Steroidai 4/5

Na ir ką jūs sau galvojat, bičiuliai, ketvirta Steroidų dalis! Pastarąsias dalis([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pi97a4/steroidai_15/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pm34p9/steroidai_25/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pqidao/steroidai_35/)) jus apšviečiau apie tai, kaip įsivėliau į visą tą purviną steroidų tiekimo versliuką talkinant chemijos mokytojui Zenkai. Sudėtyje buvo kažkokios chernios, nuo ko vienas kačiokas Abugelis išžagino ir nužudė jauną panelę. Na, viską atsimenate patys, o jeigu ne – kviečiu paskaityti pastarąsias dalis. Pasakojimą baigiau apie sporto salės narių milžinų konfrontaciją su manimi…

Apsuptas iš abiejų pusių, spaudžiamas lyg vienintelis homo sapiens narys tarp gauruotų neandertaliečių pajutau, kad mano, smulkiojo Kauno spekulianto gentis gali labai greitai pasibaigti nepratęsta, jeigu šiems Homo Kačiokus nariams užeis noras mane pamėtyti ar kaip kitaip nuskriausti.

– Kostai, blet, – tarė sporto salės vadas Gargalas, – dabar turi progą pasakyti kokios chuinios pridėta į sterus.

– Nežinau, Gargalai, prisiekiu… – išsigandęs sudėjau rankas lyg melsčiausi, aišku, nedaug iki to ir tetrūko.

– Tai kaip tu blet pardavinėji, jeigu pats nežinai ką?

– Lygiai taip pat, kaip ir jūs pisat į raumenį kažkokią chuinią nors patys nežinote ką, – užrikau ant salės sportsmenų, nusiteikusių, na, nelabai kaip.

– Išpiskim jį! – riktelėjo ačkaras kačiokas Celofanas (ne tas) ir susukęs prakaituotą rankšluostį užsimojo ir pliaukštelėjo man per kojas. Parkritau. – Bus jam blet, atsikalbinėti! Na vyrai, ką galvojat?

– Antanai, apsiramink, – įsakė Gargalas. – Stokis, Kostai! – Savaime suprantama, padariau tai ką liepė. – Klausyk, pyzduk, nepasitikiu aš tavimi, išsiųsiu pas tą alchemiką, tai dar pabėgsi. Sėdam, nachui nuvažiuosim pas jį patys.

– Jis mokyklos mokytojas, – tariau, – nereikia, vyrai. Atleis iš darbo bėdžių.

– Užsičiaupk ir vežk pas jį, – tarė Gargalas ir lengvai kumštelėjo man į padichą. – Ką vairuoji?

– Kadetą. Daug jūsų netilps. – tariau per prievartą vedamas į lauką. Kačialkėje gyvenimas tęsėsi, vyrai sportavo toliau apsvaigę nuo steroidų.

– Gerai, tuomet aš ir Celofanas važiuosime su tavimi kartu, – tarė Gargalas ir kartu su minėtuoju Celofanu (ne tuo) nuėjo prie mano automobilio. Kažkiek padorumo turėjo – prieš išeinant užsimetė maikutes.

Gal ir gerai, kad mašina buvo maža, tų įtūžusių raumenų kalnų kadete tilpo tik du – vienas gale užėmė visą sėdynę, o kitas sėdėjo priekyje prasiskėtęs tiek, kad jau bevažiuojant antru bėgiu, norint permesti į trečia reikėjo liesti jo plaukuotą prakaitu permirkusią koją. Į penktą pavarą net nedrįsau perjungti, turbūt ranką būtų reikėję stumti iki jo varpos. Taip nejaukioje tyloje per visą miestą nuo Vilijampolės nuvykome iki Žemųjų Šančių, Kauno VII vidurinės mokyklos.

– Vyrai, dar nė pietų pertrauka neprasidėjo. Gal davai bent palaukiam kol mokinukai išeis? – paprašiau kačiokų.

