Mokykla 1/4

Su mokslo metų pradžia, mielas jaunime! Štai atėjo rugsėjis, ar jau susipirkote visas reikalingas prekes mokyklai? Na, tai ar jau nupirkote savo atžalai naują penalą, pieštukinių klijų ir vėl to brangaus supisto guašo su akvarele, kurio nichera jūsų Kajukas ar Elzytė nenaudoja jau kelintus metus iš eilės ir dabar uždžiūvus toms dailės reikmėms viską reikia pirkti iš naujo? Che, studentai turbūt žvilgtelėję į tą vieną sąsiuvinį jau linksi galvas sakydami „nusipirkom“. Spėju jaunimas dar sugebės prisiminti savuosius pirkinius mokslo metų pradžiai. Blecha, kokia galybė pagal mokyklos sąrašą reikalingo brudo – pieštukai trisdešimt šešių spalvų, vaivorykštiniai flomasteriai, penalai su kažkokiais minekraftais, aplankalai vadovėliams, pratyboms ir sąsiuviniams, skirtingų formų liniuotės, skriestuvai, šlykštūs gaubliai ir plastilinas, kurio niekas niekada nėra naudojęs, na nebent kokie varganos valstybinės įmonės darbuotojai, kai reikia užplombuoti patalpas ir jas prispausti spaudu. Žinoma, plastilinui reikės dar atskirai ir pjaustymo lentelės su pjaustymo peiliuku.

„O kuprinė?“ jau girdi kaip burba sugyventinė, kurios taip ir nevedei, nes tikėjaisi palikti ją vieną su vaiku. Teisingai, dar reikės ir kuprinės atžalai, kuri kainuos bent pidisoką ir kurią tas nesantuokinis vaikas naudos vietoje futbolo kamuolio.

„Kostai, tai, kad čia sakvojažas, ne kuprinė!“ pamenu sykį man sakė antroji žmona, kai supirkinėjome vaiką mokyklai dar prieš 2009 metų krizę.

„Cit, nešios mūsų Domukas va šitą. Solidu, patogu ir praktiška. Che, klasika net ir Kaune klasika“ tariau prabraukdamas tėvišką griūšę vaikui per pakaušį su pageltusiu nykščio nagu ir suvėlęs savo žiopliui plaukus iš turgaus nupirkau diplomatinį čemodaną tuometiniam penktokui. Žmonai bandant balbatuoti, savo antrame golfe atkirtau, kad jeigu aš tokį nešiojau, tai gali ir mūsų sūnus, o jeigu išsaugos, tai ir politechnikume pravers. „Nepatinka – gali būti vieniša motina su vaiku“ atsimenu atkirtau nedžentelmeniškai.

Džiaugiuosi, kad manieji vaikai jau užaugę ir nebereikia jų apipirkinėti mokyklai. Va, vyriausias eina į devintą ar tai vienuoliktą klasę (nežinau, nes nebendraujam), tad iš alimentų jam viską superka motina ir čia jau jos reikalas. Atleiskite, aš kaip visada nukrypau.

Jaunime, kai supirksite visas šmutkes savo stebūklėliui, susirinksite iš maksimos visus tuos chaliavai duodamus plastmasinius puponautus, atminkite, kad apipirkinėjimas mokyklai dar nesibaigė. O kur dar sportinė apranga kūno kultūros užsiėmimams? O kur dar prijuostė ir lobzikas darbų pamokai? O kur svarbiausias rūbas – mokyklinė uniforma, kad jūsų pasaulėlis niekuo neišsiskirtų iš visų mokinių? Reikia gi ne tiktai avalynės, bet ir kostiuminių kelnių, švarko ir bent poros baltų marškinių, kurie po mėnesio lankymo bus ties kaklu ir pažastimis pageltę. Gerai, kai dabar kauniečiai turi bazę, o vilniečiai Gariūnus, bet pagalvokite, kur anuomet apsipirkinėdavo biednesnių miestų gyventojai. Ogi vykdavo į didmiesčių turgų, kad galėtų rasti bent kiek padoresnį kostiumą, kuris nebūtų to paties modelio kaip ir tas švarkas su kuriuo išlydėjote savo amžinatilsį dieduką į paskutinę kelionę.

