„Jau Dumauskas vėl atkopdamas budino internetą ir feisbuko vatnikų komentatorius pargriaudamas juokėsi“ kaip rašė a. a. Donelaitis. Na, tai sveiki sugrįžę, skaitytojai. Vėl šeštadienis, vėl aš su savo istorijomis, kurios vienus jau daėdė, kitus jau dapiso, o tretiems kelia šypseną, ar suvaidintą ar ne, čia jau klausti reikėtų ne manęs. Taigi, [pirmoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/r8lt1w/sekta_14/) jums papasakojau kaip buvau pakviestas į vieną seminarą, kuris pasirodo buvo skirtas plauti sektantams smegenis. Tai sektai vadovavo mano spirito laikų bičiulis Juozas, na per daug nesiplėsiu, kviečiu neskaičiusius pasiskaityti, o visiems kitiems pratęsti istoriją tais pačiais žodžiais, kuriais ir užbaigiau:
– Kostai, pasisakyk, ar tikrai esi mano susapnuotas penkto lygio šlovintojas? – bene prunkšdamas, vos nulaikydamas juoką Juozas davė pasireikšti man ir mirktelėjo, kas visada reiškė melavimą.
– Taip, mielaširdingas Juozai, aš atvykau iš Belovežo su misija… – raudonavau iš bandymo sulaikyti juoką. – Su misija įtvirtinti kitų centrų vertybes saulėgrąžos šventei paminėti.
– Jūs turite mintyje saulėgrįžos? – pataisė debiliškai išsiviepusi sektantė Daivutė, maigoma gašlaus lyderio Juozo.
– Cit, moterie, – užsimojo ranka Juozas. Daivutė susigūžė, matyt žinodama Juozo vadovavimo stilių, – Palik mus vienus, reikia aptarti kelis dalykus. Eik atgal į salę, padainuokite kelis kartus „Kūdikėlis Juozas“ arba „Taikos angelo riešas užgniaužia blogį“, – taręs Juozas smarkiai sugriebė Daivutės sėdynę ir stumtelėjo ją pro duris.
– Tai viskas, Juozai, dabar aš jau esu sektos narys? – paklausiau prunkščiančio Juozo. – Žinok perspėju, kad pinigų per daug neturiu.
– Baik tu, Kostai, nereikia. Renkuosi tave į chebrą, nes žinau, jog esi putiovas diedas. O šitie dundukai tiek pinigų sumokėjo, kad oi. Va, pameni bobulę be striukės, kuri tave įleido vidun? Kailinius pardavė ir paaukojo į biudžetą, o prieš pusmetį čia dar buvo jos namas, bet dabar ant popieriaus namas mano.
– Kaip? – apstulbau.
– Kaip kaip, parsivežiau krūvą rusiškų šitos ideologijos knygų ir užverčiau bobulę studijomis. Suvedžiau su kitomis jau užkabintomis Šilainių bobutėmis, kurioms jau buvau spėjęs praplauti smegenis, paašarojau, kad neturime patalpų, nesame akredituoti ir ši perrašė namą man. Iš Kaliningrado atvyko vyrai, kuriems priklauso šita organizacija, įvertino patalpas, davė pinigus ir nurodymus kaip viskas turi būti įrengta. Net stogo Prarabo torpedoms nemokame, čia jau rusiškos šaibos sukasi, Kostuli.
– O po to kas?
– Po to įrengėm patalpas, pradėjom kviestis daugiau bobulių, šios verbavo savo pilnametes anūkes, anūkus, kaimynus, iki kol mūsų bendruomenė išsiplėtė iki septyniasdešimties aktyvių narių. Nori gal mano pavaduotoju būti? Paskaitysi paskaitas, kol būsiu išvykęs, vieną kitą giesmę pagiedosi kartu, – paklausė Juozas.
– Tai, kad nelabai suprantu aš tų paskaitų, – nudelbęs akis ištariau.
– Tu galvoji aš labai suprantu? – prunkštelėjo Juozas. – Rusiškai skaityti moki?
– Moku.
