Ką jūs sau galvojat, bičiuliai? Pagaliau dienos šviesą išvydo ir penktoji Steroidų dalis, prisimerkusi kaip paauglė gėrusi rūsyje visą savaitę su vaikinais draugais ir nesuprantanti kas aplinkui dedasi. Na, trumpai tariant kas buvo prieš tai, galiu pasakyti, kad iš aukštumų nukritau į dugną ir turiu atsakyti už tą padarytą blogį. Jeigu dabar esate kaip ta minėtoji paauglė, siūlau paskaityti praeitas dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pi97a4/steroidai_15/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pm34p9/steroidai_25/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pqidao/steroidai_35/), [4](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pv2r8x/steroidai_45/)) ir suprasit apie ką aš. Laukėte visą savaitę teksto? Na bravo, mielieji, pratęsiu tuomet su paskutiniais Gargalo žodžiais skirtais man, po to, kai jis su kolega Celofanu (ne tuo) primušė Zenką jo pačio mokytojaujamoje mokykloje:
– Gal ir tu norėjai kruvinas pagulėti arklio sėkloje? – paklausė Gargalas. – Atvažiuos mentai, papasakosi, kad pažįsti chemiką nuo senų laikų ir jis tau prisipažino tiekęs ekstazi tabletes vaikams. Abugeliui steroidus tiekė irgi jis. Po to tu jį sumušei, na, kad atkeršytum dėl vaikų. Vsio, Kostuli, lauksime rytoj su šaibomis, sumokėtomis už sterus.
Sargutė pamatė iš lėto šliaužantį direktorių, atrodantį, kad turbūt jau gyvenime nebevaikščios.
– Viešpatie, Dieve, ar ten Šukys? – tarė perbalusi Sargutė.
– Tik pabandyk, žaba, kažką mentams leptelti, – kumščių pagrasino Gargalas, bet dėl viso ko atkišo dešimties dolerių banknotą.
– Iškviesiu greitukę, pasakysiu, kad nuo laiptų nusirideno. Žulikas visgi buvo, – tarė Sargutė ir įsikišusi banknotą į savo liemenėlę iškvietė greitąją.
Gargalas su kolega nieko nepasakę, neatsisveikinę išėjo iš mokyklos ir nežinau kaip parvyko atgal į sporto salę kočiotis. Buvo pasiėmę visas Zenkos santaupas, tai gal taksą kokį pasigavo ar ką tai. Kartu su Sargute išėjome į lauką. Ji priimti greitosios, kad išvežtų dyriką, o aš, kad priimčiau mentus. Spec. tarnybos atvyko per pusvalandį, matyt tame rajone turėjo nemažai reikalų.
– Tu Kostas Dumauskas? – paklausė jaunas ūsuotas policininkas.
– Taip aš, einam parodysiu ką jam padariau, – tariau policininkui ir nuėjome į mokyklą pilną vaikų.
Kai užėjome, mokykloje buvo ilgoji pertrauka, įsismarkavusi pilnu tempu. Vaikai apspitę leisgyvį direktorių juokėsi ir vieni kitiems kalbėjo kažkokias nesąmones. Jeigu tai būtų įvykę šiomis dienomis, tai direktorius, būsimas paraplegikas kraujuotais rūbais, trendintu su šuniuko veido filtru visokiuose tiktokuose, instagramuose ir panašiai. Mokytojų aplinkui nesimatė, turbūt visi rūkė mokytojų kambaryje ir gėrė kavą su brendžiuku.
– Čia šitas tai pats nusirideno nuo laiptų, galėsit paklausti viską mačiusios Sargutės. O mes eikime į viršų, viską parodysiu ir papasakosiu, – tariau iš paskos einantiems dviems policininkams, rankas uždėjusiems ant pistoletų, kad vaikai neištrauktų.
