Brangūs chebrantozaurai, kaip jums sekasi su paslapčių laikymu? Ar dažnai būna, kad prisižadėję niekam neišpyzdelinti apie Vovkos meilužę, netyčia girtas balkone per balių viską papasakojate to pačio Vovkos žmonai? Arba išėję parūkyti su personalo specialistėmis išgirdę apkalbas apie galimai kreivą Mykolo varpą, jo per įmonės baliuką klausiate „tai kaip tau sekasi su kreivu bybiu vaikščiot?“. Na, čia gal nelabai šitas. Žodžiu, kaip jums sekasi kažką išgirdus nulaikyti viską už dantų? Gerai? Tai dabar klausykite, mielieji, papasakosiu jums antrąją istorijos dalį, kurioje atskleisiu kas dėjosi tame IX forte (devintame forte, ne i–iks forte). Pažadėkite, kad niekam nesakysite. Jeigu neprisimenate, [pirmoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/whnr73/ix_fortas_14/) pasakojau kaip su tokia Virginija romantiškai vaikščiojau po forto apylinkes ir ją netyčia pamečiau sutikęs armijos laikų draugą Vladuką, kuris anuomet dirbo sargu forte ir pripasakojęs visokių įdomių istorijų prikalbino ir mane dirbti kartu su juo.
Užėjęs į devinto forto pagrindinį pastatą, Vladukui pasakojant nešvankybes, sekiau jį iš paskos iki jo darbo vietos, kurioje pagal darbdavio įsakymą jis galėdavo sėdėti ir saugoti visą tvirtovę. Nusivedęs į savo kambariuką, kuriame garantuotai senais laikais sėdėjo toks pat esesininkas arba nkvdšnikas kaip Vladukas, buvau supažindintas su aplinka:
– Va, Kostai, čia aš ir leidžiu savo dieneles. Načialnikas leido netgi televizorių atsitempti. Anteną iškėliau ant sargybinio bokštelio, – rodydamas meistriškai užmaskuotą anteninį kabelį pasakojo Vladukas. – Kai būna liūdna, arba atsibosta žiūrėti televizorių, einu į požemius. Jeigu atsibosta ir tai daryti, va, – mostelėjo ranka į sofą, – prigulu trumpam. Sakydamas trumpam, tai reiškia ne daugiau penkioms sekundėms, mat tie visi tikrintojai ir stengiasi čia įlysti kai užmiegu.
– Kokie tikrintojai? – paklausiau.
– Pamatysi, – numojo ranka Vladukas ir gardžiai čeptelėjo, – na, tai kur tas Kagoras? Še, sausainiai ir mano tarnybinis nuotraukų albumas, duokš vyną ir pasigardžiuojame.
Įpiešę po vieną stiklą saldaus desertinio spirituoto vyno, mudu atsivertėme nuotraukų albumą, kurį dailiu šriftu buvo pavadinęs „Darbas“. Kiekviena fotografija tame albume turėjo istoriją, kartais net priešistorę. Nuotraukose buvo išsigandę, užklupti ar tyčia pozuojantys žmonės, visas jas padarė IX forto vaiduoklis Vladukas.
– Va, matai šitą vyrioką kur pozuoja iškėlęs tiesią ranką kaip gitleris? – rodė Vladukas į neatsitiktinai „Hugo Boss“ rūbais apsirengusį trumpai kirptą jaunikaitį.
– Taip taip? – jau nekantravau kokią istoriją jis papasakos apie tą neonaciuką.
– Tai jis bledė pasiprašė nufotografuojamas, užmokėjo man kelis baksus, kad galėtų palandžioti po tunelius ir žinai ką padarė? Pasikorė. Matvaju, galvojau pasivaikščiojo ir išlindo, bet tunelių sistemai prasmirdus jį suradau tik po dviejų savaičių. Blecha vadovybė pradėjo priekaištauti dėl kvapo, gidai irgi sakė dėl to kažką daryti, o aš jiems sakau „įtaisykite šiuolaikišką vedinimo sistemą ir įjungsiu“. Na, ne tame esmė. Žodžiu, vaikinukas pasikorė, o manęs vos neišmetė iš darbo. Gavau netgi kelis smūgius per kepenis.
– O kaip tavęs dėl šitos nuotraukos neatleido, che? – susijuokiau pamatęs vieną nuotrauką ir paprašiau, kad papasakotų istoriją apie tai, kaip ten buvo, kad kažkokiame sandėlyje kažkoks diedas krušasi su keturiomis mergomis.
