Mokykla 3/4

Sveiki gyvi, jaunikliai. Jau turbūt pamiršote sau duotą pažadą, kad nuo rugsėjo pirmos bus kitas aš – gerai besimokantis, sportuojantis, nevalgantis šlamšto ir panašiai? Dažnai rugsėjo pirmoji būną tas pažadų davimo slenkstis, kurio taip ir neperlipus pažadai perkeliami į sausio pirmąją. Žinot kaip būna, tai per šalta bėgioti, tai kam čia kačialintis kai iki vasaros dar daug laiko, kam čia skaityti tas knygas ir mokytis, kai reikia pasidžiaugti paskutiniais kiek ilgesniais vakarais. Che, kiek jau tokių rudenų esu pragyvenęs… Žinot, geriausia sau nieko nežadėti, neatsidursite tokioje situacijoje kaip aš dabar. Praeitą kartą pažadėjau, jog pratęsiu istoriją „Mokykla“, tad nors ir neapsakomai tingisi, bet privalau jums, mielieji, pratęsti istoriją. Kas neprisimena, praeitose dalyse pasakojau apie tai, kaip turgelyje pardavinėdamas kolegės Žanetos šmutkes prisidirbau parduodamas vieną tokį kostiumą, kuriame buvo įsiūti trys tūkstančiai JAV baksų, kuriuos toji Žaneta privertė grąžinti. Na daugiau ten dalykų po to buvo, bet siūlau viską paskaityti patiems ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/xalhkp/mokykla_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/xgp000/mokykla_24/)).

Liepęs vienos Kauno Šilainių mikrorajono mokyklos fizrukui Dagilovui atkreipti dėmesį į tam tikro rašto ir išvaizdos mokyklinę uniformą, palikau jį su importiniu sąsiuviniu, kuriame jis turėjo pildyti įtariamųjų sąrašą. Turėdamas tokį mokinį su žalsvai mėlynu šūdmusės spalvos kostiumu, sąsiuvinyje jis turėjo parašyti mokinio vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, namų telefono numerį, o jeigu įmanoma ir tėvų vardus ir darbovietes. Dagilovui surinkus šią informaciją galėjau padaryti analizę atrenkant kurie vaikai netinka. Prisiminiau, jog tąkart kostiumą pirko išsiskyrusi motina su vaiku, gyvenusi kažkur prie Taubučių. Neturėjo būti labai sunku.

Prasidėjo auksinis ruduo. Lapai po truputį gelto ir krito pabaigę savo gyvenimą kaip benamiai žiemą spustelėjus didesniam nei –15 laipsnių šalčiui. Visą tą mėnesį Žaneta vos ne trypė man ant varpos, jog privalau jai grąžinti tris tūkstančius dolerių. Parašiau netgi pasižadėjimą, jog grąžinsiu ir nepabėgsiu. Link rugsėjo pabaigos Žaneta galutinai manimi nusivylė ir torpedoms atėjus susirinkti duoklės už „stogą“, žiojosi jiems pasiskųsti, kad aš ją apvogiau. Po jų vizito net teko su gėlėmis eiti prašant suteikti dar šiek tiek laiko.

– Kostai, jau mėnesis praėjo nuo to meto, kai pasisavinai mano pinigus, – pasakė paėmusi gėles Žaneta. – Vietoje gėlių galėtum ieškoti pinigų.

– Aš manau, jog greičiau gausis atidirbti tuos tūkstančius, – nusiminęs tariau, – bet aš pasistengsiu surasti… – nustačiau vargšo šuniuko akis.

– Nevaidink, Kostai, geriau ieškotum to vaiko su „Mucher“ kostiumu, – nukirto Žaneta ir aš grįžau į savo prekyvietę.

Rugsėjui baigiantis buvau apšniukštinėjęs visas Šilainių mokyklas, visur šmirinėjo vaikai, bet su kostiumais jų nebuvo – kuris vaikas dėsis vakare švarką? Būdavo, kad per pietų pertrauką greitai atvykstu prie mokyklos ir kurį laiką pasislėpęs stebiu vaikus, bet to konkretaus vaiko nematydavau. Tryniausi ir aplink Taubučius, pamaniau vakare pamatysiu einančią kostiumo pirkėją bobelę ar jos sūnų, bet paieškos buvo bevaisės. Visur vaikai atrodė vienodi – murzinais veidais, atrodantys taip, lyg ieškotų prie ko prisikabinti arba sukelti gaujų karus, visai kaip rodydavo per teliką. Vietiniai urlaganiukai okupavę darželių pavėsines gliaudė siemkes ir gėrė alų. Tarp jų to ketvirtoko būti net negalėjo, nebent kaip kokie patarnaujantys vergai, kurios buduliai pasiėmę kaip klapčiukus.

