IX fortas 3/4

Prisipažinkite, skaitytojai, kaip jums sekasi nugalėti tą pasalūniškai užklupusį miegą? Gal turite kokių tai receptų? Klausiu dėl to, nes bėgant metams ši problema kartais trukdo gyventi. Būna pietums suvalgau kokį lašinių brizą, išgeriu kavos ir žiūrėk, po valandėlės ateina kažkoks dvasių laikas, pradedu knapsėti. Galiu užmigti praktiškai visur – prie pietų stalo, troleibuse, pokalbyje su ponia (ypač jeigu šneka bobiškas nesąmones). Atskleiskite savo paslaptį, ką jūs darote, kai suima miegas darant kasdienius darbus ir vienintelė išeitis yra atlošti galvą ir užsiknarkti ant viso kambario penkiolikai minučių. Šioje istorijos dalyje norėčiau pasidalinti kaip per savo norą pamiegoti prisidirbau. Kas neprisimena, tai praeitose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/whnr73/ix_fortas_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/wna0of/ix_fortas_24/)) pasakojau kaip įsidarbinau į IX fortą sargu, kurį valdė Kauno organizuoto nusikalstamumo vadeiva Prarabas. Pasirodo, forte buvo laikomas Prarabo bizniui prisidirbęs vyriokas, iš kurio buvo baisiai tyčiojamasi, o mano armijos laikų draugelis Vladukas, su kuriuo budėdavau, viską įamžino fotografijose ir jas sudėliojo fotoalbume chronologine tvarka. Bledyna. Na, tai gal pratęskime istoriją.

Ištiesęs ant sofos savo tuomet stangrų jaunikaičio kūną IX forte esančioje sargo kameroje nesitikėjau, jog galėsiu užsnausti. Nors ką ten užsnausti – užmigti! Per pirmąjį ir paskutinįjį žiovulį į galvą šovė mintis „tik nesugalvok užmigti“, bet ją nugesino miego stygius sukeltas prieš darbą buvusio baliuko. Nesąmoningai grimztant į miegą, trumpą sekundės dalį galvoje šmėkštelėjo matyta kalinio nuotrauka su gėlėmis sukištomis į išangę ir sargų načialniko Žoros grasinimas, kad jeigu užmigsiu, man bus pyzdauskas. Užmerkęs akis ir įsipatoginęs ant sofkutės visomis išgalėmis kovojau su miegu, tiesiog grūmiausi. Na, bent jau man taip atrodė.

Nespėjęs užmigti pajutau dunksėjimą, tokį lyg traukinys važiuotų per geležinkelio bėgius. Jeigu sunku įsivaizduoti, tai skambėjo taip: „dun–du–dun, dun–du–dun“ ar kažkaip taip. Žinokit, čia prieš dvidešimt penkis metus buvo, gal ir kitaip skambėjo. Na, žodžiu, visas fortas pradėjo bildėti taip, lyg jį būtų apšaudę kaži kokiomis patrankomis ar būtų įvykęs oro antskrydis. Nuo sofkutės pašokau pajutęs kaip dreba dviejų metrų storo betoninės sienos.

Buvau permirkęs prakaitu. Pasičiupinėjau klyną, rodėsi, kad iš baimės net privariau į kelnes, bet ačiūdie suklydau. Širdis krūtinėje baladojosi taip smarkiai kaip baladojasi toms močiutėms, kurioms paskambina zekas ir apsimetęs policininku pasako, kad sūnus pakliuvęs į avariją ir tuoj ateis į butą policininkas paimti penkiolikos tūkstančių eurų.

„Blecha, ačiū Dievui neužmigau“ tariau sau ir apsidairiau. Atsižvelgiant į mano galvoje kilusius sprogimus, viduje turėjo viskas būti sujaukta, oras privalėjo būti pripildytas penkiasdešimt metų nejudintomis dulkėmis. Patalpoje buvo tokia pati betvarkė kokia ir prieš tai. Kaip ir prieš užmerkiant akis, per televizorių vis dar rodė Panoramą, šnekėjo apie kažkokius kriminalus, nieko naujo. Įkišau galvą į tamsų forto koridorių, ten irgi tas pats, kas prieš atsigulant ant sofos. Visa laimė, jog sprogimai vyko tik mano galvoje. Dėl visa ko žvilgtelėjau į laikrodį.