Prie du šimtai trečio kabineto buvo pilna vaikų, bet vidun per pertrauką niekas nedrįso eiti, visi gi žinojo isteriką mokytoją Zenką, tuomet jau gulėjusi savo kraujo, chemikalų, ekstazio tablečių ir, atsiprašant, arklio sėklos klane. Atidariau duris ir nuvedžiau pareigūnus į pagalbines patalpas, Zenijaus laboratoriją. Policininkai pakėlė išmėtytas tabletes ir pavartę susižvalgė.
– Pilieti, kokio velnio jūs sumušėte šį senuką? – paklausė pareigūnas perdėjęs rankas nuo ginklo ant naručnikų (antrankių).
– Kaip tai kokio velnio? Jis pardavinėjo šitą brudą nekaltiems vaikams, – įjungęs aktorystę pasakiau policininkams, turėjau suvaidinti, kad Zenką sumušiau aš, o ne Gargalas su tuo ačkaru gandono pravarde.
Kažką panašaus į „nu, bet vis tiek“ burbėjo policininkai darydamiesi po laboratoriją.
– Ir dar vienas dalykas. Jūs pagalvokite, nejaugi jūs norėtumėte, kad su tuo ekstaziu visa jaunoji karta taptų ratų priėdusias reiveriais su tomis debiliškomis kepurėmis ir švilpukais?
„A, nu jo, šiaip, kita kalba“ tarpusavyje diskutavo policininkai.
– Prieš sumušamas jis dar prisipažino, kad šitoje laboratorijoje tiekė kažkokius patobulintus steroidus tam Abugeliui, kur per žinias rodė.
– Tamsta mokytojau, tiesa? – paklausė policininkas.
Zenka sunkiai šnopuodamas, su pakibusia arklio sėkla ant nosies, linktelėjo.
– Pala, tu ne Zenonas Metlovas kartais? – paklausė jo tas pats jaunas policininkas su ūsiukais.
Zenka padarė tą patį ką ir prieš tai – linktelėjo.
– Taigi čia blet mano chemijos mokytojas! – sužviegė policininkas ir kumštelėjo savo kolegai. – Nu, bybeli, o dar sakei, kad nieko nepasieksiu. Visą vaikystę šitoje skylėje karksėjai, kad atsidursiu kalėjime, o dabar žiūrėk, pats būsi patupdytas. Nu blet geras, – gavęs kerštą rankomis plojo policininkas.
– Ar dar ko reikia? – paklausiau.
– Nereikia, gali pyzdinti iš čia, patys išsiaiškinsime, – tarė policininkas ir paspaudė ranką, – žinai, čia mano buvęs mokytojas, kurio labai nemėgau. Ačiū tau, kad mus suvedei. Zenka, rašysi pareiškimą, kad buvai teisėtai sumuštas?
Zenonas liūdnai pasukiojo galvą į šalis, suprask, nerašys.
– Gerai, gali vynioti iš čia, kol pačio nepatupdėm, – sužvigo policininkas iš juoko.
Išeidamas pažvelgiau į nuo smūgių sutinusį Zenką, nebyliu žvilgsniu besišaukiančio pagalbos ar užtarimo. Šiek tiek sudrėko akys, kad įvyko tokia neteisybė, na bet ką padarysi, tai buvo devyniasdešimtųjų verslas ir tiek žinių. Laimė, kad mentai nieko nežinojo apie sprogmenų gamybą ir nuodus. Šiaip pagalvojus, gerai, kad Zenka nesispyriojo ir sutiko su visais kaltinimais, mestais į jo pusėje tysant pagalbinėse patalpose. Matyt išsigando raumeningų vyrų ir galimo jų keršto, priedo ir pats buvo jau vyresnio amžiaus.