– Nichuja! – tarė akinuotas Gargalo draugelis. – mums reikia tiesios ir tuojau pat! Įsiveržkime į tą supistą mokyklėlę.

Su šiais žodžiais abu kačiokai išlipo ir man neliko nieko kito, kaip tik paklusti jiems.

– Vesk, – įsakė Gargalas.

Skaudančia širdimi ėjau pirmas link mokyklos. Tikrai nenorėjau, kad viskas taip pasibaigtų. Tiesa sakant, viduje ruseno maža vilties liepsnelė, kad ten nieko tokio tose steroiduose nebuvo pridėta. Na, bet jeigu jau pasakoju jums šitą istoriją, kai kačiokai užsimanė sužinoti sudėtį, tai savaime suprantama, kad kažkokio brudo buvo prifarširuota į tuos steroidus. Išsigandęs, nuvedžiau iš paskos ėjusius kačiokus iki pat mokyklos. Koridoriuose buvo tylu, vyko pamokos.

– Vyrai, aš labai atsiprašau, bet Zenius dabar veda pamokas, – tarė sargutė. – Priedo, jūsų labai daug, negaliu jūsų leisti į pamokas, direktorius neleido. Iškviesiu policiją.

– Ko čia nachui karksi, sena žaba, – kaip ir paklausė kaip ir pasakė Gargalas ir griebęs Sargutę už karšienės ją nutempė nuo kėdės. – Tik pabandyk, pyzda, kažkam kriuktelt. – Pagrasino kumščiu Gargalas ir nusekė man iš paskos. Sargutė, kuri buvo gerokai vyresnė už mus, sunkiai žiopčiojo, kaip žuvis išmesta ant kranto. Keista, kad išsigando, gi dirbo mokyklos sargute, turėjo įprasti prie tokių baisenybių.

Ilgais laiptais užkilome į antrą aukštą, du šimtai trečią kabinetą, kuriame nieko nežinodamas darbavosi Zenka.

– Rebiatos, ar tikrai jūs to norite? – paklausiau kačiokų. Abu buku žvilgsniu pažiūrėjo į mane. – Gal sakau palaukime kol baigsis pamokos? Ar bent jau pertraukos?

– Daryk duris ir eik pirmas, – tarė Gargalas ir aš pasibeldęs atidariau duris.

– Mažieji nusikaltėliai, – kaip tik kreipėsi į klasę chemijos mokytojas Zenka, – tik pabandykite užmiršti, kad deguonis turi dvi alotropines atmainas: O2 ir O3, pažadu, visiems šiknas atspardysiu… O, Kostai, ką čia veiki?! – pertraukė pamoką Zenius. – Pala, pala, kas čia vyksta? – nusigando pamatęs anuos du kačiokus. Mokyklinukai, dešimtokai ar devintokai kumščiojo vieni kitiems, atseit, pažiūrėkit kokie bachūrai, gal pagaliau atpyzdins Zenką. Bręstančios merginos spėjo per tas kelias sekundes irgi šį bei tą prifantazuoti.

– Mokiniai, von nachui iš klasės. Pamoka baigta, – tarė Gargalas. Mokiniai greitai susikrovė knygas ir išėjo. Dėl keiksmažodžio nei kiek nesuglumo, ne pirmas suaugęs žmogus šioje klasėje piktnaudžiavo jais.

– Rebiatos, kas čia vyksta? Kostai, kas čia per bybienė? – Zenius pyktelėjo.

– Tai čia šitas chemikas? – paklausė manęs Gargalas. Aš linktelėjau ir užmerkiau akis. – Cha cha, nu tu kurva duodi, seniokas. Klausyk, bybiene sena, pasakyk kas steroiduose.

– Na, aš… Tu ne chemikas… Gali nesuprasti… – vapėjo išsigandęs Zenius.

