IX fortas 4/4

Kiek iš jūsų yra buvę tikros mirties akivaizdoje? Aš kalbu ne apie tuos „vos nenumiriau“ kai iš vakaro padauginę ryte nepadarote pachmielo ir drebantys einate dirbti fizinio darbo. Taip pat ir ne apie tuos momentus, kai šeštoje klasėje būdamas ereliu pasiuntėt nachui fizruką, turėjusį pilną teisę jums užlaužti rankas, bet kadangi buvo kurčias, nenugirdo. Ne, aš apie realią mirties grėsmę, kai pavyzdžiui su draugeliais pripisę sugalvojat, kad visai nieko būtų užsilipti ant chruščiovkės stogo ir persivertus per tą mažą laiptelį spjaudyti ant galvų, ar ant prikolo pasišparinguoti. Brangūs draugai, pagaliau išaušo metas damušti istoriją, kurioje, kaip pamatysite, tikrai stovėjau mirties akivaizdoje po praeitos dalies įvykių. Kas praeitose dalyse įvyko galite paskaityti ir patys ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/whnr73/ix_fortas_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/wna0of/ix_fortas_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/wt1vdl/ix_fortas_34/)).

Per televizorių pamatęs reportažą apie tai, jog Prarabo gaujos kalinamas Kauno verslininkas Silvestras Šliaukà pabėgo iš IX forto ir padarė apie tai specialų reportažą per televiziją, pajutau, kad per savo eilinį zaliotą šį kartą tikrai numirsiu. Mane skaitantis jaunimas žino, kad Prarabas buvo ne šiaip sau turgaus bobeles reketuojantis banditėlis, o visą Kauno ir Kauno rajono nusikalstamumą kuruojantis krikštatėvis.

Drebantis sargo celėje spėjau užmatyti kaip per televizorių rodė Silvestro Šliaukos pasisakymų padarinius – policijos pareigūnai buvo apsupę Prarabo vilą su bokšteliais ir jau ruošėsi ją šturmuoti. TV kamera taip pat buvo atsukta į bokštelyje buvusius apsauginius, kurie savo ruožtu buvo pasirengę ginti Prarabo tvirtovę. Savo šaunamaisiais ginklais taikėsi į policijos pareigūnus. Toliau kamera priartino milžinišką balkoną viloje, kuris greičiausia priklausė pačiam Prarabui. Už lango matėsi su triusikais išlindęs pusamžis vyras, bet identifikuoti ar tai iš tiesų buvo jis, neleido tuometinės turimų TV kamerų technologijos ir skiriamas biudžetas žinių laidai. Buvo smalsu ar tikrai Prarabo kišenėje laikomi policijos pareigūnai pasiryš šturmuoti savo pusiau darbdavį Prarabą. Bėgdamas nuo savosios realybės stengiausi sutelkti dėmesį į televizorių, kad užmirščiau koks man pareidinėjo pyzdauskas. Ne ilgai trukus sulaukiau svečių.

Pro praviras duris į IX fortą pasigirdo atlekiantis sportinis automobilis. Norėjau sureaguoti ir bėgti pasislėpti kažkur į požemius, bet žinojau, kad tuomet slapstytis turėsiu visą likusį gyvenimą. Užgesus automobiliui, link forto sklido garsėjantys kojų trepsėjimai, kuriuos labai greitai pakeitė sargų načialniko Žoros šūksniai:

– Pyderaste tu blet, – tik įbėgęs į fortą stvėrė mane už gerklės Žora ir pradėjo kumščiais malti veidą. – Tau buvo sakyta, nemiegok ir saugok tą Šliauką! Ar tu bent įsivaizduoji kas dabar bus? Ar tavo buka galva bent suvokia, koks šūdas dabar užvirs, ką?! Ar supranti ką tai reiškia Prarabui ir visai mūsų chebrai, jobani vrot? – žviegdamas Žora ne savo balsu mane mėtė po sargo celę.

– Žora, greičiau vedam jį į tunelį, mentai gali atvažiuoti! – tarė Dimka.