– Ai, tai čia sekso filmo scena buvo. Vienas iš Prarabo versliukų. Visą savaitę jie ten filmavosi su įvairaus plauko profesionalais. Po to, kiek teko girdėti, kasetė buvo plačiai parduodama Vokietijoje. Ir man, kaip sargui, vieną kopiją davė atsiminimui, – atsakė Vladukas. Išgirdęs apie Kauno apskrities nusikalstamo pasaulio autoritetą Prarabą net krūptelėjau. Kas mane skaito, žino kas do bybis buvo Prarabas.
Vladukas pervertė puslapį ir pradėjo pasakoti apie kitas nuotraukas. Iš kažkur atsirado Metaxos bonka, kietas kaip akmuo bankuchenas, nauja peleninė gesinti cigaretėms, mat aną užpildėme nespėję pabaigti dviejų albumo puslapių. Vladukas prisiminė kiekvieną nuotrauką, kiekvieną istoriją. Gėriau istorijas į save ir net nepajutau kaip išaušo rytas.
– Ai, bliat, tunelių neapėjome, – aštuntą ryto pasakė pusgirtis sargas. – Na, majabybis, dar spėsime. Gerai, aš varau į antrą darbą, o tu čia luktelk načialniko, pakalbėsite apie priėmimą.
– Tau nieko tokio, kad aš atimsiu iš tavęs kas antrą dieną darbo? – paklausiau Vladuko.
– Baik tu juokus, man pačiam sunkiai sekasi suderinti naktinį darbą ir antrą chaltūrą, tad kaip tik pagelbėsi, – atsakęs Vladukas įsitaisė ant karoliais aptrauktos žiguliuko sėdynės ir užsidėjęs taksi plafoną išvažiavo.
Sargo kameroje prabuvau vos ne iki pietų, tik tada galvą įkišo kažkoks plačiapetis torpeda.
– Kas tu per bybis? – pasiteiravo jis.
– Kostas, naujas sargas, – atsakiau.
– Gerai, Kostai, naujas sargi, – iš aukštai kreipėsi į mane načialnikas, – spėju tu čia nuo Vladuko. Aptarsime įdarbinimo reikalus.
Aptarėme mano būsimą darbą, pareigas, uždarbį ir kitas socialines garantijas. Darbo sutartį pasirašėme bachūro žodžio parašais. Išjungęs televizorių uždariau sargo celę ir grįžau namo pamiegoti. Dieną budėti nereikėjo. Galva ūžė nuo išgirstų istorijų. Prisiminęs kai kurias istorijas grimztant į sapną kelis kartus nusijuokiau. Ypač iš vienos, kur Vladukas buvo nufotografavęs požemių kameroje būstą įsisukusių bomžų porelę, kuriems jis leido pagyventi porą mėnesių ir netgi ėmė pinigus už nuomą.
Vakare pėsčias nuėjau į IX fortą prieš šešias valandas vakaro. Mačiau, kad Vladuko žigulys jau stovi, tad pasiskubinau. Norėjau pradėti darbą ir paklausyti naujų istorijų. Pagal naują darbo grafiką, šiandien Vladukui turėjo būti laisva diena, bet dėl visa ko atvyko aprodyti visos tunelių sistemos, parodyti slėptuves kur lankosi visokie satanistai ir bomžai.
– Vladuk, kodėl načialnikas atrodo kaip banditas? – pasiteiravau po instruktažo grįžęs į kamerą.
– Tai, kad načialnikas ir yra banditas, – nusijuokė Vladukas iš paiko mano klausimo.
– Devintam fortui vadovauja banditas? Muziejus irgi jam priklauso? – nesupratau.
– Ne, čia Prarabas viską valdo. Jis yra įkūręs kažkokią tai firmą „Prarabo kalifatas“, kuri oficialiai yra apsaugos įmonė teikianti paslaugas šiam muziejui ir dar keliems objektams. Na, bando kažkaip įteisinti „stogo“ paslaugą. Kiek teko tuneliuose girdėti, per firmą Prarabas plauna pinigus. Šitas tai šiaip vadelis. Žora vardu, pats Prarabas tai retai užsuka.
– Keista, įsidarbinant jokių popierių nepasirašinėjau, – gūžtelėjau pečiais ir jaučiausi šiek tiek apgautas, nes Vladukas nieko nesakė, kad dirbsiu pas Prarabą.
– Tu galvoji Prarabas durnas ir už tave mokės mokesčius valstybei? – aiškino Vladukas ir dar kiek pašnekėjus, apie dvyliktą valandą nusprendė grįžti namo išsimiegoti. – Bled, nepamenu kada normaliai išsimiegojau. Tik tu jokiais būdais nesugalvok čia užmigti, nes būna načialnikas Žora atvyksta, – pagrasino Vladukas prieš išeinant.
