Brangūs jaunikliai, kokie gi vėjai jus atpūtė čionai? Kadangi jau atėjote, pasisodinsiu jus prie šio virtualaus stalo ir padaręs pjuvenų skonio kavos su tirščiais, pradėsiu liūliuoti sava istorija apie mokyklą. Žinot, jeigu pas mane užsuktumėte realybėje, tikrai būčiau kaip tas tėvukas, kuris vos tik pamato sportinį automobilį ir iš karto prie jo puola fotografuotis ir dėtis tą susiliejusią nuotrauką ant savo coverio. Išsitraukęs iš per petį permetamo vyriško rankinuko telefoną odiniame dėkle, jį atrakinčiau teatrališkai braukdamas per ekraną kaip visi mano bendraamžiai, lyg norėdamas uždegti degtuką. Iš apačios, kad šviestų pagurklis, padaryčiau viso stalo selfį, kurio fone matytųsi aptrupėjusios virtuvės plytelės, šokolado popieriukai, kancarai, ir jūs, mano mylimas jaunime. Nuotrauką be jokio jūsų sutikimo įsidėčiau į feisbuką su užrašu „geras laikas su jaunimu“. Per klaidą įkelčiau dar tris tokias pačias nuotraukas, nes kažko pirmą kartą neįsikėlė. Mano varganame dviejų kambarių bute tikrai būtumėte kaip karaliai, leisčiau virtuvėje rūkyti savo tas elektronkes, net nupirkčiau kažko išgerti, jeigu tik norėtumėte. Viskas mainais į tai, jog turėtumėte sėdėti ir klausytis manų istorijų. Taigi, gal padarome taip pat bet virtualiai, ką? Pats metas pabaigti istoriją „Mokykla“, kurioje, blecha, tiek pripasakojau, kad geriausia būtų jums patiems perskaityti buvusias dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/xalhkp/mokykla_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/xgp000/mokykla_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/xmmzvb/mokykla_34/)).
Vienos Kauno miesto Šilainių mikrorajono mokyklos bendruomenei uždraudus man artintis prie mokymosi įstaigos, šansai atgauti tris tūkstančius dolerių įsiūtų į vaiko švarką mažėjo kaip tavo šansai su kažkuo permiegoti klube, kai laikrodis išmušė ketvirtą valandą nakties, o densflore liko dvi dičkės sveriančios bent po centnerį, o aplink jas kojas trypė dar dešimt patinų, siekiančių su jomis pasiporuoti. Savomis rankomis atgauti vaikiško švarko su pinigais negalėjau, todėl man privalėjo padėti tos mokyklos fizrukas Dagilovas.
– Ar tikrai patikrinome visus vaikus nešiojančius tą supistą „Mucher“ kostiumą? – kone įtūžęs paklausiau fizruko.
– Nu blecha, kiek pats mačiau, tai tikrai, – nusiminęs tarė Dagilovas.
– Gal yra tokių vaikų, kurie atsisako nešioti švarkus ir vaikšto be jų? – šovus minčiai paklausiau.
– Maištininkų, sakai? – patrynė tris dienas neskustą barzdą fizinio lavinimo mokytojas. – Yra vienas kitas.
– Surink informaciją apie juos ir už kelių dienų ateisiu pas tave, – nurodžiau fizrukui. – Du litrai spirito „Royal“ tinka?
– Tinka, brangus bičiuli, – nusišypsojo Dagilovas. – Užeik po darbo valandų, nes aplink mokyklą patruliuoja mentas ir aktyvūs tėveliai, – priminė jis.
Sekančios dienos laukiant Dagilovo ataskaitos buvo labai ilgos. Žaneta vis nenurimo dėl jos trijų tūkstančių dolerių, o turgelyje žmonių nebuvo. Niekaip negalėjau sugalvoti ką reikės daryti, jeigu ir būsimi įtariamieji pasirodys neturintys tų pinigų. Šį nerimą pašalino antrąją dieną atėjęs torpeda. Marius ar tai Darius, nepasakysiu dabar.