Pabijojęs kačiokų ir aš, su Kęstučio paskolintu Opel Kadett nulėkiau į Šilainius, į tetos butą kuriame kurį laiką rezidavau. Atidaręs rudos sekcijos bariuką perskaičiavau uždirbtus dolerius, aišku, labai daug jau buvau ištaškęs ant visokių lėbavimų ir bobų, todėl beliko nepilni penki šimtai doleriukų, kurie tuo laikmečiu vis tiek buvo pasakiški pinigai
Pamenat, Kęstutis liepė grąžinant mašiną tuo pačiu užvežti ir jo procentus? Buvome visai neblogai sugalvoję – 50 procentų pasiėmė Zenka, 40 procentų aš, o 10 procentų turėjo atitekti Kęstučiui. Kadangi čia buvo nelegalus verslas, apskaita nebuvo vesta, bet spėju Kęstučiui turėjo atitekti kokie keturi šimtai dolerių kaip niekur. Pasiėmęs nepilnų penkių šimtų dolerių krūvelę, dešimties dolerių banknotą su kažkokiu amerikonu dėde įsidėjau į užpakalinę kišenę. Kęstučiui paduosiu kaip jo procentą. Sudėjau pinigus į vokelį ir išvažiavau į Vilijampolę, į sporto klubą „Pas Gargalą“.
Nuvykus ten, apleisto fabriko stovėjimo aikštelė, kaip visados, buvo pilna importinių bachūriškų mašinų, maskavusių kažkokius nusikalstamo pasaulio narių kompleksus. Neramia dūšia, nuleidęs galvą įėjau į sporto salę kaip pralaimėtojas. Kačialkės pagrindinėje salėje tvyrojo tas pats nieko gero nežadantis dvokas. Prie staliuko, ten kur Gargalas užsirašinėjo kažkokias chuinias, visai kaip jo mokytojas treneriukas iš to garažinio sporto klubo, buvo pridėta pilna visokio brudo. Dėžė apelsinų, įvairios vaistų pakuotės, tas pats „LisetStop“ ir panašiai.
– O, Kostas! Nu, kur mūsų visų pinigėliai? – pasitiko mane Gargalas kartu su kitais kačiokais.
– Štai, tik tiek beliko, – tariau ir atkišau vokelį su maža suma pinigų.
Gargalas išdėliojo pinigus ant savo stalo ir liepė protingiausiems kačiokams suskaičiuoti kiek ten yra.
– Keturi šimtai šeptyniašdešimt penki, – atsakė šveplas milžinas sportininkas, kuris niekada kažkokio civilio, nekačioko, nebuvo pavadintas šveplu.
– O kiek iš Zenkos paėmiau? – paklausė Gargalas pasiėmęs hantelį į ranką, na, nes turėjo laiko pabombinti ir taip dideles rankas.
– Virš dviejų tūkstančių.
– Jobanivrot, Kostai, nejaugi mes tiek išleidom sterams? – paklausė Gargalas.
– Na jūs gal ne, mes tiekėm ir kitiems sporto klubams. Gal dar Zenka turėjo paralelinės veiklos.
– Kokios kokios? – paklausė suraukęs snukį Gargalas.
– Kitokios veiklos, Gargalai.
– Gerai, o kur likęs tūkstantis?
– Nežinau, prapisau jaučiu, – mėginau vaidinti dar kažkokį erelį, bet nelabai gavosi.
– Na, manęs tai nepisa ar prapisai ar neprapisai. Lieki skolingas tūkstantį dolerių, – labai ramiai tarė Gargalas. – Užstatyk mašiną ar dar ką.
– Mašina ne mano, o mano draugelio Kęstučio, – atsakiau.
– Kokio Kęstučio? – paklausė.
– Kęstučio Petkaus, armijos laikų draugelio.
– Hm… – susižvalgė Gargalas su savo sėbrais. – Pizdum, gal neužstatinėk tu to kadeto. Galim padaryti sutartėlę, gal geriau neskriausk Kęstučio, pats supranti kodėl.
– Kokią dar sutartėlę? – pasižiūrėjau į nusikalstamo pasaulio sėbrus, norėjusius naudoti kažkokias sutartis, kas jų pasaulyje buvo tikra retenybė.
– Va imk tušinį ir rašyk, – atkišo Gargalas tuščią sąsiuvinio lapą. – Rašyk „Aš, Kostas Dumbliauskas…
– Dumauskas.