Gulėdamas ant žemės kaip koks sulūžęs šezlongas pamačiau, kad su Žora atvyko Dimka, Vadimka ir dar kažkoks smogikas. Po kurio laiko atšliaužė išsigandęs senis. Pamaniau, kad čia užklydo prašalaitis, kuris viską pamatęs bus kartu su manimi nužudytas. Pasirodo, senukas atvyko kartu su bachūrais.

– Dabar klausyk, senas bybi, tu sėdėk čia, apsimesk, kad nieko nežinai. Mes tunelį užrakinsime iš vidaus. Kai mentai lieps parodyti kur Šliauka buvo kalinamas, sakyk kaip ir tarėmės, kad budi čia tris metus ir nesi praleidęs jokių pašalinių, ypač verslininkų. Dėl visa ko visur juos pavedžiok ir priėjęs iki užrakintų vartų į dešinį flangą gūžčiok pečiais ir sakyk, kad neturi raktų ir niekada gyvenime nesi turėjęs, supratai, žilaseni? Pabandyk, tu blet, prasižioti, – pagrasino išsigandusiam seniui Žora.

– Supratau, supratau, aš nieko nemačiau ir negirdėjau. Dirbu čia tris metus ir jokių kriminalinio pasaulio atstovų nesu matęs, tik per televizorių, – linkčiojo pasimetęs diedukas.

– O tu, myžalo puta, eisi su mumis, – įsakė Žora.

Keturių apokalipsės raitelių mušamas, strategiškai buvau vejamas į savo dienų pabaigą dešiniajame IX forto flange, toje pačioje kameroje, kur visai nesenai buvo kalinamas Silvestras Šliaukà. Spyriais, smūgiais ir bachūriškais grasinimais buvau nuvarytas į celę, kurioje galėjau lažintis, jog kalėsiu iki gyvos galvos, tai maždaug kokias porą valandų.

– Per va šitą daiktą, – pradėjęs sakinį Žora iš čemodano ištraukė į plytą panašų ragelį, visišką anų laikų sensaciją, kas buvo mobilusis telefonas Motorola, – su manimi susisiekė pats Prarabas ir pasakė surasti ir užmušti tą, kuris užvirė šitą šūdų košę. Leido daryti su tavimi ką norime, tad vyrai, – atsisuko Žora į Dimka, Vadimką ir tą kitą, – atneškit akumuliatorių ir krokodilus iš skladuko.

Vadimka ir tas kitas bachūras nuėjo paimti akumuliatoriaus iš gretimos celės, kuri buvo dešiniajame flange ir turėjo visokių reikalingų įrankių kankinimams. Žorai pakėlus mane iš Šliaukos šlapimo balos į mane pasipylė įvairiausių smūgių kruša. Smūgiavo ir spardė visur kur tik pakliuvo. Kol buvau mušamas, svarsčiau galimus išsisukimo variantus, bet nuo smūgių į kaukolę ko tais nesigalvojo.

– Vyrai, palikit ir mums, – tarė Vadimka grįžęs su akumuliatoriumi ir krokodilais (jaunime, čia tokie žnybtai naudojami užkurti automobiliui nuo kito automobilio akumuliatoriaus).

Kol Žora su Dimka atsigaudinėjo rūkydami, juos pavadavo Vadimka ir tas kitas bachūras. Jie buvo kiek silpnesni, bet nedrįsau jiems to sakyti. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nebuvau talžomas taip, kad mane užmuštų, oi ne, buvau mušamas taip, kad man skaudėtų ir tai keltų nežmonišką diskomfortą.

– Gerai, nachui, – mostu trumpam pristabdė smurto protrūkį Žora, – tu man paaiškink, nes aš nesuprantu. Kokio bybio sugalvojai nueiti miegoti, kai tau buvo liepta nemiegoti ir saugoti, kad kalinys nepabėgtų?

–Nnchm… – bandžiau kažką pasakyti, bet vos išleidau kaimo alkoholiko garsą.

– Klausyk, tu čia vakar taip norėjai nueiti pas tą Šliauką, gal tu jį ir paleidai? – paklausė Vadimka su lakierka prispaudęs mano galvą ant šaltų IX forto grindų.