– Zdarova, atėjau šaibų už stogą, – tarė jis atsainiai ir atvertė kažką panašaus į darbo knygą, kurioje tik jam pačiam suprantamais simboliais žymėjosi kas davė pinigų, o kas ne. Įtariau, jog būsimas zekas rašyti nemokėjo, todėl turėjo turgelio planą ir kas sumokėdavo už stogą pažymėdavo pliusiuku.
– Į kainą įeina apsauga nuo šmeižto? – paklausiau atkišęs penkis dolerius, kurie šiaip jau buvo JAV valiuta, bet Lietuvos pogrindyje užėmė taip pat nemažą dalį.
– O kas yra? – nesupratęs ką reiškia šmeižtas paklausė neandartiolas.
– Blecha, terorizuoja mane viena bobelė, – tyliai jam tariau, kad niekas neišgirstų.
– Nu karočia man Žaneta sakė tą patį, – pseudobachūrišku balsu pasakė torpeda. – Agirdi, Žana liepė perduoti, kad jeigu ji per artimiausią savaitę neatgaus savo šaibų, tavo tą švarko pardavimą bus galima laikyti vagyste, ponel?
– Mhm, – suniurnėjau.
– Nes pats žinai ką Prarabo šaika daro su tais kurie vagia iš savų, – priminė torpeda, nors pats nusikalstamo pasaulio autoritetas Prarabas savo pradinį kapitalą susikrovė būtent vogdamas iš savo aplinkos.
Torpedai išėjus rinkti duoklės iš kitų, pažiūrėjau į Žanetą ir atkišau jai špygą. Turgeliui užsidarant, dėjau skreplį ant kelių jos produktų jai nematant ir susitvarkęs savo pardavinėjamas šmutkęs, nulėkiau pas Dagilovą.
Prie mokyklos mentas nebudėjo, aplink buvo susirinkę susirūpinę tėveliai ir jų vaikams žaidžiant tarpusavyje, mamos su tėčiais diskutavo:
– Kur direktorius žiūri? Vieną dieną kažkas paims ir pagrobs mūsų vaiką, o tas žulikas ir toliau plaus pinigus! – kėlė sceną kriminalinė tyrėja ekspertė dviejų vaikų motiną su nutįsusiomis krūtimis.
– Gal ponas direktorius pats ir nori, kad mūsų vaikai būtų pagrobti ir po to reikalautų už juos išpirkos? – svarstė sąmokslo teoriją vienas iš tėvelių, pagal snukį labai panašus į Kiguolio ir Lobovo meilės vaisių. – Paims mūsų vaikus, išžagins, po to parduos jų inkstus amerikonams, kraują sugirdys homoseksualams danams, o mums ūbagams reikės mokėti išpirkas už vaikų kūnelius, kol pats direktorius plos sau per pilvą prisikirtęs vakarietiško maisto už tai, kad pardavė mūsų vaikus, – dėstė radikalas, kol vaikai išsigandę jo klausė.
– Na, gal ne taip žiauriai? – atsirado kiek racionalesnis tėvelis. – Manau tiesiog reikia apieškoti kiekvieną kuris darbo metu prisiartina prie mokyklos bent tris šimtus metrų! Palaukit, ponas, o ko jūs čia į tą mokyklą einate? – sustabdė tėvas mane, kai mėginau patekti pas Dagilovą per atsarginį įėjimą.
– Aš čia pas fizruką Dagilovą, – nervingai šyptelėjau jam. – Dėl kvadrato tarpmokyklinių. Esu treneris iš kitos mokyklos, – pasakiau kitos Šilainių mokyklos pavadinimą, kurios dabar tikrai neatgaminsiu.
– Aaa, gerai, praeikite tada, – prasiskyrė aktyvių tėvelių būrys.