Esu turėjęs budėjimų armijos laikais, kai pagrindinis darbas būdavo tiesiog būti toje vietoje ir neužmigti, tad likęs laikas iki ryto nepraėjo sunkiai. Pasivaikščiojau po tunelius, pažiūrėjau televizorių, pavarčiau Vladuko albumą. Iš ryto atėjusios torpedos įsakė baigti budėjimą ir grįžti namo. Retsykiais kartu su manimi ateidavo pabudėti Vladukas. Kartą išėjome į reidą ieškoti narkomanų gūžtos vienoje iš kamerų. Išgąsdinę narkomanus padarėme firminę nuotrauką ir Vladukui pažadėjus man ją įteikti kaip dovaną, paklykėme iš besipisančių narkomanų reakcijos. Iš baimės susirakino kaip šunys. Kitu laiku nuobodžiaudavau prie televizoriaus arba skaitydamas Vladuko paliktus laikraščius. Taip dirbau gal dvi savaites. Būdavo, kad nakties metu ateidavo keli Prarabo gaujos vyriškiai į požemius, bet įtaręs, jog jie gali būti užsislėpę homoseksualistai banditai, jiems nieko nesakiau.
– Kas čia per sekso filmas bus be moterų? – paklausiau Vladuko atvykusio pas mane vieną budėjimą, vos tik pradėjęs budėjimą.
– Kodėl?
– Naktį vien Prarabo bachūrai eina į požemius, o grįžta uždusę. Kur bobos?
– Che che che, jie čia ne dėl sekso filmo, – pradėjo juoktis Vladukas.
– O ko tada? – nusiminiau, nes tikėjausi gauti lietuviško filmo kasetę.
– Ai bliat, buvau pamiršęs papasakoti, – pliaukštelėjo mažu delniuku sau per mažą kaktą Vladukas. – Prarabo bachūrai čia laiko įkalintą vieną biznio konkurentą. Kažkoks statybų rangovas, ar kažkas tokio. Vienu žodžiu, kažkoks tai bybis.
– Ką? – nesupratau, pamaniau pasigirdo.
– Kaip tai ką, buvo vienas veikėjas, apipiso Prarabą ir po Prarabo teismo gavo bausmę sėdėti šiame forte. Viskas čia paprasta, – lakoniškai pasakė Vladukas. – Dar pats dalyvavau, kai jį atvežė visą apsimyžusį iš baimės.
– Tai mes čia budime tam, kad tas kažkoks konkurentas nepabėgtų?
– Iš dalies.
– O kas jį saugo dieną?
– Che, dieną patys Prarabo vyrai su juo darbuojasi, – klastingai šyptelėjo Vladukas. – Tie kurie atėjo.
Labai nenorėjau turėti reikalų su Prarabu, juolab su jo firma, nes kaip sklandė kalbos ir rodė žiniasklaida, vienintelis būdas išeiti iš jo verslo buvo slapstantis nuo visos Lietuvos torpedų arba numirus. Pasijutau po truputį įsiveliantis į milžinišką nusikalstamo pasaulio voro Prarabo voratinklį, kuriame tarp jau susuktų ir jau suvalgytų aukų be galvų dar slypėjo mažų voriukų kaip sargų načialnikas banditas Žora ir kiti pusgalviai. Vladukas, ta maža šūdmusė, taip pat buvo įsivėlęs į Prarabo voratinklį ir tik laiko klausimas, kada ateis jo eilė, kai Prarabas suleidęs jam nuodus su juo pasiporuos ir nužudys. Ar čia ne vorai daro?
– Blecha, Vladuk, dabar man paaiškink kai ką. Mes čia sargaujam tam, kad nepabėgtų kažkoks senis ar dėl to, kad reikia devinto forto požemius saugoti? – paprašiau teisybės.
– Dėl abiejų.
– Tai kai verslo konkurentą galop nužudys, mes dar turėsime sargauti?
– Žinoma turėsim. Visas fortas su tuneliais de facto priklauso Prarabui. Tik iš geros Prarabo širdies ir kažkokio kartelinio susitarimo Prarabas leidžia muziejui turėti kelias ekspozicijas jo tuneliuose, – paaiškino Vladukas kažkokiais mandrais žodžiais, – po to reikės žmogaus ir dieninę pamainą budėt.
– Nu nachui… – susikrimtau.
Vladukas jau ruošėsi eiti, bet išgirdo kaukšinčias Prarabo vyrų lakierkas. Ėjo pats Žora ir du pacukai broliai, Dimka ir Vadimka, ar kaip ten juos vadino. Kvėpavo giliai, per nosį, lyg būtų tikrai filmavę kažkokią homoerotinę sceną. Praeinant pro sargo kamerą, Vladukas juos sustabdė.