– Kostai, kur jis maišė tą chuinią? – alsavo man į veidą Celofanas (ne tas) ir aš mostelėjau į tą pusę kur buvo pagalbinės patalpos, už klasės. Vedami chemiko, nuėjome į tą Zenono laboratoriją.

Pagalbinės patalpos, anksčiau skirtos mokytojui tarp pamokų pavalgyti ir ramiai parūkyti, pavirto į steroidų gamyklą. Pilna įvairiausių indų, kolbų, pipečių ir šnypšiančių skysčių. Iš vienos triubelės varvėjo skystis per marlę į kitą. Na, kaip Zenka ir sakė, aš nesu chemikas, tikrai negalėčiau papasakoti kas ten per ką devynis kartus flirtavosi, bet atrodė tikrai įdomiai.

– Vyrai, tai ką norite sužinoti? – šį kartą apsiraminęs paklausė Zenius, pamatęs, kad kačiokai nič nieko nesupranta.

– Pasakyk sudėtį, tėvai, – pliaukštelėjo per kuprą Gargalas. Zenka pasiėmė kažkokią kolbelę ir atkišo bachūrams prieš akis.

– C devyniolika, H dvidešimt šeši, O du, – tarė Zenka. – Aišku?

– Blet aš prašiau pasakyti sudėtį, o ne kažkokį seifo kodą. Kas čia do bybis?

– Androstenedionas, – ramiai atsakė Zenka nieko vis tiek nesuprantantiems sportininkams, na tarp jų ir man, – skirtas tam, kad stovėtų birka.

– O kažkas prašė dėti šito chlamo? – tarė Gargalas, kol jo akinuotas naparnikas dairėsi aplinkui, kilnojo ir uostinėjo indus.

– Neprašė, bet savaime suprantama, kad nuo kitų preparatų, jums tiesiog nudžiūtų varpos, – diplomatiškai tarė Zenka.

– Ką padarytų? – bukai žiūrėjo Gargalas.

– Šitą turi dėti, nes nuo sterų gali nestovėti birka, – išverčiau Zenkos žodžius Gargalui.

– O čia, mielasis kliente, androstenolonas, – vėl pačiupęs kažkokį buteliuką, teliuskavo skystį Zenka. – Skirtas raumenų augimui.

Ekskursija taip ir ėjo, Zenka kilnojo kiekvieną skystį ir pasakojo kas vienur, kas kitur, kažką kalbėjo lotiniškai ir rusiškai, sakė formules ir iš ko išgavo vieną ar kitą medžiagą. Pasijutau taip, lyg būčiau grįžęs į mokyklą. Na, techniškai žiūrint į mokyklą ir grįžau. Noriu pasakyti, kad pasijutau lyg vėl būčiau mokinys. Profesionalios ekskursijos metu pasirodė, kad su Zenka išlipsime sausi.

– Gerai, užteks knisti protą, pasakyk geriau, kodėl taip norisi pistis? – paklausė Celofanas (ne tas).

– Na… Čia turbūt fiziologiškai, kaip sakoma, atsirado poreikis, – krizendamas atsakė Zenka, užbaigęs ekskursiją ir mandagiai susidėjo rankas vieną ant kitos.

– Tai kodėl tada Abugelis išpiso ir nužudė nepilnametę? – paklausė Gargalas.

– Čia tas bukaprotis, kur per žinias rodė?

– Tas pats, – iš pykčio sučiaupė lūpas Gargalas. – Jis naudojo tavo sterus ir visą laikotarpį buvo kaip nesavas, skundėsi, kad nori pistis, nors durnelis niekada to nenorėjo anksčiau.

– Ai blet… Kostai? – pasisuko į mane Zenka.

– Ką Kostai? Aš čia prie ko?

– Pyzduk tu nelaimingas, gi sakei pasakysi, jeigu pastebėsi kažkokius pokyčius jų elgsenoje, – palinkęs prie manęs tarė Zenka.

– Ką aš galėjau žinoti, kad taip bus? – atsakiau.

