Na tai kaip, jaunimėli, ar jau pralupote šokoladinius advento kalendorius ir vėl neišlaukę iki Kūčių viską surijote vienu prisėdimu? Galbūt dovanų gavote labai originalų advento kalendorių kur kiekvieną dieną reikia išgerti po vieną bonkelę alaus, kas tikrai neveda link kablio pagavimo ir prisirijimo tiek, kad po to tenka dieneles iki Kūčių praleisti šlapiu klynu. Nežinau, gal yra tokių kurie pasninkauja ir nevalgo mėsos tam tikromis dienomis? O gal iš viso yra tokių kurie šiuo laikotarpiu atsiduoda religijai ir kaip bobutės visą dieną sukinėja rožančių iki kol tie karoliukai pritrina pūsles? Nepatikėsite, bičiuliai, bet vienais metais, advento laikotarpiu, ir aš buvau atsidavęs religijai, tik kiek kitoniškai.
Pamenu ėjo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt tretieji, ar tai ketvirtieji mūsų viešpaties metai. Gyvenau anuomet Šilainiuose, Kaune. Laisvėjo ne tik Lietuva, bet ir pati laikinoji sostinė. Ant garažų ir daugiabučių sienų pradėjo plisti įvairūs užrašai: „Sel“, „Pompa“, „RSA“, po kelių metų ir „Žas“. Jaunų pacukų ir būsimų nuskalstamo pasaulio torpedų galvose taip pat švilpė laisvos mintys piešiant ant sienų įvairių dydžių ir formų falus. Gudresni netgi užpaišydavo ant genitalijų plaukus ar lašiukus, taip ant sienų įamžindami savo jaunas mintis ištisiems dešimtmečiams į priekį, kaip kokie urviniai, kurių piešinius atranda po tūkstančių metų. Jeigu ir toliau tokiais tempais renovuosime chruščiovkes, tai netolimoje ateityje galėsime išvysti visų trijų kartų piešinius vienoje vietoje kur birkas jauni piešė pocovidinės kartos paaugliukas, zoomeris tėvas ir laukinius devyniasdešimtuosius matęs dabartinis senelis, pirmasis pasireiškęs minėtoje falų freskoje.
Be visų tepliojimų ant sienų, madų ir muzikos, į Lietuvą atkeliavo dar vienas dalykas susukęs galvą bobutėms ir kvailesniam jaunimui. Negalvokite, kad pasakysiu „ekstazi tabletės“, tikrai ne. Bobulės užsimetusios porą šponkių rožančiaus akmenėlius nuzulintų per kelis savaitgalius, todėl kalbu tikrai ne apie ekstazi. Devyniasdešimtaisiais į Lietuvą iš visų pakampių pradėjo lysti visokios sektos ir religiniai judėjimai – Ošo meditacijos centrai, kur visi pisasi, Jehovos liudytojai, kur landžioja po butus ir vagia iš bobučių pinigus, Krišnaitai, kurie negeria alkoholio, bet per sueigas kartoja mantras ir šokdami sukasi iki apsivėmimo. Gerai, galbūt šitie visai pasaulietiški ir ne tokie baisūs, bet atsirasdavo ir kažkokiu neaiškių sektų iš rusyno, kur chren znajet nei kaip vadinasi, nei kuo tiki, bet sugeba surinkti žmonių ir gerokai juos apipisti. Panašiai tuo laikmečiu buvo ir man.