Vakare nuėjau pas Dagilovą, kuris man rodos gyveno toje mokykloje. Įėjau per atsarginį įėjimą, pabeldęs sutartinį ženklą. Fizruko kabinetas, kaip ir visų fizrukų kabinetai, smirdėjo prakaitu ir papigiaiskais krepšinio kamuoliais.

– Kaip tie vaikai mane daėdė, – skundėsi Dagilovas. – Nesugeba visi susikabinę padaryti net keturiasdešimties atsilenkimų! Pamatysi, ateinanti devyniasdešimtųjų karta užaugs tikrais tešliais, nesugebančiais ant turniko padaryti vilkelio ar kareivuko, – atrodė, kad lyg sau sakytų Nostradamas Dagilovas.

– Gal pildei kažką į sąsiuvinį? – mostelėjau į netikra oda aptrauktą blonknotą virš mokyklos dienyno.

– Pamaniau, kad visos mokyklos surašymą atlikau. Visi vaikai nešioją tą kostiumą, blecha, turtuolių mokykla turbūt bus, – susijuokė Dagilovas ir atvertė sąsiuvinį.

Atliktas darbas buvo meistriškas. Nors Dagilovo rankos buvo, kaip sakoma „chujumi pagalastos“, raštas pas jį buvo dailus. Fizrukas buvo sudaręs kažin kokią lentelę su vaiko eilės numeriu, vardu ir pavarde, klase, gimimo metais, šeimos sudėtimi ir kas svarbiausia, kostiumu.

– Dagilovai, o iš kur tu žinai kokį kostiumą nešioja tavo aprašyti vaikai?

– Kaip tai iš kur? – net įsižeidė Dagilovas, – pats juos apčiupinėjau ir pažiūrėjau firmą!

– Nu tu duodi, – žavėjausi juo. – Ar čia viskas?

– Ne, mano mylimas Kostuli, dar yra vaikų kurie serga,

– Pažiūrėkime ką turime iš šitų turimų, – tariau vartydamas vaikų nešiojančių „Mucher“ surašymo žurnalą. – Aha, Petras Konvotauskas, ketvirtokas, tėvas miręs, motina girtuoklė, klasėje jį vadina Našlaičiu, silpnas, šviesių plaukų.

– Tai čia tik pirmas, – su cigarete dantyse pasakė Dagilovas ir paliepė skaityti toliau.

Sekantys įrašai buvo vaikų nelabai atitinkančių aprašymus, stori vaikai, šiek tiek vyresni, turintys abu tėvus. Bendrai tikusių pagal mano kriterijus buvo keturi, jų vardus ir pavardes pabraukiau. Pasiprašiau Dagilovo, kad mane suvestų su tais vaikais, arba bent jau parodytų kaip atrodo.

– Be problemų, – atsakė Dagilovas. – Tik gal ne pas mane klasėje, kažkaip įtartinai atrodys.

Sekančią dieną susitikome su Dagilovu baigiantis minėtų vaikų pamokoms. Atskiri pacukai buvo panašūs pagal mano atmintyje pieštą paveikslą kaip turėjo atrodyti tas vienintelis vaikigalis. Visi jie turėjo tą šlykštųjį „Mucher“ švarką, kuris šviečiant saulei atrodė dar šlykščiau. Vaikai išsiskirstė savais keliais, tad pasekiau vieną iš jų. Vaikas po pamokų nuėjo tiesiai pas kažkurį iš daugiabučių ir pradėjo šauktis savo draugelio. Šiam išėjus, jiedu su padidinamu stiklu puolė deginti skruzdėles, po to daužyti butelius apleistame Šilainių daugiabutyje. Nusprendęs, kad nesiruošiu žiūrėti kaip žaidžia vaikai grįžau į turgelį.

Kitą dieną pasekiau dar vieną mucherinį pacuką. Anas su draugeliu ėjo rinkti bonkų ir jas pridavę pirko kramtoškių ir gyrėsi gautais lipdukais. Dar kitą dieną, jau kitas, trečias įtariamasis, po pamokų klaidžiojo po Šilainius ir spardė aplink buvusius akmenis. Matyt nenorėjo grįžti namo. Deginau savo brangias valandas, kurias galėjau leisti stovėdamas turgelyje ir uždirbdamas pinigus. Laiką leidau sekdamas vaikus ir jau galvojau trauksiu atgal turgun, bet vaiką užpuolė vyresnieji.

