Krizė 3/4

Gerbiamieji, prašau jūsų dėmesio – ar visi prisimenate, kas įvyko 2009 metų sausio 16 dieną? Ar visi prisimena tą dieną, kai į Vilniaus gatves išėjo prasmirdę buduliai su kostiuminėmis kelnėmis, dublionkėmis ir kontrabandinėmis cigaretėmis retuose dantyse? Pamenate kai jie pradėjo šūkauti pačiame miesto centre, kad neva jie nepatenkinti? Oi, ką jūs, aš ne apie Kaziuko mugę.

Gal jūs dar buvote jauni, bet kai pasakysiu kas tai per įvykis, tikrai linksėsite galvelėmis ir sakysite „taip, dėde, viską prisimenam“. Tą, kaip aš vadinu „ašarinį penktadienį“, guminių kulkų, bananų ir ašarinių dujų į kvėpavimo takus gavo ne vienas. Po to, kai naujai išrinkta valdžia priėmė aibę nepopuliarių sprendimų, į gatves išėjo nemaža dalis žmonių nepatenkintų naujos valdžios sprendimais ir tuo, kaip jie krizės akivaizdoje tvarkosi su įstatymais. Panašumų tarp šio mitingo ir to, kuris vyko 2021 metais yra nemažai. Juos abu rengė Paleckis už rusiškas šaibas, susirinko visuomenės dugną ir bandė įgyvendinti kažkokius užsakovų reikalavimus verčiant valdžia ir pradedant suirutę šalyje. Gerai, kad dabar aš tai suprantu, būdamas brandžiame amžiuje, bet anuomet, 2009 metais, taip negalvojau… Praeitose dalyse jums pasakojau, kaip gerai gyvenau 2008 metais ir kaip viskas apsisuko praradus darbą. Pataupykime laiką, praeitas dalis galite paskaityti ir patys ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/y0e9me/kriz%C4%97_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/y4iwge/kriz%C4%97_24/)).

Vos grįžęs Lietuvon apsisprendžiau kas kaltas dėl subinės, į kurią papuoliau. Aišku, apsisprendimą stipriai įtakojo nepatenkinti tautiečiai lėktuve iš Egipto į Vilnių. Aišku, bruzdėjimą girdėjau ne tik ten. Eilėje prie pasų patikros – pasipiktinimas dėl lėto darbo, laukiant bagažo tautiečiai niršo dėl neva mėtomo bagažo, šikinyke dėl smarves, o prie oro uosto stovėję taksiorai rusiškai peikė Lietuvos valdžią dėl didelių kainų, nors patys už kelionę nuo oro uosto iki stoties paėmė pidisoką.

Grįžus namo, antroji žmona Violeta Dumauskienė irgi buvo nepatenkinta. Neva prastai pailsėjo, kelionių agentūra apgavo, nors ką visą kelionės laikotarpį veikė tai ėdė, gėrė, deginosi ir su draugėmis pletkavojo. Na, dar galimai mane išdavė su egiptiečiu, bet čia jau nesužinosiu… Dar stovint su batais dėl fono įjungiau televizorių ir vaizdas nenustebino – per pokalbių laidą kažkas siūlė pakabinti už jaicų visus politikus ir išmušti pavogtas pensijas ir bedarbių pašalpas. Radikalesni gandonai siūlė šturmuoti Seimą ir visus pakarti.

Sutuoktinei per kelionę taip ir nepasakiau, kad sėdžiu be darbo ir santaupų mums beliko 2000 litų. Che, taip pat nepasakiau ir to, kad nuo lapkričio nemokėjau už buto paskolą, mašiną, televizorių, kompiuterį, muzikinį centrą, dukros būrelį ir dar kažkokias chernias, kurių dabar neprisimenu. Nuėjus miegoti, taktiškai tyliai nuslinkau link pašto dėžutės ir ištraukęs skolų perpildytas sąskaitas ir antstolių raginimus susimokėti, viską išnešiau į lauką ir išmečiau į konteinerį, stovėjusį po langais.

Sekančią dieną, kaip visada, atsikėliau į „darbą“. Nuvažiavau į eilinės maksimos parkingą ir nusipirkęs laikraštį pražvelgiau tuščius darbo skelbimus. Giliai atsidusęs „nu nachui“ padariau kiek įdomesnį dalyką – palikau automobilį netoli namų ir pats nuėjau į gretimai buvusį larioką, kuriame paprašiau stipraus, 7,5 stiprumo alaus. Paprašiau ir submarino, kurį barmenka pašildė susmirdusioje mikrobangų krosnelėje.