„Blet, kaip tai 7?“ paklausiau savęs, juk pagal savo biologinį laikrodį jutau, kad ėjau prigulti apie devintą. Nuraminau save, kad laikrodžiui tiesiog pasibaigė batareika, nes ją turguje keičiau prieš gerus metus, tad galbūt išsikrovė. Taip pat neprisiminiau, jog būdamas darbe žiūrėjau į laikrodį. Sargo celėje laikrodis rodė šiek tiek po 7.

„Matvaju, turbūt vėl tos saulės magnetinės audros“ caktelėjau ir prisėdau ant sofos damušti Panoramos.

Prieš pradedant suvokti ką rodo, kažkur tunelio tolumoje pasigirdo kaži koks vėjo ūkavimas. Noriu atkreipti dėmesį, kad ne šiaip sau koks bobiškas „chuuu“, bet vyriškas šniokštimas, vos ne skrepliavimasis. Pamenu Vladukas sakė tokiais momentais nueiti pažiūrėti į tokią carinę ventiliacijos sklendę, būdavo jeigu narkomanai vaikai lenda pro ją, tai nepajėgia iš vidaus jos uždaryti. Tą ir nusprendžiau padaryti. Išėjus iš sargo kameros požemių link, pašiurpo visas kūnas. Esate kas žiūrėję Ekstrasensų mūšį? Kodėl aš dar klausiu, aišku esate. Tai ten esu išmokęs vieno dalyko – jeigu patalpoje staiga pasidaro baisiai šalta ir pašiurpsta oda, reiškia toje patalpoje kažkur yra piktoji dvasia, bildukas, pikų dama ar dar koks pavadinimas vaiduokliui.

Blecha plūstelėjo tokia šalta stingdančio oro banga, kad rodėsi tunelių prieigose vaidenasi ne šiaip kokia močiutės vėlė, bet visų IX forte mirusių žmonių vaiduokliai. Bachūro kodeksas neleido parodyti silpnumo, tad nepabūgau ir pasiėmęs prožektorių pasukau tunelių link. Dėl visa ko pasiėmiau ir armatūros gabalą, kuris pagal instrukcijas buvo pagrindinis sargo tabelinis ginklas.

Tuneliuose aidėjo kažkokie šūksniai, lyg vyktų narkomanų vaikų peštynės. Išjungęs fanariką lėtai slinkau požemiais garso link, bet nesigaudžiau kas vyksta – garsas pradėjo sklisti toje vietoje kur buvo sargo kamera. Tyliai nusėlinau atgal prie savo darbo vietos, bet joje nieko nebuvo. Vėjas kiaurai košė pro tunelių sistemą, garsai buvo įvairiausi, nuo moterų klyksmų iki metalo daužymo.

Norėjau garsiai surėkti vaikams liautis išsipisinėti, bo atėjęs atrašysiu visiems pyzdako, bet pasielgiau protingiau. Tyliai kaip šešėlis ir grakščiai kaip katinas sklendžiau po tunelius. Visų pirmiausia nuėjau pažiūrėti sklendės. Ji buvo uždaryta ir užplombuota plastilinu pačio Vladuko – per vieną iš pagrindinių slaptų įėjimų niekas negalėjo ateiti. Beje, Vladukas buvo paspendęs ir visokių spąstų įsibrovėliams – pridėliojo tuščių pelėkautų į kuriuos neapdairus įsibrovėlis tikrai būtų įlipęs, buvo pritampęs visokių siūlų, ant vieno įėjimo buvo netgi prie virvės parištas myžalų kibiras, kai užkabinus virvę visas turinys turėjo subėgti ant nekviesto svetelio. Tolumoje girdėjosi siaubingas senės juokas. Nuslinkau ton tunelio pusėn. Paieškos buvo nevaisingos kaip mano teta Zita, iš motinos pusės. Išnarsčiau kone viską ir nepatikėsite – nei vaikų, nei narkomanų, nei kažkokių žvengiančių senių. Visi spąstai buvo vietoje. Nusprendžiau, kad tikrai dvasios bus apsilankiusios. Nors nebuvau tikintis, dėl visa ko persižegnojau kaip kadaise mokė močiutė, bet man rodos atvirkščiai, todėl kad suveiktų persižegnojimas tą patį padariau ir kita puse.