– Ko žiūri, ryžas? – iš niekur nieko prisikabino keliais metais vyresni urlaganiukai galimai uostantys klijus ir garantuotai nebelankę mokyklos.

– Tai, kad aš ne ryžas, aš blondinas, – bandė gintis vaikas.

– Ateini čia, ryžas! – bliovė trijų vaikų būrelis pragertais balsais, – agirdi, ė, gražūs kedai.

Pacukai pribėgo prie įtariamojo ir pradėjo jį stumdyti, tikrinti kuprinę. Kaip mačiau, norėjo nudžiauti jo batus. Atėjo į galvą mintis, kad įtariamasis net nežinojo apie dolerius savo švarke, galėjo ir patį kostiumą prarasti kartu su batais. Žinoma, pagailo man to kukčiojančio vaiko ir pripuoliau prie šutvės.

– Ką darot, motinpisiai? – sublioviau sovietų armūchos diedo balsu.

– Suaugęs atėjo! – nustebo būsimi kaliniai. – Čia gal tavo tėvas?

– Tėvas, – sumelavau aš. – Valinkit nachui iš čia arba gausit pizdį.

Vaikai pradėjo juoktis, bet pačiupęs vieną, beje patį smardžiausią, nepagailėjau savo jėgų ir parvertęs ant žemės užlaužiau jam ranką. Visu svoriu ant jos užgriuvau. Prasigėręs pacukas pradėjo cypti.

– Atsipisat, supratot? – kreipiausi į likusius du. Vaikai neklausė ir vienas jų išsitraukė kastetą. Žaibišku vikrumu atsistojau ir kastetuotam spyriau į pilvą. Vaikas susirietė iš skausmo ir tas likęs net nebandė šakotis. Nubėgdami vaikai dar bandė mane siuntinėti chujum, bet į juos dėmesio nebekreipiau. – Na, kaip tu? – paklausiau kukčiojančio įtariamojo.

– Ačiū… dė…dėde…, – iš baimės mikčiojo vaikas.

– Na, ateik, apsiramink, – priklaupiau ant vieno kelio ir mėginau jį nuraminti uždėdamas ranką ant peties. Kita ranka pradėjau ieškoti švarke įsiūtų pinigų, bet viską pradėjau daryti per grubiai ir vaikas į tas paieškas pradėjo atkreipti dėmesį. – Neprisimeni manęs? – paklausiau ir nusišypsojau, norėjau patvirtinimo iš vaiko, kad jis mane prisimena pardavus jo motinai švarką. – Nagi, stipruoli, nusiimk švarką, noriu kai ką pažiūrėti.

Vaikas mane suprato klaidingai ir nusimetęs švarką cypdamas pradėjo bėgti tolyn nuo manęs.

– Palauk, aš ne to norėjau, palauk! – šaukiau bėgdamas iš paskos, bet pagalvojęs, kaip tai atrodo iš šono, nubėgau į priešingą pusę, kad iš taksofono niekas nepaskambintų policijai.

Po kiek laiko grįžau patikrinti švarko, kuris beje buvo tuščiais, tad ir šį vaiką kaip ir išbraukiau iš įtariamųjų sąrašų. Iš šono pasirodžiau kaip iškrypėlis ir aplink mokyklą kelias dienas nesirodžiau. Papasakojus Dagilovui, šis pradėjo juoktis ir išvadino pediku. Susigėdau.

Žinokite ketvirtas, paskutinis, įtariamasis nepaliko abejonių, kad tai būtent tas vaikas, kurio švarko aš ir ieškojau. Va ten tai veikėjas, blecha! Po pamokų prie mokyklos nepavyko prisiartinti, mat budėjimus vykdė pedagogai. Kaip sakė Dagilovas, tėveliai susirūpinę vaikų saugumu. Apie įtariamąjį Dagilovas atsiliepė kaip apie neva turtingą vaiką, negailėjusį bandelių savo draugams, turėjusį kažkokį nešiojamą kompiuteriuką „Geimbojų“, kuriuo per fizinio lavinimo pamokas žaisdavo visokias chuinias. Net vyresni vaikai rinkdavosi pažiūrėti kaip ketvirtokas snarglius juo žaidžia. Po pamokų vaiką lydėdavo tie patys vyresnėliai, niekas nedrįsdavo prie jo lysti. Su Dagilovu įtarėme, kad vaikas nusipirkęs aštuntokų apsaugos paslaugas. Pagal aprašymą Sigutis (čia jo tikras vardas, ne mažybinis) buvo vienturtis, gyvenęs su mama, kuri dirbo darželio vedėja. Tik netikėtai pralobęs vaikas galėjo leisti sau tokius patogumus, sprendėme su fizruku.