Vietiniai larioko gyventojai pastebėjo mano puotą ir prisėdo šalia. Visiems pastačiau po alaus bokalą ir į kolektyvą įsiliejau lyg su jais būčiau gyvenęs aibę metų. Mano draugais tapo alkoholikė 3 vaikų motiną Zuzana, iš kurios valdžia atėmė vaikus iki gyvos galvos, 27 metų chronius Kazlas, teigęs jog yra perekupas, nors visą dieną sėdėdavo ir gerdavo, dar buvo zekas Korkis, iš 59 savo gyvenimo metų 31 metus praleidęs įvairiose įkalinimo įstaigose, na ir chronių šutvei vadovavo buvęs VDVšnykas Benas, kuris kiekvienam tariusiam „Benai, plaukiam į Nidą“ nupirkdavo išgerti, mat šitas juokelis buvo klasika ir jam niekada nenusibosdavo girdėti šio liaudės šedevro. Na ir aš, Kostas Dumauskas, istorijų karalius, kurio pasakojimais niekas netiki ir galvoja, kad jos išgalvotos. Jeigu ką nors pasakodavau savo sabutilnikams visi linguodavo galvas ir sakydavo „taip taip, Kostai, aišku tu dirbai IX forte sargu pas Prarabą“ arba „papasakok vaikui, gal patikės, kad į mokyklos švarką šitiek baksų buvo įsiūta“.

Šie larioko Power Reindžeriai davė suprasti, kad prarasti darbą nėra pasaulio pabaiga ir viskam yra išeitis – svarbiausia pasėdėti su chebra ir ramiai atsigerti alaus devintą ryto. Taip pat sužinojau įvairių dalykų, kuriuos valdžia nuo mūsų nori nuslėpti, pavyzdžiui, Mėnulyje žmonių net nėra buvę, Gitleris dar dabar slapstosi Argentinoje, naujai atidarytame Akropolyje vagia vaikus ir juos veža užsienin parduoti kaip organų donorus, o Seimas tuoj apmokestins orą kuriuo kvėpuojame. Žinot, tos dvi savaitės atvėrė man akis ir pradėjau nekęsti valdžios, nors dabar, jau būdamas pilno proto, negalėčiau įvardinti kas gi konkrečiai buvo toji valdžia kuria taip anuomet piktinausi.

„Nu kaip tai kas, tie, blet, kur prie lovio“ atsakytų Dumauskas iš 2009–ųjų. Taip pat negalėjau pasakyti skirtumo tarp to kas yra Lietuvos parlamentas, kaip veikia rinkimai, kuo skiriasi politinės partijos, kas yra Seimas, Vyriausybė, Savivaldybė ir Meras. Man visa tai tebuvo Valdžia ir jie grobė pinigus.

Vieną dieną, 2009 metų sausio 16–ą, jeigu taip konkrečiau, nuvažiavau į „darbą“ ir Studentų gatvės načnyke jaunai barmenkai Laurai numetęs kelis litus, be žodžių gavau putojančio alučio. Per dvi savaites ją išdresiravau taip, kad vien iš žvilgsnio galėjau užsakyti išgerti. Kol rūkiau prie įėjimo (valdžios „dėka“ to negalėjau daryti viduje) susirinko mano draugužiai. Visi už paskutinius pinigus nusipirko išgerti ir laukė manęs viduje, prie medinio limpančio suolo. Greitai damušiau cigariuką ir prisijungiau prie šutvės.

Chebrytė tyliai gurkšnojo alų laukdami mano klausimo.

– Ko šypsotės per krizę lyg banką apiplėšę? – pagaliau paklausiau.

– Gal varom į Vilnių šiandien? – kaip įmanoma koketiškiau pasakė keturiasdešimtmetė alkoholikė Zuzaną, vyro ir likimo smūgių paženklintu veidu.

– Ką ten veiksim? – paklausiau.

– Parodysime valdžiai kas yra kas! – vos ne unisonu pasakė Larioko Avendžeriai.

– Šiandien planuojamas mitingas prie Seimo, vienas draugelis pasakė, – pradėjo Korkis.

– Baikit, nenusišnekėkit. Vėl pastūgaus pensininkai ir viskas pasibaigs, – numojau ranka.

– Oi ne, šį kartą rimčiau, – vadas Benas pasislinko arčiau stalo. – Pats Paleckis ranką pridėjęs. Bus puikiu provokatorių, molotovų, jeigu viskas bus gerai, gal kažkas net ir bus ginkluotas, – mirktelėjo akį jis ir visi likusieji šypsojosi. Aš buvau paskutinis, kuris apie tai sužinojo.