Vieną tingų devyniasdešimtųjų žiemos sekmadienį, gal devintą valandą ryto, pasigirdo beldimas į mano duris. Aš, kaip spekuliantui įprasta, buvau pripratęs keltis penktą ryto, todėl nemiegojau. Nors sekmadieniais būdavau turguje, tą šiai istorijai lemtingą rytą praleidau namuose. Prekiauti į turgelį nėjau, nes tuo metu turėjau kitų chalturų. Lėtai nuėjau link durų ir po dar vieno beldimo šūktelėjau durims „Kas ten?“
– Ponas, prašome atidaryti, mes tik norėtume pakalbėti, – atsakė kažkokia mergaičiukė, į ką aš atsakiau praverdamas duris plačiai – jokia moteris savu noru pas mane nėra ėjusi tik pakalbėti man jos nepakvietus. Šalia dailaus balselio atstovės stovėjo stamboka moteriškė, kokių keturiasdešimties, su akinukais ir grandinėle, kad jų nepamestų.
– Damos, kokiu klausimu? – pasitelkdamas Kosto šarmą paklausiau paskleisdamas nevalytų tarpdančių kvapą moterų pusėn.
Jauniklė šypsojosi kiek per didele šypsena, bet dručkė laikėsi santūriai ir užuodusi neįprastą kvapą šiek tiek išplėtė šnerves. Supratusi, kad uosto dantų nevaliusio vyro burnos kvapą suraukė nosį ir dirbtinai nusišypsojo, tiesa ne taip bukai kaip jauniklė.
– Mes vykdome apklausą, geraširdingasis pone, ar galėtumėte padėti? – paklausė blondinukė su po paltu pūpsančiu nemažu biustu.
– Aišku, kad galiu padėti, – atsakiau ją žaibo greitumu nužiūrėjęs, – gal užeisite vidun, ką čia toje laiptinėje trepsėsite?
– Mes greitai, tik apklausiame ir paliekame ramybėje, – pliaukštelėjo buhalterės bruožų storulė ir priekaištingai žvilgtelėjusi į jauniklę išsitraukė kažkokį sąsiuvinį, matyt užsirašyti mano atsakymams. – Kuo jūs vardu?
– Kostas Dumauskas, Stasio.
– Ar švenčiate Kalėdas? – paklausė blondinukė besišypsodama.
– Žinoma švenčiu, – atsakiau nesupratęs kvailo klausimo.
– O ar žinote ką reiškia Kalėdos?
– Taip, žinau, – sumelavau, kol dručkė rašėsi atsakymus.
– Gal galėtumėte pasakyti, dėl ko švenčiame Kalėdas? – žodžiais prirėmė prie sienos blondinukė. Nebūtų ta dručkė šnopavusi šalia kaip koks Maggi šefas, būčiau ne žodžiais, o veiksmais prirėmęs blondinukę ir aš.
– Na Dievo, ar tai Marijos gimimą, ne?
– Ne visai, – vis dar šypsojosi jauniklė.
– Na tada Dievo nukryžiavimą gal? – krapščiau paausį. – Taip, švenčiame Dievo nukryžiavimo metines! – prisiminęs atsakiau.
Kadangi buvau aukštas vyras, iš aukšto mačiau kaip mano pavadintoji Buhalterė ant lapo parašo „nežino“.
– Galbūt klystu? – žiūrėdamas į Buhalterės lapą paklausiau.
– Na, ponas Kostai, Kalėdos yra kapitalistinės vakarų visuomenės klaidingai interpretuojama žiemos saulėgrįžos šventė, ar suprantate tai? – paklausė Buhalterė.
– Na, draugė Jekaterina norėjo pasakyti tai, kad iš tikrųjų mes turėtume švęsti ne Kalėdas, ne kažkokio išgalvoto Jėzaus gimimo dieną, o tą dieną kai mūsų Saulė maitintoja patiria virsmą į visai kitą būseną – į naują savo egzistavimo periodą, į atbudimą, kuomet budinasi visa gamta, – bangavo rankomis besišypsodama blondinukė ir žvelgė kažkur į nuskrepliuotas laiptinės lubas, žiūrėdama kiaurai jas į savo Saulę maitintoją. – Mielas Kostai, gal norėtumėte daugiau apie tai sužinoti? – atsibudusi paklausė ji, Buhalterei iš šono vartant akis.
