus orkestrą, Lavrentjevą išmetė iš armūchos orkestro vadovo pareigų ir taip pat pačios armūchos. Zampolitą Veselovą perkėlė į Afganistaną, kur, kaip girdėjau iš nuogirdų, prasigėrė. Barabančiką Bobrovą, trombonininką Glušajevą ir kitus muzikantus, išmėtė po visą sąjungą, bet nežinau ar į muzikantus ar ne. Mane, kaip mažiausią kaltą šitame reikale, paliko tarnauti Ferganoje, VDV. Matyt galvojo, kad tai bus man pakankama bausmė už prastą grojimą.
Grįžus atgal pas zekus, daug pizdako negavau, nes, teisybe pasakius, neturėjau kada. Karininkas Mironovas įsakė visiems (bet jau ne diedams) pasiimti šluotas ir eiti ant zliotkės (pakilimo tako). Šluoti pakilimo taką teko ilgai nuobodžiai, o kodėl – chren znajet, tokia sistema.
Laisvas laikas irgi nebuvo kuo tais ypatingas išskirti. Burgzdamas leidau dienas po lova, diedų komanduojamas „kairėn“ arba „dešinėn“. Laikiau iškeltą taburetę su pripiltu vandeniu, laikiau alpstančius nuo nemigos karius. Žinote kas dar buvo laikomas? Pažadas, kad kai įgausiu teisę nesityčioti iš naujokų, su jais elgsiuosi gražiai. Labai gaila, kad tą pažadą išlaikiau iki kol suėjo laikas pačiam vaikytu jaunimą. Nesumeluosiu, kad tyčiojausi ne ką prasčiau negu mano pirmtakai.
Su Antonovu nesisveikinau, kažkaip buvo gėda. Nei trimito, nei, neduokdie, klarneto gyvenime prie lūpų daugiau nebuvau prikišęs ir turbūt gyvenime nekišiu.
Švariomis, nuo pasakojimo išsausėjusiomis ir gal kiek pachmielu atsiduodančiomis lūpos bučiuoju jums, skaitytojai, rankas dėkodamas už dėmesį. Jeigu norėtumėte paremti atsiminimų dalijimąsi, prašau tapti rėmėjais Contribee arba Patreon, kur galit mane prenumeruoti ir visą istoriją skaityti iš karto, vos tik ji pasirodo. Galit ir šiaip numesti vieną ar kitą eurą.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/364389658842872)