Išpiltas šalto prakaito nubėgau pas Dagilovą į prismardintą kabinetą ir sutikau jį rūkantį čia pat, kaip visada. Iš užančio ištraukiau jo mėgstamo spirito „Royal“, kurį vadindavo „Raulu“, nes šis angliškas žodis jam buvo neįkandamas, kad būtų galima taisyklingai ištarti. Fizrukas Raulą skiesdavo su senstelėjusiomis obuolių sultimis.
– Maldauju, pasakyk, kad turi gerų naujienų, – pastatęs pūslę sudėjau rankas it maldai.
– Aš tau pasakysiu, kaip senas žvalgybininkas, – melavo Dagilovas. Šiaip kažkada yra pasakojęs, kad tarnavo stroibate, kur vienintelė žvalgyba kurią atlikdavo turbūt būdavo ieškant kur slepiamas techninis spiritas. – Vaikas yra, bet teks daryti tiesioginę intervenciją.
– Kokią dar tiesioginę intervenciją? – perklausiau jo.
– Į jo pačio namus, – pro nusmukusių skaitymo akinių viršų atsakė fizrukas ir atvertęs sąsiuvinį jį atsuko į mano pusę. – Vaikas šviesiaplaukis ir kiek man pavyko ištardyti gyvena tiktai su močia, tėvas pabėgęs gal prieš pusmetį, abu verčiasi gana sunkiai. Gyvena prie Taubučių, kaip tu ir nurodei pirminėje savo užklausoje. Močia nepasiturinti, dirba ligoninėje slauge, dažnai nebūna namuose.
– Na, nežinau, ar mes galim vėl taip susimauti?
– Che, Kostai, vaikas nešioja „Mucher“ kostiumines kelnes, o švarko nenešioja visai. Į pažymių knygelę vaikui įrašiau pastabą, kad nesilaiko uniformos dėvėjimo taisyklių ir liepiau rytoj į mokyklą ateiti su švarku ir prisistatyti.
– Jis gali būti dar vienas pacukas su tuo šlykščiu kostiumu, nėra pagrindo tikėti, kad čia būtent jis.
– Palauk, palauk, leisk pabaigti, – draugiškai subarė fizrukas. – Aš jį šias dieneles šiek tiek pasekiau ir išaiškinau visai įdomių detalių. Pirma yra ta, jog šis ubagėlis tavo pinigus leidžia slapčia. Perka visokius menkus žaislus, žaidžia su visokiais blizgančiais jojo, lipniomis rankomis, perka guminukus, čipsus, kokakolas ir kitokią chuinią. Antras dalykas – balkoninėse parduotuvėlėse vaikas atsiskaitinėja doleriais. Kalbinau Virginiją, kasininkę kuri prie mokyklos dirba krautuvėje, tai mane patikino, kad vaikas disponuoja užsienio valiuta. Todėl ir manau, kad čia būtent šitas pyzdukas. Dėl visa ko jį pasikviečiau ryt pas mane, patikrinsiu jo švarką. Jeigu bus kažkokių siuvimo žymių ar dar ko, tai reiškia jį turime.
– Gerai, – palinksėjau galva ir susimąsčiau. – Kodėl tada mums reikės daryti intervenciją?
– Kostai, gi snarglius visų pinigų nesinešios kartu su savimi, kai mokantis šitoje šiknoje visada yra galimybė būti apiplėštam. Pačių mokytojų, – inkščiančio šuns balsu prajuko Dagilovas ir springdamas juoku plekšnojo sau per kelį.
– Ehehehehe, – juokiausi kartu su juo ir draugiškai parūkius grįžau prie reikalo: – Jeigu pacukas bus tas, kurio mums reikia, paskambink iš mokyklos raštinės man į turgelį ir perduok sargui žinutę, kad reikia vieno „Mucher“ švarko. Tuomet atlėksiu po darbo ir galėsime įsilaužti pas vaiką į namus.
– Ginklų neimk, turiu dar tuos pačius armatūros gabalus, manau užteks įbauginti vaikui.