– Tai vsio, yra knygos su paskaitomis ką šnekėti ir viskas. Skaitai ir garsiai verti į rusų kalbą. Šitos avelės nesupranta teksto, bet bandydamos apsimesti dvasingomis primeta, kad kažką raukia. Ruskiai duoda pinigų ir knygų, jeigu reikia atsiunčia į lietuvių kalbą išverstus bukletėlius su visais terminų paaiškinimais. Va, kaip tik vienas iš šių yra čia, – tarė Juozas ir nuo staliuko pagriebė atsitiktinę brošiūrą, – klausyk „Kas yra šeštojo lygio šlovintojas? Tai oficierius, – na čia iš rusų kalbos nežinojo turbūt kaip išversti, – sugebantis valdyti religinį meditacijos centrą kuriam pavaldūs visi šlovintojai nuo učeniko (to kuris nėra bendruomenės narys) iki pat penkto lygio šlovintojo“, kas esi tu, Kostai, ar ne? – nusijuokė Juozas.
– Che, pats pašventintai, – atšoviau, – o sakyk, kokio lygio kiti?
– Pagrinde pirmo ir antro lygio šventikai, tik va, Jekaterina trečiojo, bet ji negali būti mano pavaduotoja, nes yra moteris. Bobeles mes šitoje bendruomenėje išnaudojame, nemeluosiu. Hierarchiškai jos ten pačios tarp savęs maišosi, kas man pajebat. Na tai ką, pasirašai pabūti pavaduotoju?
– Majabybis, Juozai, pasirašau, – ištariau.
– Labai gaila, bet negalėsiu dalyvauti saulėgrįžos šventės metu, vyksiu į kitą meditacijos centrą, kur vyks ne žemiau šeštojo lygmens šventikų sueiga, su pirmojo lygmens moterimis, jeigu supranti apie ką aš, – mirktelėjo Juozas ir numetė paaiškinamąją brošiūrą į krūvą. – Einam, pristatysiu tave bendruomenei, arba kaip tu negražiai sakai, sektai.
Juozas atrakinęs savo ofiso – pagalbinių patalpų duris žengė salėn pirmas, ir palikęs mane už nugaros kreipėsi į savo žmones:
– Klausykite, avelės, mūsų bendruomenę aplankė penktojo lygio šlovintojas! Apsistojęs kažkur Šilainiuose, jis siuntė kosminius signalus tiesiai į mūsų karalystės salę, kuriuos dekodavęs išsiunčiau dvi jaunas mergeles jo pasitikti, – iškėlęs rankas kalbėjo Juozas. Sektantai stovėjo nustebę, Buhalterė nuraudo pavadinta mergele, – jos misiją įvykdė ir atvedė čionai mūsų gimtatikybinės meditacijos asociacijos penkto lygio šlovintoją su ypatinga misija, prašau prisistatyk, – leido prisistatyti Juozas.
– Avys, – kreipiausi į publiką iškėlęs rankas, tiesa ne taip aukštai kaip Juozas, – esu Kostas Dumauskas, penktojo lygio šlovintojas. Džiugu, kad patyręs kosminę energetiką susisiekiau su Lyderiu Juozu ir patekau čia, ten kur mane pasiuntė pats Viešpats iš kito meditacijos centro.
– Sakykite, mielaširdingasis pone, – nemandagiai kreipėsi spuoguotas jaunuolis, – esu pirmojo lygio šlovintojas ir noriu sužinoti iš kurio centro atvykote?
– Iš… – žvilgtelėjau į Juozą, – atvykau iš Šventojo Baltramėjaus lotinizacijos tripolio, – atsakiau atgaminęs Lyderio žodžius skirtus Daivutei.
– Bet jeigu jūs atvykote iš tripolio, juolab lotinizacijos, kaip jūs sugebėjote apsistoti Šilainiuose? – neatlyžo jaunuolis.
– Cit, supistas inkštire! – subaubė Juozas ir priėjo arčiau jaunuolio, – tu toks cekavas pyzdukas, todėl, blet, ir esi tiktai pirmo lygmens šlovintojas. Kaip drįsti abejoti mūsų Kostu, pūlinio išpera?
Jaunuolis išsigandęs atsiklaupė ir įsikniaubęs Juozui į kojas pradėjo atgailauti:
– Atleiskite, geraširdingasis lyderi, aš tik norėjau pasiteirauti, – ūbavo avelė.
– Eik geriau šikanus valyti, pridurke, tokiu būdu atpirksi kaltę, – nuvijo jaunuolį Juozas taikydamas sovietų armūchoje išmoktą hierarchinį valdymo modelį. – Jūs, likusieji, priimsite Kostą į mūsų ratą ir klausysite jo neprasčiau už mane. Tai buvo Juozo žodis. Išsiskirstyti, – sektantai gavę įsakymą prieš išsiskirstydami sulygiavo kėdes ir pabučiavo Juozui į ranką, skersai žiūrėdami į mane, kodėl aš nevykdau lyderio įsakymo. – Tai ką, biznio partneri, einam aptarti reikalų? – besijuokdamas paklausė Juozas ir nuėjome į jo ofisėlį atsigerti konjako.