– Kostai, gi mes tau sakėme, kad čia kažko privaryta, jobani vorit! – tarė Gargalas nugirdęs mūsų pokalbį. – Va šitas melagis visada sakydavo, kad perduos chemikui ir kita partija bus geresnė. Nu tu blet blet…

Stovėjau vos ne prisišikęs iš baimės. Gargalo naparnikas pradėjo raustis po stalčius.

– Kurva mat, kas čia? – tarė jis ir ištraukė penkias dėžutes „LisetStop“.

– Čia? Ai… Kad neplikčiau, – atsakė Zenka ir numojo ranka.

– Bet tu tai neplinki.

– Na todėl ir neplinku, – atšovė Zenius.

– Užteks pist protą! – surėkė Gargalas ir stvėrė už gerklės chemiką. Celofanas (ne tas) užsmaugė ir mane, tiesa, iš galo. – Kokio bybio privarei į sterus? Kam tau tas „LisetStop“?

– Ungh… Paleisk… Paleiskit… – inkštė iš po raumenų kalno Zenius. – Čia tam… echm echm… kad padidintų stimuliaciją… echm echm ech… ir norėtumėt dar… – Zenka gavo porą smūgių į pilvą ir parkrito.

– Kokį dar stimuliuotų? Ką čia šneki? – primynęs krūtinę staugė Gargalas.

Jo kolega mane atleido ir tęsė paiešką rausdamas spintą ir stalčius. Visą turinį metė ant žemės. Vienas ištrauktas stalčius lūžo ir atskilo fanera. Iš stalčiaus dvigubu dugnu, pabiro mėlynos, žalios ir raudonos tabletės. Zenka suvaitojo iš apmaudo.

– Kas gi čia, kurvablet? – Gargalas pakėlė saują tablečių su dolerio įspaudu. – Čia ratai?

– Kas tie ratai? – paklausiau, nes tikrai nežinojau.

– Ekstazi tabletės, balvone, – tarė Zenka ir užsidengęs veidą pravirko supratęs kokioje padėtyje atsidūrė.

– Kaip jis veikia? – paklausiau vedamas smalsumo ir noro kiek užglaistyti situaciją. Narkotikų tuomet nebuvau vartojęs, na nebent sovietų armijoje, bet ten nesiskaito.

– Taip pat kaip šitie sterodai tik susileidus… Iš pradžių linksma, norisi judėti, kalbėti ir panašiai. Kaip suprantu, tamsta mokytojau, naudojai ne savo reikmėmis, kad pamokos linksmesnės būtų ir galėtum greičiau perduoti informaciją mokiniams? Arba ne tam, kad oblius greičiau lakstytų per medį, ką? – pasakė Gargalas. – Atsakyk, chemike, dėjai ratus į steroidus?

Zenius iš baimės linktelėjo. Meluoti nebuvo tikslo, nes buvo prigautas nusikaltimo vietoje.

– Kokio velnio? – paklausė Gargalas.

– Kad apimtų euforija ir norėtumėte dar badytis. Kad imtų motyvacija sportuoti. Kad būtų malonu sportuoti, dar priedo galite pakelti daugiau… – kukčiojo Zenka sėdėdamas ant žemės. – Prašau nenužudyti manęs, rebiatos… Aš tik chemijos ir darbų mokytojas norėjęs šiek tiek dasidurti prie kuklios algos.

Aš aišku tylėjau, neprasitariau, kad Zenka buvo pogrindyje geriausia žinomas kaip sprogmenų ir nuodų gamintojas. Nebuvo jis gi toks nekaltas, kaip atrodė.

– O tai ką, steroidai neveikia be ratų? – priklaupęs prie Zenkos paklausė Gargalas.

– Veikia, tik ne taip… O tas „LisetStop“ reikalingas tam, kad prailgintų poveikį ir širdis nestotų nuo viso šito chemijos kokteilio… Vyrai, prašau paleiskit.