– Nniea, – gailiai kaip kačiukas sukniaukiau. Bachūrai, nepripažįstantys jokių emocingų vyriškos silpnybės apraiškų, pradėjo kvatotis ir vadino mane boba. – Nniea aš… – kartojau kol diedai juokėsi.

– Ne tu sakai? – juokėsi Žora, – tai gal pats pabėgo?

– P…pats… – inkščiau po padu. – Per žinias sakė, kad vartai buvo neužrakinti.

– Nesąmonė, pusgalvi, – spyrė pilvan Vadimka. – Mudu su Dimka pasiėmę lobziką dar patikrinome, kaip uždarėme, ane Dimka?

– A… Jo jo. Uždarėm, – intelektualiu brolio Lavrinovičiaus balsu atsakė Dimka.

– Ar tikrai uždarėt? – perklausė Žora. – Bachūro žodis?

– Jo jo, bachūro žodis, – pastatė ant kortos visą savo vyriškumą Vadimka.

– Matau esi biški apsnūdęs, – kreipėsi vėl į mane Žora. – vyrai, papurtykime jį. Smirda taip, lyg jau būtų apsimyžęs, ehehehe.

Man, kad ir kaip būtų gėda prisipažinti, numovė kelnes ir smėlio spalvos glaudes. Pasodino ant iš kažkur atsiradusios taburetės. Praskėtę kojas pasišaipė į genitalijų ir kaip jos atrodo.

– Ehehehe, – juokėsi Žora, – tu gal pedikas, kad virš bybio skutiesi? Hehehe, – kaip neandartiolai net springo iš juoko Prarabo bachūrai, dėmesį savo intymiai higienai skyrę turbūt tiek kiek savo moterims, tai čia maždaug minimaliai, kad nebūtų pyzdauskas. – Gerai, vyrai, dėkite gnybtus ant kiaušų su bybiu ir ant mažos bickės. Kaip sakoma, pasipurtysi prieš mirtį. Po to pažiūrėsime kiek plaktuko smūgių atlaiko tavo kaukolė.

– Daugiau penkiolikos dar niekas nėra atlaikęs, – sakė tas kitas ir pirmiausia uždėjęs minusą ant bickės, pliusą uždėjo ant varpos. Duriantys gnybto spygliai rėžėsi į varpą, pradėjau klykti ne savo balsu, nors laidai dar net nebuvo prijungti prie akumuliatoriaus.

– Čia ne aš! Ne, ne, ne! Prisiekiu ne aš! – pradėjau spiegti prieš vaikštant elektros srovei iš akumuliatoriaus po mano kūną.

– Aha, gal generalinis komisaras Liubertas atvyko ir išgelbėjo Šliauką? – abejojo manimi bachūrai.

– Vladukas! Čia Vladuko darbas, – nepajutęs pamelavau.

– Nebesvaik tiktai, jis pas mus keli metai dirba, – numojo ranka Žora.

– Atvičiaju ant gaidžio, vyrai, – ištraukiau vieną iš stipresnių kortų. – Mes su juo kartu armūchoje tarnavome, jis buvo už mane jaunesnis, vaikydavau jį smarkiausia iš visų. Turbūt sugalvojo mane pakišti. Prisiekiu, vyrai, – meldžiau žiūrėdamas kaip tuoj vienas bachūras uždės pliusą su minusų ant akumuliatoriaus.

– Myša, palauk, – sustabdė Žora. – Jeigu Vladukas sugalvojo tave pakišti, tai kokio bybio tu užmigai? Man nesueina biški galai.

– Ne savo noru užmigau, – skaudančiais vyriškai lytiniais organais atsakiau kiek aukštesniu balsu negu įprasta. – Žora, kai jūs išėjote, mane Vladukas pavaišino Kagoro stikline ir nuo jo per mažiau nei minutę nusmigau. Mane užmigdė.

– Bliad, Vladukas visada gyrėsi, kad taip boboms darydavo! – pritarė man Vadimka.