Pacukas iš visų įtariamųjų buvo panašiausias į mano atmintyje įsirėžusį vaiką. Dagilovas už spirito litrą pažadėjo kartu susidoroti su Sigučiu. Kartu skyrėme dieną pasekti vaiką. Gyveno jis iš tikrųjų prie Taubučių, kaip jo byloje buvo įrašęs Dagilovas ir kaip pasakojo kostiumą pirkusi motina. Po pamokų „Mucher“ švarku apsivilkęs vaikas su vyresnėlių chebra buvo lydimas namo, už kampo parūkė, pakramtė gumos, pavartė nuogų bobų žurnalą ir apspjaudęs svetimame kieme gyvenusią katę vietinių vierchų buvo parvestas namo. Balkone matėsi šviesiaplaukė motina, kuri, tiesa pasakiusi, pagal šukuoseną buvo labai panaši į tą, kurią aš ir prisimenu.

Su fizruku sukūrėme staigų vaiko pagrobimo planą. Pastovėjau prie Sigučio daugiabučio namų ant šucherio, kad jis nepabėgtų, kol fizrukas subėgiojo iki mokyklos paimti priemonių.

– Radau tik vieną kaukę, – parodė juodą balaklavą fizrukas ir įdavė man į rankas armatūros strypą, – nepyk, užsidėsiu ją aš, nes vaikas mane tikrai pažins.

Nenorom su Dagilovu sutikau ir pradėjome vaiko pagrobimo operaciją. Pasigavome kažkur ėjusį paauglį su mutuojančiu balsu ir paklausėme ar pažįsta Sigutį. Jam patikinus, kad ne, davėme dolerį ir liepėme kieme jį iškviesti į lauką.

– Siguti, Siguti! – lūžinėjančiu balsu šaukė paauglys tarp daugiabučių. Aštunto aukšto balkone pasirodė maža šviesi galvutė. – Davai, greitai išlysk!

– O ko? Kas tu toks? – klausė įtariamasis vaikas iš viršaus.

– Sakyk, kad su Dareliu radote mirštantį bomžą prie stadiono, – pasislėpęs po balkonu šnypštė fizrukas.

– Ėėė… Prie stadiko su Dareliu radome mirštantį bomžą, – šaukė Andrelis.

– Geras, tuoj, – džiaugsmingu balsu sušuko Sigutis ir pradingo.

Nuvijome paauglį ir liepėme prisiekti, kad niekam neprasitars, kitaip bus sumedžiotas. Paauglys išsigandęs pabėgo. Pro chruščiovkės laiptinės langelius matėsi žemyn bėganti maža figūra, todėl su Dagilovu susilinksėjome, jog metas pereiti į kitą mūšio stadiją.

Išbėgęs Sigutis pradėjo dairytis to paauglio, bet jo neradęs nubėgo stadiono pusėn. Vaikas pasileidęs į kitą namo pusę buvo užkluptas manęs ir Dagilovo su kauke. Mudu jį sustabdėme ir palyginus gražiai kreipėmės:

– Siguti, žinom, kad radai daug šaibų, davai grąžini, – pradėjau aš. Sigutis išsigandęs pabalo. – Davai, nachui, neapsimetinėk, kad manęs neprisimeni.

– K… kas jūs? – drebėdamas paklausė Sigutis.

– Aš tavo motinai pardaviau kostiumą, neprisimeni? – jau griežčiau šnekėjau su vaiku.

– Negali būti, dėde, jūs kažką sumaišėte, – nuoširdžiai gynėsi vaikas.

– Kur šaibos, jobtvajumat, supistas pacuk? – neišlaikė Dagilovas.

– Kokios šaibos? – nesuprato tuoj apsimyšiantis vaikas.

– Trys tūkstančiai dolerių, kuriuos radai savo švarke! – užblioviau aš ir iš rankovės išsitraukiau armatūros strypą.

– Tai, kad man švarką atidavė brolis, ten tikrai nieko nebuvo, prisiekiu. Dėde, maldauju, nemuškite manęs…– apsiverkė vaikas.

– Klausyk, šūdvabali, eini į namus ir atneši likusias šaibas, kitaip patys įsilaušime į tavo butą aštuntame aukšte ir paliksime tave našlaičiu, – nuoširdžiai grasino Dagilovas.