Blecha, nuo čia aprašytų įvykių iki saulėgrįžos šventės laiko nebuvo daug – dvi savaitės, per kurias vis ateidavau pas Juozą į tą vadinamą meditacijos centrą. Per seminarus vis dar sėdėjau ir karpiau ausimis Lyderio Juozo žodį, nors žinojau, kad ir man greitu metu teks pasireikšti, todėl po smegenų plovimo dažnai namuose staipydavausi prieš veidrodį mėgindamas atkartoti tam tikras Juozo mimikas ir rankų mostus. Viskas būtų gerai, jeigu mintis graužtų tiktai nežinia kaip reikės tvarkytis per šventę vienam, į ką Juozas atsakydavo mirksniu „pamatysi“, mane labiausia pradėjo graužti jaunimo nesitaikymas su manimi, ką tik atėjusiu ir spėjusiu pakilti iki penkto lygmens, kas anot doktrinos buvo bent penki metais juodos tarnystės, kurią sakiausi atlikęs Šventojo Baltramėjaus lotinizacijos tripolyje, o tai buvo bybižin kas.
Jauni spuoguoti pyzdukai nustojo sveikintis, per paskaitas skersakiuodavo mano pusėn, bet nieko nedrįsdavo sakyti – buvo nevykėliai bijoję pastovėti už savo įsitikinimus, įstoję sekton dėl to, kad liepė mamos ar močiutės, tikėjusios, kad bent čia jų atžala susiras draugų ir pradės kažką naudingo veikti, šiuo atveju tikėti Viešpatį, nors pačios nesuprato į ką ten tiksliai tiki. Dabar šiems nuskriaustiesiems buvo baisiai nesmagu, kad kažkoks bachurėlis vardu Kostas Dumauskas, negyvena su mama, yra penkto lygmens šventikas ir gaus vadovauti saulėgrįžos šventei ir pavaduos Lyderį Juozą. Būtų buvę stipresni, net neabejoju būtų bandę duoti pizdako, dabar šiems beliko tik melstis ir laukti tolimesnių nurodymų.
Jaunos merginos, kaip Juozas tikino tikrai pilnametės, į sektą papuolė irgi ne iš gero gyvenimo, o tam, kad priklausyti kažkokiai bendruomenei. Galop ir pačios įtikėjo skleidžiamu Juozo žodžiu. Neskaitant stambiakrūtės Daivutės, visos jaunos panelės stokojo to kažkokio, kaip madinga sakyti, draivo, todėl buvo lėtokos, kiek atsikišusiais viršutiniais dantimis, nepasižyminčios kažkokiais ypatingais fiziniais bruožais. Kadangi buvau trumpai kirptais, gal net būtų galima pasakyti skustais plaukais, panelėms variau pagarbią baimę ir geismą, mat jos tokius vyrus kaip aš matė tik televizoriuje per kriminalus, kuomet mamos ir močiutės grasindavo „jokiais būdais netekėk už taip atrodančio žuliko. Pasinaudos, užstatys vaiką ir primušęs pabėgs“. Dabar štai toks autoritetingas žulikas stovėjo prieš jas, joms šypsojosi, merkė akį ir, nors pagal laipsnį nepriklausė, padėdavo stumdyti kėdes, pasiruošti seminarams, nesibodėjo užkalbinęs pajuokauti. Šie mano kadrinimai kėlė dar didesnį spuoguotų bernužėlių įsiūti – vienintelės patelės su kuriomis jie turi bent minimalų šansą poruotis neriasi ant kaklo tikram Kauno alfa patinui, betoninių džiunglių karaliui Kostui Dumauskui, vietoje mamos išrinkto trydos spalvos pedofilinio lietpalčio pasirenkantį rudą storą dublionkę, taip rodančiam savo statusą tame gyvenimo nuskriaustųjų koliziejuje.