– Iš kur tu tiek žinai, ką? – paklausė Gargalas.

– Baigiau chemiją Sankt Peterburge…

– Manau iš tavo žinių galima uždirbti, gal pats tas tabletėles pagaminai?

– Ne, pirkau iš čigonų Šančiuose, – nepakėlė akių Zenka.

– Na tada tu niekam tikęs chemikas…

– Zenka, o kas čia per vaflynas? – riktelėjo iš nuostabos Celofanas (ne tas) atidaręs kažkokį didelį indą su dangčiu. – Blecha kaip smirda, ateik čia.

– Viešpatie Dieve… – kukčiojo Zenka. Žmogus matosi jau buvo sužlugdytas galutinai. – Čia slapta formulė, negaliu sakyti…

– Blet, smirda kaip sperma, kas čia yra, ė? – tarė Gargalas įkvėpęs kliuksinčios baltos masės.

– Vyrai, nereikia, prašau… – spardėsi akinuotas chemijos mokytojas.

Celofanas (tas pats) įkišo pirštą į gličią, klijus primenančią masę. Ištraukęs pirštą jį lyžtelėjo.

– Fu, bled! Skonis kaip spermos! – spjaudydamasis atsakė.

– O iš kur tu žinai spermos skonį? – susiraukė Gargalas.

– Nesvarbu iš kur… Klausyk, seni jobanas, kas čia per chuinią? Tu nori pasakyti, kad čia vyrai prifaršmakino ar kas? Neišneša man galva, – paklausė Celofanas (tas pats) kol mes su Gargalu žiaukčiojom.

– Vyrai… Čia arklio sperma… Ją išvirus ir praskiedus su tam tikrais chemikalais, išgaunama tam tikra medžiaga, kuri gali būti naudojama raumenų atstatymui. Na, baltymai ir visa kita… Vyrai, prašau nepeikit… Viskas jūsų labui.

Mudu su Gargalu kol kas pamiršome nesutarimus ir vienas kitą prilaikydami privėmėme pagalbinių patalpų kabineto kampe.

– Tu žinai, kas tavęs dabar laukia? – atsakė Gargalas.

– Maldauju, nežudykite… – Zenka susigūžė į kamuoliuką ir pridengė skausmingiausius organus.

Du kačiokai pradėjo jį spardyti ir tampyti po kabinetą. Mušinėjo kaip kamuolį, stumdė. Vienas iš jų tyčia jį spyrė į mokyklinę spintą atviromis durimis. Zenka po pirmųjų smūgių prarado akinius ir jo akys atrodė kaip dvi mažutės juodos sagos ant balto besmegenio galvos, tik šį kartą neatrodė juokingai. Nuo spintos atsikabino durelės, kurias Gargalas suskaldė į Zenkos makaulę.

– Kur pinigai, vafli senas? – paklausė Gargalas. Zenka parodė į ant šaldytuvo buvusią dėžutę. – Imk lapuką ir surašyk kur buityje galima rasti medžiagų steroidams, – liepė leisgyviui mokytojui surašyti sudėti. Tas maldaudamas pasigailėti tą ir padarė.

Kačiokai suskaičiavo pasiimtus pinigus, perskaitė sudėtį ir tęsė egzekuciją sudaužydami stiklines kolbas Zeniui į galvą. Nuo įvairių cheminių medžiagų Zenius bandė kaukti, bet šiam į burną sukišo kažkokį skudurą. Pasismaginę ir išlieję agresiją ant mokytojo, kačiokai egzekuciją pabaigė išpildami visą tą indą arklio sėklos. Atrodo neįtikėtina ar ne? Žinokite iš tikrųjų taip ir buvo, nemeluoju. Išeidami vyrai aplinkui jį išmėtė ekstazio tabletes.