Kaip jaunimas dabar sako, pafleksinsiu sakydamas, kad devyniasdešimtaisiais visi kaimiečiai, na ir biednesni kauniečiai, prieš rugsėjo pirmąją plūdo į dvidešimtpenkmečio turgelį pas ne ką kitą, o jūsų ištikimą istorijų tarną Kostą Dumauską! Taigi norėčiau pasveikinti jus atvykusius paskaityti istorijos „Mokykla“!

Viešpatie Dieve, koks būdavo antplūdis nemokančių dorai lietuviškai šnekėti asmenų tą pasiutusį rugpjūtį. Tais, berods devympenktais metais biednesni kauniečiai turbūt prisimena ėję į tą turgelį pirkti kostiumo, gal jaunimas net prisimins mane, visą suplūkusį, prakaitų prasmirdusį, visada lakstantį su cigarete ir pučiantį dūmus į vaikus?

– Gal jūs jau nebepūskite dūmų mano Karoliui į akis? – sakydavo mamos, kurioms į akis pūsdavau miglą apie prekių kokybę.

– Che, ponia, toks gyvenimo tempas, kad net parūkyti žmogiškai nespėju. Pažiūrėkite prašau į šį horizontaliai raštuotą juodą kostiumą „Glaukoma“, – rodžiau vieną iš pigesnių egzempliorių motinai. – Turkiškas audinys, neyrančios pažastys, puikus raštas. Žmonės turguje šneka, kad net pats Prarabas turi Glaukomą, – gydžiau susidomėjusią klientę. Teisybę pasakius, tokie banditai kaip minėtasis Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas Prarabas tikrai nebūtų nešiojęs tokio prasto kostiumo. Vienintelis kas galėjo nešioti „Glaukomą“ tai nebent mūsų turgaus pusaklis sargas su viena pienine akimi, sirgęs tikra glaukoma.

– Na pavadinimas tai atsiprašau… Neapsikrės? – sukikeno mama, nurimusi, kad bent nebepučiu į jos išsigandusį sūnų cigarečių dūmus.

– Baikit, ką jūs, – uždėjau draugiškai ranką ant peties. – Turkiškai glaukoma reiškia… reiškia… turtą!

– Už kiek švarkas su kelnėmis?

– Tapsiu ubagu, bet parduosiu jums jį už 18 dolerių arba devyniasdešimt litų.

– Oi ne, – purtė galvą į šonus klientė apsirengusi džinsiniu kostiumėliu, kurios pilvas prasidėjo nuo makšties. – brangokai.

– Gerai, šešiasdešimt litų ir jūs man kada nors atnešite rūkytos dešros, nes už tiek pardavęs neturėsiu už ką pavalgyti, – gražiuoju pasakiau.

– Oi ne, manęs neapsuksi. Mudu su sūnumi čia jau vakar trynėmės, tai Žaneta, ta kur prie rusų vaistinės, tokį patį kostiumą už 25 litus parduoda.

– Nu tai ir pyzdink pas tą savo Žanetą, – atkirtau ir nuvijau ją su vaiku nuo savo staliuko. Negalėjau pakęsti burbančių pacientų, kad kažkur kitur pigiau. Nebijojau, kad grįš su vyru ir bandys aiškintis dėl negarbingų žodžių jos pusėn, matėsi, kad vyras ant jos jau kelis metus buvo padėjęs.

