Krizė 2/4

Na tai kaip jums tie ekonomistų gąsdinimai, kad tuoj sugrius Lietuvos ekonomika, ar tikite? Žinokite pas mus turgelyje buvo toks vienas diedas, tai mes jį Vangu vadinome, tas išpranašavo ne tik, kad Brazauskas numirs, bet ir apie 2008 metų krizę buvo užsiminęs:

„Che, vėjas taip pučia, kad rodos užuodžiu kaip valdžia baigia išvogti visą Lietuvėlę. Ore tvyro pyzdauskas.“

Vangas ne visada išpranašaudavo teisingai. Būdavo ir nesėkmingų pranašysčių:

„Pamatysi, Kostai, tą amerikonų prezydentą Oboimą ar kaip ten, greitai ruskiai nuims kaip Kenedį nuėmė“ tardavo jis su alaus putos ūsais ir neplautos subinės dvoku.

2019 metų pabaigoje jis išpranašavo pandemiją sakydamas, kad pasaulis tuoj pasibaigs ir viskas eina subinėn, todėl reikia dengtis veidus, kad neįlysti šiknon dar giliau. Po to, maždaug nuo 2021 metų vasaros, pradėjo karksėti:

„Blecha, Europos centrinis bankas grobia iš mūsų pinigus ir kai nebebus iš kur grobti, užsimanys dar daugiau pinigų. Per ruskių kanalus sakė, kad tuoj Europos ekonomikai bus pyzdauskas. Jau vėl užuodžiu ore pinigo trūkumą“.

Nežinau kaip jūs, bet aš tuo pusbomžiu esu linkęs patikėti, bet tik tuo klausimu, kad artėja krizė. Na, asmeniškai mano vidinė krizė prasidėjo sulig 2008 metų pabaiga, kai mane atleido iš logistikos firmos. Turėjau tada mylinčią šeimą, gerai apmokamą darbą, paskolėles. 2008 pabaigoje viskas pasikeitė ir nuėjo viskas išties nuėjo subinėn. [Praeitoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/y0e9me/kriz%C4%97_14/) papasakojau šiek tiek daugiau. Na, tai gal pratęskime, jaunuoliai.

Prisidirbęs draugelio Giedriaus logistikos firmoje „TransGiedra“ (che, šiais laikais neblogai skambėtų), buvau išvytas su grasinimais, kad firmą nuvariau bankrotan pažadėjęs, kad pasienietis paims kyšį ir praveš per sieną iš rusyno vogtą šiferį.

Kol važiavau namo, pamaniau, kad viskas – krizė palietė ir mane, bet tik trumpam. Buvau užtikrintas, kad toks Laisvės alėjos vilkas kaip Dumauskas susiras darbą kur tik panorėjęs. Grįžus namo Violeta pradėjo knisti smegenis kur aš čia valkiojuosi vos grįžęs, bet ši nurimo pasakius, kad buvau nuvažiavęs įteikti Giedriui lauktuvių (magnetuko su ta turkiška akimi). Gal nuskambėsiu nevyriškai, bet neišdrįsau jai pasakyti, kad vienintelis šeimos maitintojas neteko darbo.

– Davė Giedrius papildomą išeiginę, – guldamas į lovą tariau žmonai ir neišgirdęs jos atsakymo nusmigau.

Ateinančią dieną mėginau suvokti kas nutiko ir tikėjausi sulaukti skambučio iš Giedriaus kodėl aš neatvykau į darbą, bet skambučio nesulaukiau. Pasiskambinau pats, bet matyt šefas nekėlė ragelio tyčia, visai kaip aš Turkijoje. Namuose laikas slinko be galo lėtai. Padėjau žmonai prižiūrėti mažylį Vitoldą, kas pasirodė vienas iš sunkiausių darbų kokį tik esu dirbęs. Tie pampersai, mišinukai ir migdymai tikrai buvo ne man, todėl norėdamas vėl pradėti dirbti, į Giedriaus mobiliaką paleidau kokių dešimties skambučių seriją. Atgal gavau žinutę, kad galiu eiti chujum.