– Jeigu pasakysi mentams, kad mes čia buvome, prisiekiu, prisikapstysime iki tavęs ir pasigailėsi gimęs. Jeigu neprisipažinsi, kad buvai Abugelio bendrininkas jam gaminęs sterus, laukia tas pats. Atsimink, gaminai tiktai jam, o ratus pardavinėjai mokinukams, – tarė Gargalas ir mes trise išėjome iš laboratorijos ir klasės.

Lipant laiptais žemyn prasilenkėme su direktoriumi.

– Vyrai, ką jūs čia dabar veikiate? Kostai, jūs vėl pas tėvą darbo metu vaikščiojat? – paklausė mokyklos direktorius, bet atsakymo neišgirdo. Gargalas vienu spyriu jį nusviedė atgal kaip tame sovietiniame stalo žaidime „Cirkas“, kur ridenant kauliuką keliaujama kvadratėliais ir sutinkama įvairių iššūkių – arba pakilsi į viršų, arba nusiridensi žemyn. Laimėdavo tas, kad pirmas nepaisant visų pakilimų ir kritimų pasiekdavo skaičių 120. Tai va, tame žaidime buvo tokia vieta, prie pat pabaigos, kai nepasisekus išmetamas kauliukas su blogu numeriu ir atsistojama ant tokių kopėčių, kur rodo ožį lipantį žemyn, vos ne į žaidimo pradžią. Na, gal ne visi prisimena. Vienu žodžiu, Kauno VII vidurinės direktorius nusirideno laiptais žemyn kaip tas ožiukas kopėčiomis – būdamas beveik laiptų viršuje ridenosi iki pat pirmo aukšto. Galva užkliuvo maždaug ties dešimta pakopa ir dyriko galva dardėdama žemyn sustojo ties penktu laipteliu. Nors ir pasipylė kraujas iš ausų, išgyveno, kažką urzgė ir vaitojo.

Nulipdami apžergėme jį ir priėjome prie išsigandusios sargutės, nemačiusios direktoriaus skrydžio. Gargalas pačiupo telefoną ir susuko policijai.

– Alio, mentūra? Žiekit, Kauno VII vidurinėje chemijos mokytojas visas sumuštas su ekstazi tabletėmis. Mačiau, kad pardavinėja vaikams. Du šimtai trečias kabinetas. Žinau, kad susijęs su Abugelio siautėjimu. Mano vardas? Kostas Dumauskas, pabūsiu čia ir galėsiu viską papasakoti, – tarė Gargalas ir padėjo ragelį.

– Pala, aš čia prie ko? – tariau išsigandęs.

– Gal ir tu norėjai kruvinas pagulėti arklio sėkloje? – paklausė Gargalas. Atvažiuos mentai, papasakosi, kad pažįsti chemiką nuo senų laikų ir jis tau prisipažino tiekęs ekstazi tabletes vaikams. Abugeliui steroidus tiekė irgi jis. Po to tu jį sumušei, na, kad atkeršyti dėl vaikų. Vsio, Kostuli, lauksime rytoj su šaibomis, sumokėtomis už sterus.

Va taip, blet tas supistas kačiokas Gargalas parodė savo veidą! Na aišku, jis turėjo visą teisę pykti ant manęs, aš jiems pardaviau prekę prifarširuotą ekstaziu, milijonu kitų cheminių medžiagų ir, atsiprašant, arklio sėkla. Nors pagalvojus, ką aš galėjau žinoti? Aš buvau tik tarpininkas tarp kačiokų ir tiekėjo.

Gerai, mano mielieji, palieku ateinančią savaitėlę jums patiems aiškintis tą moralinį klausimą ar turėjo teisę pasielgti taip Gargalas ir Celofanas (ne tas) su manimi ir Zenka. Ar išsimokėjau už steroidus ir kaip pasibaigė visa šita istorija papasakosiu sekantį kartą! Kaip visada, jeigu jums stovi ant minties mane paremti, tai visada prašom, būsiu tikrai labai dėkingas.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/318239290124576)