– O galiu rinktis? – tariau juokais.

– Jeigu stoji Kubiliaus pusėn, gali nevažiuoti, mes rasim kaip ten nuvykti, o perversmas įvyks be tavęs, – pasakė vadeiva Benas ir atsargiai atsegęs susmirdusios dublionkės vidų parodė, jog pasiėmė laužtuvą, – atkeršyti reikia, Kostai, tai vyks ne viename mieste.

Užvirė pyktis ir nesilaužęs sutikau važiuoti į Vilnių atkeršyti valdžiai mitinge. Su chebryte greitai damušėme alų ir mandagiai pastatę Laurai bokalus ant baro, nuvykome į konspiracinę vietą, kurioje laikiau mašiną. Kol nuėjome, šiek tiek prasiblaiviau ir pasodinau savo pusbomžius sabutilnikus į mašiną. Zuzaną, kaip damą, pasodinau į priekį, o gale spaudėsi trys vyrai. Taip jau maršrutas susidėliojo, kad važiavome pro mano namus ir tolumoje pamačiau Violetą vežiojančią vežimėliu sūnų Vitoldą. Aišku, ji pamatė mano Šaraną ir chronę Zuzaną priekyje ir net persisukusi žiūrėjo kaip automobilis dingsta iš jos akiračio.

– Blet, kokia gera pyzda praėjo, matėt? – atsakė recidyvas Korkis, kartą teistas už seksualinius nusikaltimus.

– Ten mano žmona, – atsakiau jam piktokai, bet visi prapliupo kvatotis, nes nepatikėjo.

Telefonas kišenėje pradėjo vibruoti, jį išsitraukęs pamačiau, kad skambina „Zuikienė“, mat taip ją buvau užsivadinęs. Neteiskit, buvo visai kiti laikai. Numečiau ragelį ir parašiau jai žinutę, kad esu susirinkime ir šiandien turbūt grįšiu vėlai.

Nuvažiavę į Vilnių klaidžiojome po jį, kaip sakoma ratais kvadratais, kol suradome centre buvusį susitikimo tašką. Šaraną pastačiau ant Tauro kalno ir netoli profsąjungų rūmų Benas susitiko su savo kontaktu. Palikęs mus parūkyti, pats nuėjo tartis. Kol jis šnekėjo, mes svarstėme kodėl gi čia taip viskas svarbu ir kodėl einant į mitingą reikia kažkokių tarpininkų. Matėme, kad Benas gavo nurodymus, kažkokį paketėlį ir akivaizdžiai banknotų. Sugrįžęs vadas mums išdalino po trisdešimt litų ir tarė:

– Chebra, gavome avansą už darbą kurį reikės nepriekaištingai atlikti, – išdalinęs Benas pasakė.

Visi gavome nurodymus – mudu su Kazlu turėjome būti smogikai ir eiti į priekinę liniją su kovotojais užimti Seimą, Korkis, kadangi begalę kartų buvo teistas, bus atsakingas už aprūpinimą ir veiks šiek tiek užnugaryje, Zuzana veiks kaip provokatorė, dar gal nukris apsimesdama, kad ją policininkai primušė taip atkreipdama žiniasklaidos dėmesį.

– O aš, – pradėjo Benas ir nusišypsojo, – padarysiu pagrindinį darbą. Mūsų visų saugumui, vėliau papasakosiu.

Taigi, jaunimėli, gavę misiją iš užsakovo, nuvykome keršyti valdžiai, kad vagia iš pensininkų ir tokių gyvenimo nuskriaustųjų kaip tuometinis Dumauskas. Centras jau buvo užpildytas įvairiais mužikais su dublionkėmis ir papigiaiskais treningais, visi judėjo link Seimo. Šurmulys girdėjosi net Lukiškių aikštėje.

Prie Seimo žmonės švilpė, skandavo „gėda, gėda“, „Seimą lauk“, „vagys vagys“ ir „pašol v žopu“. Net Zuokas išlindo pakalbėti su minia, bet apmėtytas jaicais grįžo atgal prie lovio. Minia šūkavo ir reikalavo valdžios galvų. Prie manęs prisistatė žurnalistė su operatoriumi ir paklausė ar norėčiau pašnekėti. Atsakiau, kad „davai bandom“.

– Kaip vertinate Sodros pasiūlytą… – pradėjo ji.