Moterėlė, žinoma, pasišalino ir nuėjo pas netoliese prekiavusią Žanetą kur nupirko vaikui kostiumą į mokyklą. Mintyse ją iškeikiau, nes buvo verslo konkurentė, bet ta padariau tik mintyse, nes buvo visai graži. Tvirtai sudėta merga pačios gamtos sukurta gimdyti vaikus, o ne pardavinėti švarkus ir kostiumus ir taip švaistyti savo gražias dieneles ant turgaus. Priedo, jai jau buvo virš dvidešimties, tad vyresnės turgaus bobos jai kasdien primindavo, jog „nepastebėsi kaip bijūnėlis nuvys, jeigu nesusirasi vyro“. Žanetai buvo nusispjauti, ši būsima senmergė ir toliau sėkmingai kalė pinigą ant turgaus ir lengvai uždirbtus pinigėlius leido visokiems blizgučiams ar vakarėliams su draugėmis. Su Žaneta abu atstovavome dvi skirtingas pardavėjų barikadas – mergužėlė pati pirma visuomet užkalbindavo potencialų klientą ir šiam užkibus sugebėdavo nemeluodama išgirti prekę, kad ir kokia prasta ji bebūtų. Sakydavo „medžiaga pigi, bet atrodo prabangiai“, kas pakerėdavo vos užklydusį pirkėją. Žaneta visada pirkėjų paklausdavo kaip einasi dienelė, vyresniųjų moterų būtinai pasidomėdavo apie skydliaukės problemas. Aš, tuo tarpu, buvau kiek kitoks. Mintyse beveik visus savo klientus buvau išjuokęs arba pasiuntęs chujum. Niekada nebuvau su jais atvirais, net ir pigiausią prekę gebėdavau apibudinti taip, kad ji atrodydavo kaip brangiausia. Klientams brangias prekes parduodavau žodžiais „ai šitas? Ne, jūs neįpirksite. Štai, žiūrėkite, turime ir pigių daiktų kaip tik jūsų kišenei“. Dažnas klientas pasijausdavo įžeistas ir nupirkdavo gerokai brangesnę prekę negu šiam reikėdavo. Tas pats ir su kostiumais. Būdavo, kad prekes su Žaneta pirkdavome iš to pačio cecho, bet parduodavome už skirtingas kainas. Manosios, savaime suprantama, buvo didesnės.

Maždaug perpiet pas mane atbėgo minėtoji Žaneta, kol pietums dorojau lašinių brizą. Buvo išsišiepusi, tad supratau, kad pas Dvidešimtpenkmečio turgelio vilką ši mergužėlė atėjo su prašymu.

– Sveikas, Kostai, kaip reikaliukai? – permetus savo ilgus plaukus nuo krūtų ant nugaros paklausė Žaneta.

– Ai, būna ir geriau, – tariau ir lyg tarp kitko prasegiau pinigų pilną turgelininko piniginę, besimaivant, kad toks geras uždarbis manęs netenkina.

– Ar galima tavęs kai ko paprašyti? – uždėjo ranką ant peties Žaneta.

– Bandyk, – nerodžiau jai susidomėjimo, nors jutau kaip pradeda tvinksėti.

– Turiu išvažiuoti porai valandų ir nenoriu patikėti toms plepioms boboms savo kostiumų, – pradėjo ji, man atsainiai klausant ir kramtant ilgai čiaumojamą sūrų lašinį. – Gal galėtum palakstyti per du stalus? – paprašė Žaneta prekiauti jos kostiumais.

– O kas man už tai? – paklausiau.

– Gausi procentą nuo pardavimų. Galėčiau viską uždaryti, bet čia tik porai valandų ir nenoriu prarasti klientų. Galėsim gal po to kažkur nueiti alaus atsigerti, – mirktelėjo akį Žaneta, turbūt viena iš nedaugelio galėjusių mane apgerti ir neprisileisti mano gašliems grabinėjimams.

– Procentas toks kaip visada?

– Kaip ir visame turgelyje, – patikino Žaneta. Turguje vieni už kitus prekiauti buvo galima, turėjome kažkokį nustatytą procentą, bet nei aš pats primenu koks jis, nei turbūt jums įdomu.

– Davai, varyk linksmintis, paprekiausiu už tave, – suteikiau merginai progą tvarkyti savo reikalų.

Kol raikiau juodą duonukę ir žiūrėjau, kad klientai netyčia neišeitų su mano produkcija nesusimokėję, Žaneta pasakė kur pardavimų sąsiuvinis, kur nauja produkcija, kur sena ir dar kažkokią nereikšmingą informaciją, kuri nebuvo aktuali vienam geriausių kostiumų prekeiviui rajone.