– Taip taip, Žora, – pritarė broliui Dimka, – su Vladuku kartą esame klofelinu užmigdę dvi tokias besilaužančias ciolkas.

Iš bukų Žoros akių mačiau, jog jo skaičiuotuvo galingumo smegenys veikia Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės pajėgumais.

– Klausyk, Žora, – sukaupiau visą likusį vyriškumą, – Vladukas prieš savaitę rodė ta fotoalbumą kuriame kasdien fotografavo Šliauką ir nuotraukas dėliojo iš eilės, – sumelavau, nes tą albumą pamačiau tik vakar. – Žinai ką jis man pasakė?

– Nu nu? – sukluso Žora susidomėjęs kartu su likusiai bachūrais.

– Sakė jeigu kada nors jūsų chebra ant jo parašys zajavą (pareiškimą policijoje), jis tą albumą išviešins žurnaliūgoms.

– Bet čia dar nereiškia, kad…

– Klausyk, Žora, – nutraukiau jį, kas buvo labai nemandagu net bachūrų tarpe, – nepisu aš tau proto. Kaip man vakar gyrėsi Vladukas, jam Šliauka pasiūlė butą Kaliningrade mainais į laisvę. Kai paklausiau ką nusprendė, besijuokdamas manęs paklausė ar suplėšyčiau laimingą Teleloto bilietą.

Įsijaučiau meluodamas. Pripasakojau dalykų, kad Vladukas sakė pakiš Prarabą ir panašiai ir neva man išgėrus stiklą vynelio, aš kaip mat atsijungiau. Žoros akys lakstė. Akimirką net išsigandau, kad jam sprogs smegenys.

– Paskutinis dalykas, Žora. Kai šįryt prabudau prieš aštuonias, to Šliaukos albumo sargo kambaryje niekur neradau. Tau neskambinau, nes ieškojau to albumo su nuotraukomis, kuriose matosi jūsų visų veidai. Na tik tavęs nėra, – pasakiau atsisukęs į krokodilus virš akumuliatoriaus laikantį Myšą. – Yra ir ta nuotrauka, kur jam į subinę sukišot gėles, kur jis nuogas, o jūs stovit už nugaros kruvinas, arba kur Vadimka ar tai Dimka nusimovęs…

– Užtenka, supratom, – dabar mane nutraukė Žora.

– Klausyk, viršininkas, – mečiau paskutinįjį kozirį. – Dabar tau, tamstele, rinktis. Arba tu su chebra mane nupurtai akumuliatoriumi, lobziku supjaustai tarpupirščius, ištrauki dantis ir plaktuku sudaužai galvą, arba paleidi mane, pamirštam šitą bachūrišką nesusipratimą ir važiuoji su chebra įvykdyti Prarabo įsakymo, kad būtų įgyvendintas teisingumas tam, kuris paleido Šliauką, – sukandęs iš skausmo klibančius dantis tariau.

– Nuimkit tuos krokodilus nuo bybio. Greičiau! – įsakė Žora tam Myšai ir šis juos nuplėšė nuo mano pomidoriukų. Norėjau cypti iš skausmo, bet nebenorėjau atkreipti dėmesio į save. Dimka ir Vadimka atrišo kojas ir aš apsirengiau.

Nelabai išmanęs technologijų veikimo principo, Žora mėgino savo Motorola plyta paskambinti Prarabui, bet akivaizdu, jog IX forte nebuvo ryšio.

– Kurva, blet, nekelia Prarabas rago. Davai, greičiau važiuojam į viščiukinę! Vladukas ten pastoviai trinasi kai neturi klientų. O tu, – kreipėsi Žora neprisiminęs mano vardo ir uždėjo savo meškos letenas ant mano palyginus vaikiškų pečių, – pamiršk kas čia buvo, atleisk už menką nesusipratimą ir manau vsio zajabys, ane? Matau esi čystas bachūras, užsuk kažkada pas Prarabą ir pasakyk, kad nuo manęs, galėsi normaliai kažkur padirbėti.