Žegnojimasis matyt suveikė. Klaidžiojant tuneliais ir artėjant prie garsų šaltinio, vaiduokliai po truputį tilo, kol galiausia nebuvo jokio garselio požemiuose. Tik iš kažkur sklido baisi smarvė. Jeigu įdomu, tai ta smarvė nebuvo šiaip sau pirstelėjimas ant sofos ir smarvės laikymas po subine keliolika minučių, oi ne. Ore pynėsi kraujo krešulių, pūlinių, neplautos šiknos, prakaito, sūrių ašarų, išmatų ir šlapimo kvapas.

„Blet, negi dvasios dar ir apsišiko?“ sukrizenau.

Uostinėdamas orą, iš smalsumo patraukiau kvapo šaltinio link lyg pasieniečių šuo ieškantis narkotikų. Kaip rodė mano vidinis kompasas, turėjau būti dešinėje forto pusėje. Akimis čiupinėjant aplinką pamačiau ant žemės gulintį kažkokios skardos gabalą, puikiai susiliejusį su čia buvusiomis sienomis. Priešais tą skardos gabalą žiojėjo didelė skylė sienoje. Iš šono žiūrint, buvo panašu į patalpą.

Sugniaužiau armatūros gabalą dar stipriau ir nuėjau prie įėjimo. Smarvės šaltinis tikrai turėjo būti šioje patalpoje. Blecha, pagalvojau, gal čia koks Cerberis padvėsė ar koks gyvūnas. Lėtai prislinkau prie slapto kambariuko ir atsargiai įkišau galvą. Neatrodė, jog kažkas būtų viduje, tik kampe kažko pripilta tamsaus, lyg išmatos. Nusprendęs, kad narkomanai vaikai susikūrė gūžtą ir ją priteršė, garsiai nusikeikiau ir pagaliau išdrįsau prožektoriumi pašviesti į vidų.

Kameroje, mano mielieji bičiuliai, nebuvo narkomanų landynė. Pamatęs kraują, šūdus, išmuštų dantų karolius ir kraujo brūkšnius ant sienos žyminčius dienas supratau, jog toji kamera priklausė Prarabo gaujos kaliniui kurį turėjau saugoti.

Pirmiausia pyzdausko skonis atsirado gerklėje, po to švelniai kirto per kelius. Drebančiomis rankomis ir susisukusiais viduriais, su viltimi nuėjau į kamerą tikėdamasis ten surasti kalinį, tačiau jo nebuvo. Blecha, juk turėjau jį saugoti, o jis kažkokiu būdu pabėgo. Iš baimės apsivėmiau. Išėjęs iš patalpos atsikvėpavau kiek grynesniu oru ir bėgau dar kartą tikrinti visų galimų išėjimų iš forto.

Nei vienos durys, nei viena landa, absoliučiai niekas nebuvo judinta – kalinys rodos išnyko. Streso apimtas papuoliau į Vladuko spąstus ir užsiverčiau myžalų kibirą ant savęs. Nuvėmęs dar vieną porciją tulžies puoliau bėgti atgal į sargo kamerą. Pakelėje dar keliolika kartų patikrinau išėjimus, bet viskas buvo užantspauduota kaip ir prieš tai.

Vos ne apsiverkęs grįžau į kamerą ir pačiupęs vandens bačioką išėjau į lauką nusiplauti myžalų. Turėjome celėje ir telefoną, bet nedrįsau skambinti Žorai, kad pabėgo kalinys. Nusprendžiau pirmiausia apsiprausti ir parūkius apsvarstyti kokie mano galimi veiksmai. Visa laimė, jog cigarečių nesinešiau kartu.

Nuplovęs galvą ten buvusiu ūkiniu muilu ir ant savo kūno užsivertęs vandenį puoliau rūkyti. Pamaniau, turiu visą naktį, sugalvosiu ką daryti, bet atsirado dar viena bėdelė – lauke jau pradėjo švisti. Su cigarete dantyse žvilgtelėjau į sargo kameroje buvusį laikrodį. Rodė šiek tiek prieš aštuonias, kaip ir laikrodis ant riešo.