– Vyrai, žinot ką? – atkišo banditams cigarečių Vladukas.
– A? – žemais neandartiolų balsais suurzgė banditėliai.
– Mūsų naujas sargas pagalvojo, kad ten jūs pornūchą filmuojate, o ne žmogų kankinate, che che, – kikendama mane išdavė mažoji šūdmusė.
– Nu tu geras kailis, – sududeno sargų načialnikas Žora atsisukęs į mane.
– Tik dabar prisiminiau, kad buvau jam nepasakojęs apie kalinį, – gretinosi Vladukas. – Gal nuvesti jį ten parodyti, vis tiek gal žmogui atrakcija bus?
– Nereikia, – nukirto Žora. – Tegul budi, vaikšto po Prarabo tunelius ir nieko pašalinio neįleidžia į tunelius ar iš jų. Ponel? – pasisuko į mane gibonas Žora.
– Taip, viršininkas, – atsakiau.
– Vladuk, chulim jį ten vesti? – paklausė Dimka. – Ką, galvoji jam bus labai įdomu sužinoti kur jis sėdi?
– Na taip taip, teisybė, nėra ko ten jo vesti, – nuleido akis Vladukas, įtariau, kad šitas mažas žiurkiūkštis tikrai buvo išnarstęs kiekvieną kamerą ir tikrai žinojo kur slėpėsi kalinys.
– Nežino ir nereikia, – patvirtino Žora ir pasisuko į brolius dvynius. – Blet, nubėkit kuris iki kameros, palikau lobziką (*siaurapjūklį – Kosto pastaba*). Greičiau, gi skubam pas Prarabą, o ne viščiukų valgyt! Marš Vadimka!
Identiškai atrodęs brolis išbėgo į tunelio tamsą ir Žoros buvau pagrasintas, kad neičiau ieškoti kalinio. Kaip sakė Žora, jeigu neduokdie surasiu kalinį ir jį paleisiu, būsiu pietūs Prarabo vilkšuniams.
– Bled, o jeigu užmigsi ant tapčiano ir kažkokiu būdu kalinys tuo metu pabėgs, galiu garantuoti, kad tavo motina tave pamatys per kriminalus, kai rodys tave sukapotą gabalais, – be jokių užuolankų konkrečiai pasakė Žora. Žiaurūs laikai buvo, ką? Banditai ne tiktai žudydavo žmones dėl taisyklių nesilaikymo, bet ir lavonus rodydavo per Panoramą. Čia aš visiškai be juokų.
Vadimka grįžo su šiek tiek kruvinu lobziku ir jį nuvalė į sargo kambarėlyje buvusį čecholą. Žora kaip ir įprasta marozui, paklausė ko žiūriu ir darsyk pagrasinęs kartu su Dimka ir Vadimka įsėdę į juodą bemvą išskubėjo pas Prarabą. Patalpoje likome mudu su Vladuku. Stojo nejauki tyla. Mačiau, kad Vladukas graužėsi, jog nepasakė anksčiau apie kalinamą asmenį.
– Kaip manai, kam jiems tas lobzikas? – nutraukiau tylą.
– Turbūt vėl vargšui tarpupirščius pjaustė… – susikrimto Vladukas. – Jis čia kalinamas ne šiaip sau.
– Bet tu tai tikrai žinai kurioje kameroje jis pasodintas? – paklausiau.
– Tai aišku žinau! Aš jam retsykiais net maisto esu atnešęs, cigarečių. Badauja jis ten, – prisipažino sargas. – Tik aišku šitoms beždžionėms nesakyk.
– Nesakysiu, jeigu dar papasakosi kokią istoriją iš darbinio albumo, – bandžiau nukreipti temą ir pralinksmėti. Albumą paėmiau nuo klijonkę aptraukto staliuko ir atverčiau kažkur per vidurį, maždaug ten, kur buvome praeitą kartą baigę.
– Majabybis, Kostai, važiuosiu aš gal namo. Palikime istorijas kitam kartui, – Vladukas tapo kaip nesavas ir net neparūkęs išvažiavo.