– Vsio zajabys, Žora, nieko čia ką tik neįvyko. Kai surasit Vladuką, duokit jam pyzdi nuo manęs ir pasakykit, kad nuo manęs. Nuo Vytuko, – pasakiau išgalvotą vardą ir vos nepakišau savęs. Prarabo vyrai galėjo man pasiūlyti važiuoti kartu įvykdyti nusikaltimo, tada būčiau tikrai sudegęs.

Žora su bachūrais linktelėjo ir pagriebę akumuliatorių ir įrankių komplektą pasileido bėgti iš tunelio dešiniojo flango pro sargo celę, na patys manau suprantate. Bukagalviai marozai mane paliko už nugaros ir kai jie buvo pakankamai toli, išpūčiau visus krešulius iš nosies, išsiskrepliavau ir pilnai atsikvėpavau. Pats pabėgau pro vieną iš Vladuko slaptų patekimų į fortą. Pajutau kaltę, kad pakišau vargšą Vladuką mirčiai. Nors taip pagalvojus, jeigu nebūčiau pakišęs, Kosto Dumausko kūnas dar dabar būtų užkastas kur nors Kleboniškio miške.

Išlindęs užsilipau ant kalvelės ir pamačiau vis dar stovintį juodą Žoros bemvą. Nuo Šilainių pusės link IX forto mačiau su švyturėliais atvažiuojančius mentų automobiliukus.

Prasmirdęs svetimu šlapimu ir krauju, ­pervargęs grįžau namo tik apie pietus. Mane pamačiusios kaimynės kraipė galvą „vėl tas Kostas užgėrė, tuoj gaus galą“. Virtuvėje turėjau telefonų knygą ir suradęs Vladuko telefono numerį jam paskambinau. Vladukas matyt buvo išvažiavęs taksauti, todėl niekas ragelio nepakėlė.

Nuprausiau prasmirdusį kūną, net išsivaliau dantis ir iš įpročio įsijungiau televizorių. Kaip tik rodė laidą apie šiuos įvykius. Policija be šūvių pateko į Prarabo vilą, bandydama sulaikyti jį, bet nieko nerado. Buvo suimti apsaugos vyrai bokšteliuose dėl pasikėsinimo į policijos pareigūnus. Žinių reporteriai bandė analizuoti įvykių seką, bet man viso to šūdo užteko ir išjungęs televizorių nuėjau miegoti.

Prabudau tik kitos dienos rytą. Paskambinau Vladukui darsyk, bet niekas ragelio nekėlė. Kelias savaites niekur nėjau iš namų, kad manęs netyčia nepažintų, priedo, reikėjo išsigydyti smurtines žymes. Bendrai į turgų dirbti grįžau gal po kokio mėnesio. Iš ūsuotų turgaus pletkininkių bobų lūpų ši istorija buvo pranykusi, dabar visos šnekėjo, kad per rusus pasakojo, jog tuoj ateis pasaulio pabaiga.

Vladuko taip ir nepamačiau. Šiais laikais bandžiau jį surasti feisbuke, bet pagal jo vardą ir pavardę jo nepavyko surasti. Viską išbandžiau – Vladu Kas, Vla Das, Vladas ir Danguolė, Vladas Nesvarbu, bet nieko surasti nepavyko. Dažnai užsukdavau ir į viščiukinę, bet jo nemačiau, kaip ir Vadimkos, Dimkos ir Myšos. Įtariau, kad bachūrus suėmė, kai jie norėjo įvykdyti kerštą Vladukui. Bet pala, kodėl tada Vladuko niekur nemačiau, jeigu juos suėmė? Ai, blecha, koks dabar skirtumas.

Po šių įvykių pirmą ir paskutinį kartą Žorą mačiau per televizorių 2021 metais, rugpjūčio 10 dieną, kai į Vilnių atvažiavęs su juodu šaranu pro mašinos langą skandavo „Seimą lauk“ ir po to vakare mėtė akmenis į policijos pareigūnus. Teisingumas nugalėjo, kitame epizode matėsi jis gulintis ant žemės surakintas, kruvina burna rėkiantis „už ką?“.