Violetai taip ir nepasakiau gyvenimą keičiančio įvykio, todėl sekančią dieną atsikėliau anksti ir apsimečiau, kad keliausiu į darbą. Viskas kaip visada – rytinis kavos puodukas pusryčiams su virtais kiaušiniais, dvi cigaretės balkone. Nusiskutau tris plaukus nuo barzdos, užsidėjau megztinį ir pabučiavęs miegančią žmoną išvažiavau. Man išeinant, pravirko Vitoldas.

„Gerai, tegul keliasi ta dykaduonė, bent turės dieną ką veikti“ pamaniau užrakindamas duris.

Įsėdęs į Šaraną nuvažiavau į Aleksotą, ten kur apžvalgos aikštelė. Laikrodis rodė beveik devynias, tad turėjau geras aštuonias valandas kažką veikti. Nieko neveikiau – stovėjau ir žiūrėjau į bundantį Kauną, perpiet nuėjau į netoliese stovėjusios mokyklos valgyklą. Svarsčiau kuo čia imtis, bet į galvą nelindo jokia mintis. Apie penktą nuvažiavau namo ir Violetai paklausus kaip sekėsi diena darbe, atsakiau „ai, privargau“. Šiaip tai visą dieną nieko taip ir nenuveikiau, kad susirasčiau darbą. Taip buvo ir kitą ir dar kitą dieną. Taip buvo visą savaitę.

Psichologinio tvirtumo pamatus pradėjo drebinti Violeta, pareiškusi, kad jai ankšta šio buto, kuriame ne taip ir senai pasidarėme euro remontą.

– Kostai, norėčiau, kad mes pasistatytume namą, – tarė ji vis dar galvodama, kad namo vis dar parnešu nemažus pinigus.

– Kuo tau šitas butas blogai? – paklausiau.

– Nėra blogai, tiesiog norėčiau turėti savo kiemą, savo gėlyną, mašinai garažą, baseiną, – svajojo nevairuojanti, nemokanti prižiūrėti gėlių Violeta. – Mildutė su Vitoldu galės lakstyti po mūsų nuosavą kiemą.

– Kur tu tą namą nori statytis? – paklausiau kiek suirzęs, nes visą dieną praleidau sėdėdamas mašinoje kažkur už Kauno, miškelyje.

– Jokio skirtumo, svarbu netoliese būtų miškas, ežeras ir ramybė, – dėstė rožines svajones ji.

– Ką su šituo butu darysime? – pasiteiravau pyktelėjęs jau viską suplanavusios Violetos.

– Galėsime užstatyti bankui ir atkelti mano motiną pagyventi.

– Gal sakau nuomojam? Kažkiek paskolos atsipirks, – pasiūliau.

– Nuomoti?! – persikreipė Violeta. – Tu ką, nori, kad kažkokie svetimi žmonės miegotų mūsų lovoje?

– Bet mes gi toje lovoje nebemiegosime, jeigu butą paleisime nuomai, – paaiškinau.

– Nesvarbu! Fu, svetimi žmonės gyventų ten kur mes dabar gyvename. Ne, ne, ne! – kategoriškai nesutiko žmonelė.

– Kaip tu čia taip pradėjai svaigti apie tą namą? – pyktelėjęs sukau temą.

– Prieš porą dienų buvau susitikusi su Jūrate, Jolanta ir Daiva, – atskleidė Violeta. Tos trys gyvatėlės buvo turtingų diedų šliūchos, todėl pinigų turėjo dar daugiau negu mes, kas Violetai kėlė didelį nepatogumą ir gėdą. – Kostai, jų vyrai pradėjo namų statybas. Įsivaizduoji, visos gyvens per vieną kilometrą vieną nuo kitos.

– Na taip, bet Jūratės, Jolantos ir Daivos vyrai už grynus pinigus statysis namą. O už kokius pinigus mes statysimės? – paklausiau jos.

– Baik jau, irgi už paskolas, – klydo Violeta. Nenorėjau jai sakyti, kad tų trijų šiukšlių vyrai per sieną gabena narkotikus dideliais kiekiais, todėl pinigų turi pakankamai, kad statytų namus už grynus. – Kalbėjau su bankininke, tai įvertinusi mūsų finansinę padėtį, sakė suteiktų finansavimą naujo namo statybai. Aišku, įmokos didesnės būtų, bet kažkaip išsiverstume, tiesa? Iš bėdos parduotume sodą už Viršužiglio.

– Gal dar palaukime su tomis paskolomis, artėja krizė, – bandžiau raminti žmoną.