– Gerai, gerai „Dumauskas, pasižadu sumokėti sporto klubui „Pas Gargalą“ už narystę vieną tūkstantį JAV dolerių iki spalio 29 dienos.“
Truputį nustebau ir viską surašiau ant balto lapo taip kaip liepė. Nesispyriojau ir sukeverzojau savo parašą. Gargalas šyptelėjęs įsidėjo šį pasižadėjimą į papkutę. Chren znajet kodėl jis taip pasielgė, kam jam to oficialumo?
– Gargalai, nelabai supratau, kas čia buvo, – tariau.
– Žinai, Kostai, laikai keičiasi, dabar taip tikrai niekur nepabėgsi. Viskas oficialiai juodu ant balto.
Norėjau pasakyti, kad gal reikėtų kažkaip oficialiai, notariškai patvirtinti, bet susilaikiau. Priedo, nebuvo parašyta iki kelintų metų spalio 29 turėjau susimokėti. Esu girdėjęs, jau gerokai vėliau po šitų įvykių, kad Gargalas anksčiau darydavo visokias oficialias machinacijas su skolų lapeliais, taip gražiai įformindamas skolas ir jas atgaudamas, matyt tame ir buvo esmė.
– O kas čia per produktai pas tave ant stalo? Bene pats gaminsiesi sterus? – paklausiau.
– Pats, o ką? Zenka surašė ko reikia ir kaip viską padaryti pačiam. Labai paprasta, šitą vaistą ištirpini su zažigalka, šitą sutrini, viską sumaišai ir vėl pakaitini. Va tą, – rodė į atsitiktinę dėžutę Gargalas, – perpili per marlę ant ištirpintų ratų ir viskas.
– Ir kas viskas? – paklausiau.
– Nu ir steroidai gausis, – tarė Gargalas buku žvilgsniu.
– Tai tu manai, kad pats pajėgsi steroidus pasidaryti?
– Steroidus gali pasidaryti bet kas, netgi toks kačiokas kaip aš, che che che, – inkščiančio šuns juoku prajuko Gargalas kartu su visa sale. – O tau, Kostuli, metas uždirbinėti baksus, turi mėnesį grąžinti skolą, – taręs sporto salės treneris-vadas skėlė kelis antausius ir buvau išspirtas iš salęs.
Va taip paprastai ir baigėsi mūsų draugystė. Visas tas smalsumas sportuoti atvedė prie to, kad policijai pridaviau chemijos ir darbų mokytą Zenoną, mokyklos direktorius patapo invalidu, o kokie penkiasdešimt žmonių, labai tuomet žinomų Kauno nusikalstamame pasaulyje, ir tiesa, jau daugelis iš jų dabar gulinčių po velėna, badėsi amfetaminu pastiprintą cheminį preparatą. Istorijai pabaigti, beliko nuvažiuoti pas armijos laikų draugą Kęstutį Petkų ir grąžinti jam jo raudonąjį kadetą kartu su jo pinigų dalimi, kurios nė neturėjau. Neįsivaizdavau iš kur gauti tą reikiamą sumą tiek Gargalui, tiek Kęstučiui, bet kažkaip visas mintis nustūmiau tolyn ir pasidarė kur kas ramiau.
Atsipalaidavęs nuvykau pas Kęstutį į Romainius. Priartėjus prie vartų, šunys skalijo kaip pasiutę, dėl ko Kęstutis Petkus iššoko su ginklu, gal pagalvojo, kad atėjo ir jo valanda. Pamatęs kadetą, pistoletu pamojavo, kad važiuočiau į kiemą. Išlipęs pasitraukiau nuo šunų ir spustelėjau ranką družokui.
– Kostai, jau galvojau, kad pavogtas mano kadetas, – papriekaištavo Kęstutis. – Kiek tavęs nemačiau? Mėnesį?
– Gal biški daugiau, – tariau sukdamas žvilgsnį nuo akių.