– Jeigu ateis tėvai, – perspėjau fizruką apie besiburiuojančius radikalus priešais mokyklą, – pasakyk, kad esu treneris iš kitos mokyklos ir derinam tarpmokyklines kvadrato rungtynes, tvarkoj?
– Tvarkoj, Kostai, – paplekšnojo man per petį Dagilovas ir dar kiek pašnekėję atsisveikinome. Išėjus, lauke dar buvo keli tėveliai ir dabar pokalbis buvo pakrypęs kita linkme. Pagarbiai atsisveikinau su tėčiais ir pagarbą gavau atgal.
Sekančią dieną mane turgelyje užsipuolė Žaneta, kad neva vilkinu pinigų grąžinimo procesą, ir grasino susidoroti. Visaip keikė, apkaltino, kad apspjaudžiau jos produkciją.
– Nerasi turguje tokio šlykštaus žmogaus kaip tu, Kostai! – grūmojo man pirštu.
– Che, nerasi turguje tokios bukos bobos kaip tu, Žanka, – pasityčiojančiai atsakiau, nes buvo už ką. – Nacher reikėjo mane ožinti torpedoms dėl tavo tų pinigų?
– Dėl to, kad tu tyčia man jų negražini, – kėlė sparnus Žaneta toliau ant manęs rėkti, bet visa laimė atėjo turgelio sargas.
– Kostai, – kreipėsi jis, kol Žaneta kudakavo, – nepatikėsi, kažkas paskambino į mano laidinį telefoną ir paprašė perduoti būtent tau, kad reikalingas „Mucher“ kostiumo švarkas vaikui. Turbūt kažkoks ponas skambino.
– Ačiū, tikrai labai turtingas ponas skambino, – padėkojau sargui ir pavaišinau jį cigarete. Palaukęs, kol jis nueis, kreipiausi į Žanetą. – Gali nebetriesti, Žanka, šįvakar atgausiu tas tavo tris štukas baksų. Dabar von nuo prekystalio, turiu pasiruošti.
Žaneta nelabai suprato kas įvyko, bet paklausė mano nurodymų ir aš pats svarsčiau kaip čia geriau užsimaskavus. Iš dėžės paėmiau kelias juodas pėdkelnes, kad galėtume paslėpti veidus. Dagilovui – jo dydžio treningus ir kožą. Sau pasiėmiau madingą džinsinį kostiumėlį ir lakierkas. Nekantravau kada pagaliau pašalinsiu dar vieną stresorių ir blogos sveikatos priežastį.
– Aš tau ir sakau, reikia pasodinti direktoriauti tą, kuris bent kiek gaudosi savigynoje, kad ir fizruką! – ruošė tėveliai sąmokslą nuversti valdžią man priėjus prie mokyklos. – Va, pažiūrėkite, dar vienas fizrukas iš kitos mokyklos! Prašau, po darbo valandų vyksta į bybižin kurią Šilainių dalį tartis dėl mūsų vaikų gerovės.
– Taip, vaikų saugumas ir užimtumas pirmoje vietoje, – tariau prasiskyręs pro radikalius tėvelius.
– Va čia tai mokytojas, pažiūrėk, Dalia, – mostelėjo ranka vienas tėvas, – O tu sakai, kad jie visi chroniai.
Širdis maskatavosi jobtvajumat kaip! Į turginę tašę buvau sukišęs mano ir Dagilovo reido aprangą.
– Tikiuosi jo močia dirba šiandien? – prie įėjimo į sporto salę paklausiau Dagilovo, šis jau buvo pasiruošęs.
– Dirba, kai vaikas stovėjo pas mane ant kilimėlio, paliepiau atsivesti motiną, tai patikino, kad nebent rytoj iš ryto, nes šią parą ji dirba, – paspaudęs ranką atsakė jis. – Šiandien jį patikrinau, tai švarko vidinėje pusėje tikrai kažkas buvo įsiūta ir išplėšta.
– Oi gerai… Oi bliad kaip gerai, – nekantravau atgauti pinigus.