– O kaip jūs pati vertinate tai, kad vyksta lietuvių tautos genocidas?! – pasakiau kažkur kitur girdėta frazę.

– Sakykite, o kokiu tikslu jūs čia atvykote? – nesiklausė manęs žurnaliūga.

– Pažiūrėkite ką valdžia daro! Negana jiems dienos mums skriausti, tai naktį sugalvojo priimti kažkokių sprendimų, kad tik mus, ubagus dar labiau nuskriausti, – turėjau mintyje nesenai įvykusią naktinę mokesčių reformą, – Vyksta revoliucija… Iš viso, kiek galima žmonėms kentėt,– niršau aš prieš kameras. Beje, šio pasakymo paskutinę frazę galite rasti kažkur LRT archyvuose, jeigu gerai paieškosite.

– Kuris iš naktinės reformos įstatymų pataisų jums nepatinka labiausia?

– Visos, bet labiausia, tai kad pakėlė pavajomą iki 21 procento!

– Jūs turite mintyje PVM? Kaip jūsų gyvenimą tai keičia?

– Kaip tai blet kaip keičia? – rėkiau ant intervistės ir operatoriaus. Norėjau kažkuriam užvažiuoti snukin. – Per tą Valynską ir Kuibilių aš praradau darbą!

– Klausyk, bybį nedagraužtas, pabandyk tu blet šito neištransliuoti per televizorių, tai nachui visą šeimą paskersiu! – atsirado Korkis iš kažin kur ir įrodė, kad yra recidyvas. Kažkas jam užplaukė ir po keiksmų tirados puolė operatorių, kuris buvo ne prie ko. Laimė, kad šį įsismarkavusį geležinį žmogų sugebėjome nuraminti.

Žurnalistai pasitraukė ir viskas labai greitai eskalavosi, kad net nepajutau kaip mes su Kazlu stojome į akmenis ir sniegą mėtančiųjų gretas. Korkis mus puikiai aprūpino plytgaliais, tad Seimo pusėn svaidėme ir juos. Žinoma, viską jūs prisimenate ir patys kas ten vyko, galit netgi pasižiūrėti internete chronologiška tvarka.

Per daug pasireikšti nepavyko dėl atvažiavusių riaušių malšintojų. Blecha, ginkluoti musorai visus nupurškė ašarinėmis dujomis ir netgi apšaudė guminėmis kulkomis, kurių viena kliuvo Kazlui. Minia pradėjo blaškytis, riaušių malšintojai užtikrinta kovine grandimi judėjo mūsų link. Keli mentai buvo užmetę akį ant Korkio, beje tuomet paleisto lygtinai, o Zuzanos suvaidintas verkimas ir tyčia keliama isterija nebuvo pernelyg veiksminga. Niekas į ją nekreipė dėmesio. Avendžerių vadas Benas nusprendė atšaukti operaciją ir visus surinkęs liepė grįžti prie mašinos.

– Kodėl, blecha? – paklausiau.

– Pasikeitė planai, greitai varom atgal! – įsakė vadas ir Kazlui šlubčiojant grįžom prie mano Šarano.

Prie mūsų priėjo tas tarpininkas ir Benas jam grąžino paketą. Palieptas spaudžiau gazą ir skuodėme Kauno pusėn. Perversmas nepavyko ir mes nusivylę tyloje važiavome namų link.

– Kas buvo tame paketėlyje? – ties Elektrėnais paklausiau.

– Trotilas, – iš galo atsakė snaudžiantis Benas, – po Seimo šturmo šį paketą turėjau susprogdinti prie Kubiliaus kabineto durų…

Nelabai supratau ar jis juokavo ar ne, bet žinokite patikėjau. Iki pat Kauno nepratarėme vienas kitam nė žodžio. Kompaniją parvežiau prie Studentų gatvės larioko maždaug septintą vakaro ir šiems išlipus iš automobilio tariau:

– Privalau grįžti namo pas žmoną, – laukiau kompanijos atsakymo, bet nuotaikai subjurus jie mane paleido be jokių papildomų klausimų.

Šiaip tai Dumauskienė niekada neįtardavo, kad aš geriu ir nedirbu. Grįždavau su kvapeliu, o ji nepastebėdavo, nes paprasčiausia nekreipdavo į mane dėmesio. Pamaniau, kad taip pat bus ir šį kartą. Prie namų patikrinau mobiliaką – daugiau ji man neskambino ir nerašė. Užkilau namo ir pavargęs atrakinau duris kaip įprasta. Nesitikėjau, kad manęs ji lauks. Pravėręs duris nustėrau.