Taip ir pralaksčiau kaip debilas tas porą valandų tarp savo ir Žanetos prekystalių, girdamas ir meluodamas apie neva puikų kostiumą „Glaukoma“ ar „Super Sport“, siūtą turkų princui, bet kaip tyčia pritinkantį jūsų aštuntokui jau sveriančiam aštuoniasdešimt kilogramų.

– O kur Žaneta? – paklausė viena moterėlė atėjusi su vaiku.

– A chren znajet, gal gimdo, ką aš žinau, paprašė paprekiauti už ją, – atsakiau.

– Bet čia ji prekiauja, taip? – pasitikslino pas Žanetą atėjusi mama. Man patikinus, jog taip, visai simpatiška mamulė pradėjo kostiumų paiešką savo atžalai. Metalinės aukštos grotos buvo nukabinėtos įvairaus modelio, siuvimo, dydžio ir kainos kostiumais.

– Tai sakykite ko norit, padėsiu, – pasisiūliau ir paraginau paskubėti.

– Na, reikia kostiumo mokyklai šiam vaikinukui, – paaiškino mama ir nusišypsojo.

– Ką jūs sakot, negali būti, – burbtelėjau po nosimi. – Puiku, tuomet štai visa siena skirta kostiumėliams. Na, vyruti, ką mėgsti veikti? – paklausiau jos vaiko.

– Žaisti kamuoliu, – atsakė bejausmis pacukas.

– Kamuoliu sakai? Gal tada norėtumėte nupirkti savo sūnui pilkai juodą, kaip futbolo kamuolys, kostiumą? Sako, kad rusijoje vaikai vienas kitą pjudo, kad galėtų tokį gauti, – tariau ir pirštu bedžiau į vos ne ant žemės gulintį kostiumą „Chariok“, ruskių siuvimo, kuriuo pats neprekiavau, bet Žaneta dar turėjo kelis dydžius.

– Ne, kažkoks nekoks materiolas, – pačiupinėjusi liko nepatenkinta mamka.

– O ką berniukas mėgsta veikti? – bandžiau kažkaip paimti Žanetos taktiką.

– Kaip tai ką, lindėti kieme su draugais, būna kartais grįžta naktį, – atsiduso vaiko mama. – Na, o man vienai pernelyg vakarais liūdna, – mirktelėjo pantera.

– Jeigu vaikas mėgsta tamsą ir naktį, kaip jums šis kostiumas? – tariau ir supratęs, jog visai būsiu sužavėjęs vaiko močią, parodžiau vieną iš brangesnių kostiumų, tokį žalsvai mėlyną, šūdmusės atspalvio. – Žinokite, jo pavadinimas irgi egzotiškas – „Mucher“. Pasiūtas Maroke. Tik, gaila, nežinau ar jums tiek duos pinigų jūsų mama šiam kostiumui.

– Ką jūs, kokia dar mama? Aš pati pirksiu! – pyktelėjo nesupratusi manęs vaiko motina.

– Che, šaunuolė sesutė, kad broliui kostiumą perką. Ehe, ehehehe, – prajukau ir vaiko motina taip pat pradėjo kvatotis, mat neva ją supainiojau, lyg ji būtų ne mama, o sesuo, nors akivaizdžiai kabantys buvusios žindyvės krūtis išdavė apie keturias dešimtis sukauptų metų.

– Oi baikite, prašau, aš gi jo mama! – kvatojosi ji, kol su ilgu pagaliu nukėliau viršuje buvusį daugmaž vaiko dydžio kostiumą ir įdaviau ketvirtokui į rankas.

– Na, bernužėli, še, pasimatuok, – tariau ir vaiką pastačiau ant kartono, prekybos vietos kampe. Dėl vaizdo nuleidau kažkokią širmą, taip sukurdamas Žanetos improvizuotą persirengimo kabiną.

– Visai šmaikštus jūs vyriokas, – mirktelėjo akį jauno sultingo vyro ištroškusi mama. – Tik bėda, kad nesu labai bagota ir pinigų daug kostiumui skirti negaliu.