Nieko nelaukę išėjom iš mokyklos kuo greičiau atgauti pinigų. Lauke temo, tad tikėjomės, kad vaikas jau bus grįžęs namo. Nuskubėjome prie pat Taubučių, pagal tą adresą, kurį mokytojui apklausos metu nurodė vaikas su trimis tūkstančiais baksų. Dar kartą aptarėme mudviejų veiksmus ir susinchronizavę veikslų planą parūkėme prieš operaciją. Vaiko lange degė šviesa. Susilinksėjome, kad metas pradėti.
20:36 – su Dagilovu įlipome į liftą ir paspaudėme apdegintą mygtuką į septintą aukštą.
20:36 – šokinėdami tyčia užstrigdinome liftą, kad turėtume kur apsirengti.
20:37 – Dagilovas apsidžiaugia, kad atitaikiau kožą ir treningus pagal jo dydį. Vietoje kaukės liepiau užsidėti juodą ploną bobišką kojinę ant galvos, į ką Dagilovas atsakė „nu nachui kas čia blet per veiksmo filmo nesąmonė“. Apsirengėme.
20:38 – paprašiau Dagilovo, kad balaklavą duotų man, nes vaikas gali mane atpažinti. Dagilovui atsisakius, pažadėjau, kad jam atiduosiu kožą su treningais ir dėl visa ko gali užsidėti antrą bobišką kojinę ant galvos. Pasijuokiau iš to, kaip atrodo fizrukas su suspaustais žandais, paršo nosimi ir azijiečio akimis.
20:39 – avariniu mygtuku paliepiame dispečerei atidaryti lifto duris nuotoliniu būdu, kitaip sužinoję kur ji sėdi ateisim išrašyti pyzdako.
20:42 – paspaudžiame vaiko durų skambutį ir delnu uždengiame akutę. Vaikui paklausus kas ten, atsakome, kad mes iš policijos ir, kad vaikas privalo atidaryti duris, nes turime blogų naujienų apie jo mamą. Vaikui paklausus kas buvo, liepėme greičiau atidaryti duris, nes mama turbūt neišgyvens, nes ką tik mamytei nutiko baisi nelaimė.
20:43 – vaikas atidaro duris ir mudu įsiveržiame į butą ir pradedame klausti kur pinigai.
20:44 – vaikas verkdamas apsišlapina ir klausia kas nutiko jo mamai.
20:46 – fizrukas Dagilovas patikina, kad jo mamai nieko neatsitiko ir mes atėjome atsiimti pinigų.
20:55 – pagaliau nuraminame vaiką ir liepiame parodyti kur tris tūkstančiai dolerių. Vaikas teigia nesuprantantis apie ką mes čia šnekame.
20:56 – Dagilovas pagrasina vaikui armatūros strypu ir netyčia juo brūkšteli sau per lūpas. Vaikas nueina atidaryti mamos papuošalų stalčiaus kuriame buvo visokie auksiniai žiedai.
20:58 – kartu su Dagilovu liepiame rodyti kur yra pinigai, kuriuos jis rado savo mokykliniame švarke.
20:59 – vaikas verkia, sako nerodysiantis, nes jį mama už tai užmuš.
21:00 – fizinio lavinimo mokytojas Dagilovas pradeda grasinti vaikui, kad jeigu jis neparodys kur pinigai, jį užmuš pats.
21:02 – nuo intensyvaus grasinimo ir rėkimo, Dagilovo lūpos išvirsta per suplyšusią dvigubą bobišką kojinę.
21:03 – pradedama krata vaiko bute ieškant pinigų.
21:17 – nuo grasinimų ir karščio, praplyšta Dagilovo kojinė–kaukė ir fizinio lavinimo mokytojas tampa atpažįstamas.
21:18 – vaikas nustoja verkti ir pasako „čia gi jūs, mokytojau! Aš jus pažįstu, taigi čia jūs!.