– Žinoma norėčiau, prašome vidun, – atsakiau lakštingalai ir mostelėjau ne į savo butą, o tiesiai į nuo durų matomą lovą. Blondinukė jau statė koją ant slenksčio, bet buvo sustabdyta.
– Gerai, tuomet jus kviečiame į mūsų gimtatikybinės meditacijos centro paskaitas, – Buhalterė storu dilbiu sustabdė tuščiažvilgsnę blondinukę ir pakišo jai bukletą, kad jį perduotų man. – Mūsų paskaitos vyksta sekmadienio ir ketvirtadienio vakarais. Esame nesenai susikūrusi, bet sparčiai kylanti bendruomenė ieškanti naujų narių siekiančių dvasiškai tobulėti… – kažką vapėjo dručkė kol su blondinuke spoksojome vienas į kitą. – Viskas, Daivute einam. Iki pasimatymo, ponas Kostai.
Buhalterė linktelėjo, nusitempė iki ausų išsišiepusią blondinukę į aukštą virš manęs. Kuris laikas pastovėjau laiptinėje ir išgirdau, kad apklausa nesikeičia – ar švenčiate Kalėdas, ar žinote ką jos reiškia ir atvykite į mūsų seminarus. Uždaręs duris prisėdau virtuvėje parūkyti ir pavarčiau pigaus popieriaus bukletą su religinio centro pavadinimu, adresu ir seminarų laikais. Naujovišku šriftu taip pat buvo parašytas kvietimas švęsti kažkokį atgimimą gruodžio 21 dieną. Sužavėtas blondinukės nutariau vakare aplankyti minėtąjį centrą ir pašniukštinėti kas ten gero. Na gerai, nemeluosiu, taip pat tikėjausi kažkaip užmegzti kontaktą su besišypsančia blondinuke.
Sutemus užsidėjau armijos baigimo proga tėvo dovanotą rudą dublionkę ir patikrinau adresą – gimtatikybinis centras buvo įsikūręs Šilainiuose, visai netoliese mano namų, kur link ir patraukiau. Nuosavų namų kvartalėlyje, apgaubtame daugiabučių, nesunkiai suradau seminaristų centrą, visgi šiame rajone buvau vietinis. Aplink namą buriavosi žmonės ir prieš įeinant nutrepsėjo sniegą nuo kojų, turbūt mąstė, kad neduokdie prineš sniego vidun.
Prie durų visus pasitiko garbaus amžiaus moterėlė be striukės, įkaitusi nuo religijos su tokia pat plačia blondinukės šypsena įleidinėjo svečius vidun.
– Ko jums čia, jaunuoli? – pasiteiravo prieš man įeinant. – Ar pakvietimą turite?
– Taip, močiut, šiandien buvo atėjusi Jekaterina ar kaip ten ji, įteikė šitą, – atkišau senolei bukletą.
– Gerai, prašom vidun, – bobulė net neskaičiusi šyptelėjo dar plačiau ir įleido vidun.
Įėjus į maždaug 1970 metų statybos namą, nosį pakuteno prikūrentos pirkios kvapas – svečių laukta. Nežinodamas ką daryti mėgdžiojau prieš tai atėjusius, nusiėmiau dublionkę, žieminius batus ir pasukau į dešinę, į vietą kur dažniausia būna svetaine. Tarp saliono ir dar kokio nors turėjusio būti miegamojo, buvo išgriauta siena ir paremta keliomis medinėmis kolonomis taip paverčiant kambarį viena didele patalpa. Sienos nudažytos naujoviška švelniai raudona spalva, grindys lakuoto medžio, palei erdvią stačiakampio formos svetainę išdėliotos vienodos kėdės ir atsuktos ir kambario gale stovinčią pakylą seminaro vedėjui.