Namuose zujo Violeta taip, kaip gyvenime nėra zujus. Lakstė iš kampo į kampą su pakabomis ir rūbais.

– Labas vakaras, brangioji, – tariau lyg niekur nieko.

– Tu, blet! – pradėjo šaukti ant manęs Dumauskienė. Leliukas Vitoldas pradėjo bliauti. – Ne tik, kad važinėjiesi su kažkokia alkoholike kurva, tu, prakeiktas šunsnuki, nuo manęs slėpei, kad nebeturi darbo! – klykė ne savo balsu Violeta.

– Palauk, apie ką tu, aš gi ką tik iš darbo! – mėginau aiškintis, bet jutau, kad kerta per kojas.

– Nepasakok pasakų ir netrink tu man lazankių, – ašarotomis akimis rėkė Violeta. Iš Vitoldo kambario išlindo ir ta sena pyzda uošvienė su verkiančiu sūnumi ant rankų.

– Tiesą ji sako, – įkišo savo storą pagurklį pokalbin uošvienė, – mudvi per televizorių matėme kaip dalyvauji riaušėse ir kalbi apie revoliucijas. Viešpatie, šlaistaisi su benamiais ir dar į mitingus važinėji, – reiškė pretenzijas ji.

– Ir dar nedirbi! – verkė Violeta, – Viską aš žinau, paskambinau Giedriui… Jis man pasakė, kad nuo spalio mėnesio esi bedarbis. Dieve mano, ketvirtas mėnuo kaip mes neturime pinigų, kodėl tu iš karto nepasakei?

– Aš… Nevisai bedarbis, aš dirbu kitoje…

– Kuo gi tu dirbi? Kur gi tie tavo pinigai, melagi prakeiktas? Skambinau bankininkei, sakė mes sėdime skolose ir antstoliai greitu metu atvažiuos užareštuoti buto, Dieve brangus…

– Brangioji, aš pažadu, viską tuoj sumokėsiu, gausiu alga ir sumokėsiu, – gyniausi aš.

– Nieko tu nesumokėsi, tu esi niekam tikęs! Jau senai tai išsiaiškinau, – pasakė Violeta ir pravirko.

– Kostai, Violeta pagyvens truputį pas mane, – kišosi į ne savo reikalus uošvienė.

– Kol… kol… susirasi darbą, – leido snarglius Dumauskienė ir savo močios padedama susikrovė paskutinius daiktus ir iškvietė taksi.

Mano mažylę Mildutę net nuteikė prieš mane.

– Mamytė sakė, kad tu esi apgavikas, – pasakė septynerių ar tai aštuonerių metų dukrelė prieš išeinant.

Per kelis kartus žmona su uošviene susinešiojo daiktus apačion ir išvažiavo. Viskas, likau namuose vienas. Ant stalo radau man rašytą laišką, kuriame buvo parašyta tai, ką Violeta ir sakė – palieka mane tol, kol nesusirasiu darbo, nesumokėsiu visų skolų ir neatsistosiu ant kojų, esu melagis, mėšlas, pusvyris, storas, ubagas ir niekam tikęs.

Iš dalies palengvėjo, bet žinokite pirmą kartą per savo gyvenimą taip pamilau šeimą ir savo vaikus. Net skirdamasis su pirmąją žmoną nevertinau taip savo vaikų kaip šįsyk. Viltis, kad žmona grįš dar buvo, nes pasiėmė ne visus daiktus iš namų, daug ką paliko.

Kitą dieną miegojau iki pietų ir nevaidinau, kad išeinu į darbą. Prabudęs tuo metu kai žmonės dažniausia valgo pietus, paskambinau Violetai ir trečią kartą išgirdau tą patį:

– Jeigu nori matyti savo šeimą, privalai susirasti darbą.

\*\*\*\*\*

Vat su tokia šeimynine drama pabaigsiu trečią istorijos „Krizė“ dalį. Susimatykime čia už savaitės ir pabaigsiu savo pasakojimą. Aišku, mielas skaitytojau, ar skaitytoja, visada gali mane paremti Contribee ir užprenumeruoti Kostą Dumauską, istoriją perskaitysi iš karto! Beje gal esi iš Kauno ir prisimeni tą aprašytą šutvę iš Studentų gatvės načnyko?

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0237TdKgGHxsq6d9EwZ7QSQXdiJZbMUhKSEJKEe6WT9uRoqCUam2LTbQoyP32HzcH9l)