21:19 – fizinio lavinimo mokytojas užsiima smurtu prieš vaiką argumentuodamas „nenusišnekėk, durneli, čia tikrai ne aš“
21:22 – vaikas parodo, kad pinigai paslėpti mamos liemenėlių skyriuje ir dar kartą patikina, kad atpažino plėšiką, tačiau neįvardija kas jis toks.
21:26 – perskaičiuoju pinigus, kol fizrukas Dagilovas užsiima lengvo pobūdžio smurtu prieš nepilnametį. Dėl visa ko, greitai nulėkiu nusišlapinti.
21:28 – Dagilovas manęs paklausia „blet, gal galiu pasiimti tos šliuchos žiedus?“. Man leidus, fizrukas apiplėšia butą darsyk.
21:31 – fizrukas pagrasina vaikui, kad jeigu paskambins mentams, šis nuvažiuos nužudyti jo motinos, nes žino kur ji dirba.
21:32 – pagrasinu, vaikui, kad jis tikrai nenori skambinti mentams, nes bus pyzdauskas.
21:35 – išeiname iš vaiko buto.
21:42– keli policijos ekipažai su mirgalkėm nuvažiuoja Taubučių pusėn kol mes slepiamės krūmuose, išėję iš karštos teritorijos.
– Blet, eina nachui, jis mane pažino, – stresavo fizrukas Dagilovas.
– Netriesk, jis tik sakėsi, kad pažino, bet taip ir neįvardijo kas tu toks, – raminau nusikaltimo bendrininką, – bet kokio velnio tu jį mušei?
– Profesinė liga, – bandė šmaikštauti Dagilovas, bet atrodė labai sumišęs.
Fizrukas kvietėsi užsukti pas save, atšvęsti pergalę ir padaryti kartu gramo. Mandagiai atsisakiau kvietimo ir paaiškinau jam, kad dabar kaip tik reikia išbūti tyliai ramiai, nors teisybe pasakius bijojau būti su juo, juk vaikas atpažino savo mokytoją. Krūmuose persirengėme į savo buvusius drabužius, bet kaip ir minėjau, Dagilovui leidau pasilikti kožą su treningais. Atsisveikinimui už pagalbą draugeliui pažadėjau dar kelis litrus Raulo. Suvargęs grįžau namo.
Iš turgininko tašės ištraukiau dolerių ryšulėlį. Atsargiai viską kelis kartus perskaičiavau. Trūko gal šešiasdešimties dolerių, tad juos nurašiau kaip nuostolį ir verkiančia širdimi iš po savo čiužinio ištraukiau likusią sumą padengti trūkumui. Vaikas per tą mėnesį paišlaidavo kaip reikalas su savo guminukais ir visokiais supistais jojo. Na, gal dar motina pasiėmė kelis dolerius, kad vaikas nenumirtų iš bado.
Ryte prabudau nevedamas noro nusižudyti, širdyje buvo ramu. Tarp pinigų, dėl juoko, įleidau rytinį skreplį iš gelmių, pamaniau, tegul smirda tie jos pinigai. Ryte prie turgelio manęs laukė Žaneta su tuo banditu, Prarabo torpeda.
– Nu agirdi, yra šaibos ar vėl suoksi chuinias? – pasiteiravo bachūras, savo pseudovyriškumu slėpęs kažkokias vaikystės traumas.
– Žinoma yra. Aš diedas konkretus, – tariau ir iš striukės ištraukęs ryšulį baksų jį padaviau Žanetai. Ši nušvito.
– Nu jo, pacan skazal, pacan sdelal, – ruskių kalba savo gyvenimo motto pasakė torpeda ir pasidžiaugęs, kad pavyko išspręsti kivirčą, nulupo dar pinigų už skolos administravimą.
Žaneta prie mano akių perskaičiavo pinigus kelis kartus, apsimetė, jog nematė skreplių tarp kupiūrų. Pirmą kartą nuo to rugpjūčio galo pamačiau ją besišypsančią ir nuoširdžiai laimingą.