– O kur dolerių dėžė, bagažnike? – juokdamasis paklausė Kęstutis, žiūrėdamas į savo kadetą man per petį. – Ko tyli kaip išpistas, kur mano dešimt procentų?
– Čia, Kęstuti… – tariau ir atkišau ploną vokelį.
– Na, pagal svorį tai ne kažin kiek ir uždirbote, – tarė Kęstutis kilnodamas aptriušusį smėlio spalvos vokelį. Atidaręs jį, smalsiai suraukė kaktą ir ištraukė nutrintą banknotą, prieš tai buvusį mano užpakalinėje kišenėje. Kurį laiką žiūrėjome vienas kitam į akis. – Kodėl čia tik dešimt dolerių?
– Na, čia už pirmą partiją…
– Tai gerai, o kur kitos šaibos? Blecha, gi su Zenka prieš porą savaičių šnekėjome, tai sakė verslas eina kaip prostitutės Vokietijoje.
Gailiai atsidusau ir paprašiau cigaretės. Kęstutis atkišo raudoną Marlboro pakelį, iš kurio ištraukiau cigaretę ir godžiai užtraukiau pirmą dūmą. Nesikuklinau, papasakojau viską kaip buvo. Pasisakiau apie tą bandomąją partiją, apie tai kaip Zenka rūgštimi nudegino vaiką (Kęstutis įsiterpė, kad Zenka visada toks buvo), papasakojau kaip jį išsukau nuo atleidimo iš darbo, dar apie įvairius papildomus jo sugalvotus produktus, konkursus ir panašiai.
– Tai gerai, Kostai, kodėl čia tik dešimt dolerių?
Tada buvo papasakota apie kačiokus, velniškai norėjusius santykiauti, o labiausia iš jų Abugelį, kuris po to išžaginęs nužudė septyniolikmetę. Kęstutis kiek surimtėjo. Teko pasakyti ir tai, kad sportininkai mane privertė nuvažiuoti pas patį Zenką, apie sudėtį, apie arklio spermą, nuspirtą direktorių, na ir visus likusius dalykus, nekarksėsiu čia kaip perekšlė apie tą patį penkioliką kartų. Žodžiu, papasakojau jam viską kas čia aprašyta ir pasakiau, kad liepė pasirašyti popierius, kad esu Gargalui skolingas tūkstantį dolerių.
– Gerai, tai kur Zenka? – rimtai paklausė Kęstutis.
– Kiek girdėjau sės, visgi apkaltinau jį, kad pardavinėjo vaikams traleliuškes, – tariau apsiašarojęs ir šį kartą ašaros buvo tikros.
– Nu blet blet, Kostai… Vėl supisai viską, kaip ir kiekvieną kartą. Nei pačio chemiko, nei šaibų blet… Galėjai pasakyti iš karto, kad esi skolingas.
– Nu ir ką tu būtum padaręs? Tu matei kokio jie dydžio? – paprieštaravau.
– Blet, užsizapasinęs trotilo turiu gal kelis kilogramus, būtume išsprogdinę nachui tą kačialką ir tiek žinių, dabar ir man likai skolingas ir tiems urodams. Kurva kurva, kodėl tu toks?
Nieko aš tam Kęstučiui neatsakiau ir aplojamas besiputojančių šunų palikau staugiantį ir debilu mane vadinantį armijos laikų draugą už nugaros.
– Jokiais būdais neik pas Gargalą, pamatysi, pats užlinks, – riktelėjo Kęstutis jau man būnant už tvoros, – o man galėsi atidirbti.
Susiplanavau, kad sekantis mėnesis bus įtemptas, dirbsiu turgelyje, turėsiu atsitiktinių chaltūrėlių, rinksiu pinigus grąžinti skoloms. Bet žinokite viskas labai gražiai pasisuko jūsų istorijos herojaus (mano) atžvilgiu. Ne veltui visos bobutės už mane melsdavosi, kai buvau jaunas.