– Čia tik ubagams krizė, o mums nieko nebus, – šyptelėjo Violeta, dažnai rodžiusi panieką skurdesniems žmonėms. Violeta tuo metu vis dar nežinojo, kad darbo jau nebeturiu ir greitu metu teks traukti pinigus iš kojinės.

– Pažiūrėsim, – tariau, nors iš tikrųjų suvokiau, kad nieko nebus ir reikia ieškotis darbo.

\*\*\*\*\*

Kažkurį lapkričio pirmadienį nuėjau nusipirkti laikraštį, kad nebūtų liūdna leisti dienas mašinoje. Atsiverčiau darbo pasiūlymų skiltį. Ieško mėsininko, suvirintojo, elektriko, pagalbininko statybose. Nieko tinkamo neradau todėl pradėjau lankytis pas buvusius verslo konkurentus logistus.

– Dumauskai, girdėjau, kad supisai TransGiedrą, – tarė fūristų firmos FūrTranseksta šefas Gvidas, – čia darbo negausi, galiu duot bybį nukirst, – patikino jis.

Nuvykau pas kita:

– Oi ne ne ne, po to ką padarei Giedriukui, čia tavo nė kvapo būti negali, – tarė kitą dieną Geitransos načialnikas Genadijus, – dar kokie STTšnykai atvažiuos. Oi ne, valink iš čia.

Dėl visa ko mėginau užsukti į dar kitas logistikos firmas, bet niekur nebuvau pageidaujamas. Žinia, kad netyčia pakišau Giedrių, per mėnesį pasklido visur. Netgi užsukus į seną gerą dvidešimtpenkmečio turgelį mane pasitiko Vangas klausimu:

– Blet, tai tu Giedrių pakišai iš pavydo? Kaip tu taip galėjai ir dar su kyšininku? – pabrėždamas kyšio davimą kaip nuodėmę paklausė turgaus pranašas Vangas, mokėdavęs didžiausius kyšius vaistininkėms, kad parduotų jam Xanaxo be recepto.

– Oi, į turgų nebandyk grįžti, nereikia mums, kad mokesčių inspekcija užsuktų, – dievagojosi bobelės.

– Prie ko čia mokesčių inspekcija? Taigi načialniką pagavo mokant kyšį, – mėginau aiškinti turgaus boboms pardavinėjančioms kažkokias pėdkelnes ir kitą šlamštą.

– Tik nereikia lia lia, vaikeli, – rodos negirdėjo manęs bobos, – atvažiuos mokesčiai, patikrins, kad dirbame be patento, išsiveš ir dar per televizorių parodys. Negrįžk tau sakau, arba nunuodysim.

Mane pažinoję turgaus prekeiviai buvo pasidalinę į dvi dalis – pirmieji mane siuntė lauk, o antrieji, kurie manęs nekaltino, teigė, kad turbūt atėjo turgaus laikų pabaiga, nes parduoti nieko neįmanoma, kai atsidarė visokios maksimos. Žinoma, kas gi pirks bulvių maišą iš žvairos apipisinėjančios bobos ir po to eis į kitą turgaus galą pirkti chren znajet kiek laiko kambario temperatūroje stovintį faršą, kai viską buvo galima nusipirkti prekybcentryje? (Čia galėjo būti prekybcentrio reklama).

Nusiminęs grįžau namo ir kaip kasdien buvau žmonos raginamas nuvažiuoti apžiūrėti sklypų namo statybai.

– Va, dabar kai skurdesni žmonės nebeturi pinigų, manau mums pats metas pirkti ir statyti patiems namą, – vėl įkyriai zyzė Violeta.

– Kodėl taip manai? – atsakiau lygiai tokiu pačiu klausimu.

– Mano būrėja man sakė, kad šaulys dabar po Jupiteriu, o tai reiškia, kad palankus metas pirkti.