Kol pažįstami žmonės šnekučiavosi vieni su kitais, žiūrinėjau į pakabintus įrėmintus paveikslus, kurie visi panašėjo į svastikas – keturios svastikos formos gyvatės žiūrinčios į dešinę, svastikinės gėlės, sūkuriai, kosminiai ženklai sudarantys rusiškas raides, kažkokios akys svastikos viduryje. Labiausia įsiminė ant sienos kabojęs kilimas su juodu ir baltu balandžiu žiūrinčiu vienu į kitą. Juodo balandžio galva buvo papuošta mėnuliu, o baltasis turėjo ant kaktos saulę. Turbūt nenustebsite, jeigu pasakysiu, kad šiedu buvo atskirti svastika. Žodžiu, visi paveikslai turėjo to saulės ženklo motyvus. Apžiūrėjęs visus meninius šedevrus nuėjau prie pakilos, virš kurios ant sienos kabojo vyro portretas.
Vyras pasirodė matytas, lietuviškų bruožų, aukštoka kakta, maždaug keturiasdešimties, vos pilkėjančiais smilkiniais. Keista, bet nuotrauka nebuvo apipaišyta jokiais saulės ženklais, vyriškis pasukęs galvą į dešinę pusę žiūrėjo kažkur tolin. Nejaukiai trypčiojau iki tol kol laikrodis išmušė septynias.
Neilgai trukus pasigirdo varpelių skambėjimas ir seminaro veteranai susėdo kuo arčiau pakylos. Aš, nelabai mėgstantis būti dėmesio centre, atsisėdau nuošaliau. Varpeliais skambinančios jaunos pilnametės apsirengusios baltomis suknelėmis atsistojo priešais mus. Šioms iš nugarų lyg kokie klapčiukai atėjo jauni, samadielnomis tautinėmis juostomis pasirišę vyrukai ir pastatė smilkalus į jiems numatytas vietas ir atsistojo šioms iš nugarų. Iš pagalbinės patalpos įėjo didžiakrūtė blondinukė, ta kuri mane čia ir privertė ateiti, padėjusi kaži kokią storą knygą prasibrovė pro jaunų vyrukų gretas ir įsiliejo į merginų eilę.
Pro pagalbines patalpas atėjo ryte matyta Buhalterė ir jaunimui prasiskyrusi atsistojo prie oratoriaus pakylos. Pristatė šios dienos temą „Kosmologinė žiemos saulėgrįža“, kuri man nichera nieko nesakė, ir sumosavusi rankomis lyg choro dirigentė, visų paprašė atsistoti.
– Norėtume padėkoti tau, Viešpatie, kad atsiuntei mums savo vietininką ir jo vardu gelbsti mus nuo pikto. Tavo garbei skiriame šias giesmes ir šį seminarą, – šlovino Viešpatį Buhalterė ir po trumpo rankų mostelėjimo veteranai pradėjo giesmę apie Saulę, kosminę energiją ir balandžius. Po šio, kaip jaunimas sako, krindžo, Buhalterė visiems davė komandą: – Dėmesio!
Man, kaip tarnavusiam sovietų armijoje, nereikėjo aiškinti kas čia per komandą, todėl išsitiesiau ir vos kilstelėjau galvą viršun. Iš pagalbinių patalpų link pakylos ėjo vyras baltu, kone akinančiu apsiaustu, ties juosmeniu susirišęs kažką panašaus į tautinę juostą, visai kaip tie klapčiukai. Atsivertęs knygos puslapį pakėlė galvą ir nužvelgė kiekvieną mūsų. Greitai supratau, kad pagal tos organizacijos paniatkes šiam vyrui žiūrėti į akis buvo draudžiama, bet smalsumui nugalėjus likau žiūrėti į vyrą. Šio akys stabtelėjo ties manimi ir prisimerkė. Prisimerkiau ir aš, nes vyriškis pasirodė kažkur matytas. Vyriškis šyptelėjo ir kilstelėjo galvą. Tai pamatę seminaro dalyviai aiktelėjo ir Buhalterei sukomandavus „sėst“ prasidėjo paskaita.