– Septyniasdešimt litų manau tikrai rasite, – mandagiai nusišypsojau, bet mintyse vadinau ją ubage.

– Be šansų… Vyras mane palikęs, verčiamės su sūnumi dviese, – bandė lipti ant sąžinės klientė.

– Parduosiu aš jums jį tuomet su nuolaida, – mirktelėjau. – Šešiasdešimt litų.

– Meldžiamasis, daugiau keturiasdešimties negaliu sau leisti.

– Šešiasdešimt litukų.

– Vyras alimentų nemoka…

– Na nuleisiu tuomet iki penkiasdešimt penkių, tinka?

– Brangoka vis tiek, – nusiminė motina žiūrėdama į to modelio kostiumus, sukabintus ant tvoros. – O kostiumas labai gražus.

– Tuomet galiu duoti pasimatuoti Charioką, – nukirtau.

– Ne, duokite tą „Mucher“, atiduosiu paskutinius pinigus, – giliai atsiduso mama.

– Gerai, atiduodu už penkiasdešimt, bet jūs man skolinga kavos, – bandžiau išpešti naudos ir sau.

– Keturiasdešimt penki litai ir kavos galėsime atsigerti kartu pas mane namuose, – merkė akį derybininkė.

– Keturiasdešimt ir aš pas jus atvyksiu ne ant kavos, bet su visais po to sekančiais navarotais, – ištiesiau ranką patvirtinti sandoriui.

– Sutarta, – atsargiai ranką paspaudė mama pardavusi save už vaiko kostiumą ir gašliai nusišypsojo. – Kaip tau ten tas kostiumas, patinka? – paklausė mama. – Kainuos nemažai, keturiasdešimt litų, – mirktelėjo mama. Pamaniau patikrinsiu kaip vaikui sekasi matuotis kostiumą.

– Bet čia parašyta keturiasdešimt trys, – man įkišus galvą jau žiojosi vaikas. – Dėde, kišenėje radau…

– Tylėk, blet, ir dėkis švarką, – tyliai sušnypščiau ir nuplėšiau kainą. – Puikiai, žinokite, grynai ant jo siūtas! – uždėjęs vaikui ant pečiu per didelį švarką parodžiau jį motinai. – Žiūrėkite, dar gal kitiems metams bus, ant išaugimo pats tas.

– Bet mama, man jis per didelis ir negražus, – bandė išsisukti nuo šūdmusės vaidmens vaikas.

– Oi, stipruolis koks, švarkas jam per didelis! Mama nespės tau pirkalioti kostiumų, jeigu pirks pagal tavo dydį, – sudrausminau vaiką, kas labai patiko mamai.

– Bus gerai, – motina užmetė akį į vaiką, bet mačiau, kad galvojo apie kažką kitą. – Gyvenu prie Taubučių, tikiuosi atvyksite? – tarusi ji įkišo man į kišenę du banknotus ir šiek tiek grybštelėjo už kišenės turinio.

Iš tokio netikėtumo aš, žioplys, adreso ir jos vardo neprisiminiau, nors kaip tuoj pamatysite tai buvo labai svarbi informacija. Ne ne, nepagalvokite, kad ši istorija bus apie tai kaip tapau to vaiko patėviu ir vežiojau jį į mokyklą ir padėjau ruošti namų darbus. Oi ne…

Pardavęs šūdmusės kostiumą pribėgau prie saviškio prekystalio, pardaviau kelis kostiuminius batus, pas Žanetą gal dar kokius penkis kostiumus ir septynis marškinius su dešimčia šlipsų ant gumytės. Laikas prabėgo, Žaneta grįžo turgui po truputį užsidarant.

– Viešpatie, Kostai, atsiprašau, kad užtrukau! Kaip sekėsi?