Jeigu jau pasakoju apie sektantus, buvo ir 30–50 metų moterėlių, to jaunimo mamų, nelaimingų, bėgančių nuo savo liūdnos buities ir pagaliau radusios tą dvasinę mokyklą girdėtą per rusišką televiziją. Moterėlės buvo geros, stereotipiškai darydavo skanius užkandžius prieš sueigas, vilkėdavo tas lietuvių kalbos mokytojų pilkas marškas, už kurių slėpdavo savo moteriškas grožybes, nurašytas jų pačių vyrų. Moterėlės, tarp jų ir Buhalterė, buvo gana aktyvios sektantės, kurios lenkdavosi Lyderiui Juozui ir man, visaip patarnaudavo. Iš kelių esu įžvelgęs geismo žvilgsnius. „Senės rurintis nori, nieko keisto“ numodavo ranka Juozas, kalbėdamas apie savo bendraamžes.
Na, o dabar apie aktyviausią gimtatikybinės meditacijos centro dalį – pensininkes. Šios gyvenimo saulėlydį patiriančios bobulės aklai patikėdavo viskam, atiduodavo paskutinius pinigus. Juozas iš šitų geraširdžių lengvatikių susikrovė visą finansinį kapitalą, kaip pats sakė, ant popieriaus yra ne tiktai šis namas, bet ir dar keli butai Šilainiuose, kuriuos užrašė nukvakusios ponios. Juozas turėjo planą kelias ponias iškraustyti iš butų į čia, o patį nekilnojamą turtą parduoti, bet ne dabar, prieš pat uždarant sektą t.y. po kokių metų. Sueigų metu pastebėjau, kad kelios moterėlės jau čia gyvena, matyt Juozas buvo iš anksčiau jas čia atkėlęs, butus paleidęs į NT rinką, o dolerius išleidęs verslo plėtrai. Šios karalystės salės sandėliuke buvo pilna knygų, kuriomis buvo užkišami abejojantys, o tikintys dar labiau padrąsinami.
Atmetus snargliuotus paaugliukus pacukus, daugiau vyrų nebuvo, matyt tikėjimas gamta, Viešpačiu ir Juozu jiems pasirodė per bobiškas, todėl darbingo amžiaus vyrai čia nesilankydavo. Žinoma, buvo ir keli pusakliai priešmirtiniai diedukai, bet šiuos atsivesdavo nugverusios pensininkės, kad bent jau jiems mirštant jos būtų šalia. Vyrai rankinukai, kaip aš mėgstu sakyti. Reziumuojant, visos šios ataskaitoje pateiktos tikinčiųjų grupės turėjo savą priežastį tikėti Viešpačiu ir Lyderiu Juozu, kas daug kam buvo vienas ir tas pats.
Pats Juozas, kiek pamenu iš spirito vežiojimo laikų, pasakojo esąs teatralas, todėl nenuostabu, kad mėgavosi dėmesiu, daug gėrė ir manipuliavo kitais. Visi tie menininkai tokie. Taigi, jam išvažiuojant, likus kelioms dienoms iki saulėgrįžos šventės, po seminaro pasilikome aptarti meditacijos centro vystymo, arba kitaip tariant, padaryti bonkelę.
– Žiūrėk, Kostai, per daug nesuk pautų dėl šventės, niuchai (taip vadino pirmo lygio bachuriukus) viską sutvarkys ir pasirūpins, duok viską koordinuoti Jekaterinai, jai čia bus antras saulėgrįžos šventimas, žinos ką daryti, – mokė Juozas.
– Juozai, tu man taip ir nepasakei, nei kas ten per šventė, nei ką reikės skaityti, nei ką daryti – nieko, – pyktelėjau.
– Che che, nurimk. Viskas bus padaryta už tave, tau tik tereikės mėgautis, – šypsojosi Juozas, – aišku ir žiūrėti, kad jaunimas nesurengtų maišto.
– Dėl ko jie turėtų maištauti? – pasiteiravau.
– Na, kad visas dėmesys bus skirtas tau, – neaiškiai atsakė Juozas.
– O gal pamokslą reikės sakyti kokį, seminarą pravesti, ar dar ką nors?
– Che che, Kostai, tu tik ateik ir dalyvauk, viskas už tave jau sustyguota. Tu tik būk ten, nes turi būti bent vienas vyresnysis prižiūrintis tvarką, – nieko nepaaiškino Juozas. – Voke palieku tavo pareigas, galėsi praplėšti tik šventės dieną. Taip taip, nors ir esam apipiskė, reikia kažkokių tradicijų laikytis, – tarė Juozas. Kažkas pasibeldė į duris ir sektos lyderis paklausė: – Kas?
– Jekaterina, – atsakė anapus durų.