Jaunimėli, labai gaila, bet dabar tiksliai nepasakysiu ką tas čiochnutas vyriškis šnekėjo apie indo–arijus, transcendentines kosmines saulėgrįžas ir Kalėdas. Visą paskaitos dalį mėginau prisiminti kur jis man matytas ir kodėl šyptelėjo. Taip pat norėčiau pridurti, kad viskas kažkaip neatsidavė tiesiog seminaru. Dabar, kai nebesu nenuovokus 27 metų spekuliantėlis, labai gerai suprantu, kad tas gimtatikybinės meditacijos centras buvo ne kas kitas, o tikrų tikriausia sekta. Vyrui baigus paskaitą, Buhalterė liepė sugiedoti dar kelias šlovinančias giesmes, kurių metu pabėgo keli naujokai pagaliau supratę kur papuolė.
– Norėčiau palinkėti didžiausios stiprybės, – besišypsodamas palinkėjo vyras iš portreto, – taip pat nepamirškite registruotis didžiajai žiemos saulėgrįžos šventei, juk dalyvausite, tiesa? – paklausė žilstantis vyriškis ir jaunos merginos pradėjo kikenti, o bobulės kuistis savo piniginėse, – na tai pasilikime dar pabendrauti.
Vyriškiui tarus, visi suskubo kišti banknotus ir barškinti metalinius žetonus į aukų dėžutę. Nors ir atėjau dėl blondinukės, nusprendžiau, kad nenoriu veltis į šią bendruomenę ir patraukiau iš salės lauk.
– Kostai! – šūktelėjo vyriškis skaitęs paskaitą. Visi nuščiuvo ir atsisuko į mane. – Kodėl maivaisi, negi nepažįsti? – atkišo ranką pasisveikinimui kulto lyderis. – Taigi čia aš, Juozas!
– Koks Juozas? – neišgryninti prisiminimai apie šį Juozą sukosi kažkur galvoje.
– Taigi spiritą vežiojai, neatsimeni? – tyliai ištarė, kad sektantai negirdėtų.
– Ooo, sveikas Juozai! – akyse prašviesėjo prisiminus gal prieš metus turėtą dažną klientą, kuriam, kaip jis ką tik pats ir pasakė, vežiojau spiritą. Puoliau jam į glėbį.
– Ša ša ša, – sudraudė Juozas ir pašnibždomis ištarė: – paspausk man ranką ir pabučiuok žiedą, vėliau papasakosiu, – Padariau ką lieptas, – eikit pasimelsti, mielieji žmonės, turiu svarbių seminarinių reikalų su nepaprastu žmogumi, – nurodė Juozas sekantams ir patraukėme link kambario prie pakylos.
„Nepaprastu žmogumi“ murmėjo aplinkui susirinkę sektantai – jaunos panelės, spuoguoti bachuriukai, senutės močiutės ir vienas kitas priešmirtinis diedukas.
– Joške, – taip buvau įpratęs į jį kreiptis, – kas čia per sekta? – paklausiau Juozui uždarius ir užrakinus pagalbinės patalpos duris, kuris buvo panašus į stambaus užsienio kapitalo firmos direktoriaus kabinetą.
– Čia ne sekta, – pradėjo juoktis Juozas atsisėdęs į odinį krėslą, – čia gimtatikybinės meditacijos centras, – prapliupau kvatotis ir aš.
– Jofansi, Juozai, dovanok, kad nepažinau, daug klientų turėjau, – atsiprašiau Juozo į ką jis numojo ranka, suprask, majabybis. – Paaiškink man, kas čia per meditaciniai centrai, kas čia per didžiapapės mergos, paaugliai bernai ir saulėgrąžos šventės?