– Dabar išpildysiu visas savo svajones ir nebestovėsiu ant turgaus kaip kokia senmergė, – tarė ji lyg laimėjusi žalią kortą arba Teleloto aukso puodą. Brangus jaunime, tais laikais trys tūkstančiai dolerių buvo be galo didelis pinigas.
Tą pačią dieną pas mane atėjo mentai ir kaip įkaltį kilstelėjo juodą kožą, grynai tą, kurią vakar padovanojau Dagilovui.
– Turi pardavime tokią? – nepasisveikinęs paklausė mentas.
– Visas turgus turi tokių pardavimui, – atsakiau drąsiai, mat mane saugojo Prarabo apsauga.
– Kažkam vakar pardavei šitą? – paklausė nesiskutęs mentas.
– Tikrai ne.
– Bachūro žodis? – paklausė mentas bachūrišku melo detektoriumi.
– Bachūro žodis – niekam vakar tokios nepardaviau, nei užvakar, nei praeitą savaitę, – atsakiau ir bachūro žodį išlaikiau, nes kožą aš padovanojau, che.
Mentai apėjo visus turgininkus ir nieko nepešę pasišalino.
Vėlyvas ruduo atnešė šilumą. Visų nuotaikos pasitaisė, žmonės pradėjo dažniau praustis ir valytis dantis, turgus klestėjo tol, kol neišbujojo maksimos, turgelio bobos išdvėsė, visi gyveno gražiai ir laimingai, tik ne fizrukas Dagilovas…
Pasirodo mūsų vargšas fizrukas Dagilovas pakliuvo į likimo paspęstus keršto ir neatsargumo spąstus. Atsisveikinęs su manimi jis užsimetė dovanotą kožą ir patikėjęs, kad vaikas iškvietė jam mentus, nuvyko pas vaiko motiną į ligoninę turbūt jos primušti, kaip ir žadėjo vaikui. Žinot, visa laimė, kad vaikas buvo bent truputėli protingas ir viską telefonu papasakojo policijai, kuri nusiuntė tris ekipažus – vieną prie mokyklos, kitą pas Dagilovą prie buto, o dar kitą į ligoninę kur dirbo vaiko motina. Ant pastarojo ekipažo Dagilovas ir pakliuvo. Mentams sučiupus fizruką, šis buvo nuvežtas pas vaiką į namus ir vaikinukas atpažino, kad tai būtent šis vyras apiplėšė jo namus ir taikė lytinę prievartą mokykloje, kai apčiupinėjo jo švarką.
Klausiate kas čia per lytinė prievarta buvo? Ogi viskas gavosi taip, kad kai vyko Dagilovo teismas, atsirado liudininkų vaikų teigusių, jog jis jiems liepdavo nusiimti švarkus ir klausinėdavo kiek šiems metų, ką veikė tėvai. Kartais Dagilovas užeidavo į berniukų persirengimo kambarius tam, kad pažiūrėtų kuris nešioja „Mucher“, tačiau vaikai tai suprato kitaip. Tiksliau, turbūt jų tėveliai suprato kitaip. Dagilovo padėties netaisė ir rastas sąsiuvinis su vaikų vardais, pavardėmis, amžiumi, šeimynine padėtimi ir taip toliau.
Liudijant radikaliems tėveliams, šie prisiminė nusikaltimo dieną ir buvo įvardintas dar vienas fizrukas iš kitos Šilainių mokyklos, kuris galimai su Dagilovu įvykdė apiplėšimą Andriuko bute (toks buvo vaiko vardas). Mentai prevenciškai suėmė visus Šilainių mikrorajono mokyklų fizrukus ir jų namuose bei kabinetuose atliko kratą. Taip jau likimas sudėliojo, jog vienas iš mokytojų iš tikrųjų buvo iškrypėlis ir namuose laikė visokių šlykštybių – nuotraukų, video kasečių ir panašiai. Dagilovas ir tas kitas mokytojas neigė vienas kitą pažįstantys ir atlikę nusikaltimą kartu. Radikalūs tėveliai teigė, kad ten būtent tas mokytojas, nes neva buvo trumpai kirptas ir jaunas (visai kaip aš).