– O, kaip sako Kostas, Buhalterė, – juokėsi Juozas, – užeik, tik kojas nusivalyk.
Buhalterė prieš įeidama į grindis nusivalė savo basas kojas ir užėjo vidun.
– Žiūrėk, Jekute, turbūt žinai, kad išvykstu į Kaliningradą švęsti saulėgrįžos?
– Taip, saldžiaširdingasis lyderi Juozai, žinau, – atsakė nepakeldama akių Buhalterė, mat buvo negalima jam žiūrėti į akis.
– Gerai, tuomet padėsi Kostui sustyguoti visą šventė, ponel? – liepė Juozas. Dručkė Buhalterė sutiko nepakeldama galvos, kaip ir liepė visų narių išmoktas statutas, kreivai verstas iš rusų kalbos, kurio nemokėjau tik aš vienas. – Išeikit abu, susitiksime po šventės, per pasauliečių Kalėdas. Žengte marš.
Buhalterė prieš išeidama pabučiavo Lyderiui Juozui ranką, o mudu su Juozu pabučiavome vienas kitą į skruostus, kas reiškė labai artimus santykius, tikrai nieko homoseksualaus. Su dručke ėjome per seminarų salę – dviejų sujungtų kambarių patalpą, kai tarstelėjo:
– Atleiskite, kilnusis Kostai, kad jumis abejojau pirmą dieną, kai jus aplankėme jūsų bute. Mes su Daivute tikrai nežinojome, kad jūs kitos, aukštesnės kilmės. Meldžiu atleidimo, – palietė mano plaštaką Buhalterė Jekaterina.
– Tau atleista, avele, – daviau atleidimą įsijautęs į naują Lyderio Kosto vaidmenį. – Papasakok man apie šventę, – paliepiau, nes nieko apie tai nežinojau.
– Viskas beveik suruošta, brangus lyderi. Tatjana su Laimute paruoš užkandai sumuštinių, kad šventės metu neišalktume, o aš iš mūsų centro biudžeto nupirksiu raudono Kagoro, kad neištrokštume. Močiutėlės jau dabar gamina vyniotinius, šaltieną. Dėl maisto tikrai jums mažiausia reikia rūpintis, – tarusi Buhalterė ne pagal statutą pažiūrėjo man į akis ir nusišypsojo. – Svarbiausia jūs būkite pasiruošęs, gi visas dėmesys bus skirtas jums, – uždėjusi ranką ant peties pasakė Buhalterė ir užkaitusi svilino mane žvilgsniu.
– Man? O ką aš turėsiu daryti? – paklausiau.
Buhalterė apsidairė, kad negirdėtų šalia grindis plaunantys jaunikliai ir salę dekoruojančios merginos. Jekaterina buvo už mane visa galva žemesnė, parodė, kad pasilenkčiau nes nori kažką pasakyti ausin. Pasistiebti ši moteriškė dėl savo svorio negalėjo. Pašnibždėjusi mano pagrindinį vaidmenį, išraudo dar labiau ir iš gėdos nuleido akis žemyn. Aš dėl visa ko perklausiau ar tikrai, šiai patikinus, kad tikrai, po kurio laiko ištariau:
– Ajebat, tai čia šita šventė vis dėlto pagrinde apie pisimasi ir yra, – ištariau ir Buhalterei iš gėdos pasprukus pasisukau į merginas, išgirdusias mano kiek per garsias mintis. – Jūs, avelės, žinojote?
Šios sukikeno, kelios nuraudo, o pati drąsiausia, Daivutė, net mirktelėjo ir nusišypsojo. Jauni spuoguoti pacaniukai, peršlapę nuo grindų gremžimo su šluotomis, piktai dėbtelėjo mano pusėn ir mintyse siuntė mane toli toli.
Na ką, nepamoina bus pasakyti, kad šita būsima šventė ir turėjo būti vien apie pisimasi, kaip davė suprasti Buhalterė ir pritarė jaunos panelės. Visų kortų neatskleisiu, bo po to nebus įdomu, todėl kviečiu visus susitikti čia pat kitą savaitę kur papasakosiu apie pačią saulėgrįžos šventę ir dar kelis dalykėlius. Jeigu nenorite laukti – visada prašome tapti mano sektos rėmėjais per Contribee arba Patreon. Surinktos lėšos bus skirtos kažkada ateityje rengiamai saulėgrįžos šventei, gal net tokiai pačiai apie kurią papasakosiu sekantį sykį!
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/374286207853217)