Šie įvykiai labai įdomiai pasisuko pačiam Prarabui. Štai ką apie tai sakė vienos televizijos žinios (net buvau įsirašęs į kasetę):

„Pono Prarabo alibi buvo toks, jog pastaruosius porą mėnesių šis buvo komandiruotėje rusijoje ir apie Pono Šliaukos parodymus bei kaltinimus nieko nežino. Šturmo metu policijos pareigūnams prašukavus jo namus, vadeiva nebuvo surastas. Manoma, jog ponas Prarabas pasinaudojęs tunelių sistema pasislėpė. Pono Šliaukos atsiradimo dieną, kai policijos pareigūnai prieš šturmą stovėjo prie jo pilies, trumpam pasirodęs vyras už lango, pasak pono Prarabo buvo ne jis, o turbūt vaiduoklis. Paklausus pono Prarabo ar tuomet jis žino, kad vaiduoklis miega su jo žmona, ponas Prarabas žurnalistui atsakė „dar pašnekėk ir tuoj su tavo motina permiegosiu“. Televizijos laidų žurnalistas Jonas Pramanovas tą pačią dieną buvo rastas prie savo namų negyvas. Prarabas suimtas pagal prevencinį įstatymą, bet tą pačią dieną paleistas už užstatą ir rašytiniu pasižadėjimu neišvykti.“

Turbūt niekas iš skaitytojų nebus nustebęs, kad praėjus keliems mėnesiams po šių įvykių, kalbant apie verslininką Silvestrą Šliauką buvo galima pridėti titulą „amžinatilsi“. Jis buvo rastas negyvas užspringęs savo skrandžio turiniu sportiniame automobilyje Mitsubishi Eclipse. Prarabas vėl buvo suimtas, bet ir vėl paleistas neturint įrodymų.

O jeigu kalbant apie tai, kas tą naktį rėkavo IX forte, tai chren znajet… Dar dabar išgirstu istorijų, jog to forto požemiuose vaidenasi.

Buvau teisus sakydamas, kad bobos visada sugrįžta. Televizijoje pasirodžius Šliaukos istorijai, po kelių dienų į mano butą pasibeldė nuo manęs pabėgusi Virginija, teigusi, jog sužinojo mano namų adresą per pažįstamus. Vyrga atsiprašė, kad išvadino mane netašytu stuobriu ir pabėgo iš pasimatymo. Pasiūlė šiems santykiams suteikti dar vieną šansą ir pavaišinusi tuo pačiu Kagoru su manimi permiegojo. Po to ji norėjo išpešti daugiau informacijos apie tai kas ten įvyko. Pasakiau jai, kad ne bobų reikalas ir išvijau iš namų.

Kaip sako 130 tūkstančių pseudodvasingų sekėjų turintis feisbuko puslapis „Mi casa tu casa.“ – „Niekada negrįžk ten, kur tau buvo blogai. Niekada neprašyk pagalvos tų, kurie atsisakė padėti tau. Ir NIEKADA neprileisk prie savęs tų, kurie tave įskaudino…“

Nežinau kaip pritempti šitą frazę prie istorijos, bet manau supratot.

\*\*\*\*\*

Štai ir baigėme dar vieną istoriją iš mano jaunystės. Įrašą pristato biudžetinė įstaiga Kauno IX forto muziejus „Ateik. Pamatyk. Užjausk.“ Che, taigi juokauju. Šį įrašą pristato mano rėmėjai, be kurių jau senų seniausia būčiau nuskurdęs ir galimai pasidaręs sau galą. Esu jums visiems dėkingas už skirtą dėmesį ir tai, kad skaitote. Užprenumeravę mane ir skirdami savo lengvai uždirbamus eurus, sužadinate man motyvaciją prisiminti istorijas ir jas užrašyti. Nors visi jau žino, naujokams norėčiau priminti, kad mano prenumeratoriai visą tekstą gauna paskaityti vos jis pasirodo. Apie ką sekantį kartą papasakoti?

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02mMZGM8QboeDYt2pXVDuv23kHmGzNZUx2QxDECqgVcAGGeZNM59mwTTFux6Xt66Xil)