– Siguti! Siguti! – išsigandusi artėjo šviesiaplaukė motina iš baimės verkiančio vaiko link. – Siguti, pasitrauk nuo dėdžių. Ką jūs darote, nelyskite prie mano Sigučio! – staugė artėdama močia. – Virgi, paimk juos! – šūktelėjo ji kažkur už savęs.

Sigutis apsiverkė ir puolė motinos link, kuri priartėjus pasirodo nebuvo ta moteris pirkusi kostiumą. Mudu su kaukėtu Dagilovu stovėjome kaip įbesti iki kol neatbėgo kažkoks Virgis, Sigučio močios chachalis, ir neapšaudė mūsų su dujiniu pistoletu. Bėgome kiek įmanydami. Vaiko gynėjas buvo irgi pakankamai jaunas, tad vijosi mus neatsilikdamas. Dagilovas puikiai žinodamas praėjimus padarė kelis klaidinančius posūkius ir mudu atsikratėme vaiko gynėjo. Springdamas gautomis dujomis ir apmaudu keikiau save, kad papuolėme į tokią kvailą situaciją.

– Blet, sakei jis tėvo neturi! – atsitraukus į mokyklą pareiškiau priekaištą už netikusią operaciją.

– Gal patėvis koks, chren znajet… – rūkė Dagilovas vieną cigarką po kitos.

– Tada reiškia jo patėvis torpeda. Tai atsako į klausimą iš kur pas Sigutį tiek pinigų arba tiek vyresnių draugų, – konstatavau.

– Aš kaip ir įvykdžiau paskirtą užduotį, nežiūrint į rezultatus, – numykė Dagilovas.

– Gausi tu tą savo spirito litrą, – užtikrinau jį. – Dar yra pacukų su „Mucher“, kurie būtų panašūs į šitą pas kurį buvome?

– Pažiūrėsiu sekančią dieną, – norėjo kuo greičiau pabaigti nesėkmingą dieną fizrukas.

Taip su juo ir išsiskyrėme. Svarsčiau, gal tie pirmieji įtariamieji buvo dolerių savininkai. Galbūt jie visą mėnesį vaikščiojo su doleriais ir to net nepastebėjo? Nors ne, tikinau save, tris štukas tikrai būtų pajautęs net vaikas. Grįžau namo ne kokiomis emocijomis. Su Dagilovu susitarėme susitikti už poros dienų.

Susitikome su juo penktadienį rytą prieš pamokas. Kaip pasakojo Dagilovas, mokykloje buvo sušauktas bendras tėvų ir mokytojų susirinkimas kuriame buvo kalbama apie aplink mokyklą besitrainiojantį iškrypėlį.

– Man nezajabys sakyti, bet visi kalbėjo apie tave, Kostuli, – nudelbė akis fizrukas, kuriam buvo nemalonu apie tokius dalykus kalbėti. – Tėvai sakė bijantys dėl savo vaikų, buvo net Sigučio motina su chachaliu. Ten tikrai buvo torpeda, Kostai, tad tą Sigutį jau galime pamiršti. Aplamai, blet, mes to vaiko turbūt nerasime.

– Rasime, akyliau pastebėsiu vaikus.

– Nelabai tau pavyks tai padaryti, Kostai, – suko akis šalin fizrukas.

– Kodėl?

– Prie mokyklos dabar budės mentas ir tikrins kiekvieną praeinantį pro šalį, – šiaip ne taip pakėlė akis Dagilovas ir davė suprasti, kad mokyklos prieigose neribotą laiką esu nepageidaujamas.

\*\*\*\*\*

Na, tai sustabdome šią nesusipratimų kupiną dalį. Sekančią savaitę užbaigsime šį pasakojimą su istorijos atomazga. Jeigu nenorite laukti, visada galite mane paremti per Contribee, kur rėmėjai mato mano tekstą vos tik jis pasirodo. Galite mane remti ir dėl to, jeigu patinka mano istorijos. Beje, jeigu galvojate, kad įbauginau čia aprašytus vaikus, tai pasakysiu jums visai be juokų, kad čia buvo juokas palyginus su tuo, kad šiuo metu mokyklose vaikai vis dar patiria baisiais patyčias, kurios neturėtų vykti neatsižvelgiant į tai, dėl ko vaiką pyzdavoja. Tie, iš kurių tyčiojasi patiria neapsakomą siaubą, kurio pasekmė nėra tiktai nenoras mokytis, bet ir nenoras aplamai gyventi. Pamatę mokymosi įstaigoje besityčiojantį žmogų siųskite tiesiai man.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0wmWGPa25MAKzMDqfufBc2Zfvo8rMhLDdVEVifGXmoHD7u95Thv1DYYUVhgXRc2h8l)