Pamenat, Gargalas nusipirko ingredientų ir pamėgino kažką pats pasidaryti, atseit tokių pačių steroidų, bet gamtoje kaip chemijoje – stebuklų nebūna. Gudrusis kačiokas užmaišęs bandomąjį variantą ar tai padaugino kažko, ar neatsvėrė kaip reikia, bet viskas gavosi taip, kad galiūnas Gargalas netyčia perdozavo. Spėju susileido per daug amfos. Aš ne medikas, bet greičiausia neatlaikė ir taip sujobinta širdis nuo visų tų šūdų, kuriuos jis ir jo bendražygiai leisdavosi į savo organizmą. Galvojate nerealu? Paklauskite savo vietinio sporto klubo Gargalų – kalnų, prieš pusmetį atrodžiusių kaip penkiolikmečiai, kokius sterus jie pisa ir kaip jų širdutės plaka.
Kiek girdėjau po kelių mėnesių, Zenka sėdo į kalėjimą trumpam, trūko įkalčių ar ko tais. Chemijos ir darbų mokytojas Zenonas, arba kitaip, Zenka, manęs nepastukalino, kad buvau jo bendras. Tos pačios chebros nariai vienas kito neožina, kaip sako gatvės budulių išmintis. Tai va, Zenką iš darbo atleido, bet jo chemijos ir darbų mokytojo sugebėjimai ir toliau nešė pelną, kada nors papasakosiu.
Na, o aš neilgai trukus grįžau į savo pirmąją sporto salę – pas treneriuką į garažą, kur kilojau visokias samadielnai padarytas štangas su ratlankiais ir hantelius su metalo laužo gabalais iš šonų. Treneriukui papasakojau ir apie Gargalą ir apie Abugelį. Papasakojau, kad abu buvo anabolinių steroidų aukos, bet va Kostas atsilaikė – nesibadė šlamšto į kojas, tik aišku nutylėjau, kad juos pardavinėjau. Treneris didžiavosi, lietė, skyrė daug dėmesio, žadėjo kažkokią sportininko karjerą, vardinius „gantelius“ ir panašiai. Sportavau neilgai, po pusmečio kilnojant kažkokius radiatorius ir stabdžių suportus patyriau stuburo išvaržą ir sportą mečiau ilgam…
Žinote, dabar madinga, kad kiekvienas, kas į sporto salę vaikšto bent mėnesį jau gali būti treneriu ir mokinti kitus kaip tampytis su štangomis ir patirti išvaržas. Tie visi naujokai jau gali parduoti papildus pigiau ir žino kada tiksliai reikia juos vartoti ir panašiai. Neklausykite jų… Mielas mano jaunimėli, apie sportą pasakysiu taip – vienintelis lengvas kelias šioje srityje yra žadėti, kad eisit sportuoti nuo kito pirmadienio. Kadangi kaip matėte sportuoti yra sunku, linkiu pradėti nuo aktyvesnio gyvenimo ir davai mažiau valgykite visokio šūdino maisto vakarais ir gerkite mažiau alučio. Bumbulai sumažės, šlaunys suliesės, o erekcija galimai sutvirtės. Gal net ir nereikės to sporto, aišku nebent norėsite atrodyti kaip Deividas Haselhofas, tada, neduokdie, gal ir teks šauti kokį vieną kitą steroidų kursą.
Aišku, su tokiais paskutiniais žodžiais čia galėjo būti kokio nors sporto klubo reklama, bet tiems viršūnėlėje turbūt pochui. Galėjau čia pareklamuoti ir maisto papildus, arba, kad ir tuos pačius steroidus. Deja, nesu dar tiek žinomas, kad galėčiau prie savo istorijos pritempti kažkokio verslo reklamą ir gauti iš to finansinę naudą. Padėkite ištaisyti šią problemą kartu! Kviečiu visus tapti mano rėmėjais Contribee arba Patreon platformose, kur nereikės laukti kas savaitę naujų dalių. Būkite laimingi, pasveikinti ir nesileiskite į organizmą medžiagų apie kurias nieko nežinote.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/323276532954185)