– Che che, – kvatojosi šiek tiek susigėdęs Juozelis lyg merginos prigautas besimasturbuojantis paauglys, na atseit biški gėda, bet nieko tokio. – Kostai, aš čia tokią varkę užsukau, kad nepatikėsi.
– Jau dabar netikiu, kas čia blecha darosi? – priėmiau Juozo atkištą cigaretę ir užsirūkėme čia pat, jo kabinete, kol už durų girdėjosi kažkokios giesmės šlovinančios taikos balandžius ar ką ten.
– Nu ką, nuvariau aš čia vieną dieną į rusyną šiferio parduoti, – pradėjo pasakoti Juozas, – apsistojau pas draugelį ir ryte girdžiu kažkas beldžia, atidarau duris, žiūriu dvi mergos stovi ir sako, norime apklausą padaryti. Žodžiu, beveik tas pats, kas ir pas mus dabar daroma žvejojant naujokus. Pakvietė į seminarą apie tarpdiecezines chuinias, apie kurias nieko dar ir dabar neraukiu. Nuėjus, nepatikėsi, buvo visai kaip tau – vietinis lyderis buvo mano armijos laikų draugelis, anas pasikvietė mane lygiai taip pačiai kaip ir aš tave. Papasakojo apie tokią gerą verslo schemutę kaip sugriuvus sovietų sąjungai įkurti savo religiją ir ne tiktai plauti šaibas, bet ir jaunas gyvenimo atstumtas moteris pamaigyti. Kaip tik ieškau patikimų žmonių, su kuo galėčiau čia šitą varkę sukti, nes nelabai turiu patikimų draugelių, o tu, kaip prisimenu, niekada neapipisdavai kai spiritavai, – už durų pasigirdo beldimas nutraukęs Juozo pasakojimą, – ko nori Jekaterina?
– Maloningasis Juozai, baigėme giesmes, ką dabar daryti? – per durų tarpelį paklausė Jekaterina, kurią istorijos pradžioje pavadinau Buhaltere.
– Atvesk čionai Daivutę, – paliepė Juozas ir Buhalterė akimirksniu vidun įstūmė tą jauniklę, su per didele šypsena. – Na, Daivuže, ar žinai ką tu šįryt pakvietei į mūsų meditacijos centrą? – paklausė Juozas ir atsisėdęs ant krėslo pasisodino jauniklę ant kelių.
– Nežinau, geraširdingasis pone, – jam atsakė Daivutė.
– Šis žmogus, – antakiais į mano pusę subangavo Juozas, – yra nepaprastas. Šiąnakt sapnavau, kad pas mus turi apsilankyti Viešpaties angelas, penkto lygio šlovintojas, brangioji, – vos ne į ausį kuždėjo Juozas glamonėdamas Daivutei krūtį, – šis svečias kaip tik šiandien atvyko iš Šventojo Baltramėjaus lotinizacijos tripolio, – pudrino Daivutei smegenis Juozas
– Kaip tai penkto, jeigu jūs šešto? – negalėjo patikėti Daivutė. – Negi jis beveik toks kaip jūs?
– Ša, Daivuže, – uždėdamas pirštą ant lūpos nutildė Juozas jauniklę. – Kostai, pasisakyk, ar tikrai esi mano susapnuotas penkto lygio šlovintojas? – bene prunkšdamas, vos nulaikydamas juoką Juozas davė pasireikšti man ir mirktelėjo, kas visada reiškė melavimą.
Na, ką atsakiau Juozui sužinosite sekančią savaitę, mano mielieji Dumausko sektantai. Gaila negaliu visko iš karto sudėtį į vieną tekstą, nes bus kiek per daug raidžių. Jeigu nenorite laukti ir mylite mane kaip tą lyderį Juozą, prašau mane paremti sektose Contribee arba Patreon, kur galėsite iš karto perskaityti visą istoriją. Surinktos lėšos bus skirtos stogo remontui, ar kaip ten bažnyčios sako. Parašykite man, kartais būna liūdna.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/369431395005365)