„Eina nachui, tai visgi ne magnetinė audra, o pramiegojau. Jobani vrot…“ griebiausi už galvos ir išleidau kelias vyriškas nervines ašaras.

Nusiraminau surūkęs dar kelias cigarkas ir grįžau į celę. Buvau vis dėlto vyras ir pačiupau telefoną paskambinti Žorai, kad kalinys pabėgo. Dėl visa ko užmečiau akį į televizorių, kuris man atsikėlus pasirodė, jog transliuoja Panoramą, kurią šiaip jau rodo vakarais. Dabar, apie aštuonias ryto, rodė kažkokią specialią transliaciją. Pramiegojimas, dvasių apsilankymas, myžalų apsipylimas ir kalinio prapisimas buvo maža bėda palyginus su tuo ką pamačiau per televizorių.

„Mielieji žiūrovai, sveikinuosi su jumis dar kartelį“ pradėjo užtinusi nuo miego tiesioginės žinių transliacijos vedėja „Netikėta žinia – po dviejų mėnesių dingimo atsirado žymus Kauno miesto verslininkas Silverstas Šliauka. Atleiskite už klaidinga kirčiavimą. Atsirado Silverstas Šliaukà. Visą Lietuvą sudominęs dingęs verslininkas pagaliau atsirado. Kaip teigia du mėnesius dingęs be žinios asmuo, jis buvo laikomas nelaisvėje pas žymųjį Kauno apskrities nusikaltėlį pravarde „Prarabas“. Pateikiame įrašą iš skubos tvarka surengtos policijos spaudos konferencijos, kurioje dalyvavo ir pats Šliaukà. Įspėjame jautresnius žiūrovus, interviu turinys ir pono Šliaukos išvaizda gali šokiruoti.“

Žiūrėjau ir negalėjau patikėti. Ragelis rankose nusviro ir teko prisėsti taip ir nepaskambinus Žorai, kad mūsų kalinys pavarde Šliaukà pabėgo.

„Pirminiais duomenimis“ televizoriuje kalbėjo ūsuotas policininkas atrodęs kaip ką tik po medžioklės „Ponas Silvestras Šliaukà buvo kalinamas Prarabo nusikalstamo susivienijimo grupuotės narių Kauno IX forte. Laimingo atsitiktinumo dėka jam pavyko ištrūkti iš gaujos narių savadarbės įkalinimo įstaigos vakar vakare, apie 21 valandą. Jau šiandien, tai yra apie pirmą valandą nakties ponas Šliaukà susiorientavęs kur esąs pats nuėjo iki gydymo įstaigos ir jam suteikus pirmąją pagalbą paprašė iškviesti policiją ir žurnalistus. Taip, kad šis susitikimas su jumis, žurnalistai, yra iš dalies pono Šliaukos prašymu. Pone Šliauka, žodis jums.“

Kamera buvo atsukta į tą vadinamąjį poną Šliauką, kuris buvo subintuotu veidu ir buvo panašus į mumiją, o ne į kažkokį stambaus verslo savininką. Silvestras Šliauka subintuotais pirštais kilstelėjo stiklinę vandens ir per skausmus nurijęs turinį, prabilo šveplu balsu (dantų jis jau nebeturėjo):

„Šiais metais, vasaros pradžioje, berods birželio pirmosiomis dienomis, buvau biznio susitikime su nusikalstamo pasaulio gaidžiu, dar žinomu kaip Prarabas. Turėjome aptarti mano statybų įmonės teikiamų paslaugų atlikimo kokybę, kuri pasak jo buvo „neverta nei šimto čigonų dešimties metų darbo“. Man atsakius, jog Prarabas gali sau į išangę kištis tolimesnį biznio pastato kokybės užtikrinimą, buvo pasiūlytą man pačiam į išangę sukišti, cituoju „smauglį kurį laikau tokiems kaip tu“. Pavadinęs Prarabą gaidžiu išėjau iš konspiracinio buto Vilijampolėje ir prieš sėdant į automobilį man buvo uždėtas maišas ant galvos ir mane įkišus į bagažinę kelias valandas buvau vežiojamas po, kaip įtariau Kauno miestą ir jo apylinkes. Girdėjau kaip Prarabo nusikaltėliai tarėsi kur mane kišti.