– Tai aišku jūs kartu nebuvote tą vakarą Andriuko namuose, – linksėjo teisėjas, – lygiai taip pačiai kaip ir nepisote vienas kito per subinę, – nukirto teisėjas ir pastuksenęs plaktuku nuteisė abu aštuoneriems metams kalėjimo. Dagilovą paleido berods 2002 metais, o tą kitą fizruką papjovė kameros „draugai“ pirmaisiais kalėjimo metais.
Klausiate iš kur viską taip gerai žinau? Na, atsakysiu jums tiek, mielas jaunime, kad visgi nuėjau pas Andriuko motiną „ant kavos“, nes po apiplėšimo sužinojau kur ji gyvena. Pirmą kartą užėjęs vos neišsidaviau, kad jau žinojau kur pas juos tualetas. Andriuko močiai pasakiau, kad Šilainiuose bent metus pagyvenęs gali žinoti visų šio rajono butų išplanavimus. Motulė paskiau man bėdavojosi, kad ją apiplėšė, pavogė visą auksą ir mano parduotame švarke rastus pinigus. Šiek tiek suspaudė širdelę ir man, tad kuris laikas jai duodavau pinigų ir išlaikiau, kad nenumirtų. Žinoma, už tuos pinigus reguliariai tą prisirpusią milfę štampuodavau kada tik panorėjęs.
Jos sūnus manęs taip ir neatpažino, visa laimė, kad tą vakarą buvau su balaklava. Santykiai nutrūko, kai Andriuko mama man pasiūlė tapti jos vaiko patėviu.
Kaip dėl Žanetos? O Žaneta greitai išsipardavė visus daiktus ir turguje nebesirodė. Kiek po to girdėjau, visus pinigus įkišo į muzikinę kasetę kurioje pati atliko dainas pasivadinusi „Naktinė Žvaigždė“. Vėliau susimetė su tuo torpeda ir buvo apvaisinta gyvulio bandito. Kasečių niekas nepirko, o pačiai Žanetai grįžti dirbti į mūsų turgų turbūt buvo gėda. Pagimdžiusi benkartą išstorėjo ir atėjus feisbuko laikams pradėjo dėtis ant viršelio visokias gėles ir rašyti po straipsniais apie Karalienės Elžbietos II mirtį „užuojauta šeimai ir artimiesiems, ATA“ kartu su judančiu angeliuko paveikslėliu.
\*\*\*\*\*
Štai tokia ta istorija apie mokyklą, mielas jaunimėli. Tikiuosi jums patiko. Norėčiau padėkoti už skirtą laiką Kostui Dumauskui, kurio jau kuris laikas nelanko vaikai, nes turbūt padėjo skersą ant tėvuko. Mokykitės, mielieji, nesvarbu kur, ar mokykloje, ar universitete, ar šiaip internete už pinigus. Darykite viską, kad netektų praleisti jaunų dienų kaip man – matant kaip pažįstami per mane atsisėda į kalėjimą ar miršta. Nors kita vertus, yra ką prisiminti. Jeigu norite, kad Kostas Dumauskas galutinai nedegraduotų ir prisimintų dar daugiau šmaikščių istorijų, visada prašau paremti mane Contribee platformoje, kur rėmėjai gali skaityti istoriją vos tik ši pasirodo, nereikia laukti kitos savaitės. Jūs jauni, jums tas trajakas per mėnesį turbūt nieko nereiškia, o man, senam pyzdabolui (taip vadina kaimynų vaikai), trys eurai yra oho pinigas! Skirtos lėšos bus panaudotos VšĮ „Kosto Dumausko istorijų gaivinimo fondas“.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02fhWWR8cFbzSB5LSNhKNxf4Y1fVHWmJshoHdpc1vg8PQXAcuNh8puru8VmHaEGCF1l)