– Che, žiūrėk, kad šaulys nebūtų apsižiojęs vamzdžio, nes liksite be pagrindinio šeimos maitintojo, – pagrasinau jai nusišausiąs. Violeta aišku nieko nesuprato ir malė savo toliau:

– Bet tu pagalvok, kiek mes sutaupysim…

Violeta pradėjo malti savo nesąmones ir toliau, bet jos šnekų apie namą, baseiną, gėlyną ir kitas chuinias, aš jau nebegirdėjau kaip ir pastaruosius beveik du mėnesius. Pinigai seko, nors to akivaizdžiai neparodydavau. Vis dar apsimesdavau, kad važiuoju į darbą, nors visą dieną prasėdėdavau Šarane skaitydamas darbo skelbimus. Kartais nuvažiuodavau kur nors, bet dažnu atveju per darbo pokalbį papasakojus ką esu gyvenime nuveikęs, gaudavau neigiamą atsakymą.

Maždaug gruodžio mėnesį pastebėjau, kad mūsų santaupos senka ir tuoj Violeta neturės iš kur imti paslapčia pinigų, mat visuose namuose buvau pridaręs įvairiausių slėptuvių. Dėl visą ko tik netekęs darbo užsirašiau darbo biržon ir gaudavau kažkokią pašalpą, bet svarbiausio dalyko – darbo gauti nepavyko. Galop pradėjau eiti į darbo pokalbius kur ieško mėsininko, suvirintojo, staliaus ar kokio sandėlininko. Niekur manęs nereikėjo.

Vieną dieną, gruodžio viduryje, sukaupiau drąsą pasakyti žmonai, kad netekau darbo, bet ši buvo gudresnė už mane ir man grįžus iš „darbo“ rankas laikė už nugaros. Maldavau visų Dievų, kad tai nebūtų vėl debilišką brangi kelionė.

– Na, kuri ranka? – klausė besišypsodama Violeta.

– Nei viena. Mums kelionių daugiau nebereikia, – atkirtau nusiminęs. Violeta žinoma pravirko ir teko gerą pusvalandį ją raminti ir klausytis kaip neva jos negerbiu ir kaip ji dėl manęs stengėsi. Po pusvalandžio čiūčiavimo pasakiau: – Na gerai, Violetuk, parodyk kas vokelyje.

Violeta šnarpšdama snarglius pagaliau nusišypsojo ir atkišo dovanėlę. Viduje buvo dar viena supista kelionė į Egiptą šventiniu laikotarpiu, kuri, kiek žinojau iš anksčiau, kainavo bendrai kokius 5000 litų. Dumauskų šeimos padėtis suprastėjo iki tiek, kad su esamais finansiniais įsipareigojimais galėjome išsiversti geriausiu atveju iki kovo mėnesio.

– Violeta, ačiū, bet gi nereikėjo. Juk neseniai buvom išvykę, – bandžiau atsargiai pasakyti.

– Kaip tai nereikėjo, reikėjo! – patikino mane žmona. – Kartu važiuos ir mano draugės su vyrais, atšvęsime Kalėdas ir naujaką kartu, galėsi su jų draugais pasitarti dėl mūsų namo, gal gausi patarimų, – džiaugėsi žmona.

Šiaip gyvenime buvau įvairiose situacijose, bet ši mane sužlugdė bene labiausiai.

– Kas būtų, jeigu pasakyčiau, kad netekau darbo? – paklausiau neva juokais.

– Oi tu, šmaikštuoli, visada moki mane pralinksminti, – nusikvatojo Violeta, – savaime suprantama, kad susirinkčiau vaikus ir grįžčiau pas motiną, – šyptelėjo žmonelė ir nuėjo į balkoną parūkyti, palikdama mane vieną su tais prakeiktais bilietais į Egiptą šventiniam laikotarpiui.

Prieš šventes išmetėme vaikus pas žmonos motiną ir teko apsimetinėti, kad man viskas gerai ir džiaugiuosi būsima kelione. Faktas, kad nedirbu, cypė kaip girta kaimynė kurią… na, tiek jau to, planavau kelionės metu pasisakyti žmonai apie bedarbystę, nes jau buvo sunku gyventi tokiame mele ir būsimame skurde, kurį beveik kaip Vangas galėjau užuosti.

Su Violetos draugėmis ir jų buduliais susitikome Vilniaus oro uoste ir jau ankstyvą rytą, kol laukėme skrydžio, liūdname bariuke įsakėme barmenkai, kad piltų alų, o boboms neštų šampano. Taip jau išpuolė, kad už šampaną sumokėjau aš.