Buvau nuvežtas į kažkokį rūsį ir jame kalinamas bei kankinamas du mėnesius. 69 dienas pas mane kiekvieną dieną ateidavo Prarabo sėbrai Žora ir dvyniai Dimitrijus ir Vadimas, į kuriuos kreipėsi Dimka ir Vadimka. Šešiasdešimt devynias dienas kiekvieną dieną iš manęs tyčiojosi, fiziškai kankino reikalaudami perrašyti biznį Prarabui, atsirado reikalavimų pačiam ranka parašyti laišką giminaičiams, jog esu išvykęs ir dar aibę kitų reikalavimų, su kuriais savaime suprantama nesutikau. Kankinimų metu netekau beveik visų savo dantų, man buvo išplėšti nagai ir pjaustyti tarpupirščiai su lobziku“ pasakęs Silvestras Šliaukà pakėlė subintuotas rankas. „Kartais atvykdavo kažkoks šundaktaris ir pagydydavo, kad nenumirčiau. Taip pat buvau lytiškai išnaudojamas, man nėra gėda to pripažinti. Visus mano kankinimus fiksavo vienas iš Prarabo narių dirbęs sargu. Tas iškrypėlis fotografavo mane kasdien ir sakėsi kada nors atidarysiąs parodą iš šių kankinimų fotografijų.“

„Pone Šliauka, prašau papasakokite kaip jums pavyko ištrūkti“ žurnalistų klausimų šurmulyje išryškėjo jauno žurnaliūgos balsas.

„Laimingo atsitiktinumo dėka. Vakar, kai mane žalojo su siaurapjūkliu, kvailiai dvyniai pamiršo jį mano kameroje ir tik vėliau paskubomis atbėgę pasiimti, užmiršo mane pakankamai gerai užrakinti, tad apie kažkur devintą ar dešimtą vakaro, sukaupęs visas savo jėgas išspyriau duris, nes tai tebuvo vienintelė proga. Na, kas toliau įvyko, tai tik įrodo, kad toks dalykas kaip Dievas iš tiesų egzistuoja. Kažkokiu būdu svirduliavau po požemius ir suradau išėjimą, kuris buvo saugomas sargo. Tiktai Dievo dėka sargas buvo užmigęs ir net nesureagavo kaip aš inkšdamas užėjau į jo būdelę ir pasiėmiau kelias cigaretes, mat iki suėmimo buvau užkietėjęs rūkorius.“ Taręs Šliaukà iššiepė savo bedantę burną apnuogindamas skyles burnoje. „Kaip miegantis sargas manęs neišgirdo ir nepamatė man išliks nesuprantama visam gyvenimui.“

Supratau, kad mano gyvenimėliui ateina galas ir pagaliau papuoliau į Prarabo voratinklį ir tuoj būsiu suėstas.

Po šio reportažo vedėja visiems pasakė, kad daugiau informacijos bus pateikta dienos žiniose, kai bus surinkta daugiau informacijos. Per televizorių parodė pačio Prarabo vilą ir policiją apsupusią tą jo tvirtovę. Policininkai buvo pasirengę šturmui. Norėjau pasižiūrėti kuo čia viskas baigsis, bet į saugomą IX fortą atvyko svečių. Iš baimės išangė vidun susitraukė taip, kad subinė pasidarė bent vienu džinsiniu dydžiu mažesnė.

\*\*\*\*\*

Na tai štai ir pristabdysiu šį pasakojimą. Perkopėme dviejų tūkstančių žodžių ribą, tad manau būtų jums visai neprošal pailsinti akis nuo ekranų, ne? Istoriją, kaip visada, pratęsiu sekančią savaitę, tad duokdie mane prisiminsite ir sugrįšite paskaityti manosios istorijos. Prieš atsisveikinant, noriu visiems priminti, kad perėmę mane Contribee ne tiktai remiate mano kūrybą, bet ir prisidedate prie to, kad aš galutinai nenuskursčiau.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0uhTt7FnEHk82DigKaqBeR7EbF5Z24KN9JrcEeCbEWgqn4fxTNbJTsc4RrRW4u3SCl)