– Gerai, Žanut, – mažybiškai kreipiausi į didelio stoto mergą, kurią turėjau vadinti ne Žaneta, o tikra Žana. – Pardaviau kelis Chariokus, Glaukomos švarką, dar lygtai apipisau vieną ant dešimties litų su Svensonu, pardaviau netgi tą šlykštų Mucherą. Pažiūrėk pati sąsiuvinyje, dabar tiksliai nepasakysiu.

– Mucherą pardavei? – suraukė antakius Žaneta.

– Taip, tik biški pigiau negu parašyta buvo, trimis litais mažiau.

– O kurį Mucherą pardavei? – sunerimo Žaneta.

– Ką žinau, tą kuris buvo pačiame viršuje po tuo ekspoziciniu.

– Ne ne ne, negali būti, – Žaneta pribėgo prie prekystalio ir su pagaliu nukabinusi visus Mucherus, pradėjo juos kraustyti, čiupinėti.

– Blet, Žana, kokių tu traleliūškių prisiėdei, a? Ko čia nerimsti? Žiūrėk, visos bobos spokso, – nesuprasdamas stebėjau Žanetos performansą. Ši pradėjo čiupinėti kiekvieną lopinėlį Muchero švarko ir purtyti kelnes.

– Kur jie, jobtvajumat, kur jie?! – psichavo turgaus pardavėja.

– Kas tie jie, Žaneta? – atsargiai priėjau prie jos, kaip prie išprotėjusio šuns, kurį reikėjo užmigdyti.

– Pinigai, kaip tai kas?! – rėkė ant manęs Žaneta.

– Pas mane pederastkėje, rytoj darbe atsiskaitysime. Žaneta, gal greitąją iškviesti? – sunerimau net pats, matydamas artėjančią Žanetos psichozę.

– Ne šitie! – ašarota bliovė Žana. – Mucher švarke buvau įsiuvusi tris tūkstančius dolerių, Kostai, negi neprisimeni?

– Ką? – nesupratęs suraukiau kaktą.

– Gi, blet, sakiau prieš išeinant, kad jeigu pardavinėsi Mucherą, pažiūrėk ar neįsiūti pinigai, nes nespėjau jų išimti! – šaukė ant manęs Žaneta ir suleido į dilbį nagus. – Maldauju, Kostai, pasakyk, kad čia dar vienas tavo debiliškas juokelis.

– Nieko tu man nesakei! Nieko aš netikrinau! – gyniausi, nes tikrai neprisiminiau, kad kažką konkretaus ji man sakė apie tai, jog kažkurio kostiumo turėčiau neparduoti.

Žaneta suvokusi, kad jos neapgaudinėju, pradėjo svirduliuoti ir supratusi, jog neteko trijų tūkstančių dolerių, pradėjo alpti. Turgaus bobelės prie alpimų buvo taip įpratusios, jog nepraėjo nei bokso trenerio tempo skaičiavimų iki dešimt, kai Žanetai po subine buvo kišama taburetė, ant galvos dedamas šaltas rankšluostis, o po nosimi kišamas vatos bumbuliukas su amoniaku.

Prasičiuchinusi Žaneta atrodė taip, kad tuoj mane sukals iki komos, kaip koks girtas kaimo erelis savo giminaitį per eilinį balių.

\*\*\*\*\*

Na ir tradiciškai nutrauksiu šį pasakojimą savaitei laiko. Ne visiems Dievulis suteikė laimę skaityti ilgą tekstą, tad palūkėkite kitos savaitės, a? Jeigu norite, visada kviečiu pratęsti istoriją parėmus mane Contribee platformoje, kurioje rėmėjai visą tekstą gali skaityti iš karto! Jeigu patinka ką darau, taip pat galite mane paremti. Paaukotas pinigas bus skirtas mėginant atšildyti santykius su jaunėliu sūnumi. Gal kokį chamburgerį nupirkti ar elektronkei skysčio užpirkti, kaip ten jaunimas tą skystį vadina, druska ar kaip ten? Kokią jie ten nikotino druską garina, kas čia dabar blet per technologijos ir laikai atėjo?

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02P6hdRpxKb7gyqbYhMNwZYKgFLzu7EMXvRCQPrUiBsVTUeujgbihyf5srMgHzP4QCl)