Pasilikau vienas devintame forte ir nebesijaučiau toks vienišas. Įkyriai zyzė mintis, jog kažkur sėdi kažkoks kankinamas diedas, kurį turiu prižiūrėti, kad jis nepabėgtų. Pamėginau išsklaidyti mintis pasikuisdamas sargo kambariuke, galvojau rasiu kokios įdomios literatūros. Pavartęs nučiupinėtą žurnalą „Tik Vyrams“ sulipusiais lapais, nusprendžiau ištiesti kojas ant senos sofkės. Ištiesęs tą vos besilaikantį baldą aptikau kai ką įdomaus. Kažkur į tarpus tarp sustumiamų dalių radau dar vieną albumą su tokiu pat gražiu Vladuko šriftu „Šliauka“.
„Che, kas čia dabar per vėmalai bus?“ sukrizenau ir pravėriau pirmuosius Vladuko albumo lapus. Pamačius turinį, vos pačio nepaėmė šliauka.
Albumas buvo prikaišiotas visokių šlykštynių nuotraukų. Nežinau kokia pirmosios nuotraukos istorija, bet joje klupi pusnuogis vyras surakintas naručnykais ir iš tolo vos įžiūrimomis mėlynėmis po akimis. Sekančioje nuotraukoje padaugėję mėlynių, tas pats pusamžis vyras apsimyžęs. Trečia nuotrauka – ant nugaros išdeginti du apskritimai su viena pailga elipse, suprask, išdeginta varpa. Ketvirta, penkta, šešta ir septinta nuotrauka buvo akivaizdus tyčiojamasis iš vyro. Vienoje nuotraukoje du dvyniai (Dimka ir Vadimka) užsilipę akivaizdžiai šokinėja ant bėdžiaus kaip ant batuto, kitoje fotografijoje vyras pastatytas rakėmis ir rūron sukištos kažkokių gėlių kotai. Be lytinių patyčių įrodymų buvo ir kitų žiaurių kankinimų liudijimai – deginami delnai, ledinio vandens pylimas ant bėdžiaus, dantų traukimas replėmis, pjudymas rotveileriais, kol pusnuogis bėdžius suglaudęs rankas apsiašarojęs meldžia liautis. Fotografijos buvo sudėliotos chronologine tvarka. Užfiksuoti kūno sužalojimai matydavosi sekančiose nuotraukose.
Net man buvo aišku, kad nuotraukose įamžintas Prarabo gaujos kalinamas vyras, tas pats kurį turėjome prižiūrėti, kad nepabėgtų. Kilo klausimas kaip Vladukas gavo šitas nuotraukas, bet prisiminiau, kad šiam fotografiniam fetišistui tokios nuotraukos turėjo būti vienas iš darbo privalumų. Nenorėjęs toliau knaisiotis po svetimas problemas albumą įkišau kur ir buvau radęs. Visu ūgiu išsitiesiau ant sofos pakontempliuoti kaip būtų galima išvengti šio voratinklio ir neatsidurti kalinio pozicijoje.
Jaunimėli, aš jums pamiršau paminėti, kad į tą budėjimą atvykau labai prastam stovyje. Iš vakaro švenčiau gimtadienį ligi pat darbo dienos ir į darbą išėjau pamiegojęs vos kelias valandas. Kad ir kiek grasino načialnikas Žora, kad ir kiek perspėjinėjo Vladukas „tu tik neužmik!“, kad ir kiek šlykščios ir kraują stingdančios informacijos gavau per tas kelias valandas, kad ir kiek baisių nuotraukų mačiau – įvyko tai, kas buvo neišvengiama. Žinot, buvau kaip tas tėvukas kuris savo vaikams giriasi, kad kasdien keliasi 04:45, bet pavalgęs vakarienę 18:30 vos prisėdęs ant sofos nusminga kokiai valandai. Taip pat ir aš. Gyriausi sau, kad esu didvyris kelias valandas numigęs savo namuose ant sofos su rūbais ir galiu atlaikyti daugiau negu dvylikos valandų budėjimą. Vaidinau, kad esu emociškai nepajudinamas, bet pirmasis žiovulys gulint darbe ant sofos tuo pačiu buvo ir paskutinis.
\*\*\*\*\*
Neišsigąskite, man užmigus mano gyvenimo istorija nepasibaigė, oi ne. Kitą savaitę čia pat papasakosiu kas sekė po to, kai užmigau. Kaip bočiai sakydavo: ankstyva varna dantis rakinėja, o vėlyvą akis krapštinėja. Taip galite daryti ir jūs tapę mano rėmėjais – galėsite perskaityti visą istoriją vienu kartu, nereikės laukti kiekvieną savaitę kol įkelsiu naują. Žinoma, nėra privaloma, bet būsiu labai laimingas ir tais keliais euriukais turtingesnis. Būkite laimingi.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0ybCRSjCiU5zgWtYibcBGn2nZvqCQy4gMBtJbESjr3tfv6q5VLmU9WcZhhCi4Wbbol)