Nuvykę į eilinį šarmelšeichą pradėjome dešimties dienų gėrimo ir tuštybės demonstravimo maratoną, kuris buvo vainikuojamas persivalgymu, pergėrimu, baltais arkliais ir dolerių kupiūrų dalijimu egiptiečiams kaip arbatpinigius ar susimokant už nutrauktą karnizą viešbučio kambaryje.

Violetos draugės demonstravo stangrius kūnus, krūtys, kurių dar niekas nežindė, būdavo apnuoginamos, kad tolygiai įdegtų, tad ir man būdavo proga kur paganyti akis. Kalbant apie jų diedus, tai kalba nesirišo – šie buvo užsiėmę savo nusikalstamu verslu stumdant herą ir gaidį per sieną. Per daug nesikišau. Kai neturėdavau ką veikti eidavau valgyti arba gerti. Che, vienu metu pamaniau, kad prasidėjo insultas, mat nesugebėjau pakelti dešinės rankos ir kojos. Dideliu bachūrų juokui taip nutiko todėl, nes smigau ant gulto ir kažkaip sugebėjau užspausti dešinę kūno pusę kuri nutirpo.

Kalėdoms Violetai nupirkau auskarus už 200 litų, kuriuos ji tą vakarą užsidėjo pirmą ir paskutinį kartą, o pats dovanų gavau kūno prausiklį, muilo ir dezodorantą, pirktą beje už mano pinigus. Bobelės tarpusavyje irgi dovanojosi visokiu šlamštu, bet čia jau buvo ne mano reikalas.

Su Violeta beveik nebendravome, apturėjome kelis girtus lytinius aktus ir vienas iš bendrų dalykų buvo tas, kad miegojome vienoje lovoje. Kelionei baigiantis permokėjome už lauktuves, papigiaiskus magnetukus, kurių niekam nereikia, maikutes ant kurių angliškai parašyta „Kupranugaris gali negerti devynias dienas. Užtat aš negaliu nei vienos“ ir panašiai. Egiptiečiai pamatę manąją Violetą ją vadino princesę, o į mane kreipdavosi „boss“. Lauktuvėms bendrai išleidau 500 dolerių. Žmona užsimanė samavaro egiptietiškais rašmenimis. Nors ir aiškinau, kad čia fufliakas turistams apipisti ir egiptiečiai net nežino kas tas samavaras, žmona manęs nesiklausė. Kelionės pabaigoje diedai užmezgė ryšius su ten turistavusiais ruskiais ir pažadėjo bendradarbiauti, o Violeta su draugėmis alpo pernelyg rūpestingų egiptiečių dėmesyje, kurie tenorėjo jas pradrožti ir pasiimti pinigus. Aš nors ir mačiau, kad maniškei Violetai egiptiečiai trina nugarą saulės kremu, neėmiau to į galvą. Tegul džiaugiasi paskutinėmis atostogomis iki nuskurstant. Girdėjau kaip paskutinį vakarą Violetos draugės šnabždėjosi, kad ji nuėjo pas egiptietį pasidaryti masažo, bet jos niekur tą vakarą nebuvo, todėl negalėjau jos to paklausti. Grįžo ji lovon tik paryčiais, tai aš jos ir netrukdžiau, galvoju tegul pamiega. A chren znajet kur ji buvo, gal vaikščiojo palei jūrą?

Grįžom į Lietuvą jau 2009 metais ir visą kelią prasiklausęs prieš mane sėdinčių „ekonomistų“, atradau kas kalti dėl situacijos kurioje atsidūriau – naujai išrinkti konservatoriai ir Kubiliaus Vyriausybė!

\*\*\*\*\*

Pristabdom istoriją vienai savaitėlei, brangieji. Pasimatome čia pat kitą kartą, papasakosiu kaip ten viskas ėjosi toliau. Žinokite, jeigu nebūčiau ubagas, nestovėčiau prieš jus atkišęs išmaldos prašančių pajuodusių delnų. Yra toks dalykėlis, kad jeigu jūs mane paremsite per Contribee, istoriją galėsite perskaityti iš karto, nereikės laukti kitos savaitėlės, todėl meldžiu, paaukokite tuos kelis pinigėlius ir toliau mėgaukitės istorija, a? Kas parėmėt – ačiū, gal dar turite užrūkyti?

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0nWkS63QbvF57vyuucXbAkid8Y9tWpmLpgpQr19aWgRChM5Kfx9cWqdPBEDhT6WJfl)